Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vardų etimologija

Autorius: Kazys

Vardai labai plati sąvoka. Jie suteikiami gyvunėliams, mylimam žaislui ar pastatui, o japonijos samurajai savo kardams irgi duodavo vardus. Tai lyg pavadinimas, kuris įkūnija dvasią to, kuriam yra suteikiamas. Senoliai puikiai suprato vardo galia, todėl rinko jį neatsitiktiniu būdu, nebeprasmiu raidžiu kratiniu. Visi turime vardus. Kai girdime sakant Jonas ar Ona, Vytautas ar Laima…, mintyse iškyla konkrečių žmonių su ryškiausiais bruožais paveikslai. Vardų turime daug, apie 4000, jų esame turtingesni už visas kaimynines tautas. Skirtingos kultūros skirtingai ir renka vardus, tikriausiai daugelis yra matę filmų ar skaitę knygų ir numano kaip indėnai rinkdavo savo vardus. Žmogaus išvaizdos ar būdo savybės nulemdavo jo vardą, pvz: greitoji stirna ar juodasis erelis. Šiame darbe norėčiau pakalbėti, o kaip gi lietuviai parenka vardus savo vaikams. Žinome, kad mūsų vardai yra įvairios kilmės: lietuviški, prūsiški, latviški, lotyniški, graikiški, germaniški, slaviški. Kiekvienam smalsu žinoti, kokios kilmės yra jo artimųjų, tai yra tėvų, seserų ar brolių vardai. Kokią reikšmę jis yra turėjęs tapdamas vardu. Į tokius man rūpimus klausimus ir stengsiuos atsakyti šiame darbe. Pristatysiu savo giminės vardų reikšmes. Nagrinėsiu vardų atsiradimo istorija. Pristatysiu pačio etimologijos žodžio reikšmę.
ETIMOLOGIJA
“Etimologija – 1. Žodžių kilmės mokslas. 2. Pati kurio žodžio kilmė.”¹

“Etimologija –kalbotyros šaka, tirianti žodžių kilmę. Čia lygiai svarbios abi žodžio pusės – tiek raiška (fonetinė ir morfologinė sandarac ) , tiek turinys ( reikšmė). Žodžių nagrinėjimas remiasi lyginamosios fonotekos nustatytais garsų dėsniais bei garsų atliepiniais, istorinės žodžių darybos ( ir apskritai morfologijos ) duomenimis ir konstatuotomis reikšmių raidos tendencijomis. Etimologija domisi tiktai tais žodžiais, kurių kilmė sinchroniškai nėra aiški. Etimologizuojant labai svarbu išaiškinti, ar žodis yra savo pačių ( indigenus), ar iš kurios kitos kalbos paimtas (skolinys).Kokie santykiai – senos giminystės ar skolinimo – sieja gretimų giminiškų kalbų žodžius, galma spręstiį visus indigenių ir skolintinių žodžių kategorijos skirtumus (fonetinio atliepimo, darybos bei morfologines sandaros, semantikos, lingvistinės geografijos, realijų istorijos ir kt.). Skolinio kilmę jau galima laikyti išaiškinta, kai pavyksta parodyti, iš kurio kitos kalbos žodžio jis yra išriedėjęs. Indigenūs žodžiai gali būti dvejopi – arba paveldėti iš prokalbės ( vadinamieji veldiniai), arba susidarę tuo metu, kai tiriamoji kalba gyvavo jau atskirai ( lyginamojoje kalbotyroje vadinami tos kalbos naujadarais). Kadangi antrojo būrio žodžiai neturi leksinių atliepinių giminiškose kalbose, jų pirmykštis susidarymas ( jau spėjęs kiek išblėsti) aiškinamas iš esmės remiantis tiriamąją kalba. Tai, kad žodis palyginti neplačiai, vos iš vienos kitos kalbų grupės, pažįstamas, darn e visada rodo jo ėlesnį atsiradimą. Tarp tokių žodžių gali būti ir pačių senųjų veldinių, siekančių inindoeuropiečių bendrystės laikus, tad savo amžiumi nė kiek nenusileidžiančių tiems, kuriems palankesnis likimas lėmė išlaikyti daugelyje kalbų. Net pačius senuosius veldinius tiriant, atliepinių susekimas giminiškose kalbose dar nėra galutinis tikslas. Kiekvieno indigenous žodžio kilmę galima laikyti visiškai išaiškinta tik tada, kai parodomas jo susidarymas iš kito žodžio ( ar dviejų žodžių, jeigu aiškinamasis yra dūrinys). Tai padaryti, deja ne visada pasiseka.”²

¹ Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius. 2000 m. 153 psl.

² Lietuvių kalbos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedinių leidybos institutas. 1999 m. 184- 186 psl.

VARDŲ ATSIRADIMO ISTORIJA
“XIII–XV a. Lietuvoje žmonės vadinosi vien vardais. Nuo XIV a. pradėjo rastis prievardžiai – apibūdinamieji žodžiai, vėliau išsirutulioję į pavardes. . Vardai yra įvairios darybos ir kilmės Dabartiniai lietuvių vardai yra keletas skirtingos kilmės ir nevienodo senumo sluoksnių. Pagal vartojimo Lietuvoje amžių tie sluoksniai eina tokia tvarka:

• Senieji lietuviški (ir kitų baltų tautų) vardai,

• krikštavardžiai atėję krikščionybės laikotarpiu, krikščioniškieji,

• naujieji skolintiniai vardai

• naujieji lietuviški vardai.

Senieji lietuviški vardai. XIII-XV amžiais, kaip liudija rašytiniai istorijos šaltiniai , ir iki tol, priešistoriniais laikais, visos baltų gentys ( lietuviai, latviai, prūsai, jotvingiai, kuršiai , žiemgaliai, sėniai), kaip ir kitos indoeuropiečių tautos, turėjo vienanarį įvardijimą – žmonės vadinosi vien vardais. Tie baltų vardai darybos būdai ir net žodžių, iš kurių jie buvo pasidaromi, reikšmėmis panašūs į kitų indoeuropiečių ( slavų, germanų, keltų, ilyrų, graikų, hetitų, senovės indų, senovės iranėnų) vardus.. Italikai ir armėnai turėjo kitokias įvardijimo sistemas, o apie tocharų vardus nieko nežinoma. Minėtųjų dešimties kalbų grupių vardynai yra tokie panašūs, kad tyrėjai linkę laikyti juos bendros praindoeuropietiškos kilmės. Senieji baltų vardai, kaip ir kitų indoeuropiečių, yra keturių darybos tipų:

• dvikamieniai ( kartais trikamieniai dūriniai, • iš jų padaryti trumpiniai, •priesaginiai trumpinių vediniai, • apeliatyviniai – tiesioginiai bendriniai žodžiai virtę vardais.
¹ Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 2005 m. 23 psl.

Krikštavardžiai. (rus. Krestnoje imia, vok. Taufname, angl. Christian name) – tai krikštijamajam duodamas šventojo vardas. Iki 1940 m., kol Lietuvoje bažnyčia nebuvo atskirta nuo valstybės, krikštatėvius turėjo gauti visi naujagimiai, kurių tėvai katalikai, nes civilinės metrikacijos nebuvo. Dabar tėvai gali laisvai pasirinkti vaikui vardą ne tik iš kalendorinių krikštavardžių, bet ir iš kitų vardyno sluoksnių – seną ar naują lietuvišką, kitų tautų, nekrikščionišką. Anuomet tokie vardai galėjo būti įrašomi į metrikus tik šalia krikštavardžio. Turėdami Lietuvoje šešių šimtų metų tradiciją, daugelis gerokai aplietuvinti, krikštavardžiai yra tvirtai įaugę į mūsų vardyną ir kultūros istoriją, vieni dažniau, kiti rečiau tebevartojami. Lietuvoje vartojamų krikštavardžių pagal kilmę galima skirti bent penkis gausesnius sluoksnius:

•hebrajišką, •graikišką, •lotynišką (romanišką), •germanišką ir •slavišką.

Naujieji skolintiniai vardai. Vardyno kitimui turi įtakos kultūriniai mainai, verstinė grožinė literatūra, politiniai įvykiai ir vardų parinkimo mada. XX a., atsiradus daugiau kultūrinių kontaktų su Europos tautomis, Lietuvoje ėmė plisti tų tautų vardai, anksčiau lietuviams visai negirdėti, nes lietuviškuose kalendoriuose, pateikiančiuose kanoninius krikštavardžius, jų nebuvo. Tokių vardų vienas kitas atsirado dar XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje atsiranda mada imti vardus, ypač moteriškus, iš operų, romanų ir filmų. Naujųjų skolintinių vardų galima skirti du sluoksnius:

•anksčiau Lietuvoje nevartojamų vardų, •Lietuvoje nevartojamų vardų svetimų kalbų variantai ar trumpiniai.

Naujieji lietuviški vardai. Naujų, istorinių šaltinių nepaliudytų, anksčiau nevartotų lietuviškų vardų ėmė rastis XX a. pradžioje, daugiau iš romantinės istorinės literatūros. Naujųjų lietuviškų vardų pagal darybą ir kilmę galima skirti 6 sluoksnius:

• mitologiniai, • literatūriniai, • vietovardiniai, • etnoniniai, • lietuviški vardai, padaryti iš senųjų lietuviškų vardų, • nauji vardai, padaryti iš bendrinių žodžių.”

¹ Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 2005 m. 24 psl.

VARDŲ REIKŠMĖ
Vardai paprastai įvardija tam tikrą žmogaus savybę. Dažnai ta savybė teigiama. Vyrams parenkami drąsą, garbę įvardijantys vardai. Pvz.: Valdas (germ.) – „valdantysis“, Mindaugas (liet.) – „minimas daugelio“, Eugenijus (graik.) – „kilmingas“. Moterims parenkami švelnumą, tyrumą, moteriškumą įvardijantys vardai. Pvz.: Kotryna (graik.) – „tyra, švari“, Virginija (lot.) – „mergelė“, Amanda (lot.) – „mylėtina“. Moterys dažnai vadinamos gėlių vardais, pvz.: Ramunė (liet.), Jolanta (graik.) – „žibutė“. Vyrai apibūdinami stiprių gyvūnų vardais, pvz: Leonas (lot.) – „liūtas“, Arūnas (liet.) – erelis. Yra ir daugybė vardų, kuriais vadinami tiek vyrai, tiek moterys. Iš pradžių, be abejo, atsirado vienos iš lyčių vardas. Tokie vardai dažniausiai nereiškia grynai moteriškų ar vyriškų savybių, pvz.: Donatas ir Donata (lot.) – „dovanotas, -a“; Dalius ir Dalia (liet.) – „likimas“. Krikščioniškų vardų reikšmėse atsispindi religingumas, pvz.: Eleonora (hebr.) – „dievas mano šviesa“, Dominykas (lot.) – „gimęs viešpaties dieną, t.y sekmadienį. Kelių skirtingų kalbų vardai neretai reiškia tą patį. Pvz., lotyniškas Aurelija ir lietuviškas Auksė – „auksinė “, lotyniškas Feliksas ir Laimis – „laimingasis “, graikiškas Andrius ir hebrajiškas Tadas – „drąsuolis“. Yra vardų, reiškiančių ne itin geras žmogaus savybes. Pvz., Kęstutis (liet.) – „kenčiantysis“, Secilija (lot.) – akloji. Vienos kalbos vardai kitoje kalboje gali reikšti visai ką kita. Lietuviškas vardas Rūta, reiškiantis augalo pavadinimą, atsitiktinai sutampa su hebrajišku vardu Rūta, reiškiančiu „draugė“. Kai kurie vardai, patekę į kitas kalbas, nukenčia. Pvz., gražus lietuviškas vardas Asta latvių kalboje asocijuojasi su žodžiu „aste“, reiškiančiu „uodega“. Slaviškas vardas Galina asocijuojasi su lotynišku žodžiu „galin’a“ – višta. Vokiškas vardas Silke asocijuojasi su lietuvišku žodžiu „silkė“.
MANO GIMINĖS VARDU REIKŠMĖS
Mano vardas Remigijus lotiniškas trumpinys Remigas, Remas, iš lotiniško žodžio Remigius – “irklininkas”: Lotiniškai Remigijum reiškia “irklai”. Mano broliuko vardas Paulius. Lietuvoje vartojamų krikštavardžių pagal kilmę galima skirti bent gausesnius sluoksnius: hebrajišką, graikišką, lotynišką, germanišką ir slavišką. Iš lotyniškos kilmės krikštavardžių ir kiles vardas Paulius. Lotyniškai Paulus reiškia “mažas”. Prie krikštavardžių priskirtinas ir mano sesutės vardas Kristina. 1612 m. Vilniaus miesto mergaitės krikštytos daugiausia tokiais vardais: Ona, Kotryna, Morta, Ieva, Elžbieta, Marina, Sofija ir Kristina. Lotyniškai christina reškia “krikščionė. Mano brolio vardas Raimundas. Raimundas – vardas kiles iš sulotyninto germ. Raymundus, kuris iš germ. Raginmunt: senovės vokiečių žodis ragin “lemtis” + “munt “apsauga; gynėjas”. Iš naujųjų lietuviškų vardu kilęs ir mano sesers vardas Audronė. Naujųjų lietuviškų vardų pagal darybą ir kilmę galima skirti šešis sluoksnius: mitologiniai, literatūriniai, vietovardiniai, etnoniminiai, nauji vardai, padaryti iš senųjų lietuviškų vardų ir nauji vardai, padaryti iš bendrinių žodžių: Mano sesers vardas Audronė kuris ir yra padarytas iš bendrinių žodžių. Audronė – padarytas iš priesagos –onė vedinys kilęs iš lietuviškai audra. Mano tėčio vardas Gintautas. Šis vardas kilęs iš senujų lietuviškų (baltų) vardų Gintautas reiškia tautos( krašto) gynėjas”. Kaip matyti senieji baltų vardai yra turėję taurią reikšmę, jais buvo linkima žmogui tam tikrų savybių, bendruomenės laikomų vertingomis ir svarbiomis.

IŠVADOS
Etimologija – žodžių kilmės mokslas, pati kurio žodžio kilmė. Etimologija –kalbotyros šaka, tirianti žodžių kilmę XIII–XV a. Lietuvoje žmonės vadinosi vien vardais. Nuo XIV a. pradėjo rastis prievardžiai – apibūdinamieji žodžiai, vėliau išsirutulioję į pavardes. .Vardai yra įvairios darybos ir kilmės. Dabartiniai lietuvių vardai yra keletas skirtingos kilmės ir nevienodo senumo sluoksnių. Pagal vartojimo Lietuvoje amžių tie sluoksniai eina tokia tvarka: senieji lietuviški (ir kitų baltų tautų) vardai, krikštavardžiai atėję krikščionybės laikotarpiu, krikščioniškieji, naujieji skolintiniai vardai, naujieji lietuviški vardai. Senieji baltų vardai, kaip ir kitų indoeuropiečių, yra keturių darybos tipų: dvikamieniai ( kartais trikamieniai dūriniai), iš jų padaryti trumpiniai, priesaginiai trumpinių vediniai, apeliatyviniai – tiesioginiai bendriniai žodžiai virtę vardais. Naujųjų skolintinių vardų galima skirti du sluoksnius: anksčiau Lietuvoje nevartojamų vardų, Lietuvoje nevartojamų vardų svetimų kalbų variantai ar trumpiniai. Vardai paprastai įvardija tam tikrą žmogaus savybę. Dažnai ta savybė teigiama.

LITERATŪROS ŠALTINIAI
1. Dabartinės Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius. 2000 m. 153 psl.

2. Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas. Lietuvių vardų kilmės žodynas. 2005 m. 5-28 psl.

3. Lietuvių kalbos enciklopedija. Mokslo ir enciklopedinių leidybos institutas. 1999 m. 184- 186 psl.

Rašykite komentarą

-->