Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė.

Autorius: Dainius


TURINYS

ĮVADAS

1. VALDYMO SAMPRATOS ESMĖ

1.1. Valdymo samprata Romos teisėje

1.2. Valdymo samprata LR civilinėje teisėje

1.3. Sąlygos valdymo gynimui atsirasti LR CK

2. VALDYMO GYNIMAS

2.1. Valdymo gynimo teisinė prigimtis ir esmė

2.2. Valdymo teisės gynimo būdai

2.2.1. Daiktiniai gynimo teisių gynimo būdai

2.1.2. Daiktinis gynimo būdas – ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo (posesorinis ieškinys)

IŠVADOS


ĮVADAS

Valdymo institutas susiformavo senovės Romoje, o vėliau recepcijos būdu įsitvirtino ir išliko iki šių dienų beveik visų Europos šalių teisinėse sistemose. Tačiau Lietuvos civilinei teisei, kol Lietuva buvo TSRS okupuota, nei daiktinė teisė, nei valdymas nebuvo žinomi. Po Antrojo Pasaulinio karo kelis dešimtmečius Lietuvos teisė ir civilinės teisės doktrina buvo veikiama socialistinės ideologijos, kuri buvo nuosekliai propaguojama buvusioje SSSR. Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitose demokratinėse valstybėse, kuriose civilinės teisės ir nuosavybės teisės doktrinos raida organiškai buvo susijusi su laisvos rinkos ekoknomikos ir demokratijos plėtra, buvusios SSSR teisės doktrinai buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys – užtikrinti marksizmo-leninizmo idėjų įgyvendinimą, neatsižvelgiant į tai kad daugelis jų buvo ne tik neteisingos, bet ir žalingos. Kitų demokratinių valstybių ekonomikos ir teisės doktrinos bei praktikos plėtra SSSR leidžiamoje teisinėje literatūroje buvo vakarietiška nuosavybės teisės doktrina. Propagandos aparatas buvo nukreiptas kapitalizmo ir jos pamato – privačios nuosavybės neigimui ir socialistinės santvarkos, pagrįstos visuomenine nuosavybe, išaukštinimui, siekiant pagrįsti, kad jokios alternatyvios socializmui ir socialistinei nuosavybei nėra ir būti negali .

Pradedant kalbėti apie “Valdymo teisės gynimą”, reikėtų prisiminti istoriją, naujasis Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas buvo rengiamas ir priimamas ypatingomis istorinėmis sąlygomis – atkurtos nepriklausomomos Lietuvos valstybės ekonominės sistemos pertvarkymas, įsitvirtinusios socialistinės idėjos bei stereotipai teisės, politikos, ekonomikos sistemose ir gyvenimo praktikoje reikalavo be galo daug pastangų pradėti naują valstybės atkūrimo etapą, kurio metu reikėjo priimti be galo daug svarbių sprendimų atsikuriančioje Lietuvos valstybėje, įtvirtinti daug naujų, vakarietiškų ir demokratiškų institutų visoje teisės sistemoje.

2001 m. liepos 1 dieną įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – LR CK) ir šis institutas buvo įdiegtas ir mūsų valstybėje. Tačiau per daugelį metų Lietuvos teisinė sistema, teisininkai, teisės mokslas ir teisės studijų programos prisitaikė prie „apkarpytos“ socialistinės civilinės teisės požiūrio į valdymą tik kaip nuosavybės teisės turinio elementą. Todėl įgyvendinant naująją LR CK, pirmiausia kyla poreikis suvokti tiek daiktinės teisės kaip civilinės teisės pošakės, tiek jos sudėtinės dalies – valdymo paskirtį ir reikšmę civilinės teisės sandarai apskritai.

Šio darbo tikslas išanalizuoti valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę ir valdymo gynimo sampratą.


1. VALDYMO SAMPRATOS ESMĖ

1.1. Valdymo samprata Romos teisėje

Vienas iš civilinės teisės uždavinių visais laikais buvo ir iki šiol išliko įteisinti turtinių vertybių, pirmiausia daiktų, paskirstymą tarp visuomenės narių. Tokio paskirstymo teisinė priemonė yra daiktinių teisių suteikimas konkretiems visuomenės nariams. Istoriškai ilgą laiką svarbiausia ir reikšmingiausia buvo valdymas ir valdymo teisė (kaip daiktinė teisė), nes tik valdydamas daiktą jo valdytojas gali panaudoti daikto vartojamąsias savybes ir tenkinti

savo poreikius.

Valdymo sąvoka Romos teisėje buvo daugiaprasmė – pirmiausia ji galėjo reikšti ir faktinį valdytojo fizinį ryšį su daiktu, ir tą ryšį pateisinantį teisiną pagrind (valdytojo teisę), kuris dar vadintas valdymo teisiniu titulu. Svarbus Romos teisės bruožas buvo tai, kad ji gynė ne tik valdymo teisę, bet ir faktinį žmogaus ryšį su daiktu, t. y. nepaisant teisės valdyti buvimo arba tokios teisės neturëjimo. Toks dualistinis valdymo suvokimas lėmė valdymo teisinio reglamentavimo ir valdymo doktrinos senovės Romoje esmę, kurią vėliau perėmė ir ištobulino Vakarų Europos civilinė teisė . Apie esminę Romos teisės įtaką šiuolaikinei Vakarų Europos teisei liudija tai, kad visos naujų laikų civilinės teisės sistemos valdymo gynimo procese neleidžia atsakovui remtis savo valdymo titulu. Tai reiškia, kad ir šiais laikais valdymo faktas ginamas atskirai nuo valdymo teisės.

Tačiau šiuolaikinių ekonominių santykių ir ekonominės apyvartos skirtumai, lyginant su senovės Roma, yra akivaizdūs. Tad ir šiuolaikinės civilinės teisės valdymo instituto turinys, žinoma, atitinkamai yra pakitęs. Valdymo instituto normoms suvokti iki šiol išliko reikšmingas senovės Romos teisėje nustatytas valdymo kaip fakto ir valdymo teisės skirtumas.

Romos teisėje valdymo, valdytojų rūšių ir juos apibūdinančių terminų įvairovė buvo didesnė nei dabar, todėl siekiant suvokti dabartinius teisinius terminus ir sąvokas, reikia įvertinti Romos teisės terminijos pasikeitimo ir išnykimo sąlygas bei jų transformavimosi į šiuolaikinės teisės terminiją aplinkybes.

Romos teisė netapatino valdymo fakto ir valdymo teisės. Tačiau valdymo faktas buvo teisiškai reikšmingas, nes jo niekas negalėjo savavališkai nutraukti arba kaip kitaip pažeisti. Todėl ir Romos teisės tyrinėtojai (I. Pokrovskis ir kiti) valdymą laikė ne civiline subjektine teise, o faktu, t. y. faktiniu daikto turėjimu. Valdymas – tai subjekto faktinis ryšys su daiktu – daikto turėjimas, o valdymo teisė – tai tam tikro juridinio fakto pagrindu atsiradusi civilinė subjektinė teisė valdyti daiktą. Ši teisė galėjo būti kitos subjektinės teisės – nuosavybės turinio sudedamoji dalis arba savarankiška subjektinė teisė. Valdymas kaip savarankiška subjektinė teisė susiformuoja tada, kai savininkas pagal nuomos, panaudos arba kitas sutartis daiktą perduoda kitiems asmenims, kurie irgi tampa daikto valdytojais.

Kadangi Romos teisė pripažino teisiškai reikšminga ne tik valdymo teisę, bet ir valdymo faktą, susiformavo atskiri valdymo fakto ir valdymo teisės gynimo būdai. Jeigu kildavo ginčas dėl valdymo teisės, tai pažeista valdymo teisė (kaip nuosavybės teisės sudedamoji dalis) buvo ginama nukentėjusiajam pareiškus vindikacinį ieškinį, kurio esmė yra reikalavimas išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo ir grąžinti ją teisėtam valdytojui. Šiuo atveju ginčijama faktinio valdytojo teisė valdyti daiktą. Ieškovas, įrodinėdamas, kad faktinis valdytojas neturi teisės valdyti daikto, turi įrodyti savo teises į šį daiktą. Tačiau ginčo dėl teisės procesas ir dabar, ir senovės Romoje buvo ilgas. Kol nagrinėjamas ginčas dėl teisės, daikto valdymą praradęs asmuo negalėdavo naudotis tuo daiktu, sutrikdavo nusistovėjusi gyvenimo tėkmė. Todėl praktiškieji romėnai greta valdymo teisės gynimo (vindikacinio ieškinio) sugalvojo operatyvesnį ir efektyvesnį pažeistų teisių atkūrimo būdą – valdymo fakto gynimą, kuris Romos teisėje buvo vadinamas tiesiog valdymo (posesoriniu) gynimu.

Valdymo gynimo institutas Romoje susiformavo kaip pretorių teisės institutas, taikant pretoriaus interdiktus, t. y. pretoriaus potvarkius. Pretorius, naudodamasis savo valdžia (imperium), turėjo teisę įpareigoti asmenį nedelsiant nutraukti veiksmus, kuriais šis pažeidė arba kėsinasi pažeisti kito asmens turtines teises. Kitaip nei vindikacinio ieškinio, kuris buvo naudojamas daiktui išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, pretorius savo interdiktais gynė ne tik valdytoją, praradusį faktinį valdymą, bet gynė ir nuo kėsinimosi į valdymo pažeidimą. Todėl valdymui ginti buvo naudojami du interdiktai – retinendae possessionis (valdymo išsaugojimo) ir recuperandae possessionis (valdymo atkūrimo). Bet kurio interdikto taikymo atveju valdytojo ir pažeidėjo ginčas dėl valdymo fakto negalėjo peraugti į ginčą dėl valdymo teisės, t. y. atsakovas savo pozicijos negalėjo grįsti savo teise į ginčijamą daiktą.

Valdymui ginti nebuvo svarbu nei daikto valdymo teisinis pagrindas – teisinis titulas (jus possidendi), nei to daikto įsigijimo būdas (causa possessionis). Tam, kad būtų patenkintas posesorinis reikalavimas, pakako įrodyti du faktus: kad valdymo gynimo reikalaujantis subjektas tą daiktą iš tikrųjų valdė ir kad atsakovas šį valdymą pažeidė (daiktą atimdamas arba kitaip trukdydamas jį valdyti ir juo naudotis) . Esant tokioms supaprastintoms reikalavimo patenkinimo sąlygoms, galėjo susidaryti tokia situacija, kai faktinis daikto valdytojas buvo ginamas nuo šio daikto tikrojo savininko pretenzijų atsiimti daiktą iš kito asmens, neteisėtai valdančio jį, arba iš savininko galėjo būti paimtas daiktas ir perduotas faktiniam valdytojui, jei daikto savininkas iš pastarojo daiktą buvo savavališkai paėmęs. Todėl patenkinus posesorinį reikalavimą ir atkūrus pažeistą valdymą (grąžinus daiktą buvusiam valdytojui arba pašalinus trukdymus daiktą valdyti), asmuo, kuriam buvo pritaikytos posesorinės gynybos sankcijos, turėjo galimybę pareikšti ieškinį dėl teisės į daiktą (actio petitoria) ir ginti savo teises (į kurias nebuvo atsižvelgta posesorinės gynybos procese) petitoriniame (ieškinio teisenos) procese. Todėl faktinis valdymas (possessio) nebuvo priskiriamas prie civilinių daiktinių teisių, o valdymo gynimas nebuvo laikomas teisės gynimu.

Romos pretorių teisė laipsniškai suformavo valdymo gynimo pagrindus ir valdymo gynimo doktriną. Šios doktrinos esmę sudarė valdymo ir valdytojų klasifikacija, kuria remiantis buvo diferencijuojamos posesorinio gynimo taikymo ir nuosavybės teisės įgijimo valdymo senaties pagrindu sąlygos. Viena svarbiausiųjų klasifikacijų buvo faktinio valdymo skirstymas į valdymą (possessio) ir turėjimą (detentio).

Faktinis daikto turėjimas nebuvo laikomas valdymu, jei daikto faktinis valdymas nebuvo susietas su turėtojo valia valdyti daiktą kaip savą (pvz., sėdėjimas svečiuose ant kėdė arba išnuomoto daikto valdymas nereiškė tų daiktų valdymo). Toks faktinis valdymas buvo vadinamas turėjimu (detentio), o asmuo, faktiškai valdantis daiktą – daikto turėtoju (detentor). Valdytojo ir turėtojo skirtumas buvo paryškinamas jų valinio ryšio su daikto skirtumais. Valdytojas daiktą valdė kaip savo, todėl toks daikto turėjimas buvo vadinamas „valdymu sau“, o turėtojas daiktą turėdamas žinojo, kad valdo svetimą daiktą, todėl toks faktinis valdymas buvo

vadinamas „valdymu kitam“ . Pagal šios kriterijus prie valdytojų kategorijos galėjo būti priskirti tik patys daikto savininkai, sąžiningi bešeimininkio daikto valdytojai ir sąžiningi daikto įgijėjai pagal sandorius iš asmenų, kurie neturėjo teisės disponuoti šiuo daiktu. Prie turėtojų (detentorių) kategorijos buvo priskiriami daikto nuomininkai, saugotojai ir kiti tituliniai valdytojai, kurie valdymo teisę buvo įgiję pagal sandorius iš daikto savininko arba jo įgalioto asmens, t. y. kurie valdė „ne sau“, o „kitam“. Tokie asmenys neturėjo nei teisės į posesorinį gynimą, nei teisės įgyti nuosavybės teisės į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi. Taigi valdymas, kuris galėjo būti pretoriaus ginamas nuo pažeidimų, privalėjo turėti du elementus:

1) faktinį ryšį su daiktu (corpus possessionis) ir

2) valinį ryšį su daiktu (animus posidendi), t. y. valią valdyti (valdžią daikto atžvilgiu) kaip savo.

Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl Romos teisėje susiformavo nuostata, kad galima ginti faktinį valdymą, nekreipiant dėmesio į valdymo teisę. Šis klausimas ypač aktualus buvo XIX amžiuje, kai veikiama Romos teisės formavosi Vakarų Europos šiuolaikinė civilinė teisė ir jos taikymo praktika.


1.2. Valdymo samprata LR civilinėje teisėje

Valdymo objektu yra laikomas toks daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu. Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Esant šiom keliom sąlygom valdymas laikoma teisėtu. O tokiu atveju jam gali būti garantuota teisė ginti esamą valdymą ir taip pat jį atnaujinti, kai jis atimtas. Asmeniui turi būti užtikrinta teisė ginti savo valdymą prieš trečiuosius asmenis, kurie nėra turto savininkai ir neturi teisės valdyti to turto pagal sutartį ar kitu įstatymuose nustatytu pagrindu . Taip pat valdymo teisėtumą įrodo tai, jog valdymas buvo viešas, nenutrūstamas, kitų asmenų neginčijamas.

Valdymas civilinės teisės terpėje yra suprantamas dvejopai ir turi dvi atskiras sąvokas:

Pirmu atveju, valdymas – tai kaip viena iš sudedamųjų Nuosavybės teisės turinio dalių (“Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti, nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.” ) yra suprantamas kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės yra šios: teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Bet šia prasme daikto turėjimas turi būti suprantamas ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas .

Antru atveju, daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą .

Būtent antruoju atveju, valdymo reikšmė pasireiškia tuo, kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų ir yra vienintelis būdas įgyti nuosavybės teisę į daiktą. Taigi dažniausiai daikto valdytojas turi tikslą įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą. Valdymo teisė priklauso daiktinių teisių kategorijai, nes ji ginama nuo visų, turi absoliutų pobūdį, ir turėdama daiktą kaip objektą, turi visus daiktinės teisės požymius.

Negalime pamiršti ir to, kad valdymo teisė būdama vienintelė teisė, kurią iki nuosavybės teisės tiek nedaug sieja, privalo būti apginta. Juk nuosavybės santykiai sudaro ekonominės sistemos pagrindą, todėl šie santykiai yra pagrindinis civilinio teisinio reglamentavimo objektas. O jų teisinio reglamentavimo metodas ir principai nulemia daugelio kitų civilinės teisės institutų pobūdį ir scpecifiką.

Naujieji Lietuvos Respublikos įstatymai – LR CK ir naujasis Civilinio proceso kodeksas (toliau – LR CPK)

suformavo valdymą ir jo gynimą kaip savarankišką institutą. LR CK įvairiuose institutuose ir atskiruose jo straipsniuose vartojamas valdymo terminas kelia daug neaiškumų ir painiavos. Reikalas tas, kad valdymo samprata apibrėžiama tik LR CK 4.22 straipsnyje. Tačiau šiame straipsnyje valdymo samprata apibrėiama siaurai ir netinka kituose LR CK straipsniuose vartojamam valdymo terminui paaiškinti.

LR CK 4.22 straipsnyje apibūdinamas valdymas be teisinio titulo, kai valdytojas gali įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi. Vadinasi, ši samprata netaikytina valdymo termino turinio sąvokai, kai LR CK valdymo terminą vartoja savininko, nuomininko ir kitokiems daikto valdytojo teisiniams santykiams apibūdinti .

Pagal LR CK 4.22 straipsnį daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju arba savininku pripažįsta kitą asmenį. Pavyzdžiui, tiek nuomininkas, tiek saugotojas arba kitas titulinis valdytojas žino ir negali nepripažinti to fakto, kad jo valdomo daikto savininkas yra kitas asmuo. Tačiau tai nereiškia, kad nuomininkas arba kitas valdytojas neturi subjektinės teisės valdyti turimą daiktą (faktiškai turėti, kontroliuoti, daryti jam fizinį poveikį ir pan.) apskritai. Nors šių asmenų valdymas pagrįstas prievoline subjektine teise, jie santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti traktuojami kaip valdytojai. Žinoma, šio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad šiuo atveju valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė. Tai reiškia, kad valdytojas šią teisę įgijo pagal sandorį iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą.

Taigi galime daryti išvadą, kad valdymo samprata Lietuvos teisėje turi kelias prasmes. Pirmiausia pažymėtina, kad šiuo terminu apibrėžiamas ir valdymo faktas (daikto turėjimas), ir valdymo teisė. Antra, valdymo teisė gali būti arba savarankiška daiktinė teisė, arba išvestinė.

Valdymo teisė kaip savarankiška daiktinė teisė pripažįstama tik tokiam asmeniui, kuris daiktą valdo kaip savą. Tokiu valdytoju gali būti pats savininkas arba asmuo, kuris valdo daiktą kaip savo nebūdamas savininku, t. y. sąžiningas ir teisėtas bešeimininkio turto valdytojas, siekiantis įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamąja senatimi. Visi kiti valdytojai savo valdymo negali laikyti kaip savarankiškos daiktinės teisės. Tačiau ir jie pagal LR CK nėra vienodo statuso, nes ne visi valdytojai gali būti pripažinti turinčiais išvestinę valdymo teisę, kurią galėtų savarankiškai ginti. Atribojant valdytojus, neturinčius nei savarankiškos, nei išvestinės valdymo teisės, reikėtų remtis CK 4.30 straipsniu. Svarbiausia šiame straipsnyje yra tai, kad faktiškai valdyti daiktą galima ne tik tiesiogiai, bet ir „[…] per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų“. Tai, mūsų nuomone, ir reiškia, kad tas asmuo, per kurį įgyvendinamas faktinis valdymas, neturės jokių daikto valdymo teisių – nei savarankiškos, nei išvestinės . Kokia gyvenimiška situacija čia turima galvoje? Mūsų manymu, tai trumpalaikis perdavimas daikto naudotis (pvz., dviračio arba valties nuoma poilsiautojui, kavinės lankytojo naudojimasis kavinės baldais ir indais, perdavimas pasiuntiniui daikto nugabenti nurodytam asmeniui ir pan., samdomo vairuotojo vairuojamas automobilis ir pan.). Toks asmuo neturi valdymo teisės ir veikia ne savo valia, o tik pagal faktinio valdytojo nurodymus. Svarbiausias tokio valdymo įgyvendinimo kvalifikuojantis požymis yra tai, kad iš faktinių daikto naudojimo aplinkybių tretieji asmenys turi aiškiai suvokti, kad daikto valdytojas yra ne tas, kas daiktą faktiškai turi, o kitas konkretus fizinis arba juridinis asmuo. Taigi galime padaryti dvi išvadas:

1) LR CK vartojama faktinio valdymo sąvoka apima šiuos teisinius reiškinius:

• sąžiningo ir teisėto valdymo faktą, kai valdytojas neturi valdymo titulo, bet siekia jį įgyti;

• savininko valdymą;

• asmens, įgijusio teisę daiktą valdyti iš savininko, valdymą;

2) asmuo, per kurį įgyvendinamas faktinis valdymas, nepriskiriamas prie valdytojo, o jo veiksmai negali būti traktuotini kaip valdymas nė vieno šio termino prasme.

1.3. Sąlygos valdymo gynimui atsirasti LR CK

Kaip žinia, valdymo teisė yra skirstoma į teisėtą ir neteisėtą. Tik būdamas teisėtu daikto valdytoju, jis gali naudotis valdymo teisės gynimo būdaias, kad apgintų savo valdomą objektą. Teisėtu daikto valdymu laikomas toks valdymas, kuris yra įgytas tais pačiais būdais kaip ir nuosavybės teisė. O nuosavybės teisės teisėti įgijimo būdai yra šie:

1. pagal sandorius;

2. paveldėjimu;

3. pasisavinat vaisius ir pajamas;

4. pagaminant naują daiktą

5. pasisavinant bešeimininkį daiktą;

6. pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines bites ir namines bites;

7. pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus;

8. pasisavinant lobį;

9. atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą);

10. įgyjamąja senatimi;

11. kitais įstatymo nustatytais atvejais .

Taip pat valdymas gali atsirasti kitais Lietuvos Respublikos Civiliniame Kodekse numatytais būdais – tai kilnojamų ir nekilnojamų daiktų atsiradimo būdai. Dar verta paminėti ir tai, kad nekilnojamo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešajame registre momento, tuo tarpu, kai kilnojamo daikto valdymas atsiranda nuo Civiliniame Kodekse 4.28, 24.29, 4.30 straipsniuose įvardytų momentų.

Valdymo atsiradimo pagrindų ir valdymo teisėtumo prielaidų suformulavimas trukdo suvokti valdymo instituto koncepciją, todėl aukščiau pateiktas valdymo termino aiškinimas sukuria prielaidas valdymą atriboti nuo teisės valdyti daiktus, grindžiamos teisiniu titulu. Štai LR CK 4.34 straipsnis nustato, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Tačiau ar terminas „kiekvienas valdytojas“ apima tik LR CK 4.22 straipsnio sąlygas atitinkančius faktinius daikto turėtojus, t. y. tuos, kurie valdo daiktą kaip savą, ar ir kitus? Į šį klausimą padės rasti atsakymą valdymo gynimo nagrinėjimas kituose šio darbo skyriuose.

2. VALDYMO GYNIMO TURINYS

2.1. Valdymo gynimo teisinė prigimtis ir esmė

Valdymas gali būti pažeistas įvairiais būdais, tarkim trečiasis asmuo bando daiktą ar jo dalį pasisavinti, trukdo valdyti daiktą, bando pasisavinti teises į valdomą daiktą, taip pat valdymas gali būti pažeistas, grasinimu daikto valdytojui, sukeliančiu jam pagrįstą įtarimą.

Jei taip atsitinka, kad valdytojo teisės į jo valdomą daiktą yra ginamos. Civilinėje teisėje egzistuoja dvi sąvokos: teisinė apsauga ir gynimas. Šios sąvokos skiriasi, „apsaugos“ sąvoka yra daug platesnė nei „gynimo“, nes ji apima ne tik sankcijų taikymą pažeidėjams, bet ir daugelį kitų priemonių, kurių tikslas yra įspėti teisės pažeidimus, sudaryti daiktinių teisių subjektams sąlygas patiems

netrukdomai realizuoti savo daiktines teises. Teisinė apsauga apima daugelį teisės normų, kurias nustato valstybė, ir siekia jomis užtikrinti daiktinių teisinių santykių stabilumą. Taigi skiriasi ir šių dviejų teisinių apsaugos priemonių tikslai: daiktinės teisių apsaugos tikslas yra įspėti, padaryti negalimais teisių pažeidimus , taip pat atstatyti pradinę iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, užkirsti kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams. Tuo tarpu gynimo tikslas yra tas, kad jis taiko ginamąsias priemones tik tuo atveju, kai įvyksta valdymo teisės pažeidimas. Tačiau šios priemonės turi ir bendrą tikslą – tai atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.

LR CK atskiruose straipsniuose valdytoju vadinami ir daikto turėtojai, kurie daiktus valdo ne kaip savus, pavyzdžiui, įkaito turėtojai, nuomininkai, saugotojai, panaudos gavėjai ir pan. Atsakant į šį klausimą, reikia turėti galvoje LR CK 4.26 straipsnyje įtvirtintą valdymo sąžiningumo ir teisėtumo prezumpciją. Šiame straipsnyje nustatyta, kad valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Vadinasi, bet kas, jei nori paimti daiktą, faktiškai valdomą kito asmens, pirmiausia turi įrodyti faktinio valdytojo nesąžiningumą ir jo valdymo neteisėtumą. Tai padaryti galima tik ieškinio gynybos priemonėmis, bet ne savavališkai. Jei kas nors ir turėdamas teisę (nuosavybės arba kitą) į kito asmens valdomą daiktą bandytų šį daiktą perimti savavališkai, pažeistų faktinio valdytojo valdymo sąžiningumo ir teisėtumo prezumpciją, todėl pastarasis įgytų teisę į valdymo gynimą posesorinio ieškinio priemonėmis. Taigi darytina išvada, kad teisė ginti pažeistą valdymą turi bet kuris valdytojas, tiek turintis valdymą kaip savarankišką daiktinę teisę, tiek turintis išvestinę valdymo teisę.

Išnagrinėję įvairius LR CK atskiruose straipsniuose vartojamo valdymo termino aspektus, galime atsakyti ir į klausimą, kokiu tikslu LR CK 4.22 straipsnyje pateikiama siauresnė valdymo samprata. Mūsų nuomone, šiuo straipsniu apibrėžiant valdymą kaip savarankišką valdymo teisę, keliamas tikslas ne susiaurinti valdymo gynimo atvejus, o siekiama apibūdinti valdymą kaip juridinį faktą, kurio pagrindu valdytojas gali įgyti į nuosavybės teisę į valdomą įgyjamąja senatimi. Taigi atskleidžiant valdymo gynimo teisės turinį, remiantis CK 4.22 ir 4.34 straipsnių sisteminiu aiškinimu, darytina išvada, kad valdymo gynimo priemonėmis – reikalauti atkurti pažeistą valdymą gali naudotis visi faktiniai valdytojai (turintys ir savarankiškas, ir išvestines valdymo teises), o nuosavybės teisę įgyti įgyjamąja senatimi gali tik tie faktiniai valdytojai, kurių valdymas pagal LR CK 4.22 straipsnį pripažįstamas savarankiška daiktine teise.

Nors naujoji Lietuvos teisė, kaip ir Vakarų Europos šalių teisė, perėmė daugelį Romos privatinėje suformuotų valdymo instituto nuostatų, tačiau šiuolaikinė civilinės teisės doktrina padarė reikšmingų valdymo doktrinos korekcijų. Svarbiausia tai, kad atsisakyta valdymo kaip fakto sampratos ir pereita prie valdymo kaip subjektinės teisės sampratos. Žinoma, tai jokiu būdu negali būti pagrindas daryti skubotą išvadą, kad, lyginant su Romos teise, yra pakitusi valdymo ir jo gynimo teisinė prigimtis ir paskirtis. Priešingai, šiuolaikinės teisės doktrinos postulatai liudija tik apie gilesnį ir visapusiškesnį teisinių reiškinių suvokimą. Iš tikrųjų, remiantis šiuolaikiniu teisės mokslu, valdymo teisinės prigimties negalima suvokti nepripažinus jo subjektine teise. Priešingu atveju turėtume teigti, kad egzistuoja teisinis daikto ir žmogaus santykis, o tai šiuolaikinio teisės mokslo požiūriu laikytina visišku anachronizmu

.

Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas LR CK 4.22 straipsnyje įtvirtina nuostatą, kad faktinis daikto valdymas yra savarankiška daiktinė teisė. Šiame straipsnyje nustatyta, kad ne kiekvienas valdymas traktuotinas kaip savarankiška daiktinė teisė, o tik toks faktinis valdymas, kuriam būdingas subjektyvusis elementas – valdytojo siekis valdyti daiktą kaip savą, atitinkantis romėniškąją valinį ryšį su daiktu (animus posidendi). Tačiau akivaizdu ir tai, kad įstatymų leidėjas neignoruoja ir faktinio žmogaus ryšio su daiktu, kuris, yra ne socialinis, o fizinis. Todėl šis faktinis žmogaus ir daikto ryšys, mūsų nuomone, turi būti traktuojamas ne kaip teisė arba teisinis santykis, o kaip teisinių santykių objektas (saugoma vertybė). Šiuo atveju valdymo teisė kaip subjektinė teisė pasireiškia kaip asmens teisė į nenutraukiamą ir nepažeidžiamą teisę fiziškai turėti daiktą. Todėl LR CK 4.22 straipsnyje vartojamo faktinio valdymo termino negalime sutapatinti su valdymo teise, kuri yra nuosavybės teisės elementas. Valdymas, kaip nuosavybės teisės turinio elementas, suvokiamas kaip teisės garantuota savininko leistino elgesio galimybė, o ne turėjimo faktas. Todėl perduodamas daiktą pagal sutartą nuomininkui, saugotojui ir pan., savininkas nepraranda nuosavybės teisės ir jo elemento valdymo, tačiau praranda fizinį ryšį su daiktu, netenka galimybės daryti jam fizinį poveikį, naudotis jo vartojamosiomis savybėmis. šį faktinį (fizinį) ryšį su daiktu įgauna asmuo, kuriam daiktas perduotas, todėl tuo pačiu pagrindu jis įgyja ir galimybę apginti valdymą vadinamuoju posesoriniu ieškiniu, nors pažeidėjas būtų ir pats to daikto savininkas. Savininko ir titulinio valdytojo santykis yra sutartinis, vadinasi, reliatyvinis, tačiau titulinio valdytojo faktinis valdymas peržengia reliatyvinio santykio ribas. Jis visų kitų asmenų pripažįstamas daikto valdytoju, o jo valdymas gali būti ginamas kaip absoliutinė daiktinė teisė. Todėl kai kalbame apie valdymo gynimą naudojant posesorinį ieškinį, mes jau turime turėti galvoje ne valdymo teisę, o valdymo faktą, t.y. žmogaus fizinį ryšį su daiktu . Tad ir faktinio valdymo teisinė prigimtis šiais abiem atvejais nėra vienoda, nors ir suvokiama kaip subjektinė teisė.

2.2. Valdymo teisės gynimo būdai

Laikui bëgant, valdymo gynimas iš viešosios teisės (pagal Romos teisę) perėjo į privatinės teisės sritį, tačiau valdymo gynimo tikslai išliko tokie patys – žmogaus apsauga nuo savivalės ir viešosios rimties užtikrinimas. Nepasikeitė ir valdymo gynimo teisinės priemonės. Kaip ir senovės Romoje, valdymas ginamas ne kaip civilinė turtinė teisė, bet kaip bendro pobūdžio asmeninė teisė, užtikrinanti asmens neliečiamybę. Jeigu valdymas būtų ginamas kaip daiktinė teisė, įstatymas turėtų apibrėžti jos kaip daiktinės subjektinės teisės turinį. Tačiau, kai tik tai būtų bandoma daryti, tuojau susidurtume su valdymo sampratos sukonkretinimu, o tai reikštų ne ką kita, o valdymo teisinio titulo nustatymą, nes be jo neįmanoma nustatyti jokios daiktinės subjektinės teisės turinio. Todėl kai kalbame apie valdymo gynimą šiuolaikinio teisės mokslo kontekste, šią teisę galime kvalifikuoti tik kaip asmens konstitucinę teisę į asmens neliečiamybę, įtvirtintą LR Konstitucijos 21 straipsnyje. Siekdamas visapusiškiau ginti ir saugoti žmogaus teises, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, priimdamas LR CK ir LR CPK, atkūrė romėniškąjį posesorinį (t. y. valdymo fakto, o ne valdymo teisės) gynimą. Darytina išvada, kad iki šiol mums žinomus daiktinius teisių gynimo būdus (vindikacinį ir negatorinį ieškinius) papildė naujas, tačiau mūsų teisės istorijoje žinomas, specialus valdymo daiktinis gynimo būdas – ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo (posesorinis ieškinys).

Taigi vienas iš pamatinių naujojo Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso straipsnių, galbūt geriausiai atskleidžia šio fundamentalaus mūsų valstybės teisės akto naujumą ir dvasią, yra civilinio Kodekso 1.5 straipsnis, įtvirtinantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Svarbiausia yra tai, kad ne tik civilinių teisių subjektai privalo laikytis šių pagrindinių principų, bet ir teismai, kurie vykdo teisingumą šalyje, kurie yra nešališki ir teisingi. Tad kreipdamiesi į teismus piliečiai turi patys remtis ir reikalauti iš teismų šių principų (sąžiningumo, protingumo ir teisingumo) vykdymo.

Civiliniams daiktinių teisių gynimo būdams priklauso dvi reikalavimų rūšys: daiktiniai teisiniai ir prievoliniai teisiniai reikalavimai.

2.2.1. Daiktiniai gynimo teisių gynimo būdai

Valdytojui priklauso teisė valdyti turtą. Šią teisę gina Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucija. Turtas iš valdytojo gali būti atimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar specialiu rekvizicijos aktu. Todėl nei fizinis, nei juridinis asmuo, nei jokia valstybės institucija neturi teisės atimti iš savininko turtą prieš jo valią.. O jeigu jau taip atsitinka, kad turtas paimamas neteisėtai, tai turto valdytojas gali išreikalauti savo turtą iš neteisėto valdytojo.

Daiktiniai teisiniai reikalavimai yra tokie, kuriuos daiktinės teisės subjektas pareiškia, remdamasis vien tik jam priklausančia daiktine teise. Subjektinė daiktinė teisė – tai tokia teisė, kurią jos turėtojas (įgalintas asmuo) gali įgyvendinti be kitų asmenų pozityvių veiksmų. Kiti asmenys įsipareigoja netrukdyti daiktinių teisių savininkams įgyvendinti jiems priklausančias teises.

Daiktiniai teisiniai reikalavimai pareiškiami tiems pažeidėjams, kurie nėra susiję su daiktinių teisių savininku sutartiniuose ar kitokiuose prievoliniuose teisiniuose santykiuose. Tačiau šiuos daiktinius teisinius reikalavimus galima pareikšti tik tol, kol daiktinė teisė egzistuoja, kol yra jos objektas. Nes žuvus nuosavybės teisės ar kitokios daiktinės teisės objektui, daiktinė teisė pasibaigia. Taigi tokiu atveju daiktiniai teisiniai reikalavimai yra negalimi, nes jie nebeturi teisinio pagrindo, tačiau tokiu atveju gali būti pareikšti prievoliniai teisiniai reikalavimai. Daiktiniams teisiniams reikalavimams priklauso: 1) turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys); 2) reikalavimas dėl nuosavybės teisių pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, pašalinimas (negaterinis ieškinys); 3) valdymo teisės gynimas .

Taigi pareikšti daiktinius teisinius reikalavimus, valdytojas gali tretiesiems asmenims, kurie pažeidžia jo valdymo teisę, bet ne turto savininkui, norėdamas apginti savo teises prieš šį subjektą (turto savininką) valdytojas gali pasinaudoti prievolinių teisinių reikalavimų pareiškimu.

Prievoliniai

reikalavimai yra tokie, kuriuos pareiškia savininkas pažeidėjui, kuris su juo susijęs sutartiniais ar kitokiais prievoliniais santykiais, reikalaudamas grąžinti pagal sutartį duotą daiktą, atlyginti nuostolius arba perduoti savininkui tos pačios vertės ir tos pačios rūšies daiktą.

Kadangi Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas kiekvienam valdytojui garantuoja teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą, vienu iš šių minėtų būdų, tai yra labai svarbu suvokti kokį gynimo būdą konkrečiu atveju reikia taikyti. Nes pagal naująjį Lietuvos Respublikos Civilinį Kodeksą valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo, atlyginimo .

Vindikacinis ieškinys – tai reikalavimas grąžinti turtą iš svetimo neteisėto valdytojo. Teisinis terminas „vindikacinis“ yra kilęs iš lotynų kalbos, o jei tiksliau, tai ir pats terminas jau buvo naudojamas Romėnų teisėje, kuri ir davė pradžią, pagrindus šiuolaikinei civilinei teisei, reiškia – reikalauti pagal teisę.

Vindikacinį ieškinį galima pareikšti tol, kol pas neteisėtą valdytoją yra daiktas. Jeigu neteisėtas valdytojas daiktą suvartojo ar kažkokiu būdu sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys, nes išnykus valdymo objektui, pasibaigia ir pati teisė į tą daiktą.

Vindikacinis reikalavimas pareiškiamas tam asmeniui, kuris neteisėtai valdo svetimą turtą, t.y. tam pas kurį yra turtas. Tačiau praktikoje dažnai būna, kad neteisėtas valdytojas, neteisėtai tą daiktą perduoda kitam asmeniui, kuris net nežino apie neteisėto daikto įgijimą. Tokiu atveju vindikacinis ieškinys pareiškiamas tam asmeniui, pas kurį yra daiktas, o ne tam, kuris jį neteisėtai įgijo ir perdavė. Vindikacinio ieškinio negalima pareikšti tam asmeniui, su kuris turtą valdo teisėtai, pasirašęs sutartį arba kitokiu teisėtu pagrindu. Vindikacinio reikalavimo dalyku gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Taip yra todėl, kad pavyzdžiui tie daiktai, kurie yra apibrėžti rūšiniais požymiais gali būti atiteisti tik pagal prievolinį teisinį reikalavimą.

Specifikacijos atveju, pagaminus naują daiktą iš svetimos medžiagos, panaudotos medžiagos savininkui atsiranda teisė į tą daiktą, jei tos medžiagos vertė yra didesnė už pagaminto daikto, arba jei įgijėjas (gamintoja) yra nesąžiningas. Tokiu atveju medžiagos savininkas turi teisę naujai pagamintą iš jo medžiagos daiktą išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, atlygindamas jo pagaminimo vertę, arba atsiskaityti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius.

Esant nors vienam iš minėtų valdymo pažeidimų, valdytojas gali kreiptis i teismą su ieškiniu dėl jo teisių į valdomą daiktą pažeidimų.

2.2.2. Daiktinis gynimo būdas – ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo (posesorinis ieškinys)

Dël to, kad, be vindikacinio ir negatorinio ieškinių, mūsų civilinėje teisėje atsirado ir kitas valdymą ginantis ieškinys, kyla šuų ieškinių konkurencijos klausimas. Vindikacinio ir negatorinio ieškinių atribojimas nesudaro didesnių sunkumų, tačiau jų santykį su posesoriniu

ieškiniu reikia atskirai aptarti.

Iš pirmo žvilgsnio ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo (posesorinis ieškinys) atrodo niekuo nesiskiriantis nuo vindikacinio ieškinio, nes ir vienas, ir kitas susiję su teisės valdyti daiktą pažeidimu. Tačiau iš tikrųjų šie ieškiniai turi esminių skirtumų. Pirmiausia pasakytina, kad skiriasi ieškinio dalykas – vindikacinis ieškinio dalykas yra savininko reikalavimas išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (LR CK 4.95 str.), o posesorinio – reikalavimas pašalinti pažeidimą. Vindikacinis ieškinys turi būti pagrįstas nuosavybės teise (valdymo titulu) ir valdymo neteisėtumu, o posesorinis – tik buvusio faktinio valdymo pažeidimo atveju. Todėl skiriasi ir šių ieškinių naudojami teisių gynimo būdai. Vindikacinio ieškinio atveju naudojami mažiausiai du teisių gynimo būdai – valdymo teisės pripažinimas ir buvusios iki valdymo teisės pažeidimo padėties atkūrimas (LR CK 1.138 str.), o posesorinio ieškinio atveju – tik antrasis, t. y. buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas. Ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo nuo vindikacinio ieškinio skiriasi ir tuo, kad jis gali būti pareikštas net tada, kai valdymas nėra prarastas, bet pažeidėjas trukdo valdyti ir naudotis daiktu. Be to, posesorinį ieškinį gali reikšti ne tik savininkas, bet ir bet kuris valdytojas.

Pagal LR CK 4.35 straipsnį valdymas gali būti pažeistas ne tik paimant arba bandant paimti daiktą arba jo dalį, taip pat teises į jį, bet ir trukdant valdyti daiktą. Šiuo atveju posesorinis ieškinys panašėja į negatorinį ieškinį, pagal kurį savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (LR CK 4.98 str.). Tačiau pagrindinis jų skirtumas yra taip pat ieškinio pagrindas ir gynimo būdas. Ieškinio pagrindas negatorinio ieškinio atveju – reikalavimas reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, o gynimo būdai du – 1) pripažinti, kad ieškovas turi teisę daiktą valdyti, naudotis ir disponuoti juo, 2) užkirsti kelią šią teisę pažeidžiantiems veiksmams. Vadinasi, kaip ir vindikacinio ieškinio nagrinėjimo teisme atveju, ieškovas pirmiausia turės įrodyti savo teises į daiktą ir tik tada šios teisės pažeidimą.

Tad posesorinis ieškinys gali būti ne tik vindikacinio, bet ir negatorinio ieškinio alternatyva.


IŠVADOS

Valdymo sąvoka Romos teisėje buvo daugiaprasmė – pirmiausia ji galėjo reikšti ir faktinį valdytojo fizinį ryšį su daiktu, ir tą ryšį pateisinantį teisiną pagrind (valdytojo teisę), kuris dar vadintas valdymo teisiniu titulu. Svarbus Romos teisės bruožas buvo tai, kad ji gynė ne tik valdymo teisę, bet ir faktinį žmogaus ryšį su daiktu, t. y. nepaisant teisės valdyti buvimo arba tokios teisės neturëjimo. Toks dualistinis valdymo suvokimas lėmė valdymo teisinio reglamentavimo ir valdymo doktrinos senovės Romoje esmę, kurią vėliau perėmė ir ištobulino Vakarų Europos civilinė teisė. Romos teisė netapatino valdymo fakto ir valdymo teisės.

Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas LR CK 4.22 straipsnyje įtvirtina nuostatą, kad faktinis daikto valdymas yra savarankiška daiktinė teisė. Šiame straipsnyje nustatyta, kad ne kiekvienas valdymas traktuotinas kaip savarankiška daiktinė teisė, o tik toks faktinis valdymas, kuriam būdingas subjektyvusis elementas – valdytojo siekis valdyti daiktą kaip savą, atitinkantis romėniškąją valinį ryšį su daiktu (animus posidendi). Tačiau akivaizdu ir tai, kad įstatymų leidėjas neignoruoja ir faktinio žmogaus ryšio su daiktu, kuris, yra ne socialinis, o fizinis.

Civiliniams daiktinių teisių gynimo būdams priklauso dvi reikalavimų rūšys: daiktiniai teisiniai ir prievoliniai teisiniai reikalavimai.

Iš pirmo žvilgsnio ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo (posesorinis ieškinys) atrodo niekuo nesiskiriantis nuo vindikacinio ieškinio, nes ir vienas, ir kitas susiję su teisės valdyti daiktą pažeidimu. Tačiau iš tikrųjų šie ieškiniai turi esminių skirtumų. Pirmiausia pasakytina, kad skiriasi ieškinio dalykas – vindikacinis ieškinio dalykas yra savininko reikalavimas išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (LR CK 4.95 str.), o posesorinio – reikalavimas pašalinti pažeidimą. Vindikacinis ieškinys turi būti pagrįstas nuosavybės teise (valdymo titulu) ir valdymo neteisėtumu, o posesorinis – tik buvusio faktinio valdymo pažeidimo atveju. Todėl skiriasi ir šių ieškinių naudojami teisių gynimo būdai. Vindikacinio ieškinio atveju naudojami mažiausiai du teisių gynimo būdai – valdymo teisės pripažinimas ir buvusios iki valdymo teisės pažeidimo padėties atkūrimas (LR CK 1.138 str.), o posesorinio ieškinio atveju – tik antrasis, t. y. buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas. Ieškinys dėl valdymo pažeidimų pašalinimo nuo vindikacinio ieškinio skiriasi ir tuo, kad jis gali būti pareikštas net tada, kai valdymas nėra prarastas, bet pažeidėjas trukdo valdyti ir naudotis daiktu. Be to, posesorinį ieškinį gali reikšti ne tik savininkas, bet ir bet kuris valdytojas.

Prosesorinis ieškinys gali būti ne tik vindikacinio, bet ir negatorinio ieškinio alternatyva.


LITERATŪROS SĄRAŠAS

Norminiai aktai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992. Saulužė.

2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. 2001. Saulužė. (naujas)

3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. 2002. Saulužė. (naujas)

Specialioji literatūra:

1. Civilinė teisė. Kaunas, „Vijusia“, 1997.

2. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas. 2001. Saulužė. (naujas)

3. Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas. 2002. Saulužė. (naujas)

4. Pakalniškis V. Valdymas ir valdymo gynimas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse // Jurisprudencija“ 28 (20), 2002. p. 29.

5. Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilnius, 2002.

6. Vitkevičius P. ir kt. Civilinė teisė: vadovėlis.Vilnius, 1997.

Rašykite komentarą

-->