Studijoms.lt

Referatai, konspektai

V.M. Putinas – Simbolizmo raida

Autorius: Eligijus

Seinų kunigų seminarijos klierikas, tik išspausdinęs pirmuosius eilėraščius, susižavėjęs skaitė simbolistinę J.Baltrušaičio lyriką, kaip ir B. Sruoga. Pasiųstas 1915 m. į Petrogrado dvasinę akademiją tęsti teologinių studijų, pasinėrė į V.Solovjovo filosofiją, nutiesusią pasaulėžiūros pagrindus rusų simbolizmui, taip pat į Viač. Ivanovo ir A. Bielyj, simbolizmo teoretikų, veikalus. Bet pats nesigarsino, o ir nesijautė esąs modernistas, nors rašė su didžiausia pagarba apie R.M. Rilkę, žavėjosi O. Wilde’o proza, o gyvenimo pabaigoje net kūrė eilėraščius, parafrazuodamas Ch. Baudelaire’o posmus. Nuosekli tradicijos plėtotė, o ne jos laužymas ar neigimas atrodė jam pats vaisingiausias kelias mažos tautos literatūrai. Menas yra chaoso apvaldymas, todėl „kūrybos pradai turi eiti iš tvarkos, šviesos ir harmonijos”. Minties aiškumas ir formos disciplina intelektualinio tipo asmenybei buvo lemiamos kūrybinio akto premisos, rišusios jį prie klasikinių poetikos normų. O psichologinis kūrybos turinys – žmogaus vidinis išsivadavimas – pulsavo tokiomis dramatiškomis įtampomis, kurios integravo rašytojo kūrybą į moderniosios literatūros problematiką ir savijautą. Tarp klasiškai monumentalios formos ir psichologinių būsenų sprogdinančios energijos susidarė nuolatinė įtampa, lėmusi Mykolaičio-Putino kūrybos savitumą.

Pradėjęs rašyti eilėraščius Maironio herojiškų šūksnių sintakse, Mykolaitis-Putinas ir savo pirmose knygose (Raudoni žiedai, 1917; Raštai, 1921) išlaikė platų retorinį mostą, valingą sakinių eigą, griežtą ritminių konstrukcijų simetriją, šiek tiek sušvelnintą V.Krėvės folklorinių stilizacijų atgarsiais. Klasikinė tradicija įbrėžė į jo mąstyseną veržlų judesį aukštyn kaip eilėraščio kulminaciją ir net kūrybos tikslą („meno prasmė yra ta, kad privalo kelti aukštyn žmogaus ir pasaulio sielą”). Santūrią poeto saviraišką, koncentruojančią ne akimirkos, o ilgo laiko išgyvenimus, ši tradicija lenkė į „lyrinį objektyvumą” (balades, poemėles), kuris turėjo atverti universalias reikšmes.
Poeto susidaryta simbolistinė lyrikos samprata – „regimojo pasaulio” medžiagą jungti „su amžina dievybės mintimi”, peršviesti ją „aukštesniųjų vertybių šviesa” ir „idealingumo pasiilgimu” – atliepė teologinių studijų bei religinių meditacijų išugdytą vidinę būtinybę susitelkti savy „akivaizdoj didingo pasaulio slėpinio” ir siekti dvasinio tobulėjimo. Simbolizmo poetika užšifravo religinio pasaulėvaizdžio šaltinius. Bet pragydusių žvaigždynų, erdvių ruimingų, žydrių padangių vaizdiniuose išliko kategoriškas aukštybių ir begalybės ilgesys, siekimas gėrio, grožio ir harmonijos idealų, spindinčių „Visatos didybėj”. Idealingumas, transformuotas į simbolių sistemą, virto etinio taurumo šviesa, teikiančia poeto kalbėjimui ypatingos sugestijos. Ne atspindėti esama, o veržtis į nepasiekiama – pagrindinė eilėraščio moralinė direktyva ir vaizdų judėjimo kryptis, įgavusi didingos įtampos. „Sukruvintom rankom / Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį / Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki”.
Anapus individualios psichikos Mykolaičio-Putino eilėraštyje šviečia fundamentalūs būties dyžiai, ir aš, eilėraščio veikėjas ir kalbėtojas, įgyja tikrąją vertę, tik prisilietęs objektyvios ir amžinos būties formų. Poetui rūpi ne vienkartinės būsenos tėkmė, o žmogaus vieta pasaulio sandaros pamatuose. Lyrikos kūrinys įgauna filosofinio turiningumo, prabylančio ne silogistiniais samprotavimais, o aukštyn besiveržiančios sielos intuityviu sąlyčiu su pasaulio visuma („Vieninteliu mostu, vieninteliu žvilgsniu / Apveizdi pasaulį”). Eilėraštis išauga iš refleksijos, filosofuojančios ir jaučiančios minties, kuri atmetė poetinio suvokimo naivų jausmingumą ir empiriškumą. Moralinės ir filosofinės vertės čia sustoja ties žmogaus jutimų srautu kaip budrūs sargai, viską stebėdamos, tikrindamos ir teisdamos, versdamos reformuoti save, būti savyje ir tuo pačiu atsitraukti nuo savęs, tarsi susvetimėti sau pačiam. Tai alter ego, būdingas suskaldytai simbolisto sąmonei. Ne tiesos konstatavimas ir teigimas, o jos ieškojimas nežinios situacijoje lėmė refleksinės lyrikos turinį ir sandarą.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->