Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vaižgantas. Pragiedruliai

Autorius: Elena

Vaižgantas – įžymus lietuvių rašytojas, didelis žodžio menininkas.

Savo požiūriu jis buvo susijęs su prieštaringais buržuazinės lietuvių visuomenės raidos reiškiniais. Daugeliui savo veikalų medžiagą ir temas Vaižgantas ėmė iš nacionalinio judėjimo laikotarpio. Geriausiuose jo kūriniuose atsispindėjo nemaža būdingų XIXa. Pabaigos – XXa. Pradžios Lietuvos socialinio gyvenimo, žmonių buities ir psichologijos bruožų.

Biografija
Juozas Tumas – Vaižgantas gimė 1869m. rugsėjo 20d. Malaišių kaime (Netoli Svėdasų). Jis buvo pats jauniausias, dešimtasis, Tumų vaikas (5 iš jų mirė dar vaikystėje), augo gražioje ie darnioje šeimoje, kur nuo pat mažens girdėjo liaudies dainas ir pasakas. Jaunasis Tumas anksti pamilo gamtą, grožėjosi gimtinės apylinkinkių vaizdais, kuriuos vėliau atkūrė savo veikaluose.

Rašytojo gimtinė Svėdasų kraštas, kaip ir daugelis Rytų Lietuvos apylinkių, džiugina akis kalneliais ir giriomis, vingriomis upėmis ir ežerais ežerėliais.

Šitie gimtinės vaizdai liko rašytojo atmintyje visam gyvenimui.

“Aure gimtinis sodžius pačiame viduslėnyje, apaugęs tankiais ir senais medžiais, lyg vienas ištisas sodelis”, – rašė Vaižgantas “Pragiedruliuose”. – “Dešinėje akys grimzda kimsuotose balose, kur už keleto kilometrų pačioje pamiestėje Beragio ežeru pasibaigia. Kairėje – slėnio galo neatsieksi. Tik dūli Valiulio kalnelis; ilsis, Dviragį ežerą į antrą galą slėnio, į pat salas nuvaręs.

Staigūs rytų kriaušiai, kur lygiai bėga, neaukšti rodos. Gi kur Malaiša jų nugarą lig slėnio pargraužia ir upeliu tekina vandenį kraują, viršūnė už 200 pėdų teišvysi.”

Kiek tolėliau tekėjo Šventoji, jos apylinkės buvo taip pat viena mėgstamiausių Vaižganto vietų. “Gražus tai kraštas, tie pašvenčiai, – rašė jis, – dainomis apdainuotas, Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis. Nuo pat mažens aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, ligi tik atsitikdavo vykti į pašvenčius.”

Būsimasis rašytojas augo tuo metu, kai dar tebebuvo gyvos baudžiavos liekanos, dėjosi į širdį tėvo ir dėdės Alijaušo pasakojimus apie baudžiauninkų vargus, dvarininkų žiaurumus: “Tėvelis vergiją besivaizdino gal tik kaip nemalonų sapną: nubudai, nebėra jo, , tai nebėra ko nė skaitytis su juo, – rašė jis vėliau, prisimindamas tuos pasakojimus ir vaikystės įspūdžius. – man gi vergija tebebuvo faktas: jis tebesireiškė tėvelio nejučiomis tebesilaikomo ir kitiems tebepatariamo dėsnio: lenkis, kad ir tau nekliūtų. Manęs tai nebeįtikino; manęs nebeėmė noras lenktis, ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam paprieštaraudamas. Išdygęs laisvas, augau laisvas, galop, apsisprendžiau laisvas, laisvą savo sumetimais sudaręs savo valstybę. Man buvo nebepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava.”

Baigęs Kunigiškių pradinę mokyklą ir būdamas nemažų gabumų, Tumas 1881m. Pradėjo mokytis Daugpilio realinėje mokykloje. Čia jis pamėgo literatūrą, su užsidegimu skaitė įžymiuosius rusų rašytojus – L. Tolstojų, I. Turgenevą, I. Gončarovą, S. Aksakovą ir kitus. Mokykloje jis priklausė slaptam moksleivių savišvietos būreliui, kuriame buvo skaitomi rusų revoliucinių demokratų ir pažangiųjų mokslininkų veikalai. “Aušros” pasirodymas jį paskatino susidomėti lietuvių raštija.

Tumo tėvai iš anksto buvo numatę leisti savo sūnų į kunigus, tad jį, baigusį keturias klases, ragino stoti į kunigų seminariją. Bet jaunasis Tumas to nenorėjo ir, gavęs nedidelę pašalpą iš namų, toliau mokėsi savo jėgomis, versdamasisi pamokomis. Baigęs 1888m. realinę mokyklą, būdamas nusilpusios sveikatos, Tumas, tėvų raginamas, pagaliau įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22

Rašykite komentarą

-->