Studijoms.lt

Vadyba – valdymas, vadovavimas socialinėms grupėms, žmonėms, įvairaus tipo organizacijoms, įmonėms, įstaigoms, mokykloms ir t.t. Įvairūs autoriai vadybą apibūdina skirtingai. Labiausiai paplitęs ir pripažintas apibūdinimas – vadyba yra mokslas apie planavimo, organizavimo, motyvavimo ir kontrolės funkcijas socialinėse organizacijose.

Pagrindinės vadybos kategorijos yra jos funkcijos, metodai ir gamybos arba paslaugų valdymo operacijų sistema, sistemos sudarymas ir funkcionavimas. Svarbi veiklos kryptis funkcijonuojant rinkos sąlygomis yra visuotinės kokybės problema. Visuotinės kokybės kategorija reiškia, kad visose srityse darbas atliekamas laiku ir kokybiškai. Pagrindiniai vadybos metodai yra palyginimas, analizė, sintezė, matematiniai metodai ir kt.

Vadovauti žmonėms – mokslas ir menas. Vadovavimas – vienas iš žmonijos tarpusavio santykių išraiškų. Susidūrus mažiausiai dviem žmonėms, siekiantiems panašaus tikslo, iš karto iškyla vadovavimo problema. Valdymo būtinumas egzistavo visais laikais. Garsiosios Egipto piramidės ir kiti gilioje senovėje žmonijos sukurti stebuklai galėjo atsirasti tik koordinuotų, organizuotų pastangų pasėkoje. Taigi be vadovaujančio individo Žemėje nebūtų nei vieno stebuklo.

Kylant šalies išsivystymo lygiui, kuriantis vis daugiau naujoms firmoms, individualioms įmonėms, vadovavimo problema tampa vis aktualesnė, jai skiriama vis daugiau dėmesio, leidžiamos įvairios knygos, skirtos jau esamiems ir būsimiems vadovams, kuriose duodami įvairūs patarimai, pamokymai kaip gerai vadovauti. Tai yra svarbu, nes su tuo glaudžiai susijęs ir pats darbas įmonėje, jo efektyvumas, našumas, rezultatai. O juk kiekvienas vadovas yra suinteresuotas, kad jo veikla būtų sėkminga, klestėtų, įmonė įsitvirtintų rinkoje, ją pripažintų visuomenėje ir, žinoma, gautų kuo didesnį pelną.

Šio darbo tikslas, išsiaiškinti vadovavimo sąvoką, vadybos esmę, aptarti vadovavimo stilius, vadovo vaidmenį ir funkcijas organizacinėje veikloje, išsiaiškinti, kokios dažniausiai pasitaikančios vadovavimo problemos ir kaip pasistengti jas sumažinti. Didelė dalis verslo sėkmės priklauso nuo vadovavimo tam verslui. Neužtenka turėti genialią verslo idėją, susidaryti fantastišką verslo planą, nes nesugebant suderinti savo siekiamų tikslų su versle dalyvaujančių žmonių tikslais, verslas gali žlugti, nors finansiškai buvo stiprus.

Vadovavimo sąvoka

Vadovavimas – darbuotojų skatinimas, nukreipimas reikiama linkme, siekiant, kad jie atliktų būtinas užduotis. Pati vadovavimo funkcija yra be galo sudėtinga. Visų pirma tai yra todėl, kad vadovavimas pasižymi situaciniu charakteriu: tai, kas tinka ir efektyvu vienoje situacijoje, gali būti visiškai neefektyvu kitoje. Pats vadovas turi spręsti kaip jam vadovauti konkrečioje situacijoje ir konkrečiame kolektyve. Galbūt vienoje įmonėje efektingai vadovavęs vadovas, kėlęs verslo pelningumą, kitoje įmonėje gali nesugebėti įvertinti naująjį kolektyvą ir kitokią situaciją, ir vadovavimas tampa neefektyvus.

Vadovavimas – tai energetinis investavimas. Vadovas daug energijos ir darbo turi įdėti į savo kolektyvo vadovaujamą darbą, kad darbuotojai noriai ir sąžiningai dirbtų. Jei vadovas dirba ne vien formaliai, bet ir stengdamasis pažinti savo darbuotojus, palaikydamas ir skatindamas moraliai, jo įdėta energija atsiperka šimteriopai.

Vadybos esmė

Plačiąja prasme vadyba – tai sprendimas, ką reikia atlikti, ir sumanymo įvykdymas. Nors apie kiekvieną iš šių veiklų galime kalbėti atskirai, praktiškai jos dažnai glaudžiai susijusios. Pagrindinės vadybos funkcijos yra:

Suplanavimas to, kas turi būti padaryta (nustatomi tikslai apibūdinama viskas, kas turi būti atlikta).

Organizavimas, kas turi ką padaryti (padalijamas darbas ir skiriamos įvairios užduotys).

Vadovavimas darbams (nurodinėjama, ką daryti, ir stengiamasi pasiekti geriausių rezultatų).

Kontroliavimas, kaip atliekamas darbas (prižiūrima, kad viskas būtų atlikta laiku, neviršijant sąmatos ir pagal nustatytą bendrą planą).
Vadovavimo stiliai
Yra išskiriami trys pagrindiniai vadovavimo stiliai: autokratinis, demokratinis ir liberalusis.

Autokratinis vadovavimo stilius.

Vadovas vienas priima sprendimus, tikisi, kad kiti vykdys jo užduotis be jokių klausimų. Vadovas yra linkęs pats viską spręsti. Šį stilių dažnai stengiasi pritaikyti „švieži“ vadovai. Autokratinio valdymo stilius sąlygoja kolektyvo pasyvumą, formalų požiūrį į darbą, susiskaldymą, nepasitikėjimą vienas kitu, priešiškumą: vieni prisitaiko prie vadovo, kiti bando protestuoti prieš vienvaldiškumą. Tačiau šis būdas kartais tinka, pvz. ekstremaliose situacijose, kai būtina greitai padaryti sprendimą ir aiškiai duoti nuorodas, arba kai žmonės nauji ar nesupažindinti su užduotimis – tada jie mokosi iš vadovo.

Nežiūrint tai, kad autokratinis valdymo stilius turi ir teigiamų bruožų: užtikrinamas valdymo centralizavimas, operatyvumas ir vieningumas, jis tampa vis labiau neefektyvus ir nepriimtinas šiuolaikiniame pasaulyje.

Demokratinis vadovavimo stilius.

Vadovas pristato mintį komandai ir leidžia sprendimą priimti grupei. Vadovas lieka neutralus. Jis pateikia visus faktus ir ribas, į kurias turi tilpti sprendimas. Šis vadovavimas tinka tik tada, kai komandos žmonės yra kvalifikuoti, entuziastingi, įsipareigoję, subrendę ir kompetentingi atlikti darbą. Tačiau demokratinis vadovavimas turi ir trūkumų: dėl daugybės kolektyviai sprendžiamų net antraeilių klausimų gali užsitęsti pasitarimai ar posėdžiai, o tai neigiamai veikia ir trikdo visos įmonės ar organizacijos darbą. Sugaištama daugiau laiko užduotims atlikti, nes vadovas daugiau investuoja laiko į darbą su žmonėmis, mažiau – užduočiai.

Liberalusis vadovavimo stilius.

Liberalusis vadovavimo stilius pasižymi minimaliu vadovo kišimusi į pavaldinių veiklą. Vadovas nedemonstruoja savo vadovaujančios padėties, nes nėra įsitikinęs savo kaip vadovo užimama padėtimi ir kompetencija. Šis stilius tinka individuliam ir kūrybiškam darbui, pvz. pedagogų ar mokslininkų kolektyve.
Vadovo vaidmuo organizacinėje veikloje
Be vadovo jokia veikla, susijusi su daugiau kaip dviejų žmonių darbu, siekiant bendro tikslo, neįmanoma. Dabartiniu metu išsivysčiusiose Vakarų šalyse santykis tarp darbininkų ir valdančiojo personalo yra 2:1, o ateityje kai kuriose srityse laukiamas 1:1.

Taigi vadovo vaidmuo organizacinėje veikloje, atliekant įvairius darbus yra ypatingas ir labai svarbus, o taip pat ir nelengvas bei reikalaujantis be galo didelės atsakomybės. Ne kiekvienas žmogus nori ir gali vadovauti. Būti geru vadovu reikia sugebėti; tai reikalauja daug darbo, pastangų ir laiko.

Vadovas – tai žmogus, galintis priimti sprendimus pagal savo kompetenciją įvairiose jam patikėto personalo veiklos srityse, atsakingas apskritai už valdomo padalinio rezultatus, veikiantis jam patikėtą personalą per savo padalinius.

Šiandieninis vadovas, siekdamas efektyviai vadovauti, turi aiškiai suprasti organizacijos ar savo padalinio tikslus, sugebėti išskirti pačias svarbiausias problemas, būti linkusiam į naujoves ir pokyčius, numatyti veiklos rezultatus. Jis turi mokėti logiškai mąstyti, kūrybiškai spręsti problemas, rizikuoti minimaliomis sąnaudomis, priimti sprendimus ir nevengti atsakomybės už jų įgyvendinimą. Vadovas turi būti energingas, ryžtingas, principingas, tolerantiškas, mokėti bendrauti su pavaldiniais, nuolat tobulinti žinias ir įgūdžius.

Kiekvienas vadovas pasirenka ką ir kaip daryti. Tai kas vadovui atrodo svarbu ir teisinga, turi didelės įtakos ir jo, ir pavaldinių gyvenimo kokybei. Vadovai, kuriems neaiškūs prioritetai, veiklos prasmė bei vertybės, neturi tvirto savo veiksmų pagrindo, linkę priimti spontaniškus, vienadienius sprendimus, taip užprogramuodami nesėkmingą veiklą.

Vadovo funkcijos.
Valdymo teorijos pradininkas A. Fajolis teigė, kad pirmiausia vadovas privalo būti geras administratorius, t.y. jis turi sugebėti atlikti šias valdymo funkcijas:

planuoti,

organizuoti,

tvarkyti,

derinti,

kontroliuoti.

Antra sąlyga – kometentingumas, t.y. vadovas privalo išmanyti specialias įmonės funkcijas. Kitos savybės, anot A. Fajolio:

sveikata. (Geriau ne labai gabus, bet kiekvieną dieną į darbą ateinantis viršininkas, nei ligotas genijus).

moralinės savybės. Į pirmą vietą iškeliama valia, energingumas, atsakomybės jausmas, pareigingumas.

aukštas bendros kultūros lygis.

bendras visų esminių įmonių funkcijų supratimas.

Nežiūrint į įvairius pakeitimus ir patobulinimus, A. Fajolio pateikta kvalifikacija yra naudojama ir šiomis dienomis: planavimas, organizavimas, vadovavimas bei kontrolė.

Dar galima būtų paminėti tokias neoficialias vadovo funkcijas, kurias atliekant įgyjamas didesnis autoritetas pavaldinių akyse: orientacija į žmogų ir aiškus bei konkretus pareigų ir atsakomybės paskirstymas. Jas būtų galima pavadinti vadovo – lyderio funkcijomis.

VADOVAVIMO PROBLEMOS
Norint suprasti ir išanalizuoti, o po to išspręsti vadovavimo problemas, reikia jas nagrinėti atsižvelgiant į vadovavimo stilius, vadovo savybes ir funkcijas. Šioje darbo dalyje, vadovavimo problemas analizuosiu atskirai pagal tai, dėl kokių priežasčių kilusios: vadovavimo stilių nesuderinamumas, vadovo savybių netinkamumas, vadovo funkcijų nevykdymas.

Organizacijos struktūra gali būti labai įvairi:

1) patriarchalinė struktūra, kuomet vadovas aprėpia viską. Jam pavaldūs visi organizacijos darbuotojai, visi pavaldiniai ir administracija. Tokią struktūrą renkasi nedidelės įmonės, kuriose dirba keli žmonės, ir vienas vadovas gali atlikti visas valdymo funkcijas.

2) linijinė valdymo struktūra yra tokia, kurioje yra minimalus valdymo pakopų skaičius, aiškiai išreikštas pavaldumas. Kiekvienas vadovas atlieka visas valdymo funkcijas, ir linijinė struktūra reikalauja iš kiekvieno vadovo plataus žinių spektro. Priimami sprendimai čia grindžiami ne analize, atliktais tyrimais, o vadovo intuicija.

3) štabinėje struktūroje linijinis vadovas gali turėti štabą ir panaudoti jį įvairioms problemoms spręsti. Ši strategija turi tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Laikinam arba pastoviam darbui sukurti planai palengvina daugelio problemų sprendimą, tačiau apsunkina horizontalius kontaktus. Štabinėje struktūroje atsiranda daugiau dalykinių ryšių. Pati struktūra tampa sudėtingesnė už linijinę ir yra taikoma tik tais atvejais, kai ji būtina.

4) funkcinei struktūra būdinga tai, kad organizacija dalinama į padalinius, kiekvienam jų priskiriant konkrečią užduotį arba pareigas.

Svarbiausi funkcinės struktūros privalumai :

1) skatinama dalykinė ir profesinė specializacija;

2) mažinamas dubliavimas;

3) gerinamas darbo koordinavimas.

Ir trūkumai:

1) atskiri padaliniai savo tikslus gali vertinti labiau už bendrus organizacijos tikslus, ir dėl to gali kilti konfliktai;

2) didelėse organizacijose komandų grandinė nuo vadovo iki vykdytojo gali pasidaryti pernelyg ilga.

IŠVADOS
Vadovavimas – tai menas dirbti su žmonėmis. Kiekvienas veiksmas valdyme susijęs su kitų žmonių veiksmais, kurie pasireiškia tam tikromis teisėmis ir pareigomis. Vadovo tikslas siekti, kad įmonės personalas įgyvendintų bendrus organizacijos tikslus ir uždavinius. Kiekvieno atskirai darbuotojo tikslas siekti savo asmeninės gerovės, tiek materialine, tiek moraline prasme. Kiekvienas asmuo įmonėje nori būti įvertintas, pripažintas, pagerbtas…

Ir vis dėl to, bandant ieškoti atsakymo, kodėl nesiseka vienai ar kitai organizacijai, svarbu išsiaiškinti ne tik jos strategijos, planavimo, gamybos kontrolės, vadovų pasirinktos sistemos trūkumus, bet ir tai, koks žmogus vadovauja organizacijai. Šiuolaikinės organizacijos sėkmei, tobulėjimui, efektyvumui užtikrinti reikalingas realistiškas, mokantis bendrauti, besidomintis išoriniu pasauliu ir tuo, kas vyksta jo firmoje, saikingai rizikuojantis ir pakankamai atsargus vadovas.

Išnagrinėjus šią temą, išsiaiškinau, kad vadovavimo problemos kyla ne dėl kurios nors vienos iš priežasčių: vadovavimo stilių nesuderinamumo, vadovo savybių netinkamumo ar funkcijų nevykdymo. Vadovavimo problema – tai vienos iš šalių – vadovo ar pavaldinio – tikslų ir lūkesčių nepaisymas kitos šalies atžvilgiu. Ir nėra tokio praktinio vadovėlio, kuriame būtų aprašyta, kaip tų problemų išvengti. Daugiausia vadovėlių vadovams, nes jie valdyme turi didesnę reikšmę. Jie turi vadovauti grupei žmonių ir rasti „aukso vidurį“ tarp įmonės interesų bei tikslų ir žmonių poreikių.

Vadovavimo problema – tai ne įmonės ar atskiro jos darbuotojo asmeninis reikalas. Juk norint, kad įmonę lydėtų sėkmė, ji pasiektų aukštų rezultatų, turi stengtis abi pusės – ir vadovas, ir darbuotojas. Tik komandinis darbas gali būti efektyvus ir išvengiantis didelių vadovavimo problemų.

Naudota literatūra

1. R. Razauskas. „Aš vadovas“ – Pačiolis. Vilnius 1997m.

2. J.Kasiulis, V. Barvydienė „Vadovavimo psichologija“ – Technologija. Kaunas 2001m.

3. V. Mokšin „Ką ir kaip veikia vadovai“ – Vadovo pasaulis, 2003m. Birželis.

4. „Vadyba – ne karo laukas, bet… sėkmė priklauso nuo generolų“ (apie vadovavimo meną – Vadovo pasaulis, 1998m. lapkritis.

5. K. Gotberg „Reikia naujų idėjų: iš kur jų gauti?“ – Vadovo pasaulis, 2002m. spalis