Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vasaros šventės

Autorius: Joana

Kasmet tuo pačiu ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro vadinamųjų kalendorinių švenčių grupę. Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos – tai per ilgus amžius susikaupęs tautos dvasinis turtas. Jame slypi įvairių tautos istorijos tarpsnių mąstysena, būties samprata, siekimai ir viltys, buities realijos, etinės ir estetinės pažiūros. Kadangi liaudies kalendorius yra tiesiogiai susijęs su žemdirbio gamybine veikla, tai ir kalendorinių švenčių papročiai dar yra vadinami kalendoriniais agrariniais papročiais.

Dabartinis mūsų kalendorius, kurio pagrindą sudaro Saulės metų trukmė, turi 365 dienas, jis suskirstytas į 12 mėnesių, o mėnesiai – į septynių dienų savaites.

Liaudies (ir bažnytiniame) kalendoriuje turime dvejopas šventes – pastovias, kasmet švenčiamas tą pačią metų dieną, ir kilnojamąsias. Svarbiausią vietą tarp pastarųjų užima Velykos – didžioji pavasario šventė. Ji visada švenčiama pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio (sąlygiškai – kovo 21 d.), esant mėnulio pilnačiai. Velykos švenčiamos tarp kovo 23 d.ir balandžio 24 d. priklausomai nuo Velykų datos tokiu pat intervalu kaitaliojasi ir kitos kilnojamosios metų šventės – Užgavėnės (tarp vasario 9d.ir kovo 8d.), Šeštinės (gegužės 1 – birželio 2), Sekminės (gegužės 15 – birželio 12) ir Devintinės (gegužės 22 – birželio 23).

Svarbiausia kalendorinių švenčių mintis yra rūpestis tuo, kokie bus žemdirbiui ateinantieji metai – palankūs jo veiklai ar ne, ir ruošimasis tai veiklai.

VASAROS ŠVENTĖS

JONONĖS

Nuo senų laikų žmonės pažymėdavo saulėgrąžos metą – pačią trumpiausią ir pačią ilgiausią naktį. Trumpiausia naktis senovėje vadinta Rasos švente, arba Kupolinėmis. Ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo paplitus žemdirbystei ir gyvulininkystei apie IV-III tūkstantmetį p.m.e. įvedus krikščionybę, šventė buvo pavadinta Joninėmis (birželio 24 diena), pagal agrarinį liaudies kalendorių – tai buvo šienapjūtės pradžios data.

Ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su agrariniais vaizdiniais. Svarbiausiais tikslas buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, raganų, vidurvasaryje dažnos sausros, krušos, liūtys ir perkūnijos.

Dar XV a. Lietuvoje, Vilniuje buvo švenčiama Rasos šventė. Rytinėje miesto dalyje, maždaug toje vietoje, kur dabar Rasų kapinės, ant kalnelių ir kloniuose buvo deginami laužai. Žmonės šoko, dainavo, valgė ir gėrė. Ant kalnelių leido kibirkštis smalos statinės ir dervingų medžių laužai. Didelis vaidmuo Joninėse buvo skiriamas saulei. Neatsitiktinai saulė dažnai minima ilgiausią metų dieną dainų posmuose.
Per Jonines žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skirdavo vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisingumą. Todėl šios dienos burtai buvo atliekami prie vandens ir su vandeniu. Tą dieną žmonės patys maudėsi ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būrų sveiki ir stiprūs. Ypač buvo garbinama rasa, todėl, kad naktį ji atgaivina augalus. Saulei tekant žemdirbys brisdavo arba apžergęs šaką apjodavo laukus per rasą. Buvo tikima, kad nukrėsta rasa nuo žolės lems geresnį derlių. Merginos nepatingėdavo atsikelti naktį, suvilgyti veidą rasa ir nusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, atnešantis rankšluostį, už jo ir buvo tikimasi ištekėti.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->