Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vėlinės

Autorius: Reda

Kadais jauni ir seni mūsų proseneliai buvo visuotinai įsitikinę, kad mirusieji toli nesitraukia, o įsikūnija į gyvulius, augalus, vabzdžius. Tokio tikėjimo šviesoje visa gyvoji gamta buvo šventa ir neliečiama. Vėliau, mirusiųjų būties vietą nukėlus toliau – už šio pasaulio ribų, gamta neteko šventumo ir tapo nevaržomos žmogaus veiklos arena. Bet gi visais laikais buvo įsivaizduojama jog, kad ir kur bebūtų mirusieji visuomet palaiko ryšius su gyvaisiais – lanko mus, padeda mums ar net baudžia.

Vėlyvas ruduo, kuomet visa gyvoji gamta, gaubiama ilgėjančių naktų tamsos ruošiasi mirti žiemos kalėjime, nuo seno laikomas vėlių viešėjimo žemėj laiku. Tuomet jau nuėmus nuo laukų visą derlių kadais buvo atliekamos mirusiųjų vėlių pagerbimo apeigos – Ilgės. Kiek galima dabar spręsti tose apeigose itin svarbūs buvo trys kertiniai dalykai: mirusiųjų išsikvietimas, jų pavaišinimas, bei išprašymas ir išlydėjimas iš šio pasaulio. Šios apeigos matyt prasidėdavo jau rugsėjo pabaigoje ir tęsdavosi bemaž iki lapkričio vidurio. Dauguma XVI-XVII a. rašytinių šaltinių, tarpe įvairių mirusiems skirtų apeigų, išskiria vaišes, kurios būdavo ruošiamos kapinėse ar namuose. Pavyzdžiui, A. Gvanjinis XVI a. rašo, kad žmonės savo artimųjų, giminių kapų eina lankyti nešini pienu, alumi, midumi. Ten jie kelia vaišes, šoka ratelius, pučia vamzdžius ir muša būgnus.

Senieji vėlių maitinimo papročiai nors ir sumišę su krikščioniškais gerai išlikę buvo dar ir XIX a. Tuo metu kai kuriose Aukštaitijos ir pietryčių Lietuvos vietose mirusiųjų vėlėms buvo kūrenama pirtis ir ruošiama puota. Vėles pirma kviesdavo nusiprausti, o po to pasivaišinti. Kiekvienai kviečiamai vėlei pastatydavo atskirą kėdę, padėdavo marškinius bei rankšluostį. Stalą apkrautą valgiais ir gėrimais palikdavo, kad vėlės netrukdomos galėtų vaišintis. Vėliau tas vaišes nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo.

Mažėjant mūsų gyvenime šventumui ir nykstant senosioms šventėms iš buvusio ilgo mirusiems skirtų švenčių laikotarpio galu gale liko tik viena bažnytinė Visų šventųjų diena.
Apie Vėlines
Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines mirusiųjų aplankyti, o prietaringi žmonės tiki, jog mirusieji ateina pas gyvuosius. Žmonėse ir šiandien galime išgirsti šiurpiausių pasakojimų apie numirėlių apsilankymą pas gyvuosius. Gal nieko kito žmonės taip nebijo kaip numirėlių. Taip jau yra nuo seniausių laikų. Turbūt dėl to toks stiprus mirusiųjų garbinimo kultas.

Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko. Vėlių garbei rengiamos šventės tradicija siekia pagonybės laikus. Ji būna rudenį, nuėmus nuo laikų derlių. Etnografai teigia, jog mirusiųjų ir protėvių kultas būdingiausias žemdirbių tautoms. Per Vėlines ruošia vaišes kapinėse arba namuose. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, košės, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

Vėlinės ir dabar švenčiamos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->