Studijoms.lt

Referatai, konspektai

V. Mačernio poezijos filosofinė prasmė

Autorius: Dainius

Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų.

V.Mačernis gimė 1921m. birželio 5d. Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Jis mokėsi Sedos progimnazijoje, Telšių gimnazijoje, kurią baigė 1939m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų k. ir literatūrą. 1940m. persikėlė į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1941m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo 1943m. Vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, V.Mačernis grįžo į tėviškę ir gyveno iki 1944m. Ten gyvendamas, V.Mačernis kūrė eilėraščius ir laiškais siųsdavo draugams. Eilėraščius iš originalų persirašinėdavo kiti, nes V.Mačernio kūryba tuo metu buvo populiari moksleivių, studentų, jaunosios inteligentijos sluoksniuose. Tokiu būdu jo poezija rankraščiais ir nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar iki poeto mirties. Bolševikų armijoms artėjant, V.Mačernis nusprendė trauktis į Vakarus, ir žuvo prie Žemaičių Kalvarijos 1944m spalio7d. Palaidotas Šarnelėje.

V.Mačernis nespėjo išleisti nė vieno savo poezijos rinkinio. Vienintelis didesnės apimties visiškai užbaigtas kūrinys “Vizijos” pirmą kartą išleistas Romoje, 1947m.

Vytautas Mačernis visą trumpą savo gyvenimą paskyrė žmogaus gyvenimo prasmės ieškojimui. Jis gilinosi į tokius sudėtingus būties klausimus kaip: kodėl jis gyvena Žemėje ? Kokia žmonijos misija joje ? Kodėl egzistuoja pasaulis, kupinas kančios, skausmo ir neapykantos. Jam pačiam teko tą skausmą išgyventi. Būdamas jautrios sielos, poetas negalėjo likti abejingas Lietuvą ir visą pasaulį sudrebinusiems įvykiams: pirmajai sovietinei okupacijai, vėliau fašistinės Vokietijos įsiveržimui, galiausiai antram pasauliniam karui, nusinešusiam tiek gyvybių. Todėl nenuostabu, kad jo poezijoje vyrauja niūri nuotaika, tamsios spalvos, pasaulio atšiaurumo tema. Ypač šia nuotaika persmelktas ,,Vizijų” ciklas, kur pasaulis įvardintas pikto vakaro, klajoklio vėjo, erdvėje pasiklydusio klajūno paukščio įvaizdžiais. Vytautui Mačerniui būdinga egzistencialistinė pasaulėjauta, kurios įdomiausias atstovas Vakarų Europoje Albertas Kamiu ir jo kūrinys ,,Svetimas”. Egzistencialistai teigia, kad žmogui jį supantis pasaulis priešiškas ir nepažinus, kad jame nieko nėra pastovaus, o asmenybė pasmerkta kovai, kančioms ir galiausiai pražūčiai. Tai patvirtina ir V.Mačernis:

Praeinančiam pasaulyje praeisiu,
Kasdien suduždamas ir išdidus.

Tačiau Mačernis nėra egzistencialistas. Jis tik nagrinėjo tuos pačius būties klausimus, kaip ir šios filosofinės krypties atstovai. Ypač ryškiai jaunojo poeto kūryboje atsispindi pagrindinė egzistencializmo tema – kančia, nes V.Mačernio kūriniuose lyrinis subjektas dažnai nelaimingas ir kenčiantis dėl pasaulio nepažinimo.

Visą gyvenimą V.Mačernis siekė pažinti ir jį supantį pasaulį, nes tik ieškodamas gali surasti gyvenimo esmę. Einant pažinimo keliu, kyla daug ir įvairių klausimų, į kuriuos atsakymai ne visada surandami. V.Mačernis – vienas labiausiai klausiančių Lietuvos poetų. Klausimai būdingi visai jo lyrikai.

Nemažai sonetų parašyti nepaisant pagrindinių taisyklių, kurios būdingos šiai poezijos rūšiai – keturiolika eilučių, aiški mintis, jos užuomazga ir pabaiga su apibendrinimu bei išvada. O Vytauto Mačernio sonetuose pagrindinė mintis dažnai paslėpta, neaiški, tęsiasi per visą sonetą (tai rodo strofos, arba visiškai neatskirtos, arba atskirtos ne taškais, o kableliais, pavyzdžiui, septintajame rudens sonete). Dažnai sonetas baigiasi be pagrindinės išvados ar apibendrinimo. Tai parodo ir savita skyryba – nemažai sonetų pasibaigia ne tašku, o daugtaškiu arba klaustuku. Daugtaškis parodo, kad sonete ne viskas išsakyta, kad daugiau pasakyti ar išsiaiškinti neįmanoma. Klaustuku besibaigiantis sonetas rodo, kad lyrinio ,,aš” eita ieškojimų keliu, tačiau atsakymai taip ir nesurasti. Dažnai lyrinis subjektas ieško atsakymų, žinodamas, kad tiesos neras. Kartais poetas sulieja šių abiejų skyrybos ženklų reikšmes – tinka tiek klaustukas, tiek daugtaškis. Pavyzdžiui, dvidešimt aštuntajame žiemos sonete:

Taip! Trokštu – nes esu gyvenimo besotis –
Gyvent, gyvent, visus kaskart mylėt labiau,
Galbūt ir dar ko nors… Argi aš pats žinau…

Kartais galima rasti ir tokių klausimų, kurie išryškėja iš viso soneto konteksto, toks, pavyzdžiui, yra antrasis rudens sonetas.

Norėdamas pažinti pasaulį, atskleisti visas jame glūdinčias paslaptis, lyrinis subjektas pats sau užduoda klausimus. Jis nepatenkintas gyvenimu, nesuvokęs ir neišsiaiškinęs visų būties klausimų. Dėl visiško nežinojimo sieloje tuščia, nejauku. Dvidešimt penktajame V.Mačernio žiemos sonete pasakyta: ,,Man neramu. …” . Nerimas atsiranda žinant, kad pasaulyje daug neaiškumų. Nežinoma netgi nerimo priežastis. Septintajame žiemos sonete lyrinis subjektas pabunda vidurnaktį, (,,Vidurnaktį dažnai aš pabundu) kamuojamas nežinios:

Ir aš nebežinau,
Kas daros su manim.

Lyrinis subjektas, suvokęs, kad pasaulyje yra daug paslapčių, bando išsiaiškinti jas. Dažnai paslaptys pateikiamos kaip klausimai, t.y. patys klausimai jau paslaptys. Jie ne buitiniai, o filosofiniai. Ne kiekvienas juos gali užduoti, nes norint tai padaryti, reikia suvokti save, todėl pirmasis klausimas bus: ,,Bet kas gi aš esu ?”

Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas atsakymo neturės – tai patvirtina ir soneto pabaiga: ,,…Argi aš pats žinau…”. O bandymas spėlioti, paženklintais žodžiais, turinčiais neaiškumo seką: turbūt, kažkoks, keistas, lydinys, galbūt, ko nors… . Klausimas apie save nėra labai originalus. Dar antikos filosofas Chilonas Apolono šventyklos sienoje išrašė žodžius: ,,Pažink save”. Prieš bandant pažinti pasaulį, gal geriau pabandyti bent truputį suvokti save, nes paslapčių ir čia pakaks. O tada gal ir pasaulio nepažinumas negąsdins. ,,Aš” ir yra didžiausia visatos paslaptis, o ne kiti, nes reikia suvokti savo atėjimo į pasaulį prasmę, kodėl ,,aš” pasauliui reikalingas.

,,Kodėl aš pats esu?” Tai jau sudėtingesnis klausimas, nei klausimas, kas aš esu, nes žodyje ,,kodėl” slypi ryšio su pasauliu ieškojimas. ,,Aš” esu ne pats savaime ir ne dėl savęs. Yra kažkoks, tegul ir nežinomas kiekvieno žmogaus egzistavimo tikslas. Tai svarbus lyriniam subjektui dalykas. Apie save keliamas klausimas parodo, kad lyrinis subjektas subrendęs kaip asmenybė ir jau gali gilintis į save kaip asmenybę, turinčią kažkokią misiją Žemėje.

Ryšį su pasauliu poetas sutvirtina “kelio” ir “ėjimo” simboliais. Lyrinis subjektas pradeda ieškoti gyvenimo prasmės: “Einu, bet nežinau, į kur nueisiu”. Ėjimas siejasi mums su keliu, o simbolinę šio įvaizdžio prasmę paryškina epitetas “šio klausimo keliu”. Kelias nuo viduramžių simbolizuoja gyvenimą, taip pat reiškia gyvenimo kaip dvasinio tobulėjimo, pažinimo simbolį. Gilinimasis į save padeda tobulėti dvasiškai. Norėdamas sužinoti, kodėl jis atėjo į pasaulį, lyrinis subjektas pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, imdamas iš šio viską, ką galima gauti: ir kūniškuosius (žemiškus) ir dvasinius malonumus. Apie tai kalba dvyliktasis ir dvidešimt penktasis rudens sonetai. Dvidešimt penktajame sakoma: “Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių”. Gyvenimo kaip vaisiaus suvokimas mums asocijuojasi su Pažinimo medžiu, su Biblijos (Senojo Testamento) simboliais – Pažinimo vaisiaus paragavimas ten traktuojamas kaip nuodėmė, kaip poelgis, atnešęs žmonijai daug vargo. Sonetų lyrinis subjektas semiasi visų kūniškų malonumų ir žemiškų jausmų: “Gyvenu, bet palaidai ir be prasmės”. Net leidžia sau pajusti nuosmukį, kad vėliau siela pajustų atgailą, nes nepadaręs nuodėmės, nepatirsi ir atgailos:

Leidžiu jai ištvirkt ir atgailauti,
Užsivilkęs aštrią ašutinę.

Nuo atgailos vienas žingsnis iki dvasinio pasaulio ir jį sotinančių dalykų – mokslo, meno … Lyrinis subjektas sudvejintas, jame tartum gyventų du pradai: Žemės malonumų ieškojo ir aukštesnis, dvasinis. Mačernio sonetuose juos įvardija personažai iš Renesanso epochos: Sanča Panča ir Don Kichotas.

Sudvejinta lyrinio ,,aš” siela, kaip ir šie du herojai, skirtingai priima pasaulį. Viena sielos pusė (donkichotiškoji) šaukia į kovą už tiesą, garbę, meilę, negailint savęs. Kita, šnekanti Sančos Pančos lūpomis, teigia, kad reikia gyventi be jokių rūpesčių, nuotykių, nekovojant ,,su malūnais ir fantazijom”, t.y. nešvaistant jėgų įvairiausiems darbams ir nepasiekiamiems tikslams. Pasaulio neįmanoma pakeisti. Šie abu herojai skirtingai regi pasaulį. Ten, kur vienas mato didingą riterį su spindinčiu Mambrino šalmu, kitas ten įžvelgia kirpėją ant asilo ir vario lėkštę. Sanča Panča pasaulį stebi protingo praktiko akimis, matydamas tai, ką turi matyti ir kas iš tikrųjų yra (jeigu tai, ką matome, yra teisinga), o Don Kichotas stebi pasaulį idealisto akimis, gyvena savo idėjomis ir fantazijomis.

Nerasdamas ramybės šiame žemiškame pasaulyje, lyrinis subjektas bando ją suieškoti savo fantazijose, kurių pasaulis toks pat realus kaip ir žemiškasis, nes taip pat egzistuoja, tačiau tik skirtingoj erdvėj – vaizduotėj.

Vienas iš galimų atsakymų, kodėl žmogus gyvena Žemėje, yra meilė. Meilė, Mačernio supratimu, sudvasinta, dieviška, apsauganti nuo pasaulio negandų. Todėl Mačernio paskirta jai nemažai sonetų, pavyzdžiui, trečiasis rudens ir trisdešimt aštuntasis – keturiasdešimt trečiasis žiemos, sudarantys atskirą “Metų sonetų” ciklą “Šokėja ir asketas”. Tai gal meilė ir bus atsakymas, kodėl žmogus gyvena žemėje. Tačiau taip nėra, nes tai tik dalis atsakymo.

Meilė – viena iš mūsų egzistavimo šiame pasaulyje priežasčių, bet ne pagrindinė.

Norint sužinoti kitas žmogaus atėjimo į Žemę priežastis, reikia užduoti dar vieną klausimą.

“Kodėl pasaulis ir žmogus, ir visa tai” Šis klausimas universaliausias, nes į jį įeina kiti, daug mažesni klausimėliai, prasidedantys žodeliu kodėl, nes pasaulis sudarytas iš daugybės jame esančių daiktų, ir norint sužinoti kiekvieno reikšmę, reikėtų uždavinėti atskirus klausimus.

Lyrinis subjektas trokšta sužinoti, kodėl egzistuoja žvaigždės, dangus, visata… . Kokia viso to reikšmė? Jis neranda ramybės, neišsiaiškinęs visų paslapčių (“Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa”). Tačiau į juos atsakyti taip pat sunku, nes atsakymų per savo trumpą gyvenimą žmogus negali rasti. Todėl ypač svarbu mokėti sutramdyti laiką, mūsų gyvenimo valdovą, visa ko griovėją. Aštuonioliktajame žiemos sonete lyrinis subjektas palyginamas su viduramžių alchemiku, ieškančiu gyvybės eliksyro. Šis įvaizdis mus pasiekė nuo viduramžių. Nors noras likti visada jaunam ir nemirtingam daug senesnis ir atėjo nuo antikos, o gal ir dar ankstesnių laikų, tačiau tik viduramžiais pradėta gilintis į tai. Nuo tada atsirado pasakojimai apie gyvybės obuolį, šventąjį Gralį, gyvybės vandenį ir kitus daiktus, turinčius stebuklingų savybių. Tais laikais mistinis mokslas – alchemija – kūrė įvairiausius cheminius preparatus, tikėdamiesi atrasti jaunystei ir gyvybei eliksyrą. Tačiau tokie vaistai sukurti nebuvo ir nebus. Nes ne žmogui ši paslaptis (kaip ir daugelis kitų). Žmogus tik dulkė prieš kažką daug aukštesnio, kuris saugo visas pasaulio paslaptis ir kurio rankose mūsų visų likimas. Ne tik mus, bet ir visą mūsų žemę valdo ši būtybė, žmonių įvardinta Dievu. Tai supranta ir V. Mačernis. Jo penkioliktame sonete pasakyta:

Kur eini? – Tuštumon.
Ką surasi ten? – Nieko.

Du klausimai ir du atsakymai. Žmogus suprastas, kad visą savo gyvenimą jis einą į nebūtį, į mirtį, iš kurios dar nė vienas negrįžo, todėl niekas ir nežino, kas laukia mūsų ten, tegalima sakyti, kad nieko.

V.Mačernis – vienas iš filosofiškiausių Lietuvos poetų. Jis nepasako atsakymų į iškeltus klausimus, nes supranta, kad jie nebus teisingi. Tuo tarpu daugelis poetų dažnai duoda patarimus ir atsakymus, lyg žinodami visas paslaptis ir būdami visada teisūs…

Rašykite komentarą

-->