Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Vadybine mintis senuosiuose rasytiniuose saltiniuose

Autorius: Lukas

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………………………3

Senoji vadyba – visuomenės sukaupta patirtis……………………………………………………………………………….4

Sun Tzu karo meno strategijos ir šiuolaikinė lyderystė…………………………………………………………………..5

Platono valstybės valdymo idėjos………………………………………………………………………………………………11

N. Makiavelio idėjos apie vadovavimą ir valstybės valdymo meną………………………………………………..15

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………………..19

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………………………………….20

ĮVADAS

Vadyba – procesas, skirtas norimam ir nustatytam tikslui pasiekti. Tai ypatinga veiklos forma, kuriai priklauso tikslų nustatymas, sprendimų parengimas, planavimas, organizavimas, motyvavimas, kontrolė, naujovių taikymas ir t.t. Bendro darbo sėkmė visada priklauso nuo to, kaip organizuota kolektyvo narių sąveika, tarpusavio ryšiai, kaip organizuotas gamybos ar kitokios veiklos procesas.

Šiandieniniame pasaulyje vadyba, kaip sudėtinga žmogaus veiklos sritis, užima ypatingą vietą. Organizuodami ir valdydami žmonių grupes, vadovaudami joms, vadybininkai nukreipia šių grupių pastangas tikslinga kryptimi, siekiant užsibrėžtų tikslų. Vienais ar kitais pagrindais žmonėms susiburiant į įvairaus pobūdžio gana paprastas ar labai sudėtingas grupes. Organizavimas, valdymas, vadovavimas jau seniai turėjo svarbią reikšmę, todėl vadybinė veikla laikui bėgant tapo profesionalia veikla, o vadovai ar vadybos specialistai – darbuotojais profesionalais.

Pastaraisiais dešimtmečiais vadyba, kaip specifinė žmogaus veikla, daugiausia nagrinėjama organizacijos lygmenyje. Tačiau praktikoje senaisiais laikais pirmiausia vieni žmonės pradėjo reguliuoti kitų žmonių veiklą ir santykius bendruomenės, valstybės mastu. Todėl praktinės vadybos pradžių pradžia yra senųjų valstybių valdymo organizavimas. Pirmosios valdymo mokslo užuominos randamos senovės mąstytojų veikaluose – Sokrato, Aristotelio, Platono. Pagal to meto situaciją jie ieškojo idealaus valstybės valdymo būdo. Įvairių formų valstybėse (senovės Kinijoje, Egipte, Graikijoje, Romoje, ar vėliau – viduramžių valstybėse) aiškiai skyrėsi (valdymo ir pavaldumo) tokios grupės kaip valdovai, didikai, valdovų vietininkai, prižiūrėtojai, gyventojai. Rašytiniuose statutuose ar nerašytiniuose susitarimuose buvo apibūdintos ir vienų ir kitų teisės bei kitos normos.

Šiame darbe apžvelgiama vadybinės minties raida senovės veikaluose, ypatingai atkreipiant dėmesį į Sun Tzu, Platono bei Makiavelio skelbtas mintis. Taip pat atskleidžiamas šių autorių idėjų, turėjusių milžinišką įtaką žmonijos istorijai, pritaikymas šiuolaikiniame verslo pasaulyje. Šiandien viso pasaulio skaitytojai, tarp jų ir Vakarų verslo atstovai, ieško šių autorių knygose įkvėpimo ir patarimų, kaip pasiekti tikslą įvairiausio pobūdžio konkurencinėse situacijose.

Senoji vadyba – visuomenės sukaupta patirtis

Pirmosios formaliosios organizacijos pasaulyje laikomos graikų ir romėnų armijos bei Romos katalikų bažnyčia. Pirmieji stambūs “projektai”, kuriems reikėjo darbo pasidalijimo bei vadovavimo buvo karai, statybos objektai ir pan. Pirmieji autoriai, analizavę

galimybes, kaip organizacijas padaryti geriau veikiančias – tai Sokratas, Aristotelis, Platonas ir kt.

Vadybos mokslo raidą galima suskirstyti į kelis etapus:

Senosios civilizacijos (žynių patirtis, Kinų siena, Egipto piramidės, Aleksandrijos biblioteka, romėnų legionai ir t.t.).

Viduramžiai (valdymo patirtis – “dinastijos turtas”: Artūro dvaras, Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos valdymas, Romos katalikų hierarchiniai sluoksniai).

Renesansas (Makiavelio “Valdovas”).

Naujieji laikai.

Be valstybės valdymo dar viena svarbi, nuo senųjų laikų prasidedanti praktinės vadybinės veiklos sfera – tai kariuomenės valdymas. Visose valstybėse, pradedant senaisiais laikais, armijos vaidino išskirtinį vaidmenį, o jų organizavimui ir valdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Kariuomenėje labai aiškiai skiriasi vadai (aukštesnio ar žemesnio rango) ir pavaldiniai – kreiviai ar žemesnio lygio vadai. Kiekvieno lygio vado pareigos ir veiklos bei atsakomybės ribos tiksliai apibrėžtos. Kareiviai privalo besąlygiškai vykdyti vadų įsakymus, nesvarstydami ir nesigilindami į jų turinį. Akivaizdu, kad kariuomenės valdymas yra labai specifinė vadybos sfera.

Didelę praktinę reikšmę vadybos formavimuisi turėjo bažnyčios (ypač krikščionių) organizavimo patyrimas. Per keliolika šimtmečių bažnyčioje išsikristalizavo jos hierarchiniai sluoksniai, išsiskyrė sritys, parapijos, joms vadovauti paskiriami atitinkamo lygio dvasininkai (vyskupai, dekanai, kunigai). Visų bažnyčios institucijų veiklą reguliuoja jos įstatymai – kanonai, kuriuose sukauptas ilgametis šios sudėtingos daugiamilijoninės bendruomenės organizavimo patyrimas.

Valstybių, armijų, bažnyčių valdymas senaisiais laikais, viduramžiais ir vėlesniais amžiais buvo organizuotas griežtais hierarchiniais principais – vadas turi pavaduotojus, šie – savo pavaduotojus ir t.t. Akivaizdu, kad šių visuomeninių organizacijų valdymas ilgus laikotarpius vyko linijinių struktūrų pagrindu. Kariuomenėje susiformavo linijinės – štabinės struktūros, kuomet prie vadovo sudaromas patarėjų štabas, padedantis jam priimti sprendimus. Šio štabo nariai neturi jokių vadovavimo teisių ir yra tik vado pagalbininkai. Iki šių dienų yra išlikęs tokiais hierarchiniais principais pagrįstas organizacijų valdymas – organizacijos vadovui vadovauti, priimti sprendimus, koordinuoti ir kontroliuoti veiklą turi padėti jo pavaduotojų štabas.


Sun Tzu karo meno strategijos ir šiuolaikinė lyderystė

Sun Tzu, garsiausias visų laikų kinų karvedys ir strategas, maždaug 500 m. pr. Kr. parašė knygą „Karo menas“, kuria iki šių laikų vadovaujasi daugybė organizacijų vadovų visame pasaulyje. Šio autoriaus mintys apie karo strategiją ir taktiką, skelbiamos knygoje, gali būti pritaikytos valdant bet kurią šiuolaikinę organizaciją. Pagrindiniai Sun Tzu teiginys: valdymas – karo strategija:

Kai priešas puola, mes traukiamės;

Kai priešas sustoja, mes neduodam ramybės;

Kai priešas mūšio stengiasi išvengti, mes puolame;

Kai priešas traukiasi, mes persekiojame.

Karinės armijos valdymo principai:

Įsakymų grandis – vertikali valdžios ir atsakomybės linija

Valdžios delegavimas –sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo grandinė

Valdymo personalas – karininkai, užtikrinantys valdymo veiklos pasidalijimą

Sprendimų vieningumas – kiekvienas individas neturi daugiau negu vieną vadovą

Didelį dėmesį Sun Tzu skiria vadovo asmenybei bei asmens charakteristikoms, reikalingoms tapti geru karvedžiu. Pagal Sun Tzu, lyderystės pagrindai – savidisciplina, tikslas, įvykdymas, atsakomybė, žinios, lyderystė, pavyzdys. Lyderiaujančios kompanijos šiuolaikiniame pasaulyje lyderystės plėtrą laiko verslo būtinybe ir kritiniu verslo strategijos ir sėkmės vadybos komponentu.

Kritiniai konkurenciniai veiksniai. Sėkmė kare, kaip ir versle, tiesiogiai priklauso nuo lyderių. Kiti veiksniai – informacija, pasirengimas, organizacija, komunikacija, motyvacija ir atlikimas – taip pat įtakoja sėkmę, tačiau jų efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo lyderystės efektyvumo.

Sun Tzu mokymo esminė idėja – kova ar konkurencija yra laimima organizacijos arba asmens, kuris turi didžiausią konkurencinį pranašumą ir daro mažiausiai klaidų. Konkurencinis pranašumas gali būti įgytas per pranašesnę darbo jėgą, pranašesnę poziciją, geresnį atlikimą ir inovaciją. Konkurencinis pranašumas nėra lemiamas sėkmės veiksnys. Svarbiausia – žmonės, kurie kaunasi ir laimi kovas. Svarbiausias kovoje – Generolas.

Pagal Sun Tzu, idealus generolas karą laimi dar jam neprasidėjus. Tai jis padaro dviem būdais:

1.Nuolat tobulindamas savo asmeninį charakterį;

2.Kurdamas kritinį strateginį pranašumą.

Kinų filosofijoje asmenybės charakteris – lyderystės pamatas. Žmonės, turintys tvirtą charakterį, gali tapti gerais lyderiais. Tačiau generolo charakteris išugdomas ne per vieną naktį. Generolas įgyja strateginį pranašumą išdėstydamas savo organizacijos pozicijas taip, kad ji negalėtų pralaimėti ir lauktų, kol priešas sudarys galimybę laimėti. Jis daro tai valdydamas informaciją. Kelios idealaus generolo savybės:

Idealus generolas nedaro klaidų.

Idealus generolas yra kantrus.

Idealus generolas yra neperprantamas.

Sun Tzu išskiria penkis veiksmus, kurie sąlygoja pergalę:

Laimi tie, kurie žino, kada galima kautis, o kada nevalia.

Laimi tie, kurie žino, kaip pasinaudoti tiek mažomis, tiek didžiulėmis pajėgomis.

Laimi tie, kurių žemieji ir aukštieji luomai puoselėja tuos pačius troškimus.

Laimi tie, kurie patys yra atsargūs ir laukia neatsargaus priešininko žingsnio.

Laimi tie, kurių karvedžiai gabūs ir valdovas jiems nenurodinėja.

Šios penkios tiesos ir yra pergalės pažinimo kelias.

Organizacija ir Sun Tzu efektyvumo modelis. Sun Tzu veikale „Karo menas“ armija yra organizacijos modelis. Organizacija pasižymi trimis esminėmis charakteristikomis:

1.Egzistuoja apibrėžtam tikslui pasiekti, t.y., ji egzistuoja tol, kol tikslas pasiekiamas.

2.Ji yra informacija grįsta ir siekia informacijos kaip pagrindo veiksmui. Vengia nepageidaujamos nuomonės ir spėlionių, pasirinkdama neapibrėžtumų įveikimą, apskaičiuoja pagrįstas galimybes. Sun Tzu pabrėžia, kad geriausieji vadovai yra sėkmingi situacijose, kuriose paprasti žmonės pralaimi todėl, kad jie įgyja informaciją anksčiau ir panaudoja ją greičiau. Pagrindiniai informacija grįstos organizacijos veiksmai yra informacijos rinkimas, apdorojimas, naudojimas ir skleidimas. Informacija grįstos organizacijos lyderiai organizacijos funkcijas mato kaip įtakojamas informacijos. Jie didina organizacijos efektyvumą greitindami informacijos procesų greitį ir gerindami jos kokybę bei naudodamiesi organizacijos darbuotojais.

3.Organizacijos yra visiškai lanksčios ir prisitaikančios. Jos greitai ir efektyviai reaguoja į įtakojančius aplinkos pokyčius.

Sun Tzu

filosofijoje skelbiami principai, naudingi vadovams:

1.Išmok kautis. Konkurencija neišvengiama, ji egzistuoja visur. Nereikia konkuruoti dėl konkuravimo. Konkuruoti dėl praturtėjimo ar laimėti be naudos yra rizikinga ir brangu. Konkuruoti turime tada, kai siekiame kažko svarbaus arba kai esame pavojuje. Konkuruodami negalime leistis būti vadovaujami emocijų. Jos sunaikina objektyvumą. Emocinės kontrolės praradimas yra didžiausia kliūtis, o taip pat ir griaunantis ginklas konkurento rankose.

2.Rodyk kelią. Lyderystė lemia sėkmę. Efektyvus lyderis, pagal Sun Tzu, pasižymi savidisciplina, tikslu, laimėjimu, atsakomybe, žiniomis, komunikabilumu, pavyzdžiu. Tuo tarpu penki nevykėlio bruožai: neatsargumas, bailumas, emocionalumas, egoizmas, perdėtas populiarumo siekimas.

3.Daryk tai teisingai. Konkurencinis pranašumas grindžiamas efektyviu vykdymu. Planavimas svarbus, tačiau sėkmės šaltinis – veiksmai. Pagal Sun Tzu, konkurencinis pranašumas įgyjamas sukuriant palankias aplinkybes ir jų pagrindu veikiant reikiamu laiku. Nugalėtojai tinkamus veiksmus atlieka tinkamu metu. Kantrybė – veikimas, kai palanku ir laukimas, kai nenaudinga. Vien tai, kad žinome kaip laimėti, dar nereiškia, kad galime laimėti.

4.Žinok faktus. Informacija arba jos nebuvimas apibrėžia sėkmės galimybes. Pagal Sun Tzu, yra du informacijos valdymo aspektai: informacijos rinkimas – sprendimams priimti bei informacijos skleidimas – priešui suklaidinti. Abiem atvejais būtina žinoti faktus. Geriausia informacija įgyjama iš asmeninės patirties. Sun Tzu skatina naudotis agentais ir informatoriais renkant ir skleidžiant informaciją, gautą iš pirmų šaltinių.

5.Tikėkis blogiausio. Nereikia tikėtis, kad konkurentai neatakuos pirmi. Todėl būtina adekvačiai pasiruošti, kaip juos nugalėti. Nepatartina imtis sunkių problemų neturint adekvačių išteklių. Net ir su pranašesne strategija pralaimėsite, jei neturėsite pakankamų išteklių. Pagal Sun Tzu – tam, kad laimėti, nėra svarbiausia turėti daugiausiai žmonių ar pinigų. Svarbiausia – atidžiai išstudijuoti konkurentą ir sutelkti savo išteklius į jo silpniausią vietą. Niekada konkurentų nepervertinkite. Atidžiai stebėkite jų veiksmų ir taktikų prasmę. Siekiant laimėti reikia tikėtis blogiausio.

6.Valdyk dieną. Konkurencingų veiksmų tikslas – greita pergalė. Konkurencijoje svarbiausia greitis. Viską reikia daryti kaip galima paprasčiau – paprasti metodai yra efektyvūs ir nebrangūs. Pradedant nuo jų, net jei jie nesuveiks, vis dar bus laiko išbandyti kitus būdus. Stovėjimas vienu žingsniu toliau konkurencinėje kovoje reiškia žymiai daugiau, nei bet koks kitas pranašumas. Kai jūs priekyje, konkurentas turi reaguoti.

7.Sudegink tiltus. Kai žmones vienija tikslas, jokios kliūtys negali jų sustabdyti. Sun Tzu pataria sėkmingam lyderiui ir jo komandai pastatyti save į tokias situacijas, kur yra didelė grėsmė pralaimėti. Kai žmonės žino, kad gali pralaimėti, jei nedirbs kartu, jie susivienys, kad pasiektų tikslą ir bus atsidavę jį įgyvendinant. Sėkmingas lyderis “stumteli” savo komandos narius pirmyn ir po to už jų nugaros sudegina tiltus.

8.Daryk tai geriau. Sun Tzu teigia, kad kare egzistuoja tik dvi taktikos: lauktos ir nelauktos. Geri vadovai derina lauktas ir nelauktas taktikas pagal tai, kaip klostosi situacija. Tačiau būtent nelauktos taktikos ir sukuria galimybes pergalei. Taikant nelauktas arba inovatyvias taktikas priešas negali iš anksto pasiruošti apsiginti. Inovacija – tai ginklas, kuris padaro vadovus neįveikiamais. Efektyvi inovacija nebūtinai yra komplikuota ar sudėtinga. Tie vadovai, kurie geba paskatinti ir įgyvendinti inovatyvias idėjas, turi neribotus išteklius konkurencinėms situacijoms.

9.Dirbkite

išvien. Organizacija, mokymasis ir komunikacija yra sėkmės pagrindas. Gerai organizavus ir apmokius savo pasekėjus, galima kontroliuoti jų veiksmus konkurencinėje kovoje. Jei organizacija ir mokymas yra neaiškūs, žmonėmis nebus galima pasikliauti. Jie paves vadovą pačiu kritiškiausiu momentu.

10.Verskite juos spėlioti. Geriausios konkurencinės strategijos neturi formos. Jos tokios subtilios, kad nei konkurentas, nei pasekėjas negali jų įžvelgti. Jei vadovo strategija yra paslaptis, jos negalima kontratakuoti. Rezultate konkurentai galės tik reaguoti į šios strategijos veiksmus. Tai – strateginis pranašumas. Kaip teigia Sun Tzu: “Argi svarbu, kad konkurentas turi daugiau išteklių? Jei aš kontroliuoju situaciją, jis negali jų panaudoti”. Net jei konkurentas stiprus, kontroliuojant situaciją, galima priversti jį prarasti norą kovoti. Jei darbuotojai yra sutrikę ir nemotyvuoti dėl vadovo veiklos, konkurentai perims klientus. Vidinės silpnybės suteikia stiprybių konkurentams.

Išmintingas vadovas sukuria pergalę savo iniciatyva. Jis nepriklauso nuo kitų, galinčių “atnešti” jam sėkmę. Savo tikslams kritiniu metu įgyvendinti jis pasirenka tinkamiausius žmones. Jis sukuria nelygias aplinkybes, veikiančias jo naudai; po to, reikiamu momentu, jis paleidžia savo žmones į konkurentus, tarytum jie būtų riedantys nuo kalno akmenys.

Tiesioginio konflikto valdymas. Sun Tzu pasakė: „Geras generolas vengia priešo, kai jo dvasia stipri. Jis atakuoja, kai priešas pavargęs. Geras generolas laukia chaoso su tvarka. Geras generolas laukia iš toli ateinančio priešo“. Vadovams patariama: neatakuoti gerai sutvarkytos struktūros; nežengti į kalną; nesitraukti į pašlaitę; nepersekioti klaidinančio atsitraukimo; neatakuoti suskilusių būrių; nepaimti priešo masalo; nestabdyti priešo, kuris grįžta namo; kai priešas apsupamas, duoti jam kelią ištrūkti; nespausti desperatiško priešo.

Tai armijos manevravimo esmė. Tik lankstus Generolas, žinantis kaip pritaikyti savo strategiją kintančiose aplinkybėse gali vadovauti pergalingai kariuomenei. Todėl negalima dislokuoti kariuomenės paliktose žemėse; reikia jungtis su sąjungininkais ten, kur keliai susikerta; neužsibūti beviltiškoje žemėje; ruošti atsitiktinumų planus apsuptose žemėse; nesitikėti, kad priešas neateis; pasiruošti jo atėjimui; nesitikėti, kad priešas neatakuos; verčiau pasikliauti stipria gynyba.

Lankstumas. Sun Tzu teigimu, yra penki charakterio bruožai, kurie yra pavojingi generolui: jei jis neatsargus, jo žmonės gali žūti; jei jis bailus, jo armija gali būti užgrobta; jei jis karštakošis, jis reaguos su pykčiu; jei jis savimyla, jis gali būti apgautas; jei jis priklausomas nuo savo žmonių, jis dvejos kritiniais momentais. Šie penki charakterio bruožai iš tiesų gali būti labai nesėkmingi generolui. Šie bruožai nulemia ne tik generolų pralaimėjimą, bet ir armijų žlugimą. Vadovui būtina tinkamai į juos atsižvelgti.

Manevravimas. Sun Tzu pasakė: „Norint laimėti kare, nereikia didžiausios armijos“. Svarbu nežengti į priekį beatodairiškai. Kai sukoncentruojame savo jėgas, jos atitinka priešo jėgas. Jei gerbsime priešo stiprybes ir atidžiai tirsime jo judesius, mes laimėsime. Jei nepakankamai įvertinsime priešą ir neatsižvelgsime į jo judesių prasmę – mes pralaimėsime.

Kampanijos metu katastrofa gali kilti dėl šešių skirtingų generolo klaidų. Tos klaidos – tai vienišumas, neklausymas, neefektyvumas, neapdairumas, chaotiškumas ir nekompetentingumas. Tie, kurie turi karo patirties, žengia į priekį tik turėdami žinių; rezultate jiems nereikia trauktis. Sakoma: pažink priešą ir pažink save – nepralaimėsi. Taip pat žinok metą ir žinok kovos lauką – tuomet pergalė bus užtikrinta.

Konkurencingų operacijų nesėkmė gali kilti dėl šešių skirtingų sąlygų. Šios sąlygos nėra likimo duotos, bet sukurtos vadovų klaidų. Šios sąlygos yra:

1.Išteklių trūkumas;

2.Krypties nežinojimas;

3.Veiklos trūkumas;

4.Disciplinos nebuvimas;

5.Tvarkos trūkumas;

6.Kompetencijos trūkumas.

Sun Tzu teigimu, karo lauko situacija apibrėžia, kada palankiau pulti, o kada atsitraukti. Padrikoje situacijoje – venkite kovos. Neutralioje situacijoje – armijos elementus laikykite artimuose kontaktuose vienus su kitais. Konkurencingoje situacijoje – neatakuokite. Pasiekiamoje situacijoje – nesiliaukite būti kruopščiu. Susikertančioje situacijoje – junkitės su sąjungininkais. Kritinėje situacijoje – užimkite svarbias pozicijas. Apsupties situacijoje – blokuokite prieigos kelius. Mirtinoje situacijoje – pasakykite armijai, kad ji gali neišlikti.

Reputacijos žlugdymas. Vienas svarbiausių taikinių senovės karuose būdavo vėliavnešiai („nuversk vėliavą ir tu demoralizuosi priešą“). Identiškumo galia – suvienijimas, motyvavimas ir komunikacija – visada buvo laikomi prioritetais karo erdvėje. Kaip ir dauguma kitų karo strategijų, taip ir ši gali būti taikoma ir kaip korporacinės konkurencijos strategija. Kuo verslo konkurencija agresyvesnė, tuo svarbesnį vaidmenį atlieka organizacijos identitetas ir jo komunikacija: tiek viduje motyvuojant darbuotojus, tiek ir išorėje diferencijuojant bei kuriant pridėtinę vertę organizacijai. Konkurento reputacijos griovimas yra mažiausiai trokštamas ir labiausiai pavojingas konkurencinis veiksmas.

Vyriausiasis vadovas turi žinoti visus aspektus, susijusius su žinių veikla. Jis turi suprasti, kad žinios apie konkurentus yra kritiškiausias sėkmės konkurencinėse operacijose elementas. Jis turi suprasti, kad žinių tinklo darbo užmokestis turi būti itin didelis. Daugelio vadovų ir organizacijų iškilimas ir kritimas yra tiesioginis efektyvaus žinių naudojimo rezultatas. Jų svarbos negalima ignoruoti. Išmintingi vadovai į savo žinių tinklus samdo tik gabiausius žmones. Tik per šiuos žmones jie gali pasiekti sėkmę. Žinios yra konkurencingų veiksmų esmė.

Apibendrinant 1 lentelėje išskiriamos pagrindinės Sun Tzu mintys, susiejant jas su šiuolaikiniu organizacijų vadybos mokslu.

1 lentelė

Karo menas ir vadybos menas, remiantis Sun Tzu filosofija

Karo menas

Vadybos menas

Užkovok priešo aprūpinimo vežimus.

Su kitomis organizacijomis jūs konkuruojate dėl resursų.

Užgrobkite priešo tiekėjus naudodamiesi triuškinančia jėga

Turite daryti tik tai, kas kuria neįveikiamą –didžiulę vertę.

Apdovanokite pirmąjį, kuris juos užgrobė.

Apdovanokite tuos, kas atskleidė informaciją.

Tuomet pakeiskite jų šūkį ir vėliavą.

Nusipirkite viską, ko jums dar reikia ir pervadinkite tai (naujas brandas).

Sujunkite juos su savimi, kad padidintumėte savo tiekimo liniją.

Sujunkite vidinius ir išorinius produktus, kad padidintumėte savo vertę.

Darykite savo karius stipriais aprūpindami juos.

Išlaikykite savo darbuotojus būdami sėkmingais.

Tai ir reiškia priešo nugalėjimą, kai pats tampi vis galingesniu.

Tai ir

konkurencinio pranašumo įgijimą rinkoje, kaip pats tampi galingesniu.

Sudaryta pagal R. Gudauską, 2006.


Platono valstybės valdymo idėjos

Antikinės Graikijos filosofas Platonas ieškojo tiesos, gėrio, grožio ir kitų idealų, kurie jo filosofijoje yra glaudžiai susiję. Platonas ieškojo visuotinių stabilių pagrindų, kurie padėtų paaiškinti pasaulį, žmogų, pažinimą, gyvenimą. Visa Platono filosofija glaudžiai susijusi su valstybės teorija. Galima manyti, kad sudėtingus teorinius ieškojimus jis buvo pajungęs vienam tikslui – valstybės problemų sprendimui.

Utopinės valstybės idėja. Graikams buvo įprasta žiūrėti į gerą žmogų kaip į gerą pilietį. Platonui priklauso pati seniausia mus pasiekusi valstybės teorija, kurioje atskleidžiama klasikinė valstybės prigimtis. Valstybė – gyvas organizmas, todėl ją turėtų apibūdinti trys klasikinės dorybės: išmintis (protingosios sielos dorybė), drąsa (aistringosios sielos dorybė), susivaldymas (geidžiančiosios sielos dorybė) ir ketvirtoji, jas susiejanti dorybė – teisingumas. Taigi, Platono „tobula valstybė yra išmintinga, narsi, nuosaiki ir teisinga…“ ir – būtina pridurti, totalitarinė.

Harmonija Platonui buvo gėris, teisingumo išraiška ne tik vidiniame, bet ir socialiniame gyvenime, kurio idealą jis vaizdavo valstybės utopijoje. Ideali valstybė turinti siekti teisingumo, vadovaudamasi visiems bendru tikslu ir pajungdama jam asmeninius interesus. Individas esąs tik visuomenės organizmo dalis, privalantis atlikti griežtai apibrėžtą funkciją. Šiame teiginyje galima atrasti sąsają su dabartiniu pasauliu – jei kiekvienas organizacijos narys bus drausmingas, tvarkingas, joje vyraus gera vidinė nuotaika – bus geri rezultatai. Tuo tarpu ten, kur drausmė prasta, nėra palankaus darbinio klimato, net ir turint gerus įrengimus, geras technologijas, aukštų pasiekimų neįmanoma pasiekti. Šiuolaikinėse organizacijose taip pat galioja principas – „visi už vieną ir vienas už visus“, kadangi visi organizacijos nariai dirba tam, kad pasiektų bendrus tikslus.

Taigi Platonas valstybę suprato kaip organizmą, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai; panašiai kaip organizacijoje žemesnių grandžių vadovai ir darbininkai paklūsta aukštesnio lygio vadovams.

Kurdamas savo idealios valstybės projektą, Platonas suformulavo įdomią idėją: „Kol valstybėse nekaraliaus filosofai arba vadinamieji dabartiniai karaliai ir valdovai netaps tikrais ir rimtais filosofais, kol valstybinė valdžia ir filosofija nesusilies į viena ir kol iš valdžios nebus prievarta pašalinti tie žmonės, kurie iš prigimties linksta tik į vieną kurį iš šių dviejų dalykų, tol… nebus galo valstybių vargams…“. Filosofas aiškiai suvokė savo projekto realizacijos sunkumus, mėgino savotiškai pasiteisinti, netgi tarsi išsisukti: „Nesvarbu, ar tokia valstybė kur nors yra, ar ji bus. …galbūt danguje yra jos pavyzdys“.

Darbo pasidalijimas. Utopinei Platono valstybei būdinga griežta specializacija, t.y. valdovai – valdo, kariai – kariauja, žemdirbiai – dirba žemę. Platonas genialiai įžvelgė darbo pasidalijimo būtinybę, teigė, kad darbas visada atliekamas geriau ir lengviau, kai jį dirba pasirengęs, įgudęs ir turintis tam darbui sugebėjimų žmogus. Todėl Platonas reikalavo, kad valstybė diferencijuotų žmones, paskirdama vieniems auginti gyvulius, rūpintis maistu, kitiems – parūpinti drabužius, apavą, įvairius reikmenis, tretiems – ginti kraštą arba jį valdyti. Tačiau, veikiamas vergovinės santvarkos, Platonas darbo pasidalijimo klausimą sprendė vien iš vartotojo pozicijų, neatsižvelgdamas į gamintoją. Pagal atliekamą darbą idealios valstybės

gyventojus jis suskirstė į tris luomus:

valdovai – filosofai;

sargybiniai – kariai;

gamintojai.

Valdovai turėtų pasižymėti išmintimi, sargybiniai – narsa, gamintojai – produktyvumu (polinkiu darbui). Šie socialiniai sluoksniai atitinka sielos struktūrinę hierarchiją ir šia prasme yra objektyvaus pobūdžio.

Tačiau šioje idealioje valstybėje neužkertamas kelias despotizmui, piliečių teisių ir iniciatyvos suvaržymams. Tokį ar panašų darbo pasidalijimą galima pamatyti kiekvienoje šiuolaikinėje įmonėje ar organizacijoje.

Kiekvienas darbuotojas bet kurioje šiuolaikinėje organizacijoje turi tiksliai žinoti savo pareigas bei jų atlikimo būdus. Darbuotojas tik tada dirbs gerai, kuomet jo darbo turinys atitiks jo kvalifikaciją, sugebėjimus, polinkius ir pan. Šiuo požiūriu labai svarbu teisingai parinkti žmones į tam tikras darbo vietas, sudaryti sąlygas tobulintis, kelti kvalifikaciją, pereiti iš vienos darbo vietos į kitą.

Pastaruoju metu savo europietiško krašto kasdienybėje galime pastebėti meno ir biznio, sporto ir politikos suartėjimą ir jau net neatskiriamumą ir kartu ypatingo visoms veiklos sritims tinkančių vadovų luomo formavimąsi bei plitimą. Kad statytum namus, gamintum dešras ar gydytum ligonius, reikia nuodugniai šiuos reikalus išmanyti. Tradiciškai buvo manoma, kad vadovauti tokiems darbams gali tik dar geriau šiuos amatus ar mokslus išmanantys specialistai. Dabar „kvalifikuotas“ vadybininkas gali puikiausiai valdyti statybą, mėsinę ar ligoninę neišmanydamas šių sričių specifikos. Būnant pakankamai apsukriam, galima, patyrus nesėkmę vienoj srityje, greitai „persikvalifikuoti“ į kitą; o turint atitinkamo kapitalo (geriau to „abstraktaus“, finansinio), galima įsteigti koncerną ir vadovauti kelioms, kad ir labai skirtingoms, sritims drauge.

Platono valstybė – politinė ir dorovinė organizacija. Jos tikslas – aprūpinti piliečius viskuo, kas būtina jų gyvenimui. Svarbiausia, ji sudaro ir užtikrina sąlygas dvasinei veiklai ir kūrybai. Kad galėtų tai padaryti, ji turi būti organizuota ir turėti priemonių apginti tai organizacijai nuo vidaus ir išorės priešų. Vadybos moksle tai galima būtų interpretuoti kaip konkurencinę kovą tarp organizacijų, jų siekimą įsitvirtinti ar išlikti rinkoje.

Hierarchija. Žmonių suskirstymą į luomus Platonas mėgino pagrįsti jų prigimties ypatybėmis. Pasak jo, kūrėjas, „lipdydamas“ žmones, į vienus įmaišė aukso – tai vertingiausieji, išmintingi žmonės, kurie gyvenime patys vadovaujasi protu ir gali vadovauti kitiems. Į antruosius kūrėjas įmaišė sidabro. Šie taip pat esą kilnios prigimties, pirmųjų pagalbininkai, pasižymintys narsumu, drąsa. Tretieji savyje nešioja varį arba geležį. Tai žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, kuriems, pagal Platoną, jau pačios prigimties yra skirta gaminti ir paklusti pirmiesiems. Tokį žmonių suskirstymą į privilegijuotus ir jiems pavaldžius lemia ne individo kilmė, bet jo dvasinės ir moralinės savybės. Tai reiškia, kad kiekvienas gerai dirbantis darbuotojas turi visas galimybes iš žemesnio hierarchinio lygio pereiti į aukštesnį, padaryti karjerą.

Platono žmonių suskirstymo į luomus idėją galima aptikti šiuolaikinėse organizacijose, kur egzistuoja veiklos hierarchiškumas – jos išsisluoksniavimas į žemesnius ir aukštesnius lygius, kai paprastesnius darbus atliekantys darbuotojai ar jų grupelės griežtai pavaldūs tuos darbus kontroliuojantiems darbuotojams. Aukštesniame hierarchiniame lygyje esantys darbuotojai ne tik kontroliuoja pavaldžių grupių veiklą, bet ir atsako už rezultatus. Dėl to jiems suteikiamos tam tikros teisės, kuriomis naudodamiesi jie gali reikalauti iš savo pavaldinių visiško paklusnumo vykdant darbų užduotis.

Valdovų / vadovų vaidmuo. Anot Platono, idealios valstybės vadovai turi būti išsimokslinę, mokantys įžvelgti absoliutų gėrį ir sugebantys juo vadovautis. Vyresniosios kartos žmogus kiekvieną jaunuolį vadina sūnumi ir juo rūpinasi. Valdovams Platonas suteikė neribotas teises; valdovams leidžiama net meluoti – ne tik priešui, bet ir saviems piliečiams, jei to prireikia valstybei. Valdovai vadovaujasi vien savo protu, savo valia. Šios ir panašios idėjos Platono veikale gali būti pritaikomos ir jomis vadovaujamasi ir šiandien, valdant įmonę ar organizaciją.

Platono manymu, valdovai filosofai turi būti įvairiapusiškai apsišvietę, išsimokslinę ir be perstojo vien tik gilintis į mokslą. Jų būdingiausias bruožas – išmintis. Valdovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus. Už tai jie turi būti atleisti nuo visų žemiškųjų rūpesčių, visuomenė pati turi sudaryti sąlygas jiems galvoti, o jie visuomenei atsilygins valdymu, užtikrinančiu valstybės gerovę. Vadovai ir šiandien privalo sekti naujienas, naudotis įvairiausiais informacijos šaltiniais – knygomis, žurnalais, kitų organizacijų patyrimu, kompetentingų specialistų konsultacijomis. Viską, kas naudinga, jie turi siekti įgyvendinti savo įmonėse.

Anot Platono, išminčius turi vesti ir valdyti, o tamsuolis turi sekti įkandin jo. Logiškai, ar šiaip žmoniškai, žiūrint, Platono koncepcija atrodo darni ir įtikinama, net, sakytume, nepriekaištinga: ji reikalauja, kad valdytų geriausias, tai yra išmintingas ir doras, žmogus. Ar norėtų kas nors, kad valdytų kvailys ir nedorėlis? Organizacijoms turėtų vadovauti vadovai – profesionalai, kurie yra taip išvystę savo sugebėjimus, kad galėtų vadovauti bet kokio profilio organizacijai.

Platonui filosofas, tasai išmintingas žmogus – ko gero, paprasčiausiai daug žinąs; čia dar stipri senovės žynių bei ikifilosofinių išminčių tradicijos įtaka, kol dar nebuvo ryškios žinojimo sričių ar mokslų diferenciacijos. Platono nuomone, vadovaujantis protu turėtų būti sprendžiama, kam reikia ryžtis, ko vengti. Protas įgalina suprasti, kas gera, kas naudinga ir kas žmogų padaro laimingą.

Teisingumo principas. Numatomas valstybės valdymo principas – teisingumas. Jis turėtų lemti valstybės darną, harmoniją, kuri galima tik tuo atveju, kai kiekvienas rūpinasi ne tuo, kas jam pačiam naudinga, o tuo, kas naudinga valstybei. Todėl valstybė turėtų žiūrėti, kad kiekvienas dirbtų tik tai, kas jam priklauso. Toks valdymo principas įgyja ekonominį, politinį, socialinį ir moralinį aspektus.

Anot Platono, teisingumas yra visų trijų luomų – verslininkų, padėjėjų ir sargybinių – atsidavimas savo darbui, kai kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga. Tai ir valstybę padaro teisingą. Valdovai, laikydami teisingumą vienu svarbiausių ir būtiniausių dalykų, tarnaus jam, jį stiprins ir pagal jį tvarkys savo valstybę. Šių dienų organizacijose teisingumo principas – nuo darbų paskirstymo iki tinkamo ir teisingo atlyginimo už padarytą darbą – yra labai svarbus vadovų darbo aspektas.

Dar vienas

esmę nusakė Platonas, kad vyras vadovas linkęs žvelgti į moterį pavaldinę vadovaudamasis principu „pagal prigimtį ir moteris, ir vyras gali užsiimti visomis veiklomis, tačiau moteris yra bejėgiškesnė nei vyras“. Taigi Platonas iškėlė ir mėgino pagrįsti moters vaidmenį ir vietą valstybėje, pripažindamas moteriai lygias teises su vyrais.


N. Makiavelio idėjos apie vadovavimą ir valstybės valdymo meną

Politikos teoretikai N. Makiavelio politikos sampratą sieja su klasikinės, arba Aristotelio, politikos sampratos atmetimu – N. Makiaveliui politika nustoja buvusi viešosios erdvės kūrimu bei viešų reikalų tvarkymo menu ir virsta galios technologija ar net valdžios paėmimo ir išlaikymo mechanika.

Jei kalbėsime apie nedidelį N.Makiavelio pamfletą „Valdovas“, skirtą įsiteikti Florenciją tuo metu valdžiusiai Medičių dinastijai, gal ir būtų pagrindo tokiam teiginiui. Visi, kas tik domėjosi šio diplomato, rašytojo ir mąstytojo idėjomis, žino garsiąsias liūto ir lapės metaforas „Valdove“ (jei negali pasikliauti jėga ir veikti kaip liūtas, tapk lape ir veik gudrumu) bei jo patarimus, tokius, kaip antai: kaip neleisti priešams tapti sąjungininkais; kaip skaldyti ir pjudyti juos tarpusavyje, o kai kuriuos iš jų patraukti savo pusėn; kaip sąmoningai leisti gandus ir dezinformuoti varžovus arba priešus, kruopščiai studijuojant jų reakcijas; kaip valdovui inscenizuoti savo mirtį arba pasitraukimą iš valdžios, kad po to iš greitų aplinkinių reakcijų būtų galima sužinoti, kas yra kas; kaip atsekti sąmokslus ir pačiam juos regzti; ir panašiai.

Šis vienas didžiausių valdžios panaudojimo teoretikų buvo vieno iš garsiausių kada nors parašytų traktatų apie vadovavimą ir valstybės valdymo meną autorius. „Valdove” jis Medičiams pataria štai ką: „Žmogus, norintis visada daryti tik gera, neišvengiamai paklius į bėdą atsidūręs aplinkoje, kur tiek daug negerų žmonių. Todėl būtina mokytis, kaip nebūti geram, o išmokus tuo naudotis ar nesinaudoti – pagal aplinkybes“.

N. Makiavelio veiklos principai:

Visiškas aiškumas.

Tikslumas.

Veiksmų pagrįstumas.

Šiuolaikiniams makiavelizmo tyrinėtojams makiavelizmas, kaip manipuliavimas kitais žmonėmis siekiant asmeninių tikslų, yra vienas iš modernaus europietiško mąstymo bruožų, visose gyvenimo sferose pasireiškiantis masinis reiškinys, šiuolaikinio žmogaus elgesio sudedamoji dalis.

N. Makiavelio traktatas “Valdovas” – tai knyga, išreiškianti grynai utilitaristines idėjas, kurių turi laikytis valdovas, siekdamas įgyti ir išlaikyti valdžią savo rankose.

Autorius suskirsto valstybes į keletą tipų, apibūdina jų ypatybes, parodo jų klestėjimo bei nelaimių priežastis bei pateikia jų valdymo rekomendacijas.

Žinios. Tai viena iš sėkmingo organizacijos valdymo dalių. “Valdovas privalo neturėti kitokių minčių ir rūpesčių kaip karas, kariuomenės tvarkymas ir mokymas, nes tai vienintelis menas, kurio reikalaujama iš valdovo”. Geras šių dalykų išmanymas yra pati svarbiausia priemonė, padedanti įgyti valdžią ir ją išlaikyti. Valdovas visuomet turi būti viskam pasirengęs, net taikos metu rinkti žinias ir mokytis, ruoštis nenumatytiems atvejams. Vadovo darbas ir šiandien – tai specifinė žmogaus veiklos sfera, ir ji turi būti atliekama profesionaliai. Dėl to vadovai turi įgyti specifinių žinių visumą, pasirengti tokio pobūdžio veiklai. Vadovas – tai profesija.

Be abejo, žinios yra vienas svarbiausių sėkmingos veiklos pagrindų verslo pasaulyje. Iš tiesų žinios – tai pagrindinis gamybos resursas. Šiuolaikinė įmonė nuolat renka žinias apie įvairias rinkos charakteristikas, konkurencinę padėtį, aplinkos tendencijas ir pan. Ji nuolat mokosi tam, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus ar išlaikytų pasiektą būseną.

Darbo klimatas. N. Makiavelio teigimu, viena iš sėkmingo valstybės valdymo dalių – tai kariuomenė, susidedanti iš piliečių, o ne iš samdomų kareivių. Samdyta kariuomenė yra pavojinga, “samdiniai nevieningi, kupini tuščios garbės, nedrausmingi ir neištikimi”. Samdinio alga – per menkas akstinas, dėl kurio jis pasiryžtų mirti, todėl reikia vengti tokių kariuomenės rūšių. Siejant šį teiginį su dabartine verslo situacija, galima teigti, kad ekonominė žmogaus veikla yra

tik dalis žmogaus socialinių santykių, atlyginimas nėra vienintelis dalykas, dėl ko žmonės dirba, todėl nevertinant ir nekreipiant dėmesio į darbo socialinius ir psichologinius veiksnius, jokios veiklos rezultatai negali būti geri.

Anot N. Makiavelio, jokia valstybė nėra saugi, jei ji neturi nuosavos kariuomenės. Galima rasti paralelių ir šiandieniniame versle. Tik dėl atlyginimo dirbantis darbuotojas yra niekuo neįsipareigojęs įmonei. Jis dirbs tik tol, kol nebus jokių stresinių situacijų. Priešingu atveju toks darbuotojas sunkiu organizacijai momentu ją paliks. Taigi korporacijų savininkų ir vadovų veikla, siekiant gerų rezultatų, šiandieniniame verslo pasaulyje turi būti nukreipta į socialinių, psichologinių darbo sąlygų įvertinimą ir tobulinimą. Vadovai turi suprasti, kad žmonės, o ne produktas ar technologija, yra svarbiausi organizacijos gyvenime. Jei žmonės organizacijoje jausis gerai, saugiai, komfortabiliai, tai ir veiklos rezultatai bus geri.

Vadovo asmeninės savybės. N. Makiavelio teigimu, valdovas turi būti tvirtas ir nepajudinamas, jis neturi bijoti šykštuolio vardo ar bijoti, jog bus apkaltintas žiaurumu. Valdovas visose situacijose privalo elgtis santūriai, apdairiai ir žmoniškai. Valdovui geriau siekti, kad jo bijotų, nei kad jį mylėtų. Išmintingam valdovui netgi galima nesilaikyti duoto žodžio, jei tai jam galėtų pakenkti. Ir šiuolaikinėse organizacijose vadovai privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais ar asmeniniu požiūriu. Vadovas niekada neturi siekti kokio nors populiarumo ar prielankumo, nusižengdamas taisyklėms, instrukcijoms, reglamentams. Asmeninis populiarumas turi būti „padėtas“ į šalį.

Valdovas visuomet turi būti pasirengęs naujovėms ir netikėtiems likimo posūkiams. Šiuolaikinės vadovavimo teorijos nesutiktų su daugeliu N. Makiavelio rekomendacijų, tačiau dalis jų yra ir šiandien laikomos kertinėmis vadovo savybėmis. Vadovo veiklos kokybė ir šiandien labai priklauso nuo tokių jo asmeninių savybių, kaip apdairumas, ryžtas, strateginis mąstymas, nebijojimas naujovių.

Darbuotojų lojalumas. N. Makiavelis rašo, kad “apie valdovo protą pirmiausia sprendžiama iš to, kokie žmonės jį supa”. Išmintingas valdovas pasirenka sumanius ir ištikimus pavaldinius, jis sugeba įžvelgti jų sugebėjimus ir moka išsaugoti jų ištikimybę.  Organizacijos vadovas ir šiandien turi mokėti teisingai pasirinkti darbininkus, juos parengti darbui atitinkamose darbo vietose ir pavesti jiems tik tokius darbus, kuriuos jie sugeba atlikti geriausiai. Pasak N. Makiavelio, valdovas turi sugebėti atskirti blogus žmonių darbus ir žodžius nuo gerų, vengti tokių pavaldinių, kuriems rūpi vien tik asmeninė gerovė, o ne visos valstybės reikalai. N. Makiavelis siūlo tokiais asmenimis nepasikliauti.

Taip pat valdovas, siekdamas išsaugoti pavaldinių ištikimybę, ir pats turi rūpintis juo, dalytis pareigomis ir garbe, tinkamai atlyginti už darbą. Be jokios abejonės, aukščiausią vadovą supantys žmonės ir šiandien yra itin svarbi verslo dalis. Šiandieniniame verslo pasaulyje itin svarbu darbuotojų ištikimybė, lojalumas organizacijai, bendrų tikslų siekimas, motyvacija. Tinkamai motyvuoti, lojalūs darbuotojai įgalina organizaciją dirbti našiai ir efektyviai bei ženkliai pagerina veiklos rezultatus.

Apskritai galima teigti, kad nemažai N. Makiavelio teiginių galima pritaikyti šiuolaikinėse organizacijose, jų steigime ir valdyme:

Organizacija stabilesnė, jei nariai turi teisę reikšti skirtingas nuomones bei spręsti vidaus konfliktus.

Nors organizaciją gali įkurti vienas žmogus, tačiau ji gyvuos ilgai, jei ja rūpinsis daugelis ir trokš ją išlaikyti.

Vadovas, siekiantis pakeisti organizaciją, turi išlaikyti bent senųjų papročių šešėlį.

Silpnas vadovas gali sekti stipriu, bet ne kitu silpnu ir išlaikyti autoritetą.

Geras vadovas, sekdamas N. Makiavelio teiginiais, turi gerbti darbuotojus, turinčius nepaprastų sugebėjimų, suteikti jiems galimybių realizuoti save, kitaip tariant, vadovas turi mokėti panaudoti geriausias pavaldinių savybes ir sugebėjimus. Vadovas turi skatinti savo darbuotojus ramiai dirbti savo darbą, pasiekusius geriausių rezultatų savo darbe vadovas turi atitinkamai apdovanoti, be to, turi organizuoti šventes įmonėje, siekiant geresnio bendravimo tarp pavaldinių. Visa tai padeda didinti darbuotojų susidomėjimą darbu, motyvuoja juos siekti geresnių rezultatų bei gerina bendrą psichologinį klimatą organizacijoje.


IŠVADOS

Pirmosios formaliosios organizacijos pasaulyje laikomos graikų ir romėnų armijos bei Romos katalikų bažnyčia. Pirmieji stambūs “projektai”, kuriems reikėjo darbo pasidalijimo bei vadovavimo – karai, statybos objektai ir pan. Pirmieji autoriai, analizavę galimybes, kaip organizacijas padaryti geriau veikiančias – Sokratas, Aristotelis, Platonas ir kt.

Vadybos mokslo raidą galima suskirstyti į kelis etapus: senosios civilizacijos; viduramžiai; Renesansas; naujieji laikai.

Sun Tzu mokymo esminė idėja – kova ar konkurencija yra laimima organizacijos arba asmens, kuris turi didžiausią konkurencinį pranašumą ir daro mažiausiai klaidų. Konkurencinis pranašumas nėra lemiamas sėkmės veiksnys. Svarbiausias kovoje – Generolas. Efektyvus lyderis pasižymi savidisciplina, tikslu, laimėjimu, atsakomybe, žiniomis, komunikabilumu, geru pavyzdžiu. Organizacijos esminės charakteristikos – jos egzistuoja apibrėžtam tikslui pasiekti; yra grįstos informacija ir siekia informacijos kaip pagrindo veiksmui; organizacijos yra visiškai lanksčios ir prisitaikančios. Organizacija, mokymasis ir komunikacija yra sėkmės pagrindas, žinios yra konkurencingų veiksmų esmė.

Platonas sukūrė seniausią žinomą valstybės teoriją – ideali valstybė turi siekti teisingumo, vadovaudamasi visiems bendru tikslu ir pajungdama jam asmeninius interesus. Platono valstybė – organizmas, kurio dalys – individai ir jų grupės – paklūsta visumai; panašiai kaip organizacijoje žemesnių grandžių vadovai ir darbininkai paklūsta aukštesnio lygio vadovams. Platonas įvedė darbo pasidalijimą visuomenėje – kiekvienas atlieka tai, kas jam būdinga. Vadovams reikia viską išmanyti, sugebėti įvertinti kiekvieną situaciją ir parinkti teisingiausius sprendimus.

Pagal N. Makiavelį, sėkmingo organizacijos valdymo dalys – žinios, lojalūs darbuotojai, tam tikros vadovo asmeninės savybės bei geras psichologinis klimatas organizacijoje. Žinios – pagrindinis gamybos resursas. Šiuolaikinė įmonė nuolat mokosi tam, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus ar išlaikytų pasiektą būseną. Vadovai turi suprasti, kad žmonės, o ne produktas ar technologija, yra svarbiausi organizacijos gyvenime. Jei žmonės organizacijoje jausis gerai, saugiai, komfortabiliai, veiklos rezultatai bus geri. Vadovai privalo vadovauti remdamiesi formalizuotais reikalavimais, niekada nesivadovauti kokiomis nors emocijomis, jausmais ar asmeniniu požiūriu. Tinkamai motyvuoti, lojalūs darbuotojai įgalina organizaciją dirbti našiai ir efektyviai bei ženkliai pagerina veiklos rezultatus.

NAUDOTA LITERATŪRA

Sun Tzu (2007). Karo menas. Senovės išmintis. Kaunas: Obuolys.

Platonas (1981). Valstybė. Vlnius: Mintis.

Zakarevičius, P. (2002). Vadyba: genezė, dabartis, tendencijos. Kaunas: VDU.

Kvedaravičius, J. (2006). Organizacijų vystymosi vadyba. Kaunas: VDU.

Gudauskas, R. (2006). Sun Tzu: Lyderystės principai ir organizacijų konkurencinis pranašumas. VU Tarptautinis žinių ekonomikos ir žinių vadybos centras.

Pačėsa, N. (2005). Vadybos mokslo ištakos: ankstyvieji strategai. VTR.

Konickis, A. Filosofija ir valdžia: postmodernistinės interpretacijos.

Rašykite komentarą

-->