Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Valdymo sistema ir valdymo apskaita

Autorius: Irmantas

VALDYMO SISTEMA IR VALDYMO APSKAITA

1. Valdymo, kaip sistemos esmė

Ūkinė veikla apima materialinių vertybių, būtinų visuomenei, gamybą, paskirstymą, mainus ir vartojimą. Ji jungia gamybos techninius bei technologinius elementus, žmonių gamybinius ir kitus santykius, kuriuos galima apibūdinti kaip sudėtingą sistemą. Sistema – tai daugybė tarpusavyje susijusių elementų, sudarančių atitinkamą visumą. Jos esmę nusako tikslai, dėl kurių ji sukurta. gamybos procesas, kitaip sakant žmonių ir materialinių daiktinių vertybių santykiai yra organizuojamas taip, kad sistema trumpiausiu keliu su minimaliomis išlaidomis pasiektų nustatytą tikslą arba kad jos funkcionavimas nenukryptų nuo nustatytų parametrų. Sistemos pavyzdys yra įmonė kaip cechų visuma. Kiekvienas sistemos elementas, kaip ir visa sistema turi dviejų rūšių ryšius: įėjimo ir išėjimo. Pvz., cechas gauna žaliavas, medžiagas iš kitų cechų (įėjimo elementas) ir perduoda pagal technologinį elementą kitiems cechams pusfabrikačius arba gatavą produkciją (išėjimo elementas). Kiekviena sistema, kad realizuotų savo tikslus ir uždavinius yra valdoma.

Valdymas – tai tikslingos veiklos procesas, kurio metu nustatomos užduotys, gaunama informacija apie jų vykdymą ir duodamos naujos komandos. Tiksliau tariant, valdymo procese, remiantis sprendimais, priimtais apdorojus gaunamą informaciją, išduodama nauja informacija.

Šiuo metu labiausiai paplitęs sisteminis valdymo vertinimas. Vadinasi, nagrinėjama kiekvienos sistemos elemento sąveika su kitais elementais, tiriami sistemos kitimai pasikeitus atitinkamoms jos dalims.

1 Schema Valdymo sistema

Ši schema rodo, kad viskas, taip pat ir valdymas, yra sistemiška. Yra 2 pagrindinės sistemos:

1. Atviros. Tai sistemos bendraujančios su aplinka.

2. Uždaros. Tai sistemos nebendraujančios su aplinka.

Valdymo sistema, kaip pastebime, yra atvira sistema: iš aplinkos (tiek įmonės padalinių, tiek žaliavų tiekėjų, valstybinių institucijų, vartotojų ir pan.) gaunami duomenys, jie apdorojami, o tų duomenų apdorojimo rezultatas (valdymo sprendimai) yra skirtas tai pačiai aplinkai.

Kiekvienoje valdymo sistemoje skiriami valdymo objektai, organai ir produktai.

Valdymo objektus sudaro įvairūs ūkiniai padaliniai ir susivienijimai, kuriuose vyksta ūkinė veikla.

Valdymo organai garantuoja ūkinės veiklos stebėjimą ir kontrolę, jos planavimą ir reguliavimą, vykdo kitas valdymo funkcijas. Valdymo objektai ir valdymo organai yra tarpusavyje susiję, sudaro tam tikrą vienybę, o tai įgalina šią struktūrą vadinti valdymo sistema.

Valdymo produktai yra sprendimai (valdymo), garantuojantys ūkinės veiklos tam tikrų tikslų įgyvendinimą.

Valdymo sprendimų reikšmė ūkinės veiklos efektyvumui yra didžiulė, nes šiuolaikinio valdymo sąlygomis nuolat didėja ūkinė rizika dėl nekvalifikuotų sprendimų. Apskaičiuota, kad neteisingo valdymo sprendimo “kaina” kasmet padidėja apytikriai 10 %.

Valdymas – tai sugebėjimas priimti sprendimus kontroliuojant ir valdant įmonės ūkinę – komercinę veiklą. Tai įvairiapusis procesas, reikalaujantis ne tik efektyvaus įmonės vidinių reikalų tvarkymo, bet ir kontaktų su išoriniu pasauliu: tiekėjais, pirkėjais, vartotojais (per reklamą), netgi konkurentais.

Valdymo sistemos tikslų įgyvendinimas labiausiai priklauso nuo aktyviausio valdymo sistemos aparato, t.y. darbuotojų kolektyvo, kuris garantuoja kryptingą valdymo objekto funkcionavimą. Todėl labai svarbu sukurti kuo racionalesnę valdymo aparato struktūrą. Kuriant valdymo aparato struktūrą tikslinga vadovautis trimis pagrindiniais kriterijais: ekonomiškumo, optimalumo ir operatyvumo.

Ekonomiškumas – tai, kai valdymo aparatas ir jo išlaikymo

išlaidos yra minimalūs. o įtaka veiklos efektyvumui yra kuo didesnė.

Optimalumo kriterijaus esmė – nustatyti kuo racionalesnius ryšius tarp struktūrinių padalinių esant kuo mažesniam valdymo pakopų skaičiui.

Operatyvumo tikslas – laiku gauti ir perduoti informaciją, užtikrinti tikslią visų funkcinių padalinių sąveiką įgyvendinant priimamus sprendimus.

Valdymo proceso metu taikomi įvairus būdai, priemonės ir procedūros, orientuojančios įmonės darbuotojus numatytiems tikslams pasiekti. Tam yra kuriamos pareigybinės instrukcijos, leidžiami nutarimai, rengiami įvairūs žinynai, organizuojamas darbuotojų apmokymas, jų kvalifikacijos kėlimas ir t.t.

Pagrindinis valdymo tikslas – siekti veiklos našumo ir efektyvumo, mažinti išlaidas ir gerinti produkcijos bei paslaugų kokybę. Siekiant šio tikslo, naudojamos įvairios teorijos.

Populiariausios yra šios valdymo teorijos:

1. Teiloro (Taylor). Ji teigia, kad reikia moksliškai parinkti darbuotojus, juos metodiškai treniruoti, ugdyti jų gabumus ir galimybes. Ji siūlo darbą padalyti apytiksliai po lygiai menedžeriams ir darbuotojams.

2. Fajolio (Fayol). Šios teorijos esmę nusako šie menedžmento principai: darbo pasidalijimas, vadovavimas, drausmė, vadovybės vieningumas, geranoriškumas, iniciatyva ir kolektyviškumas.

3. Foleto (Follet). Jos esmę sudaro filosofiniai menedžmento principai: valdymas turi būti pagrįstas grupine etika ir kolektyviškumu.

4. Bernardo (Bernard). Šios teorijos svarbiausias motyvas – draugiškumas ir geras psichologinis klimatas.

Valdymo tikslai kur kas lengviau pasiekiami, kai įmonėje gerai tvarkoma valdymo apskaita. Nors finansinė apskaita ir pateikia informaciją apie įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus, tačiau ji neparodo, kaip, kokiomis sąlygomis. būdais ir priemonėmis buvo pasiekti veiklos rezultatai, kokios yra veiklos plėtros galimybės ir perspektyvos, kokius reikėjo ar reikėtų priimti valdymo sprendimus. Šiems uždaviniams spręsti naudojama valdymo apskaitos informacija.

Valdymo apskaitos esmė – kuo tiksliau atvaizduoti visus įmonėje vykstančius procesus, veiklos sritis ir kitus verslo aspektus, apie kuriuos sukaupta informacija yra konfidenciali ir neprieinama išorės vartotojams. Norėdami susisteminti tokią informaciją, valdymo apskaitos buhalteriai turi labai gerai pažinti įmonės veiklą, jos organizacinę struktūrą, gamybos ir darbo organizavimą, technologinius procesus, kitas veiklos ypatybes ir visa tai atvaizduoti sąskaitose – privalo parengti individualų sąskaitų planą. Vienas iš svarbiausių valdymo apskaitos uždavinių yra padėti įmonės vadovybei geriau sutvarkyti įmonės valdymo sistemą, pasiekti, kad ji būtų kuo racionalesnė ir veiksmingesnė. Kiekvienos įmones valdymo sistemoje tam tikru laiku, tam tikromis situacijomis kyla problemų, kurioms išspręsti reikia smulkios informacijos. Ypač dažnai diskutuojamos problemos dėl darbuotojų atliekamų funkcijų dubliavimo, atsakomybės už atliekamus darbus, dėl darbuotojų ir padalinių veiklos vertinimo ir kt. Šioms problemoms spręsti naudojama valdymo apskaitos informacija.

2. Valdymo personalas ir jo funkcijos

Vadybininkų veiksmai keičiasi priklausomai nuo organizacijoje esančio lygio, t.y., kur vadybininkas dirba. Todėl reikia išsiaiškinti vadybininkų darbo charakteristikų skirtumus įvairiuose organizacijos hierarchijos lygiuose.

Direktorių taryba. Kaip taisyklė, kompanijos direktorių tarybą sudaro jos prezidentas ir viceprezidentai. Ji, kaip organizacijos viršūnė, yra atsakinga už organizacinių tikslų kėlimą, už politikos, reikalingos jiems pasiekti, rengimą, už visos organizacijos veiklos valdymą. Direktorių tarybos narių pareigos gali būti klasifikuojamos į tokias grupes:

1. Legalios (įstatyminės) pareigos:

a) organizacijos turto apsauga;

b) kasmetinių bei einamųjų ataskaitų sudarymas;

c) išteklių paskirstymas investicijoms ir dividendams;

d) narių susirinkimų organizavimas;

e) visų įstatymų, susijusių su organizacija, laikymasis ir vadovavimas jos veiklai.

2. Pareigos, susijusios su valdymu:

a) pagrindinės vykdomosios valdžios parinkimas;

b) asmeninių ir kolektyvinių nutarimų pagrindinei vykdomajai valdžiai teikimas.

3. Pareigos, susijusios su planavimu:

a) pagrindinių organizacijos tikslų nustatymas atsižvelgiant į įsipareigojimus akcininkams, darbuotojams ir visai organizacijai;

b) organizacijos veiklos plėtojimo strategijos ir plano priėmimas;

c) finansinių ir valdymo struktūrų, reikalingų veiklos strategijai įgyvendinti, tvirtinimas;

d) organizacijos veiklos kontrolė.

Žemesnio lygio vadybininkų pareigos paprastai apima vadovavimą direktorių tarybos ar admininistracijos nurodymų vykdymui. Į šias pareigas paprastai įtraukiamas vadovavimas gamybos darbininkams bei pagalbiniam personalui, vykdomų darbų kokybės kontrolė, darbo saugumo reikalavimų vykdymo priežiūra, tiekimų savalaikiškumo priežiūra, produkcijos realizavimo koordinavimas ir pan.

Vadybininko (sugebėjimų) poreikiai. Kad vadybininkų veikla būtų efektyvi, jie turi demonstruoti įvairių įgūdžių profesionalumą. Būtinų įgūdžių visuma visada priklauso nuo lygio, kuriame vadovas dirba.

Pagrindiniai įgūdžiai, kurių reikia vadybininkams, yra šie: 1) techniniai, 2) santykių su žmonėmis ir 3) nuovokumo.

Techniniai valdymo įgūdžiai pagrįsti sugebėjimu panaudoti specifines žinias, priemones bei procedūras, kurios yra esminės darbo užduotims sėkmingai atlikti. Pvz., buhalterių, rinkos tyrėjų bei gamybos planuotojų darbui reikia specialių techninių žinių. Techniniai vadybininko sugebėjimai yra svarbiausi visiems valdymo darbams žemesniuose organizacijos lygiuose. Pvz., pirmo lygio valdytojai turi sugebėti teikti smulkią techninę pagalbą, kad garantuotų tolygų įmonės valdymą. Be to, jie turi turėti žinių apie darbo saugumo reikalavimus ir kasdieninius asmeninius žmonių reikalus. Vidutinio ir aukščiausio lygio vadybininkas taip pat turi būti techniškai sumanus, bet tai nėra svarbiausia palyginti su visais kitais būtinais įgūdžiais.

Santykių su žmonėmis įgūdžiai pagrįsti žmonių sugebėjimu daryti poveikį vienas kitam, vadovauti, turėti įtakos ir skatinti darbuotojus. Žmonės yra viską nulemiantis daugelio organizacijų veiksnys, todėl vadybininkų darbo efektyvumo esminis dalykas yra tai, kad jie naudoja žmogiškai efektyvius būdus santykiuose su vyresniais, sau lygiais ir pavaldiniais. Nors sugebėjimas bendrauti su žmonėmis svarbus visiems valdymo lygiams, tačiau jis svarbesnis žemesniems lygiams, kadangi daugelis žmonių turi tam tikrą savo vietą, o darbuotojų bei vadovo nesutarimai čia labai akivaizdūs.

Nuovokumo įgūdžiai pagrįsti asmens mokėjimu suprasti viską apimantį organizacijos ryšį su jos aplinka bei interryšį (ryšį su kitomis organizacijomis), stresus bei konkurenciją, t.y. visa tai, kas egzistuoja tarp įvairių funkcijų bei veiklos organizacijos

viduje.

Nuovokumo įgūdžiai svarbesni aukštesniems valdymo lygiams, kur daugelis vadybininko darbų susiję su ilgalaikiais strateginiais rezultatais. Pagrindinius įgūdžius, kurių reikia vadybininkams įvairiuose valdymo lygiuose, rodo 2 schema:

2 Schema Vadybininkų įgūdžiai, kurių reikia įvairiuose valdymo lygiuose

Aukščiausias

valdymas

Vidurinis

valdymas

Tiesioginis (žemiausias) valdymas


Kaip rodo ši schema, aukščiausiam valdymo lygiui svarbiausi yra nuovokumo įgūdžiai ir ne tokie svarbūs techniniai įgūdžiai. O žemiausiam valdymo lygiui atvirkščiai: svarbiausi techniniai įgūdžiai. Viduriniame valdymo lygyje vadybininkui svarbūs visų trijų rūšių įgūdžiai.

Visų lygių vadovams būtina tam tikra valdymo apskaitos informacija. Šios informacijos struktūra ir apimtis daugiausia priklauso nuo valdymo lygių ir įgūdžių.

Aukščiausiam valdymo lygiui reikia labiau apibendrintos valdymo apskaitos informacijos. kuria remdamasi įmonės vadovybė priima operatyvinius ar perspektyvinius sprendimus, susijusius su įmonės finansine būkle, veiklos rezultatais. atsiskaitymais su kreditoriais ir tiekėjais, pinigų srautais ir kt.

Vidurinio valdymo lygio informacijos vartotojams reikia tokios informacijos, kuri kuo tiksliau apibūdintų jų administruojamų padalinių ar sričių veiklą.

Žemiausio valdymo lygio informacijos vartotojams reikia tokios valdymo apskaitos informacijos, kuri padėtų geriau atlikti jiems patikėtas pareigas.

Valdymo apskaitos uždavinys – teikti visiems valdymo lygiams tokią informaciją, kuri būtų panaudota konkretiems tikslams pasiekti. Dėl to svarbu numatyti, kam, kiek ir kada bus pateikiama tam tikra informacija. Turi būti garantuotas pasitikėjimo ryšys tarp valdymo apskaitos buhalterio ir konkretaus valdymo lygio vadovo: valdymo apskaitos buhalteris suinteresuotas, kad jo parengta informacija būtų tikslingai panaudojama, o valdymo lygio vadovas turi pasitikėti gaunama informacija, jos kiekiu ir kokybe, kad jam nereikėtų gautų duomenų tikrinti, perskaičiuoti, sisteminti ir pan.

3. Valdymo sistemos funkcijos

Valdymo esmę ir turinį atspindi jo funkcijos. Valdymo funkcijų yra daug. Prie jų priskiriamas organizavimas, koordinavimas, prognozavimas, vadovavimas, motyvacija, darbuotojų rengimas, reprezentavimas, ryšiai, kontrolė ir kt. Tačiau dažniausiai yra pabrėžiamos 4-5 valdymo funkcijos

Kaip pavyzdį pateikiame tarybinėje apskaitoje minimą valdymo funkcijų sąveikos schemą.

3 Schema Valdymo funkcijų sąveika

1 2

6


4 5 3

7

tiesioginiai ryšiai

netiesioginiai ryšiai

Atitinkamos valdymo sistemos garantuoja tam tikrus tiesioginius ir grįžtamuosius ryšius. Planavimas ir reguliavimas garantuoja tiesioginius valdymo organo ir valdymo objekto ryšius. Apskaita ir ūkinės veiklos analizė formuoja valdymo sistemoje grįžtamojo ryšio informaciją.

Planavimas nustato tikslą – pagrindinių rodiklių planinį lygį. Kaip rodo schema, planavimas tiesioginiais ryšiais (1) susijęs su valdymo objektu. Apskaita registruoja ir kaupia duomenis apie valdomą objektą. Schemoje – tai grįžtamasis ryšys (2). Apskaitos sistemoje apdorojami duomenys apie ūkines operacijas, formuojami apibendrinantys rodikliai, kurie perduodami ūkinės veiklos analizei (3). Čia jie lyginami su planiniais rodikliais (4), įvertinami, analizuojami, o gauti rezultatai, tinkami valdymo sprendimams rengti, perduodami į reguliavimo bloką (5). Atsakingi valdymo darbuotojai priima galutinį sprendimą valdymo objekto klausimu ir organizuoja jo vykdymą, t.y. leidžia įsakymus, potvarkius (6), kontroliuoja jų vykdymą. Ūkinės veiklos analizės būdu rengiama informacija, būtina kitam planavimo ciklui (7), įvertinamas planavimo tikslumas. Toliau visas valdymo ciklas kartojasi.

Visos valdymo sistemos funkcijos glaudžiai tarpusavyje susijusios, tačiau kartu ir skiriasi viena nuo kitos savitais, nevienodais veiklos būdais. Todėl trumpai apibūdinsime dažniausiai minimas valdymo sistemos funkcijas.

Planavimas. Valdymo ciklas prasideda planavimu. Planavimas nustato ūkinės veiklos kryptis, tikslus ir uždavinius, jų įvykdymo priemones ir būdus. Vykdant planavimo funkciją, reikia sudaryti arba patikslinti gamybos planus, numatyti išteklius, kurių reikia tiems

planams įgyvendinti. Plano sudarymo procesas – tai informacijos apie numatomą gamybą, jos sąlygas rinkimas, tikslinimas ir pačių planų sudarymas. Nuo to, ar planai pagrįsti, ar racionaliai ir efektyviai numatyta naudoti pajėgumus ir išteklius, ar tiksliai žinoma esama padėtis, kaip ji keisis planuojamu laikotarpiu, daug priklauso įmonės ūkinės veiklos efektyvumas. Labai svarbu numatyti tikslus. Tai socialinio klimato sukūrimas, pelningumas, rinkos užvaldymas, organizacijos plėtojimas, efektyvumas ir našumas, finansinis stabilumas ir kt. Planai gali būti strateginiai, operaciniai, trumpalaikiai, ilgalaikiai, specifiniai, direktyviniai ir kt.

Planavimo procesas – tai sprendimų, ką daryti ateityje, priėmimas. Šie spendimai apima tokius klausimus:

kokie turi būti organizacijos tikslai;

kas turi būti padaryta norint pasiekti šiuos tikslus;

kas bus atsakingas už šių tikslų siekimą ir kas konkrečiai vykdys atitinkamus veiksmus;

kiek laiko reikia užduotims įvykdyti ir tikslui pasiekti.

Planavimas sudaro bazę toliau plėtoti organizacijos veiklą.

Apskaita. Apskaita yra viena iš svarbiausių valdymo funkcijų. Nuo jos rezultatų daug priklauso viso valdymo proceso efektyvumas. Remiantis apskaitos rezultatais, galima nustatyti ar teisingai buvo planuojama ir reguliuojama tam tikra ekonominė sistema. Apskaita registruoja, kaupia, apdoroja ir apibendrina konkrečių laikotarpių duomenis, teikia informaciją apie valdymo objektų būklę bei judėjimą, apie visus ūkinius procesus, vykstančius įmonėje. Ji teikia informaciją tam tikrų ekonominių rodiklių forma.

Ekonominis rodiklis yra atitinkamo ekonominio objekto, proceso ar sprendimo kurios nors savybės skaitmeninė charakteristika. Ūkinei veiklai valdyti naudojami labai įvairūs rodikliai. Jie gali būti klasifikuojami pagal šiuos požymius: 1) pagal apimtį – bendrieji ir daliniai (specifiniai); 2) pagal kilmę – direktyviniai (išoriniai) ir vidiniai; 3) pagal nustatytą metodiką – absoliutūs ir santykiniai; 4) pagal pobūdį – kiekybiniai ir kokybiniai; 5) pagal matus – natūriniai, darbo, piniginiai ir kt. Visi jie sudaro įmonės ūkinės veiklos rodiklių sistemą. Jie yra tarpusavyje susiję ir priklausomi. Rodiklių sistema apibūdina įmonės vystymosi dinamiką ir tendencijas, gamybinių fondų, apyvartinio turto būklę ir judėjimą, darbo jėgą, finansinius rezultatus.

Organizavimas. Organizavimas yra vaidmenų paskirstymas žmonėms įmonėje. Tai:

nustatymas veiksmų, kurių turi būti imtasi norint pasiekti organizacijos tikslus;

šių veiksmų skirstymas į konkrečius darbus skyriams, padaliniams asmenims ar jų grupėms;

atitinkamų veiksmų (darbų) skyrimas menedžeriams; jiems suteikiama atitinkama valdžia juos vykdyti ir kontroliuoti;

tikslų, planų ir faktinių laimėjimų ryšio nustatymas.

Prognozavimas. Prognozavimas – tai informacijos apie tam tikro objekto, reiškinio ar proceso baigtį gavimas, pagrįstas skaičiavimais ir žmogaus logika. Prognozavimą galima traktuoti kaip intuicijos, mokslo ir patirties derinį, kaip būdą išvengti atsitiktinumų, kaip galimybę taikyti profilaktines priemones.

Taikomi įvairūs prognozavimo metodai:

1) stebėjimo – renkama technologijų ir naujų valdymo metodų, konkurentų strategijų bei nuomonių apžvalgos, ekspertų pranešimai ir kita, siekiant išsiaiškinti laimėjimus ir naujoves;

2) ekstrapoliavimo – remiamasi prielaida, kad ateitis bus praeities tąsa, o visos svarbios sąlygos išliks sąlyginai pastovios;

3) delfų – nuolatinis ekspertų išvadų tobulinimas, pritaikomas iš esmės bet kokiai problemai;

4) scenarijaus sudarymo – būsimų veiksmų surašymas atitinkamuose dokumentuose;

5) dinamikos eilučių – šis būdas grindžiamas prognozuojamo objekto kitimo per keletą metų grafine analize, braižant įvairius grafikus.

Motyvacija. Ji apima įtaką žmonėms , kad šie stengtųsi siekti bendrų organizacijos tikslų. Kaip vadybininkas turi pateikti motyvus savo pavaldiniams, priklauso nuo daugelio veiksnių:

nuo darbų, kuriuos reikia atlikti, tipo;

nuo pavaldinių “kokybės”, t.y. jų kvalifikacijos ir atsakomybės įskaitant jų išsimokslinimą, praktinę patirtį ir asmeninius planus;

nuo sugebėjimo įtraukti žmones į organizacijos veiklos politiką;

nuo vadovo organizacinių sugebėjimų ir atsakomybės.

Etatų skirstymas. Ši valdymo funkcija tiesiogiai apima organizacijos darbuotojus , t.y. visą personalą. Vadybininkai įvairiuose organizacijos lygiuose yra atsakingi už darbuotojų poreikių nustatymą, todėl jie yra susiję su tokia veikla: kadrų komplektavimu, atranka, praktinių įgūdžių ugdymu, tobulinimu. Vidutinėse ir didelėse organizacijose vadybininkams vykdyti šias užduotis gali padėti “asmeninio valdymo specialistai”.

Kontrolė. Be gero planavimo, apskaitos, organizacinės struktūros ir kitų funkcijų, norint žinoti, kaip dirba firma, reikalinga kontrolė. Ji padeda įvertinti valdymą. Firmų vadovai dažniausiai kontroliuoja finansinę veiklą, bet ne visada efektyviai. Gera kontrolė yra tokia, kai tuoj pat daromos korektyvos, taisomi trūkumai. Kontrolė padeda priimti teisingus sprendimus.

Kontrolė apima 4 etapus: 1) standartų ir metodų sukūrimas veiklos atlikimo lygiui įvertinti; 2) veiklos atlikimo lygio vertinimas; 3) nustatymas, ar veiklos lygis atitinka standartus; 4) koregavimo veiksmai.

Koordinavimas. Koordinuoti visus organizacijos veiksmus reikia norint tinkamai panaudoti turimus išteklius ir juos taupyti, garantuoti aukštą produktų ir paslaugų kokybę, pasiekti optimalų efektyvumą ir garantuoti įmonės veiklos stabilumą.

Valdymas yra vieningas procesas. Jis negalėtų tinkamai funkcionuoti sutrikus nors vienai funkcijai. Ūkinės veiklos valdymo funkcijas vykdo pavieniai asmenys, asmenų grupės arba padaliniai (skyriai, cechai, barai). Kiekvienas valdantis elementas dirba vadovaudamasis iš anksto nustatytomis taisyklėmis ir tam tikru nuoseklumu atlieka numatytas procedūras.

Valdymo sistemos funkcijoms atlikti būtina tikslinė valdymo apskaitos informacija, būtina konkrečiai valdymo funkcijai. Kiekviena įmonė, įvertinusi savo veiklos ypatybes, turėtų parengti vidaus ataskaitas, kuriose pateiktų informaciją galimybes atitinkamiems valdymo lygiams, siekdama užtikrinti sėkmingą valdymo sistemos f-jų atlikimą.

4. Valdymo apskaitos “laukas”

Valdymo apskaitos jokiu būdu negalima suprasti tik kaip vidinių ataskaitų rengimo įmonės vidiniams poreikiams. Valdymo apskaita susijusi beveik su visais apskaitos sistemos aspektais, išskyrus išorinį auditą. Daugelis auditorių dar ir dabar nesutaria kas turi priklausyti valdymo apskaitos sričiai, t.y. ką ji turi apskaityti, kokios jos pagrindinės funkcijos.

Mančesterio universiteto prof. R. Scapens nustatė, kad nereikėtų “valdymo apskaitos” ir “išlaidų apskaitos” terminų vartoti kaip sinonimų, nes valdymo apskaitos “laukas” yra kur kas didesnis. Į jį įeina šie elementai: 1) planavimas; 2) išlaidų klasifikavimas; 3) kontrolė; 4) kalkuliavimas; 5) padalinių veikla.

Išdėstykime tai 4 schemoje:

Ši schema nėra visiškai ideali. Praktika rodo, kad į valdymo apskaitos “lauką” įtraukiamas technologinių procesų tyrimas ir projektavimas, tiekimas ir aprūpinimas bei kiti svarbūs veiklos barai.

4 Schema Valdymo apskaitos sritys

Pagrindinės sritys

Detalizavimas

1. Planavimas


2. Išlaidų klasifikavimas


3. Kontrolė

4. Kalkuliavimas

5. Padalinių veikla

1. Valdymo sprendimų parengimo išlaidų nustatymas

2. Išlaidų – apimties – pelno analizė

3. Sprendimų priėmimas mišrios gamybos atveju

4. Produkcijos kiekio ekonominis pagrindimas

1. Pastovios ir kintamos išlaidos

2. Išlaidų įvertinimo technika

3. Prognozinės kreivės

4. Mokymo (patirties) kreivės

1. Atsakomybės centrai

2. Sąmatos ir išlaidų standartai

3. Nukrypimų analizė

1. Užsakyminis ir procesinis kalkuliavimas

2. Absorbcinis ir ribinis kalkuliavimas

3. Išlaidų paskirstymas

1. Veiklos įvertinimas

2. Vidinis įkainoj

Rašykite komentarą

-->