Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Valdymo apskaitos namų darbas

Autorius: Vitalija

1. UŽDAVINYS
IŠLAIDŲ APIBŪDINIMAS IR APSKAITA

1. Išlaidų samprata

Valdymo apskaitoje pagrindinis dėmesys skiriamas išlaidų apskaitai ir jų mažinimo būdams. Tuo tarpu pajamos nėra pagrindinis valdymo apskaitos objektas, tačiau jos svarbios sudarant įmonės biudžetus, planuojant galutinį veiklos rezultatą – pelną.

Kalbant apie išlaidų apskaitą dažnai susiduriama su tokiomis sąvokomis kaip išlaidos, sąnaudos, savikaina, kaštai.

Išlaidos – tai pinigų išleidimas, turto bei paslaugų sunaudojimas susijęs su produkcijos ar paslaugų gamyba. Literatūroje sutinkama kur kas daugiau apibrėžimų, tačiau visur akcentuojama trys pagrindiniai momentai – 1) piniginė išraiška, 2) sunaudoti ištekliai, 3)tikslas.

Sąnaudomis tampa tik ta išlaidų dalis, kuri patiriama gaminant produkciją ar paslaugas, parduotas ataskaitiniu laikotarpiu. Finansinėje apskaitoje yra būtina skirti išlaidų sąvoką nuo sąnaudų, kadangi tik lyginant ataskaitinio laikotarpio pardavimų pajamas su sąnaudomis gaunamas teisingas finansinis rezultatas.

Savikaina apima tiek išlaidas, tiek sąnaudas. Tai priklauso nuo to, ar produkcija parduota, ar ne. Jeigu produkcija neparduota, tai jos savikaina yra laikytina išlaidomis, kurios duos pajamas ateityje (kai produkcija bus parduota). Pagal tai produkcija atspindima balanse kaip atsargos. Jeigu produkcija parduota, jos savikaina laikytina sąnaudomis ir atspindima pelno (nuostolio) ataskaitoje.

Kaštai apima tiek išlaidas, tiek sąnaudas, tiek savikainą. Kadangi tai nelietuviškas terminas, o skolinys iš kitų kalbų, tai šis terminas iš vis nevartotinas.

Mes naudosime terminą išlaidos, kadangi valdymo apskaitos specialistus pirmiausiai domina išlaidų mažinimas bei planavimas, nesiejant jų su ataskaitinio laikotarpio pardavimų pajamomis. Be to daugelyje analizės metodų bus daroma prielaida, kad įmonės parduoda tiek, kiek pagamina. Mokesčiai taip pat nėra valdymo apskaitos objektas.

2. Išlaidų klasifikavimas

Priimant valdymo sprendimus, labai svarbu nustatyti ir įvertinti visas išlaidas. Praktikoje ir literatūroje aptinkamos įvairios išlaidų rūšys. Išlaidos nėra vienareikšmės nei pagal ekonominį vaidmenį, nei pagal dalyvavimą gamybos procese. Daugelis autorių pripažįsta, kad negali būti universalios išlaidų klasifikavimo schemos. Kiekviena įmonė turi savo tikslų ir išlaidas grupuoja taip, kad kuo lengviau šiuos tikslus pasiektų. Pagrindiniai tikslai dažniausiai būna: valdymo sprendimų priėmimas, ekonominė analizė, prognozavimas, kontrolė.

Taigi, priklausomai nuo įmonės keliamų tikslų, susidariusios situacijos ir veiklos strategijos turi būti parenkami požymiai, pagal kuriuos tikslinga klasifikuoti. Žemiau pateikiami kai kurie išlaidų klasifikavimo požymiai, kurie yra svarbūs analizuojant išlaidas.

Išlaidos yra skirstomos:

Pagal vaidmenį gamybos ir realizavimo – gamybos ir laikotarpio.

Gamybos išlaidos – tai išlaidos, kurios įskaitomos į pagamintos produkcijos savikainą.

Laikotarpio išlaidos yra neįskaitomos į pagamintos produkcijos savikainą ir parodomos kaip veiklos sąnaudos pelno ir nuostolio ataskaitoje.
Pagal santykį su gamybos apimtimi – pastovios ir kintamos. `

Kintamos išlaidos, tai išlaidos, kurių bendra suma keičiasi proporcingai pagamintos produkcijos apimčiai.

Pastovios išlaidos yra tokios, kurios nesikeičia didėjant arba mažėjant veiklos lygiui.
Pagal įskaitymą į produkcijos savikainą – tiesioginės ir netiesioginės.

Tiesioginės išlaidos yra tokios, kurias galima tiesiogiai įskaityti į konkretaus gaminio savikainą.

Netiesioginės išlaidos įskaitomos į gaminio savikainą jas paskirstant proporcingai kuriai nors bazei.
Pagal priklausomybę nuo priimamų sprendimų – priklausomos ir nepriklausomos.

Priklausomos išlaidos – tai tokios išlaidos, kurias pakeis priimtas sprendimas.

Nepriklausomos išlaidos – tai tokios išlaidos, kurių nepaveiks tam tikro sprendimo priėmimas.
Pagal susidarymo vietas – gamybinių padalinių, paslaugų padalinių ir kt.

Siekiant kontroliuoti padalinių veiklą, gamybos išlaidos yra kaupiamos pagal jų atsiradimo vietą, vadinamuosius išlaidų centrus. Tai ypatingai svarbu didelėms įmonėms, kur egzistuoja daug gamybos padalinių ir aptarnaujančių skyrių.

Pagal tikslų siekimo trukmę – ilgalaikės ir trumpalaikės.

Ilgalaikės išlaidos – tai yra įvairios investicinių projektų įgyvendinimo, įmonės plėtimosi, skverbimosi į rinką ir kitos išlaidos.

Trumpalaikės išlaidos – tai einamojo laikotarpio, gamybos metu patiriamos išlaidos.
Pagal išlaidų išvengimo galimybę – išvengiamos ir neišvengiamos.

Išvengiamos – tai tokios išlaidos, kurių galima būtų išvengti atsisakant nebūtinų darbuotojų, darbo patalpų, priemonių ar technologijų įdiegus pažangias gamybos priemones ir valdymo metodikas.

Neišvengiamos išlaidos yra nepakeičiamos ir svarbios – be kurių nevyksta gamybos procesas. Be abejo, tai nebaigtinis išlaidų grupavimo sąrašas. Išlaidas galima grupuoti ir pagal daugelį kitų požymių, kaip pavyzdžiui, pagal reglamentavimo laipsnį, kalkuliavimo objektą, santykį su finansine atskaitomybe, sudėtį, periodiškumą ir taip toliau. Tačiau tai rečiau pasitaikantys požymiai, todėl jų detaliau nenagrinėsime.

3. Gamybos ir laikotarpio išlaidos

Valdymo apskaitoje išlaidos pagal vaidmenį gamybos ir realizavimo procese skiriamos į 2 grupes:

1) gamybos (produkcijos);

2) laikotarpio (veiklos).
Šis išlaidų klasifikavimas yra labiausiai paplitęs ir siejamas ne tik su valdymo, bet ir su finansine apskaita. Toks išlaidų skirstymas taip pat susijęs su Vyriausybės nutarimo Nr. 804 nuostata, kad į pagamintos ir parduotos produkcijos savikainą neįskaitomos produkcijos pardavimo, bendrosios ir administracinės išlaidos, patirtos per ataskaitinį laikotarpį. Visos šios išlaidos laikomos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudomis ir yra atvaizduojamos to paties laikotarpio pelno (nuostolio) ataskaitos atitinkamuose straipsniuose.

Gamybos išlaidos – tais visos patirtos išlaidos produkcijai pagaminti. Kol produkcija neparduota, šios išlaidos traktuojamos kaip turtas ir parodomos “Žaliavų”, “Nebaigtos gamybos”, ir “Gatavos produkcijos” atsargų sąskaitose. Kai produkcija parduodama duomenys iš atsargų sąskaitos perkeliami į sąnaudų sąskaitą “Pagamintos produkcijos savikaina”. Tokiu būdu gamybos išlaidos iš turto tampa sąnaudomis ir parodomos pelno ataskaitoje.

Gamybos išlaidas sudaro 3 elementai:

1) tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidos;

2) tiesioginio darbo išlaidos;

3) pridėtinės išlaidos.

Tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidos – tai medžiagų, kurias galime tiesiogiai priskirti kuriam nors konkrečiam gaminiui, išlaidos. Pavyzdžiui, nesunku pasakyti, kad plieno lakštai naudojami automobilių gamyboje ar mediena reikalinga suolų gamybai yra tiesioginės medžiagos, nes jų sunaudojimą nesunku atsekti kiekviename konkrečiame gaminyje.

Tačiau gaminant produkciją tam tikra medžiagų dalis į gaminį neįeina, bet dalyvauja gamyboje. Ji uždirba pelną visai pagamintai produkcijai, o ne konkrečiam gaminiui atskirai. Pvz. medžiagos, sunaudotos įrengimų, skirtų suolų gamybai, remontui, yra netiesioginės, nes šių išlaidų negalime priskirti kuriam nors vienam suolui, o visiems suolams bendrai. Kita vertus, yra tokių medžiagų, kurias galbūt ir galime priskirti kuriam nors konkrečiam gaminiui, tačiau jų įnašas į bendrą pelną toks nedidelis, kad paprasčiau jas priskirti netiesioginėms medžiagoms. Jeigu vinis, naudojamas suolų gamyboje ar tepalą, skirtą automobilių gamybai, priskirtume tiesioginėms medžiagoms, tai jų apskaitos sąnaudos būtų didesnės, nei teikiama nauda. Tokiu būdu jos priskiriamos netiesioginėms medžiagoms ir yra vienas iš pridėtinių išlaidų elementų.

Tiesioginio darbo išlaidos – tai darbo apmokėjimo išlaidos darbuotojams, tiesiogiai susijusiems su produkcijos gamyba. Tai surinkimo konvejerio, staklių operatoriaus bei kitų darbuotojų, perdirbančių žaliavas į produkciją ar aptarnaujančių įrengimus, atlyginimai.

Bet yra darbuotojų, kurie patys negamina produkto, bet sudaro sąlygas gamybai vykti. Pvz. lentpjūvės valytojo, sandėlio sargo ar gamybos kontrolieriaus atlikto darbo dalį konkrečiame gaminyje atsekti neįmanoma. Jie teikia naudą tik visai produkcijai bendrai. Tokios darbo išlaidos vadinamos netiesioginiu darbu ir priskiriamos pridėtinėms išlaidoms.

Pridėtinės išlaidos – tai visos kitos išlaidos be tiesioginių medžiagų ir tiesioginio darbo, reikalingos produkcijai pagaminti. Šių išlaidų priskirti tiesiogiai konkretaus gaminio savikainai neįmanoma, nes jos patiriamos gaminant visą produkciją, o ne atskirą gaminį. Pridėtinės gamybos išlaidos priskiriamos gaminių savikainai pagal atskirą metodiką proporcingai pasirinktai kuriai nors bazei.

Skiriamos 2 pridėtinių išlaidų rūšys:

• kintamos pridėtinės išlaidos – tai netiesioginės išlaidos, kurios kinta priklausomai nuo veiklos lygio. Tai: elektros energijos sunaudojimo, netiesioginių medžiagų, netiesioginio darbo ir kitos išlaidos;

• pastovios pridėtinės išlaidos – tai netiesioginės išlaidos, kurios nesikeičia kintant produkcijos apimčiai. Tai nuomos, draudimo ir kitos išlaidos.

Laikotarpio (veiklos) sąnaudos – tai negamybinės pardavimo ir administracinės sąnaudos. Jos kaupiamos ne atsargų sąskaitose, bet tuojau pat priskiriamos sąnaudų sąskaitoms to laikotarpio, kuriame jos buvo patirtos. Laikotarpio sąnaudoms priskiriamos apskaitos skyriaus, administracijos išlaikymo, marketingo, reklamos ir panašios išlaidos.

4. Išlaidų apskaita
4.1. Produkcijos savikainos apskaičiavimas

Gamybos išlaidos – svarbiausias produkcijos savikainos elementas. Gamybos išlaidos fiksuojamos trijose atsargų sąskaitose:

Tiesioginių medžiagų išlaidos pirmiausia fiksuojamos “Tiesioginių medžiagų atsargų” sąskaitoje. Vėliau, kai medžiagos patenka į gamybą, jų išlaidos perkeliamos iš “Tiesioginių medžiagų atsargų” sąskaitos į “Nebaigtos gamybos atsargų” sąskaitą. Tiesioginio darbo ir pridėtinės išlaidos visu produkcijos gamybos laikotarpiu fiksuojamos “Nebaigtos gamybos atsargų” sąskaitoje. Kai produkcija pagaminta, visos gamybos išlaidos perkeliamos iš “Nebaigtos gamybos atsargų” sąskaitos į “Pagamintos produkcijos atsargų” sąskaitą.

Remdamiesi atsargų sąskaitų duomenimis parduotos produkcijos savikainą gamybinėse įmonėse skaičiuosime 3 etapais.
1. Etapas Tiesioginių medžiagų sunaudojimo gamyboje apskaičiavimas (tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidos tampa nebaigtos gamybos atsargomis).

Tiesioginių medžiagų atsargų likutis laikotarpio pradžioje

Pridėti: Tiesioginių medžiagų įsigijimas

Atimti: Tiesioginių medžiagų atsargų likutis laikotarpio pabaigoje =

= Tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidos

2. Etapas Pagamintos produkcijos savikainos apskaičiavimas
Nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio pradžioje

Pridėti: Gamybos išlaidos, tapusios nebaigtos gamybos atsargomis

(1) tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidos

(2) tiesioginio darbo išlaidos

(3) pridėtinės išlaidos

Atimti: Nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje =

= Pagamintos produkcijos savikaina
Nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio pradžioje parodo išlaidas, kurios buvo patirtos ankstesniais laikotarpiais ir yra pridedamos prie einamojo laikotarpio gamybos išlaidų. O nebaigtos gamybos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje parodo išlaidas, kurios susietos su dar nebaigta gaminti produkcija, todėl jos turi būti atimamos iš gamybos išlaidų sumos. Pagamintos produkcijos savikaina atspindi gamybos išlaidas, patirtas produkcijai pagaminti per ataskaitinį laikotarpį. Ši suma atvaizduojama finansinės atskaitomybės pelno (nuostolio) ataskaitoje, o valdymo apskaitoje pajamų ataskaitoje.
3. Etapas Parduotos produkcijos savikainos apskaičiavimas
Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pradžioje

Pridėti: Pagamintos produkcijos savikaina

Atimti: Gatavos produkcijos atsargų likutis laikotarpio pabaigoje =

= Parduotos produkcijos savikaina

5. Išlaidų elgesys
5.1. Išlaidų elgesio samprata

Reiškinys, kai įvairios išlaidos įvairiai reaguoja į gamybos apimties pasikeitimus, vadinamas išlaidų elgesiu. Priklausomai nuo išlaidų reakcijos yra skiriamos trys pagrindinės išlaidų rūšys:

Kintamos išlaidos.

Pastovios išlaidos.

Mišrios išlaidos.

Informacija apie išlaidų elgesį labai svarbi priimant valdymo ir ekonominius sprendimus, tokius kaip pavyzdžiui, kiek produkcijos numatoma pagaminti, ar verta sumažinti gaminių kainas siekiant padidinti pardavimų apimtį, kaip turi būti apmokama pardavimų skyriaus darbuotojams: mokant komisinius, bazinę algą ar derinant šiuos būdus, ar verta pirkti naują įrangą siekiant padidinti gamybos apimtį ir kitus.

Analizuoti pastovias ir kintamas išlaidas ypač svarbu sprendžiant gamybos tęstinumo ir didinimo problemas, nes kintamos išlaidos susidaro tik tada, kai gaminama produkcija, o pastovios išlaidos bus vienodos esant šimtaprocentiniams ir esant nuliniams gamybos apimties lygiui. Pastovių ir kintamų išlaidų išskyrimas ypač svarbus ir jų kontrolei. Kintamos išlaidos turi būti kontroliuojamos atsižvelgiant į veiklos lygį, o pastovios – į laiką.

5.2. Kintamos išlaidos
Klasikinis kintamų išlaidų apibrėžimas yra toks:

kintamos išlaidos – tai išlaidos, kurių bendra suma keičiasi proporcingai pagamintos produkcijos apimčiai. T.y., jeigu gamybos apimtis padidėja 10%, tai bendra kintamų išlaidų suma taip pat turi išaugti 10%. Tipinis kintamų išlaidų pavyzdys gali būti tiesioginių medžiagų sunaudojimo išlaidos. Kiti kintamų išlaidų pavyzdžiai gali būti tiesioginio darbo apmokėjimo išlaidos, mokestis už suvartotą elektros energiją, pašto ženklų išlaidos ir pan.

Kintamos išlaidos yra labai įvairios. J. Mackevičius knygoje „Apskaita“ nurodo tokias kintamų išlaidų rūšis, kurių elgesys nebus tiesiog proporcingas veiklos lygiui. Tai:

Progresyvinės išlaidos – tai išlaidos, didėjančios greičiau negu veiklos apimtis.

Degresyvinės išlaidos – tai išlaidos, didėjančios lėčiau negu veiklos apimtis.

Regresyvinės išlaidos – tai išlaidos, kurios, didėjant veiklos apimčiai, absoliučia suma mažėja.

Šuoliuojančios išlaidos – tai išlaidos, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių staigiai padidėja ar sumažėja.

Taigi kintamos išlaidos padidėja arba sumažėja „automatiškai“, priklausomai nuo veiklos lygio ir jos pasižymi tokiomis savybėmis:

– bendras išlaidų dydis kinta priklausomai nuo veiklos apimties;

– išlieka sąlyginai pastovus produkcijos vieneto išlaidų dydis, kai gamybos apimtis svyruoja iki tam tikros ribos;

– išlaidos lengvai priskiriamos tam tikram įmonės padaliniui;

– atsakomybė už šių išlaidų susidarymą tenka padalinių vadovams.

5.3. Pastovios išlaidos
Pastovios išlaidos – tai išlaidos, kurios nesikeičia, keičiantis gamybos apimčiai. Pastovių išlaidų pavyzdžiais gali būti nuomos, draudimo, nusidėvėjimo, valdymo personalo darbo užmokesčio ir kitos išlaidos. Nors pastovios išlaidos savo esme yra nepriklausomos nuo gamybos apimties, tačiau ir jos gali keistis, bet ne todėl, kad keičiasi gamybos apimtis, o dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui dėl infliacijos padidėjimo, restorano patalpų nuomos išlaidos ateinančiais metais gali išaugti. Tačiau einamųjų metų nuomos išlaidos nepriklausys nuo restorano lankytojų skaičiaus.

Ir nors bendra pastovių išlaidų suma nesikeičia keičiantis gamybos apimčiai, tai pastovių išlaidų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui mažėja didėjant veiklos lygiui, ir didėja jam mažėjant.

Analizuojant pastovias išlaidas skiriamos dvi šių išlaidų rūšys:

Būtinos pastovios išlaidos – tai išlaidos be judėjimo, susijusios su įmonės įstatyminiu ir fiziniu egzistavimu. Vadybininkai jų kontroliuoti praktiškai negali. Tai gali būti draudimo mokesčių, palūkanų, pastatų nuomos, apmokamos pagal ilgalaikes sutartis, amortizacijos ir kitos išlaidos.

Diskretinės pastovios išlaidos – tai išlaidos, kurios nors ir būdamos pastovios per pakankamai ilgą laiką pasikeičia. Vadinasi, keičiantis veiklos apimčiai per ilgą laiką jos gali tapti pusiau pastoviomis.

Pastovios išlaidos pasižymi tokiomis savybėmis:

1) produkcijos apimčiai kintant iki tam tikros ribos bendras išlaidų dydis išlieka pastovus;

2) išlaidų dalis, tenkanti vienam produkcijos vienetui, produkcijos apimčiai didėjant iki tam tikros ribos, mažėja;

3) išlaidos priskiriamos konkrečiam įmonės padaliniui naudojant tam tikrą išlaidų paskirstymo metodiką;

4) atsakomybė už šių išlaidų susidarymą tenka įmonės, o ne padalinių vadovams.

5.4. Mišrios išlaidos
Mišrios išlaidos – tai išlaidos, kurios turi tiek kintamų, tiek pastovių išlaidų savybių. Literatūroje šios išlaidos dar vadinamos pusiau kintamomis, kartais pusiau pastoviomis išlaidomis. Mišrių išlaidų pavyzdžiais gali būti telefono paslaugų išlaidos: abonentinis mokestis – pastovioji išlaidų dalis, o mokestis už prakalbėtą laiką – kintamoji dalis; vilkikų nuoma – pastovus mokestis už pajudėjimą ir kintamas mokestis, priklausomai nuo nuvažiuotų kilometrų skaičiaus. Be abejo, yra daug mišrių išlaidų, kuriose kintamų ir pastovių išlaidų dalį nėra taip paprasta išskirti, todėl jų išskyrimui yra taikomi įvairūs mišrių išlaidų išskyrimo būdai. Tokie kaip:

1) sąskaitų tyrimo metodas;

2) aukščiausio – žemiausio lygio metodas;

3) vizualinis metodas;

4) mažiausių kvadratų metodas.

.2. UŽDAVINYS

____UAB “RASA”____

Įmonės pavadinimas
PAGAMINTOS PRODUKCIJOS SAVIKAINOS ATASKAITA
Laikotarpis 2006 m. Paruošimo data

2006.12.31 d.
1. Lentelė

STRAIPSNIAI SUMA

1.Tiesioginės medžiagos. (1.1+1.2 – 1.3) 218 000

1.1. Nesunaudotų medžiagų likutis laikotarpio pradžioje savikaina 20 000

1.2. Medžiagų pirkimo per laikotarpį išlaidos 200 000

1.3. Nesunaudotų medžiagų likutis laikotarpio pabaigoje savikaina 2 000

2. Tiesioginis darbas 70 000

3. Pridėtinės išlaidos (3.1+3.2+….3.6) 14 300

3.1. Netiesioginių medžiagų sunaudojimas 2 500

3.2. Netiesioginis darbas 10 000

3.3. Nusidėvėjimas 1 300

3.4. Draudimas –

3.5. Nuoma 500

3.6. Kitos pridėtinės išlaidos –

4. Iš viso gamybos išlaidų (1+2+3) 303 050

5. Nebaigtos gamybos likučių laikotarpio pradžioje savikaina 10 400

6. Nebaigtos gamybos likučių laikotarpio pabaigoje savikaina 2 400

7. Pagamintos produkcijos savikaina (5+4 – 6) 310 300

Tiesioginių medžiagų sunaudojimas = nesunaudotų medžiagų likučių laikotarpio pradžioje + medžiagų pirkimai – nesunaudotų medžiagų likučių laikotarpio pabaigoje

Tiesioginių medžiagų sunaudojimas = 20 000 + 200 000 – 2 000 = 218 000 Lt.
Pridėtinės išlaidos = netiesioginių medžiagų sunaudojimas + netiesioginis darbas + nusidėvėjimas + draudimas + nuoma + kitos pridėtinės išlaidos

Pridėtinės išlaidos = 2 500 + 10 000 + 1 300 + 500 = 14 300 Lt.
Gamybos išlaidos = tiesioginės medžiagos + tiesioginis darbas + pridėtinės išlaidos

Gamybos išlaidos = 218 000 + 70 000 + 14 300 = 302 300 Lt.
Pagamintos produkcijos savikaina = gamybos išlaidos + nebaigtos gamybos likučių laikotarpio pradžioje savikaina – nebaigtos gamybos likučių laikotarpio pabaigoje savikaina

Pagamintos produkcijos savikaina = 302 300 + 10 400 – 2 400 = 310 300 Lt.

__UAB “RASA”__

Įmonės pavadinimas
PELNO ( PAJAMŲ) ATASKAITA
Laikotarpis 2006 m. Paruošimo data

2006.12.31 d.

2. Lentelė

STRAIPSNIAI SUMA

1. Pardavimai 520 000

2. Parduotos produkcijos savikaina (2.1 + 2.2 – 2.3) 355 300

2.1. Neparduotos (gatavos) produkcijos likučių laikotarpio pradžioje savikaina 60 000

2.2. Pagamintos produkcijos savikaina 10 300

2.3. Neparduotos (gatavos) produkcijos likučių laikotarpio pabaigoje savikaina 15 000

3. Bendrasis pelnas ( 1-2 ) 164 700

4. Įmonės veiklos sąnaudos (4.1 + 4.2) 28 700

4.1. Bendrosios administracinės sąnaudos 22 500

4.2. Pardavimų sąnaudos 6 200

5. Pelnas prieš apmokestinimą (3-4) 136 000

6. Pelno mokestis (5 *15 20 400

7. Grynas pelnas ( 5-6 ) 115 600

Bendrosios administracinės sąnaudos = administracijos personalo užmokestis + aministracijos pastato nusidėvėjimas

Bendrosios administracinės sąnaudos = 20 000 + 2 500 = 22 500 Lt.
Pardavimo sąnaudos = reklamos sąnaudos + pardavimo skyriaus įrangos nusidėvėjimas + pardavimo personalo darbo užmokestis + pardavimo pastato nusidėvėjimas

Pardavimo sąnaudos = 150 + 750 + 4 500 + 800 = 6 200 Lt.

3. UŽDAVINYS
Apskaičiuosime:

1) Vieno gaminio vieneto dalinį pelną:

Vieno gaminio vieneto dalinis pelnas = vieno gaminio vieneto pardavimo kaina – vieno gaminio vieneto kintamosios išlaidos

DP = 0,30 – 0,10 = 0,20 Lt.

Atsakymas: vienos pakuotės dalinis pelnas yra 0,20 Lt.
2) Apskaičiuosime lūžio tašką atitinkantį produkcijos kiekį:
LT = PI_ = _10 000_ = 50 000 vnt., kur,

DP 0,20
LT – lūžio taškas;

PI – pastovios išlaidos;

DP – dalinis pelnas.

Saugumo ribos nustatymas susijęs su kainų ir išlaidų pasikeitimu, nes šie rodikliai dažniausiai kinta, o vieno ar kito veiksnio pablogėjimas gali nulemti nuostolį.
Apskaičiuosime gaminio ribinę kainą:

Kr = ( KI x GP ) + PI_ , kur

GP

Kr – vieno gaminio ribinė kaina;

KI – vieno gaminio kintamos išlaidos;

GP – gamybinis pajėgumas.
Kr = (0,10 x 80 000) + 10000 _ = 0,23 Lt.

80 000
Apskaičiuosime gaminio ribines kintamąsias išlaidas:

KIr = ( K x GP ) – PI_ , kur

GP

K – pardavimo kaina.
KIr = ( 0,30 x 80 000 ) – 10000_ = 0,18 Lt.

80 000

3) Apskaičiuosime saugumo ribą atsižvelgiant į gaminio kainą:

SRk = K – Kr _ × 100 %

K

SRk = _0,30 – 0,23_ x100 % = 23 %

0,30
Apskaičiuosime saugumo ribą atsižvelgiant į gaminio kintamąsias išlaidas:

SRKI = KIr – KI _ × 100 %

KI
SRKI = _0,18 – 0,10_ x 100 %= 80 %

0,10
Saugumo ribą gailime apskaičiuoti paprasčiau:

SR = realizacija – realizacija lūžio taške

SR = 80 000 x 0,30 – 50 000 x 0,30 = 9 000 Lt.

Ši saugumo riba rodo, kokiu dydžiu mažėjanti realizacija įmonei gali padaryti nuostolių.

Apskaičiuosime pelną, kai gamybos apimtis 100%:

P = GP x DP – PI

P = 100 000 x 0,20 – 10000 = 10 000 Lt
Atsakymas: lūžio taškas atitinkantis produkcijos kiekį yra 50 000 vnt., saugumo riba yra 9000 Lt., pelnas esant maksimaliam gamybos pajėgumui yra 10 000 Lt.

4) Apskaičiuosime kokia kaina turi būt parduodamos pakuotės, kad gauti 20 000 Lt. pelną visiškai panaudojant gamybos pajėgumą:

DP = 0,40 – 0,10 = 0,30 Lt.

P = 100 000 x 0,30 – 10 000 = 20 000 Lt.
Atsakymas: norint gauti 20 000 Lt. pelno pakuotes reikia pardavinėti po 0,40 Lt.
4. UŽDAVINYS
UAB „ PREKYBA “ vieno mėnesio biudžetiniai ir faktiniai duomenys:

Biudžetiniai duomenys:

a) gaminių skaičius – 260 vnt.

b) pardavimo pajamos – 520 000

c) kintamos išlaidos – 312 000

d) pastovios išlaidos – 140 000

Faktiniai duomenys:

a) gaminių skaičius – 300 vnt.

b) pardavimo pajamos – 550 000

c) kintamos išlaidos – 380 000

d) pastovios išlaidos – 160 000
Rodikliai (Lt.) Biudžetas Faktas

1. Pardavimo pajamos 520 000 550 000

2. Kintamosios išlaidos 312 000 380 000

3. Ribinis pelnas ( 1-2 ) 208 000 170 000

4. Pastoviosios išlaidos 140 000 160 000

5. Pelnas ( nuostolis) ( 3-4 ) 68 000 10 000

Nulinio lygio analizė

Rodikliai Suma Lt. Procentai %

Faktinis pelnas 10 000 14,7

Biudžetinis pelnas 68 000 100

Nukrypimas ( 58 000 ) 85,3
Nukrypimai = faktas – biudžetas
Nulinio lygio analizė viena iš paprasčiausių analizių, kuri parodo tik nukrypimus nuo statinio biudžeto. Šiuo atveju faktinis pelnas yra mažesnis už biudžetinį pelną, nukrypimas nuo statinio biudžeto sudaro 85,3%, t.y. faktiškas pelnas 58 000 Lt. yra mažesnis už biudžete numatytą pelną.
Pirmojo lygio analizė
Rodikliai Faktiniai duomenys, Lt. Procentai

% Statinis biudžetas, Lt. Procentai

% Nukrypimai Lt.

Gaminių sk. vnt. 300 – 260 – 40

Pardavimų pajamos Lt. 550 000 100 520 000 100 30 000

Kintamos išlaidos Lt. 380 000 69 312 000 60 68 000

Dalinis pelnas Lt. 170 000 31 208 000 40 ( 38 000 )

Pastovios išlaidos Lt. 160 000 29 140 000 27 20 000

Veiklos pelnas Lt. 10 000 1,8 68 000 13 ( 58 000 )
Dalinis pelnas = pardavimo pajamos – kintamos išlaidos;
Veiklos pelnas = dalinis pelnas – pastovios išlaidos
Pirmojo lygio analizėje faktiniai duomenys lyginami su statiniu biudžetu. Lyginamas kiekvienas rodiklis. Veiklos pelnas yra palankus, tai lėmė pardavimų padidėjimas 40 vnt. todėl padidėjo ir pardavimų pajamos 30 000 Lt. Kintamos išlaidos palankios, sumažėjo 9 %. Dalinis pelnas yra nepalankus, jis sumažėjo nuo 40 % iki 31 %, jei išreiškus pinigine verte tai sumažėjo 38 000 Lt. Pastovios išlaidos yra palankios, nes sumažėjo 2 %, tai yra 20 000 Lt. Veiklos pelnas nepalankus, nes sumažėjo 58 000Lt., buvo planuota 13 %, o įvykdyta tik 1,8 %.
Antrojo lygio analizė
Rodikliai Faktiniai duomenys Nukrypimai Lankstus

biudžetas Nukrypimai Statinis

biudžetas

Gaminių sk.vnt. 300 – 300 40 260

Pardavimų pajamos, Lt. 550 000 ( 50 000 ) 600 000 80 000 520 000

Kintamos išlaidos, Lt 380 000 20 000 360 000 48 000 312 000

Dalinis pelnas, Lt. 170 000 ( 70 000 ) 240 000 32 000 208 000

Pastovios išlaidos, Lt. 160 000 20 000 140 000 – 140 000

Veiklos pelnas, Lt. 10 000 ( 90 000 ) 100 000 32 000 68 000
Lb pajamos = vieno gaminio biudžetinės pajamos : biudžetinio gaminių skaičiaus × faktinis gaminių skaičiaus

Lb = 520 000 : 260 × 300 = 600 000 Lt
Lb kintamosios išlaidos = biudžetinės kintamos išlaidos : biudžetinio gaminių skaičiaus × faktinio gaminių skaičiaus

Lb = 312 000 : 260 × 300 = 360 000 Lt.

Lb dalinis pelnas = pajamos – kintamos išlaidos

Lb = 600 000 – 360 000 = 240 000 Lt.

Pastovios išlaidos nesikeičia, lieka tokios pat kaip biudžetinės

Lb veiklos pelnas = DP – PI

Lb = 240 000 – 140 000 = 100 000 Lt.
Antrojo lygio analizė parodo dėl kokių priežasčių gaunamas palankus ar nepalankus pelnas. Čia lyginama lankstaus biudžeto rezultatai su faktiniais duomenimis ir statinis biudžetas lyginamas su lanksčiu biudžetu.

Mūsų atveju dėl pardavimo apimties pasikeitimo veiklos pelnas padidėjo 32 000 Lt., įmonė planavo parduoti 260 vnt. produkcijos, o pardavė 300 vnt., tai yra 40 vnt. daugiau, todėl pardavimų pajamos padidėjo 80 000 Lt., tuo pačiu dalinis pelnas ir veiklos pelnas padidėjo 32 000 Lt. Dėl kainų pokyčio pardavimo pajamos sumažėjo 50 000 Lt., kintamosios išlaidos sumažėjo 20 000 Lt. Todėl dalinis ir veiklos pelnas sumažėjo atitinkamai 70 000 Lt. ir 90 000 Lt. Išvada: faktiškai mes gavome mažesnį pelną – 70 000 + 32 000 = – 38 000 Lt., negu buvo planuota.

LITERATŪRA
1.Mackevičius J. Valdymo apskaita. Vilnius: TEV, 2003.

2.Valdymo apskaitos konspektas.

Rašykite komentarą

-->