Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Viljamas Šekspyras

Autorius: Dalius

Kiek daug yra parašyta knygų apie Viljamo Šekspyro kūrybą. Šiame pasakojime neketinu nagrinėti teksto ar kritikuoti rašytojo. Mane domina vienas rašytojas ir jo gyvenimas, tai – Viljamas Šekspyras. Kadangi medžiagos Šekspyro biografijai taip maža, žinau, kad įprasta pridėti jai svorio tuo, ką dr. Džonsonas (žymus anglų leksikografas) būtų pavadinęs pompastiškomis liaupsėmis, bet mums visiems nusibodo raginimai gėrėtis, kaip meistriškai V.Šekspyras vartoja balsius ir kelia mintį iš eilutės į eilutę, arba aikčioti dėl jo filosofijos šiuolaikiškumo ar gilaus žmogaus širdies pažinimo. Daugelis šiuolaikinių rašytojų, jei tūrėtų galimybė pasirinkti vieną iš dviejų atradimų – nežinomą Šekspyro pjesę ar Jo skalbinių sąrašą, visi galvotrūkčiais pultų raustis nešvariuose baltiniuose, nes Šekspyro gyvenimą vis gaubia ūkai ir neaiškumai. Tiktai iš nerimtų apkalbų, sklindančių seniau ir dabar Vorikštyre, gali sužinoti, ar greitai Viljamas pasigerdavo ir kiek kartų jis buvo susirgęs kokia nors liga. Bet apkalbos reiškia dėmesį, netgi meilę, todėl smagu matyti Šekspyrą kartais iškylantį kaip gyvą liaudies dvasią aludžių anekdotuose. Tačiau šiame pasakojime jų neperskaitysite.

1.1. Rašytojo tėvai ir Viljamo gimimas

Stratfordas netgi šešiolikto amžiaus vidury buvo išties gražus. Miestas su pusantro tūkstančio gyventojų plytėjo puikiame miškingame slėnyje, tarp dirbamų žemių ir ganyklų. Tai ne provincija: jis buvo ne toliau kaip už šimto mylių nuo Londono, prie gerų kelių, vedančių į istorinius vidurinės Anglijos miestus – Vusterį, Voriką, Bamberį, Oksfordą. Garsėjo architektūra. Šventosios Trejybės bažnyčia ir Švento Kryžiaus draugijos koplyčia stovėjo dar nuo trylikto amžiaus. Eivono upės krantus jungė nestokojantis elegancijos tiltas, pastatytas 1490 metais sero Hju Kloptono. Tokio miesto grožybėse gimė, augo, lankė mokyklą ir kūrė savo eiles V.Šekspyras.

Bet pirma norėčiau jums parašyti apie rašytojo tėvus, kurie jį užaugino ir išlavino. Džonas Šekspyras, toks Viljamo tėvo vardas, buvo garbėtroška, nes labai norėjo nusipirkti herbą ir, kad jo vardas būtų garsus ilgus amžius. Džonas suprato, kad jo pavardė yra ne aristokratiška. Džonas buvo padavęs prašymą dėl herbo, kuris patvirtintų jį esant bajorų luomo, net buvo išgalvojąs istoriją apie didį prosenelį. Bet ta istorija nepadarė įspūdžio Keliaraiščio ordino heroldui(šio ordino pareigūnas, kuris rūpinosi kilmingųjų genealogija, herbais ir pan.). Tada Džonas Šekspyras nusprendė susituokti su kilmingąja ir tokiu būdu gauti herbą. Per tris mylias į šiaurę buvo Vilingkoto žemes. Jose gyveno Ardenų kartos. Pas juos Šekspyrai nuomavo žemes iki tol, kol Džonas atsiskyrė nuo savo tėvų ir tapo verslininku. Tai D.Šekspyras toli nesidairydamas užsispyrė užkariauti Ardenų įpėdinės širdį ir prašyti jos rankos. Argi ne romantiška istorija – ūkininko sūnus peršasi aristokrato dvarininko dukrai ir laimi jos ranką, bet Ardenai jei ne kilme, tai materialine padėtimi, visai nebuvo aristokratai.

Meri buvo aštuntoji Roberto Ardeno duktė. Kai tas mirė 1556 m., jos dalis buvo nepaprastai didelė – šeši svarai su trupučiu ir šešiasdešimt akrų ūkis, vadinamas Ezbisu. Maždaug apie 1557 –tais metais Džonas ir Meri susituokė. Jie svaigo nauju gyvenimu: ūkininko sūnus tapo nepriklausomu verslininku, aristokrato duktė – jo žmona, jie turėjo savo namus( žiūrėti 1. pav.)ir dirbtuvę judriame, mieste. Meri buvo labiau linkusi į konservatyvumą nei jos mylimas vyras. Džono verslas buvo pirštinių dirbimas, bet tikriausiai apie šį verslą sukosi daug šalutinių. Toliau Džonas Šekspyras buvo pasiekęs neblogų valstybinių pareigų, bet po to apleido ir viską prarado. Bet viskas susitvarkė pačioje šimtmečio pabaigoje, kai Viljamas praturtėjo ir atstatė šeimos garbę. (1. pav.)

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11

Rašykite komentarą

-->