Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vadybos samprata

Autorius: Aurimas

11. VADYBA /VALDYMO SAMPRATA

Vadyba –tai mokslas apie valdimą. Vadyba –procesas, skirtas norimam ir nustatytam tikslui pasiekti. Valdymo funkcijas sudaro: tikslų nustatymas, sprendimų parengimas, planavimas, organizavimas, motyvavimas, kontrolė ir t.t. Dar vadybą galima įvardinti kaip vadovo numatytų tikslų siekimą pavaldinių pastangomis. Valdymas –tai informacinis procesas kurio metu vyksta sprendimų priemimo, parengimo ir jų įgyvendinimo organizavimas. Tai gi valdymas yra organizuojantis darbą procesas siekiant nustatyto tikslo pagal iš anksto parengtą planą. Tai procesas būdingas grupinei veiklai. Vadovavimas –tai viena iš valdymo funkcijųTai individualaus tiesioginio ryšio palaikymas su pavaldiniais. Vadovas- tai darbuotojas turintys bent vieną pavaldinį, o pavaldinys, turintis bent vieną vadovą. Valdymo funkcijos: organizavimas (išteklių pasiskirstymas darbo įvykdymui), prognozavimas, motyvavimas, kontrolė, planavimas, tvarkymas. Srendimo priėmimas – informacijos apdorojimo procesas.

2. VADYBOS MOKSLO RAIDA

Pirmosios valdymo mokslo užuominos randamos Aristotelio, Sokrato, Platono veikaluose. 20 amžiaus pradžioje valdymas suformuluotas kaip mokslas. Vadybos pradininkais laikomi: Teiloras (amerikietis) ir Fajolis (prancūzas),o vėliau jų mintis tobulino Fordas ir Emersonas. Jų teorija rėmėsi žmonių fizinių galimybių panaudojimu. Tai buvo techninė – fiziologinė teorija (Teiloro). Pirmasis mokslines idėjas savo knygoje „Įmonių valdymas“ išdėstė Teiloras. Klasikinės mokyklos atstovais laikomi Teiloras ir Fajolis. Lietuvoje šių idėjų propoguotoju buvo Šimkus. 1935m. prasidėjo naujasis vadybos etapas, kai į Lietuvą grįžo pasaulinės reikšmės teoretikas Graičiūnas. Nuo 1938m. vadyba buvo pradėta dėstyti aukštosiose mokyklose.

Pagrindinė vadybos teorija yra klasikinė. Ši teorija daro įtaką ir šiuolaikinėms valdymo teorijų kryptims. Šią teoriją plėtojo Teiloras, Emersonas, Fajolis.Jos pagrindas yra, kad darbuotojui būtų kuo paprasčiau atlikti užduotį, tačiau darbo kiekį padidinti iki maksimumo, bet už atliktą darbą darbuotojui mokėti maksimalų atlyginimą.

Pagrindiniai Teiloro teorijos valdymo principai: 1. Pakeisti tradicinius darbo metodus moksliniais tyrimais parenkant efektyviausią elementą. 2. Parinkti fiziškai stiprius darbininkus labiausiai tinkančius konkrečiam darbui. 3. Nustatyti ryšį tarp užduoties dydžio, kokybės ir atlygio. 4. Atskirti vadovavimo ir atsakomybės funkcijas nuo tiesioginio darbo vykdymo.

Emersono teorijos valdymo principai: 1.Aiškus tikslų formulavimas. 2.Tikslų iškėlimas. 3.Kompetetingas patariamasis organas gali būti kolegialus. 4.Drausmė. 5.Teisingai elgtis su pavaldiniais. 6.Apskaita. 7.Funkcijų ir darbų pasiskirstymas. 8.Normos ir tvarkaraščiai. 9.Sąlygų geram rezultatui pasiekti sudarymas. 10.Rašytinės darbo instrukcijos. 11.Atlyginimas už darbą. 12.Operacijų ir darbų normavimas.

3. KLASIKINĖS ADMINISTRAVIMO TEORIJOS

Klasikinės vadybos teorija išskiria šiuos momentus: *Sektorio ir padalinių sudarymas. Grupė dirbančiųjų asmenų kuriomis vadovauja vadovas. Sektoriai yra grupuojami į padalinius, o padaliniai yra grupuojami taip: a) kontrolės diapazonas –reikalauja neskirti vadovui per daug pavaldinių; b) apimties ekonomija – panašių darbų apjungimas; c) koordinavimas –kuo geresnis koordinavimas, tuo geresnė darbuotojų sąveika siekiant įmonės tikslų; d) darbų turinyje –kuo darbas svarbesnis, tuo aukštesnio rango vadovas jį turi koordinuoti. * Įgaliojimų perdavimas. Jei įmonė didelė vienas vadovas nepajėgus atlikti visas funkcijas, todėl dalį privalo perduoti kitam. * Atsakomybės nustatymas. Kiekvieno vadovo atsakomybės yra apibrėžtos nuostatomis ir pareiginėmis instrukcijomis.

* Santykių nustatymas. Reikia siekti, kad darbas būtų produktyvus.

Fajolio principai: 1. Darbo pasidalijimo būtinumas. 2.Vadovas turi turėti autoritetą (įgaliojimus ir atsakomybę). 3. Drausmė (organizacijos susitarimas su darbuotojais). 4. Vienvaldystė (gauti nurodymus iš vieno vadovo). 5. Vadovavimas turi būti vieningas. 6. Bendrų interesų pirmenybė prieš asmeninius ir grupinius. 7. Atlyginimas turi priklausyti nuo darbo kokybės ir kiekio. 8. Valdymas turi būti centralizuotas. 9. Valdymo aparate turi būti hierarhija. 10. Darbuotojai turi atitikti atitinkamas darbo vietas. 11. Teisingumas. Tai gerumo ir teisėtvarkos derinys. 12. Darbuotojų pastovumas. 13. Personalo vienijimas tikslams pasiekti. 14. Iniciatyvos skatinimas.

1928-1930m. atsirado bihevoristinė teorija. Galima išskirti 2 atšakos: a) poreikių; b) elgsenos. Teorija siejama su žmonių įtraukimu į darbo procesą.

4. SISTEMINIS POŽIŪRIS VADYBOJE+Klasikinė (*techninė – fiziologinė; * administravimo); + Bihevioristinė (* Poreikių; * Elgsenos); + Kiekybinė (* Socialinė; * Materialinė; * Situacijų). Vadybos teoriją galima suskirstyti į tam tikras grupes, bet šiuo metu į vadybą žiūrime sistemiškai, t.y. nesivaudovaujami tik viena, o vadovaujantis daugybe veiksnių.

Sisteminis požiūris pasireiškia 3 principais: 1. Sinergijos požiūris –elementų veikiančių kartų rezultatas didesnis, nei veikiančių atskirai. 2. Entropija –kiekvienas metodas taikomas priklausomai nuo situacijos. 3. Sąveika –kiekvienos priemonės sąveikauja bendrai. Sąveika – tai sinergijos ir entropijos visuma.

5. VALDYMO SISTEMA

Pav.

1. Valdymo apratas – į jį įeina visi darbuotojai, dalyvaujantys valdyme, sprendimų priėmime; 2. Valdymo priemonės – instrumentai ie priemonės, kurie reikalingi (naudojami) sprendimų priėmime (telefonai, faksai, kompiuteriai). Priemonės skirstomos į: a) pasyvias (stalas, kėdė); b) aktyvias – telefonai, faksai, kompiuteriai(tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmime); 3. Informacija – ne tik apie vadovavimą, bet ir iš išorinės aplinkos; 4. sprendimai – valdomosios dalies protas (įsakymai, planai).

Sistema – tai susijusių ir tam tikru būdu sutvarkytų elementų visuma, su būdingomis savybėmis, kurių neturi pavieniai jos elementai (Pvz.: stalas yra sistema, nes kiekvienas jo elementas stalo savybių atskirai neturi). Sistemos, kurios laiko bėgyje kinta vadinamos dinaminės, o kurios nekinta – statinės (Pvz.: stalas – statinė, mūsų organizavimas – dinaminė). Valdymo sistema priskiriama prie dinaminių. Dinamiškos sistemos sugebančios tikslingai orientuoti savoveiklą vad. save reguliuojančiomis. Jos susideda iš 2 pagr. dalių: 1. valdančioji; 2. valdomas objektas. Kiekvieną iš jų skaidome į 4 dalis: 1) Socialinis blokas – darbuotojai, t.y. tie žmonės, kurie įgyvendina sprendimus; 2. Organizacinis blokas – organizacijos organizacinė struktūra (marketingo skrius, buchalterija); 3. techninis blokas – gamybos priemonės, reikalingos įgyvendinti sprendimus; 4. Finansinis blokas – priemonė tikslui pasiekti, tai ką daro finansų skyrius, buchalterija. Sąlygos, kad valdymo sistema gyvuotų: 1. sistema turi turėti tikslą, kurį formuoja pati sistema ir jos aplinka; 2. turi būti galimybė realizuoti valdančiosios dalies ir valdomo objekto tiesioginį bei grįžtamąjį ryšį. 3. valdančioji dalis turi turėti galimybę priimti informaciją apie valdomo objekto būseną ir aplinkos poveikius bei parengti valdymo sprendimus. 4. valdomas objektas turi turėti galimybę priimti valdančiuosius poveikius (sprendimus) ir pagal juos keisti savo būseną. Pav.

6. ORGANIZACIJOS TIPAI IR CHARAKTERISTIKOS

Organizacija – tai dinamiška savireguliuojanti sistema, sudaryta iš atskyrų elementų, atrinktų pagal tam tikras taisykles ir siekiant tikslo, organizacija t.y. žmonių grupė, kuri sieka bendro tikslo. Organizacijų tipai būna: įmonės, įstaigos, asociacijos, institucijos. Pagal kapitalo priklausomybę būna: privačios, mišrios, valstybės, savivaldybių. Įmonių tipai: AB, UAB, individualios įmonės, TŪB, KŪB, VĮ, ŽŪB, SĮ. AB ir UAB – ribotos finansinės atsakomybės įmonės. Individualios įmonės savininkas atsako savo turtu. TŪB visi nariai suformuoja kapitalą ir atsako pagal savo įnašį. KŪB turi būti nors 1 tikrasis narys, o visi kiti nariai komanditoriai. Iš TŪB galima pereiti į KŪB ir atvirkščiai. Taip pat ir su AB ir UAB.

Charakteristikos bendros visoms organizacijoms: 1. Ištekliai –organizacija siekia gauti išteklius, kurias ji galėtų panaudoti siekiant taktinių ir starteginių tikslų (žmonės, finansai, informacija). 2. Darbo pasidalijimas gali vykti vertikaliai (tarp vadovų ir pavaldinių) ir horizontaliai (tarp vykdytojų). 3. Organizavimas – organizacijos vienetų bei pareigybių kūrimas su konkrečiomis funkcijomis, įgaliojimais, atsakomybėmis. 4. Valdymo būtinumas. Norint pasiekti užsibrėžto tikslo, reikia valdyti padalinius ir kolektyvą. Valdymo sudetingumas priklauso nuo organizacijos sudėtingumo. 5. Vidinių sąlygų ir išorinės aplinkos įtaka. Organizacija negali būti izoliuota, ji labai priklausoma nuo išorinės aplinkos, o taip pat didelę įtaką daro vidinės sąlygos –sprendimų priėmimas, gamybos technologijos, valdymo metodai, motyvacija ir t.t.

7. ORGANIZACIJŲ VIDINĖ IR IŠORINĖ APLINKA

Oranizacija – grupė žmonių, kurie siekia vieno tikslo. Organizacijos tiklas vartotojų poreikių tenkinimas, o pasekoje užsdirbti pelną. Pav.

Mikroaplinka: Tiesioginis – teisiniai aktai, mokesčiai, konkurentai, vartotojai, gamtiniai veiksniai (vieta, oro sąlygos), darbo jėgos, pasiūla (ar yra tokios srities specialistų), partneriai, mokslinė ir techninė pažanga (išradimai). 2. Netiesioginiai – teisinė aplinka, ekonominiai veiksniai (BVP pajamos), politiniai veiksniai,socialinė aplinka (kultūriniai veiksniai), aplinkosauginiai veiksniai, kapitalo veiksniai (galimybė pasiskolinti, palūkanos), vidiniai veiksniai – organizacinė kultūra, personalas, vadovai, pavaldiniai, finansiniai ištekliai, technologija, produktas (paslauga), žaliavos, organizacinė struktūra, informacija,p atalpos, infrastruktūra, intelektinis, materialus turtas (licenzijos, patentai), valdymo metodai.

Pagrindiniai vidiniai faktoriai: 1. Tikslai –organizacijos visuomet turi bendrus tikslus, kurių siekia visi organizacijos nariai.Tikslai gali būti strateginiai bei taktiniai. Taktinių tikslų siekia darbo kolektyvo nariai. Strateginiai tikslai yra organizacijos numatomi tikslai. Vadovų tikslai: ilgalaikiai ( strateginiai), metiniai faktiniai tikslai, operatyviniai (trumpalaikiai). Darbuotojų tikslai: operatyviniai, individualūs, darbuotojų veiksmai ir rezultatai, analizė, išvados. 2. Organizacinė struktūra- sudaro galimybę siekti numatytų tikslų efektyviausiu būdu. Struktūra turi atitikti suformuotus tikslus. Visi organizacijos elementai yra specializuoti konkrečiai veiklai. Darbo efektyvumas priklauso nuo darbo pasidalijimo. Darbo

pasidalijimas nustato hierarhinius valdymo lygius. 3. Užduotis Kiekvienai pareigybei skiriama užduotis į kurią žiūrima kaip į būtiną įnašą siekiant organizacijos tikslų. 4. Technologija –tai žaliavų perdirbimas ( fizinių, informacinių ir kitokių ) į reikiamą produkciją ar paslaugą. Pagrindinis techninis komponentas – procesas kurio metu ištekliai tampa produktu. Šiuolaikinė technologija yra standartizuota, mechanizuota. Technologija glaudžiai siejama su užduotimi. Užduoties vykdymas numato konkrečios technikos panaudojimą. 5. Žmonės Reikšmingiausias vidinis organizacijos elementas. Jie atlieka visas funkcijas būtinas egzistuoti organizacijai. Vadovybė numatytus tikslus įgyvendina kitų žmonių pagalba. Išskiriami tokie žmonių aspektai: atskirų žmonių elgesys, elgesys grupėje ir vadovas kaip lyderis. Kiekvienas žmogus yra unikalus savo savybėmis ( charakteriu, talentais, poreikiais, vertybėmis). Taigi organizacijos tikslai pasiekiami žmogui dirbant konkrečioje darbo vietoje, vykdant užduotis,naudojant naujas technologijas. Vidiniai įmonės pakitimai gali būti reakcija į išorinius aplinkos pokyčius, tačiau nebūtinai.

Organizacija labai priklauso ir nuo ją supančios aplinkos, prekių ir paslaugų rinkos, visuominės gyvenimo normų, politikos, konkurentų ir t.t. Tai ir yra išorinė aplinka. Organizacijos vadovai gali panaudoti išorinę aplinką saviems tikslams. Negalima visiškai vienareikšmiškai teigti, kad organizacija neveikia išorinės aplinkos. Jei organizacija yra atvira sistema, o šiolaikiniame pasaulyje tai yra realiausia, ji priklauso nuo išorinio pasaulio ( išteklių tiekimo, vartotojų , informacijos).Kai kurių organizacijų aplinka kinta labai greitai, tai priklauso nuo to, kokioje ūkio šakoje ji veikia. Taigi organizaciją sudaro:pirkimai, finansai. Personalas, technologijos, gamyba, marketingas. Organizacijoje vyksta gamybos procesas, ko pasiekoje organizacijos išorėje esantys klientai, poreikių gaminamam produktui daro įtaką gamybai. Priimus sprendimus taip pat lemia išoriniai veiksniai, nes vadovai reikiamą informaciją apie padėtį rinkoje, gamybą bei problemas valdymo proceso siekia gauti už organizacijos ribų.

8. PROGNOZAVIMO SAMPRATA

Tai procesas, kurio metu numatomi ateities įvykių ir veiksnių pokyčiai.

Prognozavimo tikslas – sumažinti tų veiksnių pokyčių neapibrėžtumus, kad būtų pasiektas tikslas.

Prognozavimo procesas vyksta taip: 1.Renkami ir sisteminami duomenys; 2. Nustatomos keitimo tendencijos; 3. Apskaičiuojami perspektyviniai duomenys; 4. Palyginami duomenys su kitais prognozavimo šaltiniais.

9.PROGNOZAVIMO METODAI

Yra 3 tipų: 1.Statistiniai; 2. Intuityvūs; 3. Mišrūs.

Statistinis metodas: naudojami matematiniai metodai informacijos apdorojimui. Šis metodas pakankamai tikslus jei turime pakankamai statistinių duomenų. Intuityvinis metodas: paremtas nuojauta, pagrįsta patirtimi ( paprasta apklausa, ekspertizė). Dažniausiai taikomas DELFŲ metodas. Atliekamas tokiu principu: 1. Apibrėžiama tyrimų sritis ir laikotarpis; 2. Parenkami ekspertai; 3. Parenkama anketa; 4. Apklausos rezultatų apdorojimas; 5. Papildomai pagrįsti savo sprendimus kas atsakė kraštutiniu variantu; 6. Papildomos informacijos analizavimas. Metodas taikomas kai nėra statistinių duomenų. Metodas labai brangus.

10. PLANAVIMO SAMPRATA

Planavimas –tai procesas, kurio metu yra iškeliami tikslai ir numatomi būdai kaip tuos tikslus pasiekti.

Planas=Tikslas +Būdai (kaip pasiekti tikslą). Tiklas – įsivaizduojama būsena ateityje.

Tikslai gali būti įvairių rūšių: 1. Vizijos –t.y. įsivaizduojama, kad tai bus tik neaišku kada. 2. Strateginiai tikslai – 5 -10 metų į prekį, turi būti matuojami. 3. Taktiniai tikslai – 1-2metų į prekį. 4. Operatyviniai

tikslai –vienos savaitės, valandos, mėnesio planas. Pav. Laiko skalė:

Planų svarba: 1. Išteklių sutelkimas –visi turi ribotus išteklius ( laiko, pinigų, žaliavų ). 2. Veiklos pagrindimui jei nėra plano, organizacija negali pagrįsti kam ji reikalinga. 3. Darbuotojų įtraukimui ir motyvavimui t.y. kai organizacija turi tikslą. 4. Veiklos koordinavimui ir sprendimų priėmimui t.y. kai yra planas galima stebėti kaip vykdomas planas. 5. Kontrolei – pamatuoti laiko skalėje ar pasiektas tikslas. Tikslams keliami reikalavimai: 1. Konkretus ir išmatuojamas. Turi būti galima nuspręsti ar pasiektas tikslas ar nepilnai pasiektas; 2. Sunkiai pasiekiami, tačiau realūs. Jei tikslas pasiekiamas lengvai jis nesutelkia žmonių darbui pastangų; 3. Turi būti apibrėžtas laikas per kurį turi būti pasiektas tikslas; 4. Tikslai turi būti siejami su atlygiu. Planų tipai: 1. Strateginiai; 2. Taktiniai; 3. Operatyviniai; Pagal planų pastovumą: 1. Pastovūs arba nuolatiniai; 2. Vienkartiniai. Pagal pateikimo formą planai gali būti: Rašytiniai ir nerašytiniai. Rašytinių planų pateikimo būdai: Aprašomojo pobūdžio; Lentele; Grafiškai –t.y. tai kas pateikiama skaičiais, pavaizduojama grafiškai.

Praktikoje taikomi planų vaizdavimo būdai : kalendoriniai ir tinkliniai. Kalendoriniai: aišku kada koks darbas turi prasidėti, pasibaigti, kas tą darbą atlieka ir panašiai. Trūkumas tame, jei darbas užsitesė reikia perpiešti visą kalendorinį planą. Tinkliniai: veikla atvaizduojama linija. Paskaičiuojama ankstyvoji arba vėlyvoji pradžios ir pabaigos fazės. Ryšiai rodo, kad vienasdarbas priklauso nuo kito. Nebūtina keisti grafiko įvykus nesklandumui.

11. PLANAVIMO PROCEDŪROS

Procedūros –veiksmų sėka, kurios turi būti įgyvendintos organizacijoje norint pasiekti tikslą. Vykdant planavimą organizacijoje yra 7 žingsniai.

1. Situacijos analizė –ar tai kuo ketinama užsiimti yra tikslinga; 2. Prognazavimas –tikslų ir uždavinių nustatymas; 3. Misijos formavimas – misijos dėka formuojami tikslai, kurie tampa valdymo sprendimų priėmimo kriterijais, taip pat įvertinamas organizacijos statusas ir remiantis jo formuojami tikslai ir veiklos strategija; 4. Tikslas –tai iki kuo einama, kad organizacija būtų tokia kokia norime matyti; 5. Strategijos nustatymas –nustatoma kaip bus panaudojami resursai siekiant tikslo; 6. Taktikos – nustatomi tarpiniai planai siekiant strateginių planų; 7. Biudžetinis planavimas –parodo grynųjų pinigų išplaukas ir įplaukas. Pav.

12. STRATEGINIS PLANAVIMAS

Strateginiai planai – tai planai skirti svarbiausiems organizacijos tikslams pasiekti. Strateginiai planai sudaromi ilgam laikotarpiui nuo 5 iki 10 metų. Misijos dėka įtvirtinamas organizacijos statusas ir remiantis ja formuojami tikslai ir veiklos strategija.

Strategijai svarbūs šie klausimai: organizacijos vaidmuo ir tam tikri uždaviniai, strategija perimant iš esamo laikotarpio į ateitį, strategijos realumas. Strateginio planavimo analizę sudaro SWOT analizė: stipriosios, silpnosios pusės, išorės veiksniai, galimybės ir grėsmės. Misija – paskirtis, kokia veikla užsiminės, kokia paskirtis visuomenėje. Vizija – tikslas, kurio niekada nepasieksi, ateities perspektyva, ji nėra „padedama laike“.

13. PLANAVIMO PROCESAS

Pav.

1. Informacijos rinkimas apie vidinę, išorinę aplinką; 2. Analizė; 3. prognozė; 4. Tikslai; 5. Vidinių ir išorinių veiksnių diagnozė (ar nepasikeitė situacija, kol vykdėme 1 – 4 punktus, nauji įstatymai ir t.t kurie gali sukliudyti); 6. Alternatyvų rengimas – tikslus galima pasiekti daugeliu būdu; 7. sprendimas – pagal kurią alternatyvą siekti konkretaus tikslo; 8. Parengti planelį – kas, kada, ko reikia, kas turi tai padaryti; 9. Biudžetas (finansinis planas) – iš kur, kada, kiek gausime ir kiek išleisime?

14. PROJEKTINĖS VEIKLOS CIKLAS

Pav.

Projektas t.y. planas,sudėtinė įmonės veiklos dalis. Projektas turi savo griežtą pabaigą. Projektas skirstomas į fazes.

1. Identifikavimo fazė: Identifikuojamos idėjos, atliekami tyrimai. Tyrimai atliekami naudojant žinomą, esamą informaciją. Ikiprojektinių tyrimų neatliekame, patys neinvestuojame pinigų, nevykdome apklausų. Imame jau surinktus ir apdorotus duomenis. Rezultatas –projektas /planas. Projektiniai tyrimai –vykdome apklausas, detaliau analizuojame teisinę bazę. Investuojame savo laiką, pinigus. Specialūs tyrimai –siauri marketingo tyrimai. 2. Įgyvendinimo fazė: Priimami sprendimai dėl projekto įgyvendinimo, dėl darbuotojų, techninių priemonių….sutartys dėl paskolų, įrangos pirkimo. 3.Eksploatavimo fazė: Tai veikla, kai projekto pagrindu gaunami produktai, teikiamos paslaugos: kontroliuojama, atstatoma, praplečiama. Kai veikla netenkina galimybių ir poreikių.

15.ORGANIZAVIMO SAMPRATA

Organizavimas –tai išteklių paskirstymas tam, kad būtų pasiekti tikslai. Tai procesas, kurio metu stambūs darbai ar veiklos skirstomos į užduotis.Priskiriami vykdytojai yra atsakingi asmenys, priskiriami materialiniai ir finansiniai ištekliai, priimami sprendimai, kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas.

Organizacinė struktūra –tai formalizuota organizacijos ryšių ir santykių sistema. Organizacinės struktūros būna įvairių tipų: Klasikinė ( patriarchalinė ). Privalumai: struktūros išlaikymas pigiai kainuoja, kai nėra žemesnio lygio vadovų, neiškreipoma informacija, lengva greitai priimti sprendimus. Trūkumai: labai priklauso nuo vieno asmens kvalifikacijos, turi ribotus pletimosi galimybes ( iki 10 žmonių ).

16. ORGANIZACINĖS STRUKTŪROS

Oraganizacinė struktūra – tai formalizuota organizacijos ryšių ir santykių sistema. Org. struktūros būna įvairių tipų: Klasikinės: 1. Patriarchalinė – sudėliuojami organizacijos viduje ryšiai tarp „darbuotojų“. Pav.

Privalumai: * jos išlaikymas pigiai kainuoja, nes yra tik vienas vadovas, kuris nieko nedaro; * kai nėra tarpininkų, žemesnių vadovų, nėra iškraipymų, tiesioginiai nurodymai; * lengva priimti sprendimus. Trūkumai: * labai daug priklauso nuo vieno asmens, kvalifikacijos (jis turi būti ir marketinge, žodiu visu sričių specialistas); * ribotas plėtimosi galimybės iki 10 pavaldinių.

2. Linijinė struktūra: Pav.

3. Funkcinė struktūra: Pav.

Skirstomi pagal f – ją. Kiekvienas iš šių vadovų atlieka jam skirta f – ją. Egzistuoja horizontalus ryšys, turi bendradarbiauti tarpusavyj.Trūkumai: vadovai iškelia aukščiau savo veiklą ir nėra horizontalaus bendradarbiavimo. Kiekvienas vadovas yra savo srities specialistas.

4. Štabinė struktūra: Yra štabas, patarėjai (prie 2 ir 3 struktūros). Tarp žemesnio lygio vadovų yra sukūriamas štabas, patarėjai. Paskirtis – duoti patarimus vadovams dėl sprendimų priėmimo. Štabo sprendimus priima bendru susitarimu ir duoda rekomendaciją aukščiausiam vadovui. Trūkumai: gali paralizuoti darbą dėl sunkumų priimti bendrą sprendimą, štabo išlaikymas kainuoja pinigus.

5.Matricinė: Pav.

Kai

veikla vykdoma projektais. Privalumai: gali koncentruoti išteklius, geras susipratimas tarp skyrių. Projekto vadovai dažniausiai būna truputi aukščiau už skyriaus vadovus.

24. TURINĖS (POREIKIŲ) MOTYVAVIMO TEORIJOS. Maslovas nustatė, ar darbuotojas dirbs gerai tai priklauso nuo to kaip jis patenkins savo poreikius. Maslow‘o poreikių piramidė: nuo viršaus į apačią: saviraiška (kūryba); pripažinimas; bendravimo (socialiniai); saugumo; fiziologinis.

1 lygio poreikiai ( fiziologiniai ); 2 lygio poreikiai ( saugumo ); 3 lygio poreikiai ( socialiniai ); 4 lygio poreikiai ( pripažinimas ); 5 lygio poreikia ( saviraiška )

Hervergas kritikavo Maslovo poreikių piramidę. Pagal Hervergo teoriją yra 2 poreikių grupės: motyvatoriai ir darbo aplinkos veiksniai.Jis sako, kad fiziologinių ir saugumo poreikių tenkinimas neskatina geriau dirbti ir mažina pasipriešinimą darbui.

Herzbergas išskyrė 2 poreikių grupes: 1. motyvatoriai; 2. darbo aplinkos veiksniai (vadovas turi indefikuoti poreikius ir imtis poreikių skatinimo). Jei žmogus yra nepavargęs, jis nesistengs dirbti gerai, taigi fiziologiniai poreikia neskatina gerai dirbti, o fiziologinių ir saugumo poreikių patenkinimas mažina pasipriešinimą darbui. Darbdavys patenkinęs darbuotojų poreikius gali pasiekti aukštesnių daro rezultatų. Saugumą turi užtikrinti vadovas, t.y. mokėti tokią algą, kad užtektų fiziologiniams poreikiams ir saugumui užtikrinti, o tik po to dirbti geriau.

25.PROCESINĖS (ELGSENOS) MOTYVAVIMO TERIJOS(LŪKESČIŲ, TEISINGUMO). Elgsenos teorija teigia, kad žmogus siekia rezultatų, siekdamas kažko, nagrinėja, kaip žmogus elgiasi konkrečioje situacijoje. Lūkesčių teorija: 1. pastangos (rezultatas); 2. rezultatas turi duoti atlygį; 3. atlygis bus toks, kokiu žmogus tikėjo (atlygio valentingumas). Atlygis – visa tai, ką žmogus vertina. Lūkestis – tai, kas bus kažkada ateityj. 1900 m. – klasikinė – bihevioristinė – kiekybinė teorija 1945 m.

Teisingumo teorija: žmogų siekti rezultatų skatina jo subjektyvus vertinimas, jo įdėtų pastangų, bei atlygio santykis su kitu darbuotoju. Žmogus turi jaustis, kad jis įvertinamas teisingai, tada dirbs geriau darbuotojas.

Kiekybinė teorija: jai priskyriama empirinė ar kitaip situacijų teorija. Vadyba yra ne mokslas, o menas. Vadovauti reikia remiantis kiekviena situacija, jos analize. Vadovas konkrečioje situacijoje turi būti: 1. vadovas turi būti tik vadovas, o ne varovas. Varovas pasikliauja valdžia, o vadovas bendradarbiavimu su pavaldiniais. Varovas visada sako „aš“, o vadovas – „mes“. Varovas ieško „atsipirkimo ožio“, vadovas tiesiog sprendžia problemas. 2. vadovas turi tikėti savo reikalu (tuo ką jis daro), būti drąsus, ryžtingas, tikslingas ir turi mokėti, tai parodyti kitiems; 3. vadovas turi būti reiklus, bet jautrus; 4. jis turi mokėti kalbėti ir klausytis; 5. jis turi turėti humoro jausmą. Kiekybinei teorijai priklauso socialinė ar grupių teorija, materialinės vadybos teorija.


17.ORGANIZACINIŲ STRUKTŪRŲ FORMAVIMAS

3 pagr. dalys individualios darbo vietos aprašymo: 1.Užduotys – dėl ko yra sukurta darbo vieta. 2.Teisės ir įgaliojimai. 3.Atsakomybė ir sankcijos. Užduotys: Jų pagr. principai ( aprašymo): 1.Atitikimo principas – užduotis ar darbas turi atitikti fizines ir protines žmonių galimybes. 2.Pakankamo detalumo – aprašoma užduotis turi būti aprašyta tik tiek, kiek reikia darbuotojui, kad jis atliktų užduoti laiku. 3.Rodiklių principas – darbai turi būti aprašyti taip, kad juos galima būtų išmatuoti – t.y. ar jis padarytas gerai ar ne. 4.Darbų prioritetų principas – darbams turi būti uždėtas svoris – koks turi būt atliktas pirmas ir t.t. 5.Kvalifikacijos kelimo principas – tarp surašytų užduočių, turi būti užduotis nukreipta tiesiogiai į kvalifikacijos kėlimą. 6.Saviraiškos – nereikia per daug detaliai aprašyti darbo, tam kad darbuotojas pats pagalvotų. 7.Stimulų ir sankcijų vienodumu principas. Teisės ir įgaliojimai: Įgaliojimas – ribota darbuotojų teisė panaudoti išteklius numatytoms užduotims spręsti. Atsakomybė: Yra 3 dalys: 1.Už ką ir kaip darbuotojas gali būti baudžiamas; 2. Kaip bus skatinamas darbuotojas, jei atliks geriau nei numatyta; 3. Kokią atsakomybę darbuotojas gali prisiimti – t.y. kokią jis turi parašo teisę.

18. KONTROLĖS SAMPRATA

Tai procesas, kurio metu siekiama užtikrinti, kad tikslai būtų pasiekti. Kontrolės rūšys: 1. parengiamoji (pagalbine); 2. einamoji(lyginamoji); 3. baigiamoji (grįztamoji). 1. pradedama vykdyti dar neprasidėjus konkrečiai veiklai. Apima darbo išteklių kontrolę dar neprasidėjus veiklai. 2. vyksta proceso metu, tiesiogiai prasidėjus darbams. Kartas nuo karto patikrinama ar pasiekti tarpiniai tikslai. 3. kontroliuojami galutiniai proceso rezultatai. Toks skirstymas yra labai sąlyginis. Kontroliuoti reikia visus procesus.

19. KONTROLĖS LYGIAI IR RŪŠYS

Yra išskiriamos 3 rūšys: 1.Parengiamoji; 2.Einamoji; 3.Baigiamoji. P → E → B

Šios rūšys išskiriamos tada, kai pavaizduojame laiko skalėje. Parengiamoji pradedama vykdyti prieš pradedant veiklą. Jos metu tikrinama tiekiamos žaliavos, įrengimai, darbuotojų kvalifikacija. Einamoji: vykdoma veiklos eigoje. Baigiamoji: atliekama veiklai pasibaigus. Kontrolės lygiai: (tiri būti piramydė, iš apačios į viršų) Procesų kontrolė – apima gamybos procesą, kuriame

organizacijos ištekliai paverčiami produktais ar paslaugomis. Į ją įeina: 1) produkcijos kontrolė-kontroliuojama gamybos proceso eiga, trukmė. Žiūrima ar gamybos vyksta pagal tuos grafikus, kurie buvo nustatyti. 2) pirkimo, tiekimo kontrolė – žaliavų kokybė, pateikimo terminai, kainos, kiekiai. 3) įrengimų eksploatacijos kontrolė- profilaktiniai taisymai; 4)kokybės kontrolė-kontroliuojama ne pats procesas, bet gaminys. Elgesio kontrolė- darbuotojų veiklos priežiūra ir skatinimas gerai atlikti savo f-jas. Išskiriama: 1) vidinė kontrolė – pačių darbuotojų taisyklės; 2) išorinė kontrolė – darbuotojų priežiūra administracinėmis priemonėmis.Vidinė kontrolė veikia pigiau ir motyvuočiau. Finansinė kontrolė – apima piniginių išteklių kontrolę. Biudžetas – finansinis (piniginis) planas. Struktūrų kontrolė – kontroliuojama, kaip padaliniai atlieka savo f-jas. Strategijos kontrolė – kontroliuojama, kaip organizacijos pasirinkta strategija padeda pasiekti pasirinktus tikslus.

20. KONTROLĖS PROCESAS Pav.

Galima išskirti 3 pagr etapus: 1. standartų ir kriterijų parinkimas; 2. faktinių rezultatų palyginimas su standartais ir kriterijais; 3. koregavimas. Standartai ir kriterijai – tai rinkinys rodiklių, pagal kuriuos lyginsime. Tai daroma remiantis organizacijos planu. Prieš pradedant kontroliuoti reikia žinoti, ką kontroliuojame. Būtų gerai į rodiklius įtraukti ir laiko kriterijų. Palyginimas faktinių rezultatų su standartais ar kriterijais – reikia nustatyti ne tik nukrypimo lygį, bet ir identifikuoti priežastis, kodėl tai įvyko. Koregavimas: a) nieko nedaryti; b)šalinti priežastis; c) keisti standartus. a) parinksime, kai viskas tvarkoje, kai nukrypimas nedidelis, trumpalaikės priežastys, kai nukrypimai įvyko ne dėl įmonės kaltės. b) parinksime, kai priežastis galima pašalinti vidinėmis pastangomis.c-pasirenkame, kai blogai įvertinti tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai. Pagrindiniai kontrolės principai: 1. Orientacija į rezultatus – užtikrinti tikslų pasiekimą. 2. Atitikimas veiklai – pats kontrolės procesas turi būti pritaikytas prie konkrečios organizacijos, jos tikslų. 3. Paprastumas – mechanizmas t.b. labai paprastas, rodikliai ir kriterijai taip pat t.b. paprasti. 4. Ekonomiškumas – tai neturi būti kontrolė dėl kontrolės. 5. Lankstumas – kontrolės mechanizmas turi galimybę kisti, priklausomai tiek nuo vidinių, tiek nuo išorinių veiksnių.

21. VISUOTINĖ KOKYBĖS VADYBA

Kokybė- tai priemonė tikslui pasiekti. VKV-tai nuolatinis procesas, nukreiptas į nuolatinį įmonės veiklos gerinimą. Visi arba max visi organizacijos nariai t.b.įtraukti į šitą procesą, kad pelno siekimas nebūtų tik vadovų tikslas. Tai gyvenimo būdas. Būdai kaip tai pasiekti: 1. Ieškom geriausio varianto, pasirenkame visas naujoves. 2. Mokymasis; 3. Sistemiškai mąstome – renkame informaciją, ją segmentuojame, susisteminame, darome išvadas. 4. Atsakomybė už kokybę, už rezultatų pasiekimą. Šitos teorijos ištakos Japonijoje. Ten tarp gyvenimo ir darbo dedama lygybė.

22. MOTYVAVIMO SAMPRATA

Tai yra savęs ir kitų pažinimo procesas bei poveikio darymas tam, kad būtų pasiekti tikslai. Pasiekti norimo rezultato reikia: Sugebėjimas + Motyvai = Rezultatas

23. MOTYVAVIMO METODAI Pav.

Kokiais metodais galima pakelti motyvavimą: 1.Ekonominės: * tiesioginės; * netiesioginės. 2.Socialinės – psichologinės. Tiesioginės – atlyginimas, premijos, priedai vaikų darželis, priedai už stažą, nuolaidos prekėms, apmokėtos atostogos ir pan. Netiesioginės – kaupiamasis draudimas, mob. tel., automobilis.. Soc. – psichologinis – pagirimas, darbuotojų šeimos narių pasveikinimas, išvykos, garbės lenta, pagirimas, paaukštinimas pareigose, sveikinimo atvirutės švenčių proga.

Motyvavimas + sugebėjimai = rezultatai, atlygis. Darbdavys gali labai nedaug sąlygoti sugebėjimus. Tai galima padaryti per: keliant kvalifikaciją ir techniniu požiūriu (aprūpinti geresne įranga). Tai siejasi su ganėtinai didelėm išlaidom.Motyvacijai gali darbdavys padaryti labai didelę įtaką. Lūkesčiai turi būti realūs, nes jei jie nerealūs, tai mes rezultato nepasieksime ir nuleisime rankas. Atlyginimo sistemos: 1. Atlyginimas priklauso nuo visos įmonės rezultatų. Darbo užmokesčio sistemos: 1. Fiksuotas-laikinis apmokėjimas, kai per tam tikras valandas turi pasiekti reikiamus rezultatus. 2. Nefiksuotas (kintamas) – tiesiogiai priklauso nuo rezultatų. 3. Mišrus – fiksuotas darbo užmokestis iš viso nesiejamas su rezultatais, siejamas su darbuotojo minimaliais poreikiais. Mišrus = fiksuotas + kintamas. Žmogus su šeima pakeis darbą rečiau, nei jos neturintis, todėl turinčiam šeimą fiksuotas mokestis bus didesnis. Šioje sist kintamas mok siejamas rezultatais, kurie priklauso nuo to, kokią padėtį įmonėje užimame. Kartais individualaus darbo rezultatai būna neišmatuojami.

26.KOMUNIKAVIMO SAMPRATA

Procesas kurio metu yra apsikeičiama suprantama informacija, kad būtų pasiektas tikslas. Pav. Komunikavimo procesas

27.KOMUNIKAVIMO RŪŠYS

1)Pagal išraiškos formą: *komunikavimas žodžiu: – reikia priemonių, ribotas atstumas. + greitas atgalinis ryšys, panaudojant informaciją, galima pabrėžti, greitis. + betarpiškas; + lankstumas; + svarbos pabrėžimas; – galimi netikslumai. *komunikavimas raštu: + tikslumas, perdavimo procesas gali vykti be siuntėjo. – ribotas lankstumas (sausa informacija); + ilgai išlieka; + didelė auditorija; – greito atbulinio ryšio stoka. *kumunikavimas gestais: + raiškinga, greitas atgalinis rušys; – gali netaip suprasti; – tikslumas ribotas; – ribotas perdavimų atstumas. *mišrus komunikavimas: leidžia pašalinti minusus, tų kurie turi atskirai. 2. Klasifikavimas pagal informacijos kanalo perdavimo talpumą: a)fizinis dalyvavimas (akis į akį). b)interaktyvinis komun. c)asmeninis – statinis komun. (laiškai [popieriniai, elektriniai]). d) bendrasis – statinis komunikav. ( dokumentai, knygos, ataskaitos – neaiškus siuntėjas ir gavėjas). Talpiausias yra akis į akį. Mažiausiai talpus d). 3. Pagal kanalo kryptį: a) vienpusis; b) dvipusis.

28.KOMUNIKAVIMO BARJERAI IR TRUKDŽIAI

Yra 3 pagrindiniai: 1) technologiniai (telefonas, triukšmas). 2) siuntėjo klaidos (blogas kodavimas, blogai parinktos perdavimo priemonės, blogai pasir.asmeninis laikas). 3) gavėjo klaidos (nenoras priimti informacijos, neturi įgudžių priimti inform., neturi priemonių, nepakankamas žinių lygis, skepticizmas, nepatinka siuntėjas. Patarimai pokalbio pranešėjui: 1. patylėkite ir paklausykite; 2. padėkite pašnekovui atsipalaiduoti; 3. parodykite, kad įdėmiai klausote; 4. venkite erzinančių veiksmų; 5. būkit kantrus; 6. klausinėkite; 7. nesivelkite į ginčus; 8. gerai apmastykite mintis, kuriomis norite pasidalinti (prieš kalbant, pagalvok); 9. nevertokite žodžių, frazių, kurios gali būti suprastos nevienareišmiškai; 10. stebėkite savo elgesį, gestus, laikyseną.

31. VADOVAVIMAS

Tai žmonių prigimties socialinių norų, dėsningumų pažinimas, lūkesčių žinojimas, valdomo poreikio konstravimas ir realizavimas, siekiant organizacijos tikslų. Vadovavimo stilius: 1. Autoritarinis (autokratinis). Vadovas absoliučiai neduoda darbuotojams laisvės.Požymiai: a) Aš pats; b) pats ar perleidžia “atpirkimo ožiui”; c) Įsako. 2. Liberalusis. a) laukia iš kitų sprendimus (jūs); b) nepriima sprendimų iš viso; c) Prašo, maldauja. 3. Demokratinis stilius: a) tariasi ir priima spredimą pats; b) paskirsto (padalina pareigas); c) Siūlo;. Geriausias stilius – demokratinis. Stilių parenki, priklausomai nuo situacijos (kada griežtai, kada laisvai, lanksčiai). Vadovo įgudžiai: 1. techniniai (žinių turėjimas iš tos srities kuriai vadovauji); 2. bendravimas (žmonių pažinimas, kontaktų užmezgimas); 3. nuovokumas (gebėjimas sistemiškai mastyti. Mokėti analizuoti, daryti išvadas, susieti nesusiejamus reiškinius. Max pritaikyti, ką žinai).Vadovavimo tipai: 1 – 1 min rūpinasi žmonėmis ir gamyba. Noras išlikti darbe. Būdinga senyvo amžiaus vadovams. Vadovas užima stebėtojo poziciją, vilkina laiką, dirba užsidaręs; 9 – 1 vadovas max rūpinasi gamyba, min žmonėmis- autokratas. Pats priima sprendimus; 1 – 9 min gamyba, max rūpi žmonės – liberalas. Vadovui malonus pats bendravimo procesas. Nuo visų sprendimų nusiima atsakomybę; 9 – 9 idealus vadovas- super demokratiškas. Vadovo f-jos : 1. Strateginė f-ja. Numatyti, iškelti tikslus, planus; 2. Administracinė f-ja. Veiklos koordinavimas, tam, kad planai būtų įgyvendinti. 3. Eksperto ir konsultanto f-ja. Vertinti darbnuotojų darbą, patarti kaip geriau daryti jei nesiseka; 4. komunikacinė f-ja. Informacijos perteikimas tiek organizacijos viduje, tiek išorėje; 5. Disciplinavimas. Vadovas stebi ar darbuotojai laikosi tvarkos, darbo režimo; 6. Psichoterapinė f-ja. Vadovas turi mokėti spręsti asmenines problemas. Kokie poreikiai skatina žmones jungtis į organizacijas: 1. Įsipareigojimo poreikis. 2. Vystymosi poreikis. Grupėje tai padaryti lengviau. 3. Saviraiškos ir įvertinimo poreikis. 4. Saugumo poreikis. Atsakomybės pasidalijimas, problemų sprendimas kartu. 5. Požūris į naujoves ir pasikeitimus: a. Entuziastai – greitai užsidega ir greitai užgęsta; b. Novatoriai; c. Racionalistai- turi perdėtą požiūrį į tai, kad iš pradžių reikia viską paskaičiuoti, o paskui daryti. d. Skeptikai- žiūri į naujoves nepalankiai; e. konservatoriai – senos tvarkos šalininkai; f. Retrogradai – atsilikusių pažiūrų šalkininkai; g. Idėjų žudikai – darys viską, kad jokie pasikeitmai nevyktų. 6, 7 reikia vengti.

6. ORGANIZACIJŲ TIPAI IR CHRAKTERISTIKOS. ĮMONIŲ REGISTRAVIMAS

UAB registravimas: 1.pavadinimas (registruojamas patentų biure); 2. parengiami dokumentai (steigimo sutartis, įstatai); 3. notaras; 4. padedami į banką pinigai – kaupiamoji sąskaita (10000 lt įstatinio kapitalo arba 7500 lt turtu ir 2500 – pinigais); 5. savivaldybė (pareiškimas, leidimas dėl registravimo ir visi anksčiau išvardinti popieriai). Mokama 450 lt.; 6. Policija (pateikiamas būsimo antspaudo maketas); 7. Antspaudas (35 lt

Rašykite komentarą

-->