Studijoms.lt

Referatai, konspektai

V. Kavolio kultūros teorija ir tyrimo metodologija

Autorius: Sigitas

” Visi kalba apie kultūrą, bet kiekvienas ją savaip supranta – ar nesupranta”, – teigia A.J7 Greimas.

Kultūra, arba civilizacija plačiąja prasme, yra kompleksinė visuma, apimanti žinias, meną, teisę, paprašius ir bet kokius sugebėjimus bei įgūdžius, kuriuos įgyja žmogus kaip visuomenės narys.( E. B. Tyloras)

V. Kavolis teigia, kad ” ir kultūros samprata, ir santykis su gyvenimu kiekviename regione ir krašte skirtingas”. Jis pateikia 10 kultūros sąvokos analitinių plotmių:

1. Kultūra- kalbinė sistema, kurioje išryškėja tautinė savimonė, inteligencija, socialinis laipsnis.
2. Kultūra kaip politinė kova.
3. Kultūra kaip meno kūrinys.
4. Kaipo prekyba simboliniais produktais.
5. Kaip empirinis pažinimas
6. Kultūra kaip transcendencijos paieškos.
7. Ieškojimas emocinio balanso savyje ir aplinkoje.
8. Kaip moralinio elgesio modelis.
9. Kaip autobiografinė deklaracija.
10. Kultūra kaip pasaulio teismas ( teisia esamą tikrovę).

” Kultūra, pateikiama kaip tam tikra visuma, apimanti visas gyvenimo sferas – ir meną ,ir mokslą, ir politiką, ir ekonomiką, policijos elgesio normas ir kita” – V. Kavolis.

V. Kavolio nuomone, ” šiandien ta visuminė kultūros samprata fragmentuojasi, kiekviena grupė visuomenėje turi savo skirtingą visumą. Kultūra, kaip visuma gali būti suvokta kaip tam tikrą, bet kintantį istorinį santykį įgyjantis logiškai nesusietų dalių rinkinys. Kultūros visumą apibrėžia ne logika, o istorija”.

Vengiu kultūros teorijos sąvokos.

Kurse naudosiuosi keturiais pagrindiniais metodais. Literatūrologiniu metodu, kuriam esmiškai tyrinėti tekstų konstrukcijas, kaip tekstai organizuojami. Istoriniu metodu, kuriam svarbiausi procesai, atsiradimo, brendimo, kitimo, žlugimo vyksmas kultūros reiškinių pasaulyje. Sociologiniu metodu, kuriuo tyrinėjami ryšiai tarp kultūros. Elementų ir socialinio elgesio bruožų, svarstomos interpretacinės bendruomenės, ką jos priima ir atmeta. Ir civilizaciniu metodu.

Pagal V. Kavolį ”Civilizacija – pati didžiausia, simbolinė struktūra, kurią galima atpažinti žmonijos patirtyje. Civilizacinis metodas reikalauja visų tyrinėjamų detalių sutalpinimo į plačiausius rėmus, atpažįstamus istorijoje ir žmonijos patirtyje. Sakysim, kalbėdami apie sąžinės sampratą, bandome vakarietišką sąžinės sampratą suvokti Vakarų civilizacijos rėmuose ir lyginam su kinietiška, japoniška, indiška ,islamo. Kiekvienoje iš jų toji samprata tik skirtingai suvokiama, nes įsprausta į skirtingą visumą Civilizacija Yra toji visuma, kurią galima suvokti.

Dabartinėje teorinėje sociologijoje daug dėmesio kreipiama ne į kultūros autoriteto ar koherencijos klausimus, bet į visuomenės ir kultūros santykio problemą.: kaip kultūra Dalyvauja visuomenės gyvenime? Dabartinėje teorinėje sociologijoje skirtumą tarp kultūros ir visuomenės stengiamasi nugalėti keliant klausimą, kaip kultūra dalyvauja visuomenės veikloje? Modelis vyraujantis socialiniuose moksluose: pagrindiniai Elementai – socialinė struktūra, praktika ir asmenybė- visi turi ryšius ,tam tikrą įtaką vieniems ir kitiems, ir iš karto nėra nustatyta, kuris elementas bus dominuojantis. Nei kultūra, nei socialinė struktūra nelemia visko, kas įvyks, tai gana atvira schema – žmogus suvokiamas kaip veikėjas, kuris visą laiką turi daryti apsisprendimus, visiškai nenuspėjamus net ir realiose , suprantamose situacijose. Konkretus šio modelio pavyzdys būtų sociologo Norberto Eliaso studija Apie civilizacijos procesą. Eliasas nagrinėja ryšį tarp politinės galios konsolidacijos(pastaroji priklauso socialinių praktikų schemai) ir vidinės impulsų kontrolės(asmenybės sfera) XIII-XVII amžiaus Europoje.

Humanitarinis modelis nagrinėja kaip atsiranda kultūra, nauji kultūros elementai . Humanitarinio modelio pavyzdžiu būtų galima pasirinkti literatūrologo Stephen Greenblato knygą Nuostabios nuosavybės. Šiame veikale nagrinėjama, kaip europiečiai yra atradę jiems anksčiau nepažįstamus kraštus – Naująjį pasaulį – ir apie jį galvoję. Nauji kultūros elementai atsiranda kaip galios santykio išraiška. Stebėtojas yra galingas , stebimasis laikomas pasyviu, ir nauji kultūros elementai – Amerikos interpretacijos – kuriami kaip galios santykio išraiška. Kai kultūra kuriama kaip galios išraiška galima numatyti, kokias savybes ji įgis. Kultūra kuriama ne individo galvoje, o užkariautojų kolektyvo. Grynajame humanitariniame kultūros kaitos aiškinime užtektų aprašyti , kaip kultūra kinta – kuo nauji tekstai, ritualai, ar kiti kultūros produktai skiraisi nuo senesnių. Čia nebūtina kelti priežastingumo klausimo. O jeigu šis klausimas kyla, tai teksto naujovė paaiškinama kaip individo galvosenos, jo asmeninio išradingumo išraiška. Du pagrindiniai humanitarinio modelio variantai: 1. Senos reikšmės perorganizuojamos į naują klasifikacinę sistemą 2. Nauja patirtis įspraudžiama į senas kategorijų sistemas. Tai dvi galimybės naujoms kultūros reikšmėms atsirasti.

Kuo skiraisi sociologinis modelis nuo humanitarinio? Galima išskirti kelis sociologinio galvojimo variantus, aiškinančius ,kaip atsiranda naujos kultūros dalys. Vienas iš jų būtų paremtas mintimi, kad visuomenė tiesiog save įrašo į kultūrą, į kultūrinius tekstus: savo bruožus, savybes, savo sąrangą įrašo į dailės kūrinius, literatūrinius veikalus, ritualus, teisės teorijas ir kt.

Šiandien dažnesnė sociologinio modelio versija siūlytų mintį, kad visuomenė ne įsirašo į kultūrą, bet veikia kultūros kūrimą, parūpindama jam tikras galimybes ir ribas.

Istorinio modelio pavyzdys būtų Donaldas Brovnas, nagrinėjęs klausimą, kodėl kai kurios civilizacijos rašė istorijas, o kitos tuo nesidomėjo. Jo išvada: istorija rašoma mažiau hierarchiškose visuomenėse, kuriose daugiau socialinio judrumo ir daugiau individualizmo.

Naudota literatūra: V. Kavolio ” Kultūros dirbtuvė”

Rašykite komentarą

-->