Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vakarų viduramžių ekonominė ir socialinė raida

Autorius: Rytis

Istoriją neretai įprasta laikyti datų ir įvykių, ypač karų, nesibaigiančia virtine. Tokia ji dažnam tik kvaršina galvą ir palieka blogus prisiminimus. Prasmingesnė yra istorija kaip sintezė, kuri tiria bendrą žmonijos gyvenimo vyksmą, jo evoliuciją ir pagal tai vertina įvairius įvykius. Yra nemaža visuotinės istorijos vyksmo schemų. Viena jų – formacinis pasaulio supratimas ir aiškinimas. Tai marksistinė, istorinio materializmo pažiūrom grįsta teorija, visuomenės raidos pagrindu laikanti ekonomiką (bazę), o raidos varikliu – klasių (socialinę) kovą, kuri atmeta praeitį, o pirmenybę teikia ateičiai. Tačiau istorijos raida nėra nuosekli, tolygi. Atvirkščiai, joje netikėtai atsiradusios civilizacijos greitai suklestėdavo ir netrukus žlugdavo. Kuo daugiau mokslininkai sužino apie įvairių civilizacijų, tautų praeitį, tuo labiau įsitikina nuoseklios, nuolat kylančios istorijos raidos schemos ydingumu. Tik didžiausi užsispyrėliai visus visuotinės istorijos reiškinius stengiasi sutalpinti į vieną schemą, aiškinti objektyviais rutuliojimosi dėsniais bei dėsningumais. Mokslininkai jau seniai diskutuoja apie skirtingus Rytų ir Vakarų raidos kelius, ardo penkianarę visuomenės ekonominių formacijų schemą.

Terminas „Viduramžiai“, atsiradęs XVII a. viduryje, reiškė periodą tarp Romos imperijos žlugimo 476m. ir turkų įsiveržimo į Konstantinopolį 1453m. Universitetinė vartosena šiek tiek pailgino viduramžių trukmę, mat Naujųjų laikų pradžia laikytas Amerikos atsiradimas 1492m. Šis ilgas tūkstančio metų periodas vis geriau pažįstamas ir atveria naujus savo turtus, nors kai kas ir toliau vadina viduramžius niūriu arba tamsiu mūsų istorijos laikotarpiu.

Temos aktualumas : bandant suprasti tokią savitą epochą, kokie buvo viduriniai amžiai, reikia jai taikyti adekvačius kriterijus, nagrinėti ją imanentiškai, atskleisti jos vidinę struktūrą, neprimetant jai mūsų šiuolaikinių vertinimų. Galbūt tema nėra labai aktuali šiuolaikinėms sparčiai besivystančioms ekonomikos sritims ar socialiniam visuomenės gyvenimui. Bet aktuali pačiai istorijai ir jos raidai, juk viduramžiai taip pat davė daugeliui sričių pradžią, padėjo pagrindus jų vystymuisi. Negana to, tais laikais gimė daugelis kultūros vertybių, sudarančių Vakarų krikščioniškosios civilizacijos pagrindą.

Darbo tikslas – parodyti Vakarų Europos viduramžių ekonominę ir socialine raidą X – XIV amžiuje. Detaliai išnagrinėti raidos vystymąsi, kiekvienu aspektu, priklausančiu viduramžių ekonomikai ir socialiniam visuomenės gyvenimui. Kiekviename skyriuje stengiamasi atskleisti vidurinių amžių epochos egzistavusias idėjas, mintis, pažiūras, ypatybes. Tuo metu egzistavusį visuomenės dvasinio gyvenimo lygmenį, kurį šiuolaikiniai istorikai žymi neapibrėžtu „mentalumo“ (mąstysenos) terminu.

Uždaviniai : ištirti viduramžių žmogaus pasaulėžiūrą, pasaulėvaizdį, kurį jis kūrė socialiniame, kultūriniame gyvenime. Išnagrinėti to laikotarpio gamybinius santykius, prekybos, pramonės ir ūkinę būklę, ūkinį visuomenės gyvenimą. Kiekvieną temą pateikti X – XIV amžiaus raidos metodu.

Darbo metodai – išanalizuoti literatūros šaltiniai, šia tema naudota mokslinė literatūra, kompiuterinės enciklopedijos. Medžiaga išnagrinėta, susisteminta, pateikta pavyzdžių.

Viduramžių visuomenės gyvenimas

X – XIII amžiuje galima visiškai pelnytai kalbėti apie vidinio ir išorinio pakilimo laikotarpį. Tada ekonominė, demografinė, religinė ir meninė pažanga atrodo daug svarbesnė nei politinio gyvenimo peripetijos, pasireiškusios pirmiausia popiežių ir imperatorių kova. Bet ir politinėje srityje slypėjo didi naujovė – šiuolaikinės valstybės susidarymas. Naujo tipo valstybė išaugo iš feodalinės sistemos ir egzistavo kartu su ja, šios sistemos negriaudama. Katalikų bažnyčia pasiekė didžiulę galią ir ja remdamasi ėmė organizuoti Kryžiaus žygius. Laikotarpio pabaigoje galima teigti buvus tam tikrą XIV amžiaus krizę. Daugelyje šalių siautėjo maras, sumažėjo gyventojų skaičius, sąstingis apėmė žemės ūkį ir prekybą. Vis dėlto ši išorinė krizė reiškė greičiau mutaciją ir transformaciją nei nuosmukį.

Iš pirmo žvilgsnio Europos viduramžių visuomenė buvo labai įvairiaspalvė. Vasalų sąjungos, riterių sąjungos ir ordinai, vienuolynų brolijos, katalikų dvasininkija, miestų komunos, pirklių gildijos ir amatininkų cechai, kaimo bendruomenės, kraujo giminystės sąjungos, patriarchalinės ir individualios šeimos sudarė margaspalvį Vakarų Europos „gyvąjį audinį“. Antra vertus , viduramžių visuomenė buvo gana griežtos ir paprastos struktūros. Šią struktūrą palaikė ir saugojo svarbus viduramžių istorijos veiksnys – katalikų Bažnyčia.

Krikščionybė gana greitai pakeitė savo socialinį mokymą, pritaikė jį prie realių santykių. Feodalinėje visuomenėje Bažnyčia plėtojo visuomenės organinės sandaros teoriją. Pasak jos, kiekvienas žmogus sudaro būtiną visumos dalį ir privalo atlikti jam patikėtas pareigas. Todėl atsirado mokymas apie trilypę visuomenės sandarą, kurią sudaro trys sutvarkyti visuomenės sluoksniai: dvasininkai, kurie rūpinasi valstybės dvasine sveikata, ją ginantys riteriai, ir ją maitinantys artojai, darbo žmonės. Šie trys sluoksniai buvo viduramžių visuomenės pagrindas.

Feodalinė visuomenė

Viduramžių Europos visuomenė – feodalinė visuomenė – tai griežtai paskirstytų ir papročiais arba įstatymais fiksuotų socialinių vaidmenų visuomenė. Feodalizmas neatsirado staiga. Pamažu vergovinis ūkis, klestėjęs Romos imperijos pakilimo laikais, virto visai naujo tipo ūkiu. Diduma istorikų feodalizmo pradžią datuoja VIII amžiumi. Galutinis feodalizmo įsigalėjimas Vakarų Europoje siejamas su IX – XI amžiumi. Su feodalinių santykių raida Vakarų Europos visuomenėje iškilo trys skirtingos gyventojų grupės: dvasininkija, bajorija, valstietija. Iš trijų pastaroji grupė pasipildė kitais visuomenės sluoksniais: amatininkais, pirkliais ir pan. Pirmosios dvi grupės buvo aukštesnieji privilegijuotieji luomai, o trečioji – žemesnė, be privilegijų. Tuo tarpu miesto gyventojai sudarė naują žymę klasę, neturėjusią apibrėžtos vietos tradicinėje schemoje. Nors miestiečiai dirbo kaip valstiečiai, jie naudojosi privilegijomis ir laisvėmis. Vakarų Europos miestai ištirpdė seną tripusį visuomenės vaizdą ir sukūrė naują klasę – vadinamuosius burgenses, burgus gyventojus, buržuaziją arba burgerius, pergyvenusius Viduramžius. Negana to miestiečiai paįvairino darbo pasidalijimo schemą, jie pradėjo apibrėžti visuomenę ne trijų paprastų grupių sąvokomis, bet pagal daugybę specializuotų profesijų.

Viduramžių feodalinei visuomenei būdingas klasinis antagonizmas, feodalinių žemvaldžių politinis ir socialinis viešpatavimas priklausomų nuo jų valstiečių atžvilgiu. Todėl ir požiūris į darbą ir nuosavybę šioje visuomenėje buvo visiškai kitoks negu ikiklasinėje visuomenėje. Žinoma, įvairių klasių atstovų požiūris buvo nevienodas. Kartu feodalinėje visuomenėje buvo įsigalėjusi krikščioniška moralė, kurios normos buvo privalomos visiems ir kurias daugiau ar mažiau pripažino visos klasės ir socialinės grupės. Taigi Vakarų Europos feodalinės visuomenės socialinę struktūrą apibūdina du prieštaringi, bet funkciškai tarpusavy susiję organizacijos principai: viešpatavimo – pavaldumo ir korporatyviniai santykiai. Ir ponai, ir priklausomi nuo jų žmonės įėjo į korporacines grupes, kurios gynė jų teises ir garantavo tam tikrą visuomeninį ir teisinį statusą. Žinoma senjorų ir vasalų santykiuose, tarkim barono ir riterio, abipusiškumo principas buvo kur kas ryškesnis negu žemvaldžio ir valstiečio santykiuose, tačiau visais atvejais šių santykių pagrindą sudarė tam tikras asmeninis ryšys. Šia prasme feodalinė valstiečio priklausomybė iš esmės skyrėsi nuo vergo priklausomybės: pastarąjį jo savininkas laikė daiktu, naudojimo ir eksploatacijos objektu, bet ne asmenybe.

Feodalinės visuomenės pamatas – nuosavybė, stambi bajorijos ir bažnyčios, taip pat smulki valstiečių ir amatininkų darbo nuosavybė. Ir vis dėlto nuosavybė viduramžiais nebuvo vertinama besąlygiškai teigiamai – ji buvo pripažįstama, bet tik tam tikromis sąlygomis ir su didelėmis išlygomis. Krikščioniškoji religija sankcionavo feodalinę santvarką, tačiau jos požiūris į nuosavybę buvo gana prieštaringas. Bažnyčia feodalizmo epochoje buvo stambiausias savininkas, daugybę saitų susijęs su turtingais pasaulietiškais žemvaldžiais, ji, žinoma, niekada nepritarė bandymams panaikinti asmeninės nuosavybės institutą ir perskirstyti turtą, siekiant priartėti prie smulkios nuosavybės idealo bei apsiriboti poreikių tenkinimu. Vienintelis bažnyčios priesakas, liečiantis dalinių gėrybių perskirstymą, reikalavo duoti išmaldą elgetoms. Neturtingieji ir skurdžiai buvo laikomi artimesniais Kristui negu savininkai; manyta, kad jie paties Kristaus atvaizdas. Todėl labdarybė buvo visokeriopai skatinama. Valdovai ir senjorai paprastai išlaikydavo daugybę elgetų, maitindami juos savo dvaruose ir dalindami jiems pinigus. Didžiausia feodalinio senjoro dorybė buvo dosnumas. Turtą feodalas suvokia kaip priemonę siekiant ne ekonominių tikslų, o stiprinant visuomeninę įtaką ir įtvirtinant garbę.

X amžiuje, kuris vadinamas „ginklų amžiumi“, valdžia susiskaldė. Koks nors kunigaikštis, gavęs iš karaliaus kunigaikštytę, jam paklusdavo tik tada kaip pats to norėjo. Paties kunigaikščio valdžią jo teritorijoje ribojo vasalai, net menkiausi bajorėliai, kurie buvo pasisavinę galią įsakyti ir bausti t.y. – „viešo skelbimo“ teisę. Feodalinis laikotarpis ilgai laikytas netvarka, šiandien labiau suvokiamas kaip grįžimas prie tvarkos. Didikai nors ir labai nedrausmingi, privalėjo išlaikyti tvarką mažoje savo teritorijoje. Teliko atkuri hierarchinę valdžios grandinę, kuri susietų didikus su karaliumi ir būtų grįžta prie karaliaus valdymo. Tokiu būdu karaliai, pasinaudoję visomis feodalinėmis teisės galimybėmis, susigrąžino valdžią ir galią. Neapsieita be sunkumų ir nuopuolių.

Krikščioniškasis pasaulis

Per visą viduramžių tūkstantmetį bažnyčia buvo politinės valdžios nuolatinė patarėja ir dažnai politinė sąjungininkė. Karolingų monarchijos Bažnyčia iki pat naujųjų laikų tvarkė karaliaus kanceliariją.

Nuo XII – XIII amžių, katalikiškoje Europoje nepaliaujamai auga nepasitenkinimas popiežiaus kurija, kuri tapo didžiausių turtų savininkų ir toliau reikalavo iš tikinčiųjų „dešimtinės“ ir „kryžiaus žygių“ įmokų už bažnytines pareigas ir pinigų už popiežiaus agentų pardavinėjamas indulgencijas – nuodėmių atleidimo raštus. Aukšti Bažnyčios idealai ir reali veikla mažai ką teturėjo bendra, o dažniausiai buvo tiesiog priešingi, ir dėl šio atotrūkio visuomenėje ir žmonių sąmonėje kildavo aštrių konfliktų. Siekdama sušvelninti kritiką, dvasininkija tvirtino, kad popiežius ir bažnyčia neva naudojasi turimais turtai ne kaip savais, o bendrais, kurių paskirtis padėti vargstantiems. Tačiau tokios deklaracijos mažai ką tegalėjo suklaidinti. Bažnyčios ir paties popiežiaus kritika už gobšumą ir savanaudiškumą įgydavo labai aštrių formų. Popiežius net iškėlė save aukščiau už valdovus ir pasiskelbė esąs žemiškasis krikščionybės vadovas. Tai sukėlė popiežiaus ir imperatoriaus konfliktą, kuris truko iki XIII amžiaus, jį pralaimėjo popiežius.

Krikščionių tikėjimo, suvienijusio Europą priėmimas, matyt, yra svarbiausias viduramžių pasaulio požymis. Bažnyčia toliau plėtėsi erdvėje ir visuomenėje. Pereinant nuo pagonybės į krikščionybę, iš esmės pakinta viduramžių žmogaus erdvės struktūra, hierarchizuojama ir kosminė, ir socialinė, ir ideologinė erdvė. Žemiškoji feodalinė sistema izomorfiška dievo kūrinių ir angelų rangų hierarchijai. Senjorų – vasalų santykių žodyne daugybė religinės terminologijos, o teologiniai traktatai „užteršti“ terminais, vartojamais feodalų ir monarchų kasdieniame gyvenime. Visi santykiai organizuojami pagal vertikalę, visos būtybės išdėstomos įvairiais tobulumo lygiais priklausomai nuo artumo dievui. Viduramžiškai erdvės religinei sampratai taip pat buvo būdingas ir krikščionių pasaulio atskyrimas nuo kitatikių, ne krikštų pasaulio. Krikščionybė smarkiai išplėtė ankstesnę žmogaus sampratą, kurią ribojo vienos genties (barbarų), išrinktosios tautos (judėjų) arba vienintelės politinės struktūros (Roma) akiratis, ir paskelbė, kad nėra nei elino, nei judėjo. Vis dėlto viduramžių antropologija iš pilnaverčių žmogiškųjų būtybių tarpo išskirdavo visus ne krikščionis, taip pat dalį krikščionių – eretikus, shismatikus. Kultūringas, gerai sutvarkytas ir dievo palaimintas pasaulis atrodė vien tik tas, kuris buvo nušviestas krikščioniškojo tikėjimo ir pavaldus bažnyčiai

Krikščionybė sukuria prieštaringą situaciją, kurioje atsiduria asmenybė. Pirma, žmogus skelbiamas panašiu į dievą – savo kūrėją. Viduramžiais teorija, teigusią, kad žmonės sukurti vietoj puolusių angelų ir turi užimti jų vietą, keičia koncepciją, pasak kurios, žmogus turi savarankišką vertę ir yra sukurtas dėl jo paties. Ne žmogus sukurtas kieno nors labui, bet, priešingai visa pasaulis sukurtas žmogui, vainikuojančiam visatą. Kadangi pasaulis sukurtas žmogui, žmoguje galima rasti visą pasaulį ir jo vienovę.

Demografiniai kitimai

Nuo XI a. pradžios iki pat XIII a. pabaigos Vakarų Europos gyventojų skaičius laipsniškai augo. Normandų laikais Anglijoje gyveno 1100 000 žmonių 1086 m. ir 3700 000 – 1346 m. Nors tikslų skaičių apie žemyną rasti sunku, neabejotina, kad per tą patį laiką gyventojų bent padvigubėjo; labiausiai jų padaugėjo apie 1200 metus. Toks įspūdingas demografinis sprogimas tęsėsi iki
XIV a. pradžios, kai katastrofiškas badas, maras ir karai nusinešė milijonus. 1377m. Anglijoje gyventojų buvo tik 2200 000, ir daugelis šalių iki pat XII ir XIII a. Vakarų Europiečių daugėjo vis greičiau.

„Pilną“ XIII amžiaus Europą pakeičia „tuščia“ XIV amžiaus Europa. XIV a. pradžioje Europoje prasideda įvairiausių negandų laikotarpis. Gyventojai, nusilpę nuo dažnų badmečių, tampa ne tokie atsparūs, daugeliui epidemijų, pavyzdžiui, juodajam marui, didelio mirtingumo kaltininkui. Nuolatiniai karai taip pat pražūtingi gyventojams, nes juos lydi pašlijusi tvarka nepakeliami mokesčiai ir kareivių plėšikavimas. XIV a. viduryje Europą užklupo dar didesnė nelaimė už masinį 1315 ir 1317 metų badą – maras. „Juodoji mirtis“, 1347 m. iš Rytų šalių atkeliavusi į Europą, pamažu nuo Viduržemio jūros pakrantės pasiekė Prancūziją, Ispaniją, Angliją ir Vokietiją. Spėjama, kad tankiai gyvenamuose miestuose maras padarė daugiau nuostolių nei kaime. Pagal senesnius skaičiavimus dėl maro epidemijos 1348 – 1349 metais Anglijos gyventojų sumažėjo trečdaliu, o gal ir perpus. Naujesni tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje gyventojų sumažėjo vidutiniškai vienu trečdaliu, tačiau daugelyje vietovių šis skaičius svyravo. Gyventojų panika pasiekia aukščiausią laipsnį, kai liga, iš pradžių buboninė, virsta plaučių maru. Pirmuoju atveju žiurkės įkandimas įžiūrimas akiai, antruoju – mikrobų paplitimas neįžiūrimas. Juodasis maras yra viena didžiausių Europos istorijos tragedijų. Per keletą mėnesių išmiršta trečdalis europiečių. Liga pasikartoja keletą kartų: 1360, 1369, 1374. Demografinės ir socialinės pasekmės akivaizdžios. Nors vedybų ir gimimų skaičius auga, vidutinė gyvenimo trukmė smarkiai smunka. Pavyzdžiui, Anglijoje 1348 m. ji buvo dvidešimt penkeri metai, 1376 metais tėra septyniolika metų. XIII amžiaus demografinį lygį, Europa atgaus tik XVI amžiaus gale.

Viduramžių kultūros bruožai

Viduramžių tyrinėtojas Aronas Gurevičius teigė, kad „mes nieko nesuprasime viduramžių kultūroje manydami, jog tais laikais viešpatavo nemokšiškumas ir tamsa, nes visi tikėjo Dievą, – juk be šios „hipotezės“, kurią viduramžių žmogus laikė visai ne hipoteze, o postulatu, jo pasaulėžvalgos ir dorovės būtinu pagrindu, jis negalėjo paaiškinti pasaulio ir jame orientuotis“. Savaime aišku, kad tokioje visuomenėje labiausiai paplitęs ir populiarus literatūros žanras turėjo būti šventųjų gyvenimo aprašymai, tipiškiausias architektūros pavyzdys – katedra, tapyboje turėjo dominuoti ikona, skulptūroje Šventraščio personažai. Tačiau viduramžių kultūra nebuvo sustingusi.

Apskritai Vakarų Europos viduramžių visuomenės kultūros raida dažniausiai dalijama į du pagrindinius laikotarpius: ankstyvąjį (IX – XII a.) ir vėlyvąjį (XII – XV a.). šis dalijimas susijęs su viešpataujančiais stiliais architektūroje ir mene – Romaniniu ir gotikiniu.

Ankstyvaisiais viduramžiais architektūroje, vaizduojamojoje ir taikomojoje dailėje susiformavo romaninis stilius. Svarbiausia romaninio meno šaka – architektūra. Romaninis stilius buvo paplitęs visur, bet daugiausia pasireiškė Prancūzijos ir Vokietijos mene. Šis stilius atitiko feodalų ir dvasininkų poreikius. Architektūroje dominavo vienuolių ordinų bažnyčios su vienuolyno pastatais, parapijų bažnyčios, katedros, bokštinės ir aptvarinės pilys. Buvo paplitusi miniatiūrų tapyba, nuo XII a. antrosios pusės – tapyba ant lentų (altoriai).

Gotikos stilius susiformavo Prancūzijoje ir plito iki XVI a. daugelyje Europos šalių. Jam būdingas kilimo aukštyn ritmas. Šio stiliaus menui turėjo įtakos mokslo ir technikos laimėjimai, miestų augimas, naujų visuomenės sluoksnių formavimasis. Plintant amatams ir prekybai, didėjo pasaulietiniai interesai, dėmesys žmogui, jo vidiniam pasauliui.

Žinoma, kad suprastume vidurinių amžių žmonių gyvenimą, elgseną ir kultūrą, reikėtų pabandyti atkurti jiems būdingus vaizdinius ir vertybes, atskleisti šių žmonių „sąmonės įpročius“, išsiaiškinti, kaip jie vertino tikrovę, suvokė pasaulį. Tyrinėjant kultūrą, lygiagrečiai su idėjomis ir pasaulėžiūra taip pat reikia nagrinėti ir socialines-psichologines nuostatas bei žmogaus elgsenos formas. Didžiausia dorybė buvo nenukrypstamai laikytis nusistovėjusių pavyzdžių, paklusti visuotinai priimtam reglamentui ir niekur nuo jo nenukrypti. Buvo siekiama apibrėžtumo, kiekvienas žmogus turėjo tvirtai žinoti, kaip reikia elgtis kiekvienu konkrečiu atveju. Sąlygomis, kai socialinė elgsena buvo perdėm ritualizuota, paprotys, teisė turėjo didžiulę reikšmę. Jie dideliu mastu formavo realius santykius, teikdami ne tik išbaigtą bendrą schemą, bet ir detalizuotą elgsenos scenarijų.

Viduramžių grožio idealas formavosi ilgai, buvo gana sudėtingas. Kaip priešingybę Antikos žmogaus modeliui viduramžiai išaukštino asketą, kuris, atsisakęs žemiškojo gyvenimo džiaugsmų ir malonumų savo jausmus išliejo tikėdamas Dievą. Aišku, kiti visuomenės sluoksniai turėjo savus idealus. Antai galima kalbėti apie riterių idealą. Tačiau ir šis idealas ilgai buvo pajungtas universaliam asketiškam tipui. Buvo vertinama ir gerbiama ne tik fizinė riterio jėga ir kovinė dvasia, net gi ne pats luominės garbės suvokimas, galiojusio elgsenos kodekso laikymasis, o tai, kad šios savybės skiriamos aukštesniems, idealiems tikslams. Kariai ginklu turėjo tarnauti Dievui ir Bažnyčiai. Kryžiaus žygis – labiausiai prakilnus karinio gyvenimo paveikslas, o riterių ordino narys – idealus riterio tipas. Riterystės idėja kaip gražaus gyvenimo idealas yra ypatingo pobūdžio. Tai iš esmės estetinis idealas, pagrįstas spalvinga fantazija ir pakiliais jausmais. Tačiau jis siekia būti etiniu idealu: viduramžių mąstysena gyvenimo idealą tik tuomet gali laikyti tauriu, kai susieja jį su pamaldumu ir dorybe. Tokios etinės funkcijos riterija niekaip negeba atlikti; ją traukia žemyn nuodėminga kilmė. Mat idealo branduolį ir dabar sudaro iki grožio pakylėta puikybė.

XII – XIII amžiuje įvyko reikšmingas istorinis posūkis; kultūra pamažu įgijo pasaulietinį pobūdį. Riteriams praturtėjus, atsirado ištaigingi dvarai su savo etiketu ir įmantriomis manieromis. Tai lėmė ir naujoviško žmogaus, tolimo asketui, atsiradimą. Tiesa, tai bendros sampratos, kad „viduramžių kultūra – tai vienuolynų kultūra“, nekeičia. Vienuolynai atliko tikrai milžinišką intelektualinį darbą perrašinėdami knygas, samdydami architektus, skulptorius tapytojus.

Viduramžių ekonomika

10-14 a. ekonomika buvo lokalizuota, neišvystyta, žemo techninio lygio. 10-11 a. pradėjo didėti gyventojų skaičius. Manoma, kad didžiausias šuolis buvo apie 1200m.

Viduramžių ekonomikos tikslas – minimalus, siekiama patenkinti tik pačius būtiniausius poreikius, kurie sluoksnio. Viduramžiais laikoma puikybe pelno vaikymasis. Darbas buvo ne turtėjimo šaltiniu, o turėjo aprūpinti pragyvenimą, kai kam teikti labdarą, sutramdyti kūno geidulį, turėjo būti atsvara puikybei.

Viduramžių ekonomika – agrarinė. Žemė dirbama netinkamu inventoriumi (šiaurės vakaruose), nenaudojamos organinės trąšos. Nebuvo pievų, gyvuliai ganydavosi miškuose. Laikoma gėda nemokėjimas apsirūpinti tuo, ko reikia, savo jėgomis. Silpnai išvystytas transportas ir ekonominiai ryšiai.

Ėmė skverbtis pinigai. Prasidėjus miestų kūrimuisi, prireikė geros vilnos, vyno. Tai skatino žemės ūkio gamybą.

Ūkinė būklė

Kadangi didžioji dalis žmonių Viduramžiais gyveno kaime, demografinė revoliucija buvo artimai susijusi su žemės ūkio revoliucija. Žmonių gausėjimas aiškiausiai atsispindi ariamosios žemės daugėjime. Prieš tūkstantį metų Vakarų Europą daugiausiai dengė miškai ir tuščios žemės, bet iki 1300 metų daugiau negu kada nors ankščiau iškirsta medžių, nusausinta pelkių, suarta dirvų. Valstiečiai ir žemių savininkai taip pat turėjo didžiulį rūpestį suarti dirvas žemės ūkio kultūroms. Iki XI a. valstiečiai valė žemę aplink kaimus savo iniciatyva. Iki XII amžiaus antros pusės savininkai suprato, kad kultivuojamus plotus plėšti naudinga, ir pradėjo skatinti kolonizaciją. Naujieji kaimai buvo kuriami laukiniuose miškuose, viliojusiuose pirmuosius gyventojus palankiomis privilegijomis ir laisvėmis. Galų gale geriausios žemės reikalavo plūgo, tad iki XIII a. pabaigos derlingos žemės trūkumas beveik atvedė į eksploatuojamos žemės sumažėjimą. Išorinį žemės užkariavimą lydėjo vidinės pastangos, leidusios valstiečiams kultivuoti laukus intensyviau. Pasėlių laukai gausėjo taikant sėjomainą, pūdymus reguliuojant pagal trilaukę sistemą ir naudojant trąšas. Negana to, davė rezultatų įnagių tobulėjimas, kaip antai geležies plūgų ir darbinių arklių panaudojimas, o kinkomasis jungas didino žmogaus darbo našumą įdirbant žemę. Artojas su arklių kinkiniu, daug efektyvesnis už būrį rankų darbininkų, tapo nauja žemės ūkio revoliucijos figūra. Ekstensyvi kultivacija ir žemės ūkio technikos tobulėjimas aprūpino maisto ištekliais reikalingais daugėjant gyventojų.

Žemės savininkai neberibojo produkcijos tik savo pačių tiesioginiais poreikiai, bet pradėjo tvarkyti savo valdas atsižvelgdami į derlių, kurį galėjo pelningai parduoti turguje. Vilnos gamybai padidinti buvo įvedamos naujos avių auginimo technikos. Labai kvalifikuotas darbas buvo reikalingas vynuogynų dirvai vynuogėms parengti ir kekėms rinkti. Raštingų tarnautojų reikėjo įrašams ir ataskaitoms tvarkyti, idant būtų racionaliau išnaudojamos valdos. Organizacija, specializacija ir profesionalizacija uždarus dvarus pavertė verslo įmonėmis. Darbo prievolė, kurios ankščiau valdovas reikalavo iš savo nelaisvųjų valstiečių, nebebuvo pakankamai kvalifikuota ir efektyvi naujam tvarkymui. Dabar, kai derliai davė pajamų, už pinigus buvo galima samdytis kvalifikuotų pagalbininkų. Per XII ir ypač XIII a. valstiečių darbo prievoles ir baudžiavą vis dažniau pakeisdavo pinigai. Nereikalinga žemė vis dažniau nuomota. Iš šių papildomų pajamų žemės savininkai samdydavo valstiečius kaip padienius darbininkus, mokėdami sutartą atlyginimą. Augantis gyventojų skaičius įgalino kelti grūdų kainas, taip pat skatino išlaikyti stabilius atlyginimus. Apie XIII a. antrą pusę atsiranda konkrečių ženklų, kad kaime per daug gyventojų, o tai leido žemės savininkams apsčiai apsirūpinti pigia darbo jėga. Nors gyventojų daugėjimas laidavo žemės savininkų gerovę, atsiradusi pinigais pagrįsta ekonomika sąlygojo ir pastebimą valstiečių padėties pagerėjimą. Kai kurie valstiečiai praturtėdavo iš esmės, tad galėdavo visiškai išsipirkti ir papildydavo laisvųjų žemės savininkų gretas. Kiti turtingieji valstiečiai ypač Pietų Prancūzijoje ir Italijoje, skverbdavosi į miestus ir per vedybas įsiverždavo į turtingus miestiečius ir aukštuomenę. Visais atvejais vis daugiau gyventojų iš kaimo plaukė į miestus ir ėmėsi rankų darbo naujoje prekyboje ir pramonėje. Gausus kaimo gyventojų antplūdis į miestą neapsėjo be sunkumų: pakilo patalpų nuoma, pripildyta tapo darbo rinka. Nieko nepadeda vietinės administracijos ir gildijų bendros pastangos, nes kainų kilimas, išskyrus grūdinius produktus (duoną), yra visuotinis, viršijantis net didėjančius atlyginimus.

1150 – 1300 m. Europoje smarkiai išaugo gyventojų skaičius. Dėl to padidėjo grūdų paklausa ir pakilo jų kainos. Kad ši paklausa būtų patenkinta, žmonės ėmė įdirbti žemes, mažiau tinkamas žemės ūkiui: Prancūzijoje, Vokietijoje ir Anglijoje kertami miškai; Alpių slėniuose valstiečiai bando įdirbti aukštai kalnuose esančias žemes. Savaime aišku ne tokios derlingos žemės duoda skurdesnį derlių. Nors apskritai gamyba didėja, žemės ūkio našumas mąžta. O gyventojų tolydžio daugėja! Kartais maisto atsargų vos ne vos užtenka. Tad daugybė valstiečių meta žemę ir bando kurtis mieste. Bet ir miestas siūlo ne ką daugiau išeičių; jau ir taip pernelyg daug amato neturinčių asmenų ieško juose darbo. Darbo paklausa viršija pasiūlą ir atlyginimai smarkiai krinta. 1316m. visa Europa kenčia badą, taip prasideda žemės ūkio krizė, kuri truks daugiau negu pusantro šimto metų. XIII amžiuje žmonės maitinosi ganėtinai sočiai, tuo tarpu XIV a. be poros vietinės reikšmės trumpalaikių nepriteklių, jie dar keletą kartų išgyvena badmečius, apimančius didžiules sritis. Dėl žemės ūkio produkcijos perviršio krinta kainos, pasunkindamos krizę žemės ūkio srityje. Visoje Europoje dirvonuoja didžiuliai žemės ūkio plotai. Vokietijoje, pavyzdžiui, ištuštėja ištisi kaimai, Anglijoje daug dirbamų žemių paverčiamos ganyklomis, kur auginamos avys. Ir čia ištuštėja ištisi kaimai.

Prekyba

Ankstyvųjų Viduramžių žemės ūkis buvo orientuotas į save aprūpinantį dvarą. Jo vietos valstiečių bendruomenė gamino, ko reikėjo jiems patiems bei jų šeimininkui, ir šiek tiek daugiau. Nepaisant to, matome, kad prekyba bei miestų gyvenimas taip pat atgijo XI a., ir tai gerokai paveikė kaimą. Svarbiausias buvo pinigų ekonomikos įdiegimas į kaimo gyvenimą. Produkciją dabar buvo galima mainyti į pinigus, o javus parduoti tolimesniuose turguose. Kadangi duona buvo pagrindinis Viduramžių valgiaraščio produktas, javai liko svarbiausiu Vakarų Europos pasėliu, bet dabar jie galėjo būti auginami siekiant brangiai parduoti tolimesniems miestuose gyvenantiems vartotojams. Nors ne pastovios vietinės sąlygos lėmė smarkų ir greitą grūdų kainų svyravimą, vėliau kainos vis augo dėl nuolatinio poreikio, kylančio daugėjant gyventojų. Javams išliekant pelningiausia kultūra, tolimesni vartotojai skatino žemės savininkus tiekti ir kitus produktus. Besikeičiantis skonis ir auganti aukštuomenės bei miestiečių prabanga reikalavo geresnių rūšių vyno, kuris galėjo būti gaminamas tam tikruose Prancūzijos regionuose. Panašiai prabangesnių vilnonių rūbų poreikis skatino miesto audėjus. Vilnos pramonės reikmės, kaip pergamento poreikis knygoms bei mėsos poreikis maistui, labai paskatino avių auginimą. Vynuogynų ir avių ganyklų didėjimas – tik du pavyzdžiai, kaip miestai ir prekyba veikė kaimą. Viena iš svarbiausių permainų tarptautinėje prekyboje yra transporto priemonių raida. Prekyba sausumos keliais praranda pirmenybę, užleisdama ją prekybai jūros keliu. Tai galima įvairiai paaiškinti. Sausumos transportas – tai keturračiai vežimai, traukiami jaučių ar arklių blogai prižiūrimais ir nesaugiais keliais. Tiesa, kartais jį pavaduoja laivyba upėmis. Vienas vienintelis laivas atstoja keletą dešimčių vežimų. Didesnis rentabilumas paaiškina, kodėl tiek daug miestų kuriasi upių pakrantėse. Vis dėto prekeiviai turi tam tikrose vietose – kaip keliuose, taip ir upėse – mokėti rinkliavas. Nors to meto laivai nėra labai dideli, jų krovininė talpa padidėjo. Be to, prisišvartavimo ir prekių iškrovimo išlaidos uostuose mažesnės negu kelių ar upių rinkliavos. Tad laivas tuo metu yra pigiausia ir saugiausia transporto priemonė.

XIII a. daugėja cechų. Krautuvėlės buriasi gatvėmis, šitaip patogiau sekti konkurentus. Pirkimas ir pardavimas griežtai kontroliuojami. Labiau negu kiti kontroliuojamas vaistininkų kvartalas. Mat nors krautuvėlė iš pažiūros „padori“, cechas, prekiaujantis medžiagomis, kurių savybės ir vertė visai nežinomos paprastam žmogui, įkvėpia nepasitikėjimą. Žodis „vaistininkas“ greit taps „apgaviko“ sinonimu. Viduramžių civilizaciją galima apibūdinti kaip smulkiųjų savininkų gamintojų civilizaciją. Tai patvirtina jos požiūrio į pinigus ir jų naudojimą analizė. Į bet kokį turtą viduramžiais moraliai buvo žiūrima nepatikliai, bet didžiausią įtarimą kėlė piniginis turtas. Prekyba viduramžių visuomenėje turėjo didžiulę ir vis didėjančią reikšmę ir miestuose pirkliai ilgainiui tapo svarbia socialine jėga, darančia įtaką taip pat ir politiniam gyvenimui. Vis dėlto viduramžiais labai neigiamai buvo žiūrima į žmones, užsiiminėjančius ne gamyba, o prekyba ir ypač lupikavimu. Besivystantis prekybinis ir lupikautojiškas kapitalas kėlė grėsmę smulkiųjų savininkų ekonominiam savarankiškumui, todėl pastarųjų priešiškumas jam didėjo. Prekyba – tai bjaurus, gėdingas, nešvarus užsiėmimas, – rašė Tomas Akvinietis (ST, II, 2 quaest. 77, art. 4).

Dar iki atsirandant bendruomenėms, societas ir ypač universitas ( kolektyvinis organas, veikiantis kaip atskiras asmuo) tiko pavadinti Viduramžių gildijai, kuri buvo pagrindinė ekonominės veiklos korporacinė organizacija. Paprasčiausia forma buvo pirklių gildija, siekusi padėti didelei plačiai prekybininkų grupei, specialiai neatsižvelgiant į prekes ar sugebėjimus. Be pirklių gildijų, susiformavo labiau specializuotos amatininkų gildijos, atsižvelgdavusios į konkrečias veiklos sritis bei gamybos pobūdį, kaip antai pinigų keitimas ar vilnos audimas. Kai kurios amatų gildijos atsirado Italijoje XI a. pradžioje.

Nors priežastinis ryšys nėra visiškai aiškus, tačiau demografinė ir žemės ūkio revoliucija neabejotinai susijusios tarpusavyje. Taip pat nėra jokios abejonės, kad jiedvi artimai susijusios su trečiu išvien einančiu judėjimu – komercijos revoliucija, prikėlusia miestų civilizaciją Vakarų Europoje. Lokalizuota, save aprūpinanti ir inertiška ankstyvųjų Viduramžių ekonomika teikė mažai erdvės komercijai, bet XI a. pradėjus daugėti
gyventojų ir plėstis žemės ūkiui, prekyba irgi suaktyvėjo. Ji aiškiai kilo iki XIV a. pradžios ir tada vienuos regionuose nusistovėjo, o kituose nusmuko. Komercijos revoliucija nulėmė ne tik sparčiai augančią prekybos apimtį, bet ir verslo technikos tobulėjimą. Pastarojoje srityje Šiaurės Italijoje pirkliai, būdavo tikri novatoriai ir imdavosi komercijos praktikos, vėliau priimtos visoje Vakarų Europoje. Dalykinė korespondencija, sąskaityba, draudimu, akredityvais, vekseliais, baskų paslaugų supaprastinimais ir kitomis komercijos priemonėmis jie nuvedė į modernų verslo praktikos amžių.

Pramonė

XIII a. gelumbės pramonė – jau reikšminga eksporto šaka, pagrindinis gerovės veiksnys tiems, kurie ja verčiasi. Svarbiausios tekstilės gamybos dirbtuvės yra Flandrijoje (Briugė, Gentas, Ipras) ir Šiaurės Prancūzijoje (Paryžius, Bovė, Provenas). Dėl nacionalinių neramumų flamandų centruose persikelia ar į kitas sritis, ar iš miestų į aplinkinius kaimus. Apie 1320m., pavyzdžiui, Brabantas (Malina, Briuselis, Luvenas) tampa grėsmingu konkurentu flamandų gelumbės pramonei. Tuo metu labai madinga karalių dvaruose ryškiai raudona Brabanto gelumbė. Vis dėlto ir Brabanto centrai išgyvena gamybos nuosmukį. Jo priežastis – ne tik mados pokyčiai (dabar labiau vertinama Normandijos arba Anglijos gelumbė), bet ir ta aplinkybė, kad Anglija riboja neapdirbtos vilnos eksportą, norėdama padėti savo užgimstančiai gelumbės pramonei. Tad gelumbės rinkoje nebelieka dominuojančio centro. Kadangi vilnos mažai, Briuselis ima plėtoti, sekdamas Paryžiaus ir Turnė pavyzdžiu, kilimų gamyba, o Flandrija atsigręžia į Šiaurę, tikėdamasi pelno iš vokiečių hanzos suklestėjimo. Didžiosios tekstilės pramonės nuosmukį kompensuoja – dažniausiai sėkmingai – prabangos ir aukštos kokybės dirbinių gamyba. Tai pastebima įvairiose šakose; kilimų, baldininkystės, emalio gamybos, odos ir
metalo apdirbimo, drabužių siuvimo, ginklų pramonės ir statybos. Tekstilės pramonė, be vilnos, naudoja ir kitas žaliavas: linus, kanapes ir medvilnę. Pradėjus plačiai dėvėti marškinius išauga medvilnės paklausa. O medvilnės naudojimas skatina vystytis naują pramonės šaką: XIII a. pergamentą, kaip rašymo pagrindą, – tiesa, sunkokai, – pakeičia popierius; tada jis gaminamas iš skudurų. XIVa.

Europoje pasikeičia mitybos įpročiai. Ankščiau valgymo pagrindą sudarė grūdai – iš jų buvo kepama duona ir papločiai, verdamos košės. Nuo šiol valgoma daugiau daržovių ir mėsos. Atitinkamai padidėja druskos paklausa, nes norint išlaikyti mėsą ir žuvį reikia daug druskos. Tad druska tampa vienu pagrindiniu tarptautinės prekybos produktu. Antra vertus, plėtojama ir kalnakasybos pramonė. Gerėjant gamybos technikai auga eksploatuojamų telkinių skaičius. Be alavo, vario ir sidabro dabar kasama ir geležis. Iki XIV a. pradžios daiktų, pagamintų iš geležies, pasitaiko palyginti retai, bet pamažu įdiegiant hidraulines dumbles supaprastėja kalvės darbas. Štirijos ir Lježo krosnys tampa svarbiomis geležies tiekėjomis.

Išvados

Darnios pasaulio raidos teorija, atrodo, griūva kaip kortų namelis. Darosi vis patrauklesnė civilizacijų teorija, kuri remiasi kiek kitais kriterijais: vertina visuomenių kilmę, jų augimo sąlygas, žlugimo priežastis. Jokios tautos gyvenimas negali būti nagrinėjamas izoliuotai. Daugelio jų praeitis painiai susiraizgiusi. Tų ryšių nebūtinai būta tiesioginių ir nėra reikalo jų ieškoti. Svarbu išryškinti sąlygas, iš kurių vienos formuoja bendrą tautų gyvenimą – dvasinį, ekonominį, socialinį, o kitos lemia bendruomenių skirtumus.

Viduramžių socialinės ir ekonominės idėjos paveldėtos daugiausia iš ankstyvosios krikščionybės ir pakitusios feodalinėje visuomenėje, buvo visa apimančios religinės etinės sistemos neatskiriama dalis. Šios pasaulėžiūros pagrindas buvo specifinės socialinės-psichologinės nuostatos ir žmonių mąstymo įpročiai. Ypatingas žmogaus santykis su gamta, kurios agrarinės visuomenės žmogus nelaikė atskirtu nuo jo ir stovinčiu priešais jį objektu; vyrauja emocionalus, o ne abstrakčiai racionalus tikrovės suvokimas; socialinis gyvenimas patriarchališkas ir tradiciškas, smulkiųjų gamintojų visuomenės narių elgsena ir mąstymas visapusiškai reglamentuojami; orientuojamasi į senovę, neigiamai žiūrima į visa kas nauja ir negirdėta – šie viduramžiškos pasaulėjautos bruožai padėjo įtvirtinti krikščioniškus socialinius-etinius idealus.

Vakarų kultūra šiais laikais yra išplitusi beveik visame pasaulyje. Tačiau nereikia pasiduoti klaidingai iliuzijai, kad tik Vakarų kultūra reikšminga istorijai, o visos kitos tėra barbarybės apraiškos. Daugelis civilizacijos atributų, ypač technikos metodų, kurie dabar yra paplitę visoje Žemėje, anaiptol neateina iš vieno centro. Tokių centrų yra buvę keli, ir kiekviena civilizacija savo laimėjimais pasidalijo su visa žmonija.

Literatūra

1. Braunstein J.F., Phan B. Visuotinės kultūros istorija. V.: Kronta, 2000.

2. Boldwin J. Viduramžių kultūra 1000-1300. V.: Aidai, 1996.

3. Gurevič A. Individas viduramžių Europoje. V.: Vaga, 1999

4. Gurevičius A. Viduramžių kultūros kategorijos. V.: Mintis, 1989.

5. Huizinga J. Viduramžių ruduo. V.: Amžius, 1996.

6. Karsavinas L. Europos kultūros istorija III d. V.: Vaga, 1994.

7. Rosener W. Valstiečiai Europos istorijoje. V.: Baltos lankos,2000.

8. Microsoft Encarta Encyclopedia 2002. http://encarta.msn

Rašykite komentarą

-->