Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vasaros šventės

Autorius: Joana

Kasmet tuo pačiu ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro vadinamųjų kalendorinių švenčių grupę. Kalendorinių švenčių papročiai ir apeigos – tai per ilgus amžius susikaupęs tautos dvasinis turtas. Jame slypi įvairių tautos istorijos tarpsnių mąstysena, būties samprata, siekimai ir viltys, buities realijos, etinės ir estetinės pažiūros. Kadangi liaudies kalendorius yra tiesiogiai susijęs su žemdirbio gamybine veikla, tai ir kalendorinių švenčių papročiai dar yra vadinami kalendoriniais agrariniais papročiais.

Dabartinis mūsų kalendorius, kurio pagrindą sudaro Saulės metų trukmė, turi 365 dienas, jis suskirstytas į 12 mėnesių, o mėnesiai – į septynių dienų savaites.

Liaudies (ir bažnytiniame) kalendoriuje turime dvejopas šventes – pastovias, kasmet švenčiamas tą pačią metų dieną, ir kilnojamąsias. Svarbiausią vietą tarp pastarųjų užima Velykos – didžioji pavasario šventė. Ji visada švenčiama pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio (sąlygiškai – kovo 21 d.), esant mėnulio pilnačiai. Velykos švenčiamos tarp kovo 23 d.ir balandžio 24 d. priklausomai nuo Velykų datos tokiu pat intervalu kaitaliojasi ir kitos kilnojamosios metų šventės – Užgavėnės (tarp vasario 9d.ir kovo 8d.), Šeštinės (gegužės 1 – birželio 2), Sekminės (gegužės 15 – birželio 12) ir Devintinės (gegužės 22 – birželio 23).

Svarbiausia kalendorinių švenčių mintis yra rūpestis tuo, kokie bus žemdirbiui ateinantieji metai – palankūs jo veiklai ar ne, ir ruošimasis tai veiklai.

VASAROS ŠVENTĖS

JONONĖS

Nuo senų laikų žmonės pažymėdavo saulėgrąžos metą – pačią trumpiausią ir pačią ilgiausią naktį. Trumpiausia naktis senovėje vadinta Rasos švente, arba Kupolinėmis. Ši šventė atsirado pirmykštės visuomenės laikais ir galutinai susiformavo paplitus žemdirbystei ir gyvulininkystei apie IV-III tūkstantmetį p.m.e. įvedus krikščionybę, šventė buvo pavadinta Joninėmis (birželio 24 diena), pagal agrarinį liaudies kalendorių – tai buvo šienapjūtės pradžios data.

Ilgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su agrariniais vaizdiniais. Svarbiausiais tikslas buvo apsaugoti derlių nuo stichinių nelaimių, piktųjų dvasių, raganų, vidurvasaryje dažnos sausros, krušos, liūtys ir perkūnijos.

Dar XV a. Lietuvoje, Vilniuje buvo švenčiama Rasos šventė. Rytinėje miesto dalyje, maždaug toje vietoje, kur dabar Rasų kapinės, ant kalnelių ir kloniuose buvo deginami laužai. Žmonės šoko, dainavo, valgė ir gėrė. Ant kalnelių leido kibirkštis smalos statinės ir dervingų medžių laužai. Didelis vaidmuo Joninėse buvo skiriamas saulei. Neatsitiktinai saulė dažnai minima ilgiausią metų dieną dainų posmuose.
Per Jonines žemdirbiai savo apeigose ypatingą dėmesį skirdavo vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisingumą. Todėl šios dienos burtai buvo atliekami prie vandens ir su vandeniu. Tą dieną žmonės patys maudėsi ir maudė gyvulius. Jaunuoliai bėgdavo išsimaudyti prieš saulėtekį, kad būrų sveiki ir stiprūs. Ypač buvo garbinama rasa, todėl, kad naktį ji atgaivina augalus. Saulei tekant žemdirbys brisdavo arba apžergęs šaką apjodavo laukus per rasą. Buvo tikima, kad nukrėsta rasa nuo žolės lems geresnį derlių. Merginos nepatingėdavo atsikelti naktį, suvilgyti veidą rasa ir nusišluosčius atsigulti. Naktį turėjo prisisapnuoti vaikinas, atnešantis rankšluostį, už jo ir buvo tikimasi ištekėti.

Neveltui S. Daukantas vadino Jonines „Vainikų švente“. Buvo tikima, kad vainikas yra sukaupęs amžino, nesibaigiančio gyvenimo jėgą. Vainikas – tai nemirtingumo ir meilės simbolis. Buvo sakoma, kad Jono naktį reikia apeiti aplink tris laukus ir iš jų priskinti devyneriopų gėlių, nupinti vainiką ir einant miegoti pasidėti po pagalve, kuris vaikinas sapne ateis vainiko pasiimti, už to ir ištekėsi.

Daug Joninių apeigų buvo atliekama prie sukurto laužo. Prie jo žmonės, ypač jaunimas, praleisdavo laiką iki saulės patekėjimo. Laužams parinkdavo pačią gražiausią vietą, ant kalnų, paežerėse, paupiuose.

Joninių ugnis – tai atsitolinančios saulės pagerbimas, atsisveikinimas su ja ir prašymas grįžti. Joninių išvakarėse būdavo gesinami namų židiniai ir iš naujo įkuriami Joninių laužo žarijomis, ar ugnimi, tikint, kad grįžtmečio nakties laužo ugnis turi nepaprastą galybę, kuri apsaugos nuo nelaimių, atneš šeimai sveikatą ir santarvę. Šokinėjimas per ugnį bei šokimas aplink ją taip pat turėjo magišką reikšmę. Apeiginė laužo ugnis apvalydavusi ne tik fizine, bet ir moraline prasme. Prie laužo atvesdavo ligonius, paliegėlius, sergančius vaikus, kuriuos traukdavo perlaužo ugnį, tikėdami, kad jie pasveiks. Šokinėjama per laužą buvo tikintis pagerinti savo sveikatą, pasisemti jėgų besiartinantiems sunkiems vasaros žemdirbystės darbams, pagerinti javų, ypač linų, augimą.

Laužo pelenams, anglims bei nuodėguliams buvo priskiriama ypatinga galia pagausinti derlių ir jį apsaugoti nuo stichinių nelaimių. Todėl laužo nuodėguliais kaišydavo laukus, o pelenais barstė pasėlius, kad užderėtų javai.

Joninės siejamos ir su vasaros vedybų sezonu bei apeigomis, turinčiomis paveikti šeimyninį gyvenimą ir prieauglį. Jei kuri pora susidraugauja šią naktį, tai vedybos tikrai bus. Kunigų barimasis buvo nukreiptas į „nepadorumus“ pasitaikančius šią naktį.

M. Katkus pažymi, kad šv. Jono naktis turi ypatingą galybę: ši naktis visuomet šilta, graži, rami. Ne be reikalo šią naktį ir papartis žydi… šis žiedas – tai žmogaus troškimas pažinti, žinoti, visa gauti, tik reikia jį surasti. Jis žydi tik vieną kartą per metus – Joninių naktį, 12tą valandą. Saugo šį žiedą piktosios dvasios. Jei kas pamato šį stebuklingą žiedą, jo nuskinti beveik neįmanoma. Buvo sakoma, kad tas, kuris suranda ir nuskina paparčio žiedą, kitų mintis skaityti moka, kiaurai mato, kur pinigai ir brangenybės paslėptos, būna sveikas ir laimingas.

Birželio 24-oji – pati trumpiausia naktis. Tamsa nepastebimai pakeičia šviesą, laužų atšvaistės ir šešėliai, dienos trumpėjimo grėsmė šią naktį daro stebuklus. Todėl Joninių papročiuose nemaža vietos užima kerėjimai ir būrimai. Merginos šv. Jono naktį į kurpę įdėdavo pinigą, tikėdamos susapnuoti būsimąjį. Dar geriau naktį po savo lova pasidėti praustuvę, šukas, rankšluostį, muilą. Atsigulti reikia nekalbant, vyras, kurį susapnuos, ir bus jos išrinktasis. Po Jonines ir dar keletą dienų po jų pajūrio žvejai neplaukdavo žvejoti sakydami, kad jūra šiuo metu tyko aukų. Kai kur sakoma, kad po Joninių gegutės virsta vanagais.

Norint apsaugoti karves nuo apkerėjimo , reikia trumpiausią naktį, apie 12tą valandą, nieko nekalbant nueiti prie karvių, iš kiekvienos išmelžti po tris lašus pieno. Paimti devyneriopų, dieną arba vakare surinktų žolių, išvirti arbatą, supilti į ją tuos tris lašus pieno ir sugirdyti karvėms.

Joninės – šventė, kurios metu žmogus bandė savo buvimą žemėje tapatinti su besikeičiančia gamta, stengdamasis įspėti jos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užsitikrinti būsimą derlių. Tai svarbiausia vasaros šventė.

Birželio 29 dieną, per Petrines visas kaimas išeina į pievas šienauti. Sutvarkę šieną, žmonės gyveno laukdami rugiapjūtės. Rugiapjūtės pradžia buvo laikoma Škaplierna (liepos 16d.), vėlyvesniais metais – Ona (liepos 26d.). Dzūkijoje buvo sakoma „v. Ona – duonos ponia. Per šv. Oną valgom duoną su smetoną“. Onos šventėms jau būdavo šviežios duonos, prisirpdavo uogos, jau būdavo galima pasikasti šviežių bulvių. Rudenėjimo pradžia buvo laikyta Lauryno šventė (rugpjūčio 10d.).
LITERATRA
Dundulienė P. Lietuvių etnografija. V.,1982

Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės V.,1993

Lietuvių kalendorinės šventės. Sudarė B. Imbrasienė. V.,1990

Rašykite komentarą

-->