Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Užsienio prekybos reguliavimas tarifinėmis ir netarifinėmis priemonėmis

Autorius: Nojus

Prekių mainai naudingi visoms besivystančioms šalims, kitaip jie laisva valia nevyktų. Mažoms šalims užsienio prekyba yra vienintelis būdas ekonomiškai neatsilikti nuo didžiųjų, o dažniausiai – tiesiog būdas garantuoti savo egzistavimą. Nors tarptautinė naudinga šalims, pasaulis išbandė įvairiausius būdus, kaip ją riboti. Bet gerų ribojimo būdų neatrado, nes jų paprasčiausiai nėra. Bet koks prekybos apribojimas galiausiai virsta žala visuomenei.

Dauguma mokslininkų ir ekonomistų pritaria tarptautinės prekybos liberalizavimui, muitų ir kitų prekybos barjerų panaikinimui. Ši pozicija remiasi ekonomine analize, įrodančia laisvosios prekybos naudą ne tik kiekvienai valstybei, bet ir visam pasauliniam ūkiui. Tačiau pateikiama nemažai svarių argumentų, teisinančių prekybinių apribojimų įvedimą ir rodančių jų blogą įtaką atskiros visuomenės grupės ar valstybės požiūriu.

Šiame darbe nagrinėsiu labiausiai naudojamą prekybos reguliavimo priemonę, ir jų įtaką valstybės ekonomikai bei eiliniams vartotojams. Prekybos reguliavimas yra valstybės suformuota mokesčių sistema, kuria siekiama apsaugoti nacionalinius gamintojus nuo užsienio prekių konkurencijos, reguliuoti atskirų prekių paklausą ir pasiūlą, saugoti šaliai svarbius gamtinius išteklius, spręsti gamtosaugos problemas, papildyti valstybės biudžeto pajamas ir įgyvendinti kitokius protekcionistinės ir merkantilistinės politikos uždavinius.

1. Tarptautinės prekybos ribojimo tikslai ir priežastys
Prekybiniai apribojimai visada naudingi konkuruojančių su importu prekių gamintojams. Jei prekės gaminamos šalies viduje, gamybos kaštai dideli, ji negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis, tai gamyba ir užimtumas šioje šakoje mažės. Šis neigiamas užsienio prekybos poveikis koncentruojasi viename ar keliuose vidaus sektoriuose, kai tuo tarpu užsienio prekybos nauda – galimybė pigiau vartotojams nupirkti importuojamą prekę, nei ją parduoda vidaus gamintojai, pasiskirsčiusi tarp daugelio ekonomikos objektų. Todėl neigiamas pasekmes patiriančio sektoriaus darbuotojai turi žymiai didesnius stimulus ir galimybes siekti, kad sektorius būtų kuo daugiau apsaugotas nuo pigesnių užsienio prekių konkurencijos Vyriausybės lygiu priimant tokius sprendimus dažnai neatsižvelgiama į tai, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir kokybės gerinimo stimulus. Be to neatsižvelgiama į vartotojų interesus.

Šalies pramonės apsauga grindžiama tuo, kad dalis pramonės šakų turi pranašumą, kuriam įgyvendinti reikia laiko. Todėl būtina sukurti palankias sąlygas, kol pramonės šaka sutvirtės ir galės konkuruoti su užsienio produkcija. Šiuo metu šis argumentas išryškėja vykdant prekybos politiką, kai valstybė remia tam tikros šakos produkcijos eksportą, padėdama tos šalies gamintojams įsitvirtinti užsienio rinkose, arba padeda plėtoti naują pramonės šaką. Pastaraisiais atvejais reikėtų palyginti dabartinius nuostolius su būsimais privalumais. Netgi jeigu prekės importuojamos už normalią (nedempinginę) kainą, jaunai pramonei reikės įveikti nemažai sunkumų skverbiantis į rinką. Tarptautinis patyrimas šioje srityje rodo, kad įvesti prekybos apribojimai paprastai išlieka, o ginama pramonės šaka netampa pajėgi konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Paskutinius 40 metų vykdoma potencialių eksporto sektorių gynimo politika Lotynų Amerikoje dažniausiai nuvylė, kai tuo tarpu ryški Azijos valstybių užsienio orientacija pasižymėjo aukštais ekonomikos augimo tempai.

Dažnai teigiama, kad šalis turi apsaugoti tas importo pakaitalus gaminančias šakas, kurios gamina ir naudoja ribotus gamtos išteklius (pvz. žemės ūkis, anglies pramonė). Šiuo atveju mėginama išvengti aprūpinimo rizikos, palaikant pakankamą vidaus gamybinių pajėgumų lygį.

Optimalaus tarifo argumentas naudojamas tada, kai šalies rinka yra tokio dydžio, kad ji gali daryti įtaką pasaulinių kainų lygiui. Tuomet galima parinkti tokį muitų tarifą, kuris būtų naudingiausias šaliai. Nustačius optimalų tarifą, šalis gautų didžiausias pajamas ir apsaugotų savo pramonę.

2. Tarptautinės prekybos reguliavimo priemonės

3. Užsienio prekybos reguliavimas tarifinėmis priemonėmis

Užsienio prekyba reguliuojama tarifiniais ir netarifiniais metodais. Tarifinių užsienio prekybos reguliavimo metodų taikymą lemia šalies sudarytos laisvosios prekybos sutartys, darančios didelę įtaką bendram prekybos liberalizavimui. Šalims, su kuriomis Lietuva yra sudariusi laisvosios prekybos sutartis, tenka apie 70 proc. visos užsienio prekybos apyvartos. Šiuo metu Lietuva yra pasirašiusi galiojančias Laisvosios prekybos sutartis su ES, Europos Laisvosios Prekybos Asociacija (ELPA), Latvija, Estija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Turkija, Ukraina, Vengrija, Rumunija ir Bulgarija.

Tarifinėms užsienio prekybos reguliavimo priemonėms priskiriami muitai.

Muitas – tai mokestis (piniginė prievolė valstybei), kurį reikia sumokėti tuomet, kai prekės yra importuojamos į šalies muitų teritoriją.

Muitais apmokestinamos į šalies muitų teritoriją importuojamos prekės, išskyrus atvejus, numatytus Muitų tarifų įstatyme bei Muitinės kodekse. Muitų tarifų įstatymas nustato taikomų muitų rūšis, muitų taikymo atvejus, muitų tarifų importuojamoms į šalies muitų teritoriją prekėms sudarymo, tvirtinimo ir taikymo tvarką. Įstatymas taikomas visų juridinių ir fizinių asmenų vykdomam prekių importui į šalies muitų teritoriją.

3.1 Muitų rūšys

Muitų tarifų įstatyme numatyta, kad Lietuvos Respublikoje gali būti taikomi šių rūšių muitai:

• bendrieji,

• specialieji,

• antidempingo,

• kompensaciniai,

• protekciniai,

• išlyginamieji,

• fiskaliniai.

Specialieji muitai yra taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš kitų šalių vienašališkai įvestus muitus. Jie nustatomi kiekvienu atveju atskirai remiantis specialiais įstatymais.

Antidempingo muitai taikytini, kai į šalies muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala vietinei pramonei, tokios žalos vietinei pramonei grėsmė yra reali kliūtis kurti vietinę pramonę. Antidempingo muitų įvedimą ir taikymą reglamentuoja antidempingo įstatymas.

Kompensaciniai muitai taikomi, kai į šalies muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos šalies interesams. Antisubsidijinės (kompensacinės) priemonės gali būti taikomos ne tik tam tikrų prekių importui, bet ir valstybei. Vienu metu importuojančioji šalis gali taikyti tik vieną priemonę: antidempingą ar kompensacinius muitus. Šių priemonių negalima taikyti tuo atveju, jei neįrodoma, kad sukeliama ar gali būti sukelta esminė žala vietinei pramonei.

Protekciniai (apsaugos) muitai yra taikytini tuomet, kai į šalies muitų teritoriją importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Jie taikomi, kai dėl žymiai išaugusio tam tikrų prekių importo daroma žala vietos gamintojams. Protekciniai muitai taikomi konkrečiai prekei, nepriklausomai, iš kokios šalies ji importuojama ir kas yra jos gamintojas. Šie muitai taikomi toms prekėms, kurios gaminamos šalyje, bei kurioms netaikomi akcizai, o jeigu akcizai yra taikomi, tai muitai imami daug didesni nei nustatyti akcizai.

Fiskaliniai muitai yra tie, kurių tikslas yra apmokestinti prekes, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas.

Išlyginamieji muitai, kurie taikomi, kai prekės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir nacionalinės gamybos prekių kainas.

Daugeliui prekių (vaistams, medicinos technikai, vaikų mitybos produktams, kuro ir energijos ištekliams, energiją taupančioms medžiagoms, beveik visoms mašinoms, įrengimams ir žaliavoms, negaminamoms Lietuvoje, bet reikalingoms jos pramonei) importo muito tarifai nenustatyti. Importo muitai nustatyti daugiausia toms prekėms, kurios yra gaminamos šalyje ir kurių importas gali padaryti didelį neigiamą poveikį šalies ūkiui. Tam tikrais įstatyme numatytais atvejais (laikinojo prekių įvežimo, laikinojo prekių įvežimo perdirbti, labdaros ir paramos siuntų įvežimo) importo muitai netaikomi.
Pagal muitų taikymo pobūdį muitai gali būti:

Nuolatiniai – mokami už importuojamas į šalies muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laikotarpio nepriklausančios muito normos.

Sezoniniai – mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį importuojamas į šalies muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos. Sezoniniai gali būti tik bendrieji ir specialieji muitai. Bendrieji – taikomi siekiant reguliuoti šalies užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą.

Importuojamoms ar eksportuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių aukščiau paminėtų rūšių muitai. Kiekvienas iš šių muitų apskaičiuojamas neatsižvelgiant į kitus, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

3.2 Muitų sistemos dalys

Užsienio prekybą sudaro prekių išvežimas iš šalies ir įvežimas į šalį, todėl bendrą muitų sistemą sudaro trys dalys:

Importo (įvežamų į šalį prekių) muitai. Importo muitų sistema – tai atitinkamai sugrupuotas sąrašas prekių, kurios apmokestinamos nustatyto dydžio mokesčiais, įvežant jas per valstybinę sieną. Tai pagrindinė tarptautinės prekybos reguliavimo dalis, nes jos pagalba įgyvendinami muitų politikos tikslai.

Eksporto (išvežamų iš šalies prekių) muitai. Eksporto muitų sistema – tai sąrašas prekių, kurių išvežimu į užsienį valstybė nesuinteresuota, tačiau draudimo netaiko. Dažniausiai naudojama siekiant apriboti šalies gamtinių išteklių išvežimą arba šalyje jaučiant kokių nors prekių stygių. Atskirais atvejais eksporto muitai duoda galimybę padidinti eksportuojamos produkcijos kainą kitų šalių vartotojų sąskaita ir, nedidinant eksporto apimčių, papildyti valstybės biudžeto pajamas. Tačiau tada reikia turėti labai tvirtas tos prekės pozicijas pasaulinėje rinkoje.

Tranzitiniai (pervežamų per šalį) muitai. Tranzito muitų sistema- tai mokestis už gabenamas per šalies teritoriją prekes į kitas šalis. Viena vertus, tai valstybės biudžeto pajamų papildymo įrankis, o kita vertus, nepageidaujamų prekių srautų per šalį ribojimas, siekiant nepabloginti ekologinės situacijos ar sprendžiant kai kuriuos užsienio protekcionistinius politikos uždavinius.

3.3 Importo muito norma

Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į šalies muitų teritoriją prekės, gali būti :

• Preferencinė;

• Konvencinė;

• Autonominė.

Importuojamoms prekėms, kilusioms iš valstybių, su kuriomis vykdomos laisvosios prekybos sutartys, taikomi preferenciniai muitai. Jie yra patys mažiausi arba nuliniai. Preferencinė muito norma yra taikoma tuomet, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis šalis yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria šalis yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą.

Šaliai tapus Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare, visoms jos narėms taikomas didžiausio palankumo statusas. PPO šalys narės sudaro šalių grupę, kurių kilmės prekėms taikomi konvenciniai muitai. Šie muitai taip pat taikomi ir prekėms, kurių kilmės šalys yra Baltarusija, Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas bei Vietnamas. Prekybos apyvarta su minėtomis šalimis sudaro apie 25 proc. užsienio prekybos apyvartos. Konvencinė muito norma taikoma tuomet, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis šalis yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą.

Autonominiai muitai yra taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms valstybė tarptautinėmis sutartimis nėra suteikusi didžiausio palankumo prekyboje statuso arba nėra nustačiusi kito prekybos režimo (pvz., nepasirašyta bei/arba neratifikuota laisvos prekybos sutartis). Šiuo metu autonominiai importo muitai yra taikomi maždaug 5 proc. prekių importo.

Tarifinėms užsienio prekybos reguliavimo priemonėms sąlygiškai gali būti priskiriami ir netiesioginiai vidaus mokesčiai. Tai pasakytina apie pridėtinės vertės mokestį ir akcizus, apyvartos mokestį bei cukraus mokesčius.

3.4 Muitų tarifas

Tarifinio užsienio prekybos reguliavimo instrumentu laikytinas muitų tarifas, kurio struktūra nustatyta Muitų tarifų įstatymu. Muitų tarifas taikomas nustačius tris pagrindinius veiksnius:

– suklasifikavus prekę pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą (KPN);

– nustačius prekių kilmę;

– nustačius prekių muitinę vertę.

Tinkamas prekių klasifikavimas, teisingas prekių vertės ir kilmės nustatymas yra svarbiausi dalykai tiksliai apskaičiuojant muitus ir mokesčius.

Prekių klasifikavimas, kilmė ir muitinis įvertinimas ir įstojus į ES išliks kertiniai tarifinio reguliavimo klausimai. Atsižvelgiant į šiandieninį teisės aktų suderinamumą minėtose srityse, permainų jose neturėtų būti daug.

Taigi muitinė, taikydama tarifinio užsienio prekybos reguliavimo metodus, drauge labai specifinėmis priemonėmis – prekių klasifikavimo ir muitinio įvertinimo kontrolės būdu – taip pat vykdo ir rinkos apsaugą.

Prekių klasifikavimas

Visos prekės, kurios yra importuojamos ar eksportuojamos, yra klasifikuojamos pagal Kombinuotąją prekių nomenklatūrą.

Europos Ekonominės Bendrijos kombinuotoji nomenklatūra nuo 1993 m. yra oficialiai naudojama kaip muitų tarifų ir statistikos nomenklatūros Lietuvoje pagrindas. Pozicijoms žymėti šalyje yra naudojamas 9 skaitmenų prekių kodas. Lietuvos muitų tarifai nuo 1997 m. balandžio 1 d. yra pagrįsti dabartiniu ES naudojamu Kombinuotosios nomenklatūros variantu, kuris tuo pačiu metu naudojamas ir Europos Sąjungoje.

Kombinuotoji nomenklatūra yra pagrindinė Lietuvos muitų tarifų dalis. Lietuvai tapus ES nare, prekių klasifikavimas ir toliau bus vykdomas remiantis ta pačia nomenklatūra, tik nebebus taikomas devintasis nacionalinis kodo skaitmuo. Muitinės deklaracijoje bus nurodomas dešimties ženklų prekės kodas, kurį sudarys aštuoni Kombinuotosios nomenklatūros kodo skaitmenys ir du TARIC nomenklatūros skaitmenys. Taigi prekės kodas daugeliu atvejų bus dešimties skaitmenų. Prekių klasifikavimo principai išliks tie patys.

Prekių kilmė

Visais atvejais prieš priimant sprendimą, koks muito tarifas (autonominis, konvencinis ar preferencinis) turi būti taikomas, reikia nustatyti ir įrodyti prekių kilmę. Pagrindiniai prekių kilmės nustatymo principai yra apibrėžti Muitinės kodekse.

Lietuva taiko preferencinės kilmės taisykles, sudarančias laisvosios prekybos sutarčių neatskiriamą dalį. Tos pačios preferencinės kilmės taisyklės, t. y. identiški Protokolai dėl sąvokos „gaminiai, turintys kilmę” apibrėžimo, yra naudojami visose Lietuvos laisvosios prekybos sutartyse.

Lietuvai tapus PPO nare ir padidėjus konvencinių muitų taikymo atvejų, vis svarbesni tampa darbai, susiję su nepreferencine prekių kilme. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kuriuo patvirtinta nepreferencinės prekių kilmės nustatymo tvarka. Didžioji šio nutarimo dalis reglamentuoja tekstilės medžiagų ir tekstilės dirbinių nepreferencinės kilmės nustatymo klausimus.

Lietuvos muitinė, atlikdama preferencinės prekių kilmės tyrimus, siekia, kad nebūtų galimybių naudotis preferencijomis prekėms, kurių kilmė kelia abejonių.

Tarkim, atlikus naudotų gaminių (drabužių, avalynės, buitinės technikos) kilmės patikrinimus po jų muitinio įforminimo, nustatyta, kad eksportuotojų preferencinės kilmės deklaracijos sąskaitose-faktūrose nurodyta kilmė, užklausus užsienio valstybių muitinių, dažniausiai nepasitvirtina. Neigiami kilmės tyrimo rezultatai sudaro pagrindą Lietuvos muitinės sprendimui netaikyti preferencinių muitų naudotiems gaminiams, kai pateikiama preferencinės kilmės deklaracija sąskaitoje-faktūroje. Tuo vadovaudamasis Muitinės departamentas pradėjo preferencinės kilmės dokumentų, per 2001 metus pateiktų įforminant importo bendruosius dokumentus naudotiems gaminiams, tyrimą, siekdamas nustatyti galimus mokesčių nepriskaičiavimo arba jų sumažinimo atvejus. 2002 metais užsienio šalių muitinėms buvo pateiktos 25 užklausos dėl 166 preferencinės prekių kilmės dokumentų, išduotų importuotiems naudotiems gaminiams, teisingumo. Siekiant stiprinti dėvėtų drabužių ir kitų naudotų prekių kontrolę, jos įtrauktos į Centrinį rizikos profilį, taip pat sukurtas atrankos modulis ASYCUDA sistemoje.

Muitinis įvertinimas

Lietuvos muitinės kodekso skyrius „Muitinis įvertinimas” visiškai atitinka Pasaulio prekybos organizacijos susitarimo dėl GATT VII straipsnio įgyvendinimo nuostatas.

Pagrindiniai muitinio įvertinimo principai nustatyti Vyriausybės nutarimu, pagal kurį svarbiausias muitinio įvertinimo metodas yra sandorio vertė, t. y. kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduotas eksportui į šalies muitų teritoriją, įskaitant transporto ir draudimo išlaidas iki jų įvežimo į šalį.

Kadangi muitinė vertė yra muitų ir kitų importo mokesčių apskaičiavimo pagrindas, muitinės apgavystės muitinio įvertinimo srityje gana dažnas reiškinys. Tačiau muitinė su tuo nesitaiksto ir taiko ypač sustiprintą muitinio įvertinimo kontrolę. Tai sudaro palankesnes sąlygas sąžiningam verslui. Kiekvieną mėnesį Muitinės departamento direktoriaus įsakymais tvirtinamos palyginamosios importuojamų prekių kainos: jų nustatymas pagal muitinės turimus duomenis (trijų mėnesių laikotarpiu importuotų prekių sandorio vertėmis) leido sukurti muitinės vertės realumo kontrolės sistemą minimaliausiomis sąnaudomis ir be papildomų išlaidų.

3.5 Pasirengimas dirbti ES

Vienas svarbiausių Lietuvos muitinės veiklos organizavimo rengiantis narystei ES elementų yra Lietuvos pasirengimas taikyti ES tarifinio reguliavimo priemones. ES tarifinio užsienio prekybos reguliavimo priemonių taikymui užtikrinti yra sukurta TARIC sistema, kuri leidžia centralizuoti užsienio prekybą reglamentuojančių ES teisės aktų taikymo instrumentą, administruojamą Europos Komisijos TAXUD generaliniame direktorate, ir užtikrina vienodą teisės aktų taikymą visose šalyse narėse. Viena iš narystės ES sąlygų yra nacionalinių šalių kandidačių tarifų sistemų sukūrimas. Šios sistemos privalo būti suderintos su TARIC sistema.

Minėtam tikslui pasiekti Muitinės departamentas vykdo PHARE 1999 projektą, kurio tikslas – įdiegti integruoto tarifo sistemą – jau beveik pasiektas, nes šiuo metu jau sukurta kompiuterizuoto kompleksinio tarifo sistemos – LITAR – programinė įranga. LITAR sistema bus muitinės informacinės sistemos (MIS) sudedamoji dalis.

Pasirengimą dirbti ES narystės sąlygomis taip pat atspindi 2002 metais pradėta taikyti Privalomosios tarifinės informacijos aktų išdavimo sistema.
Tiek visa muitų sistema, tiek jos sudedamosios dalys – muitų funkcijos, struktūra, tarifai, apmuitinamų prekių sąrašai – paprastai yra tarptautinių derybų objektas. Muitų įvedimas dažnai sukelia negatyvią užsienio prekybos partnerių reakciją, nes muitai nenaudingi vartotojams, beveik visuomet blogina gyvenimo lygį ir partnerių šalyse, ir muitą įvedusios šalie, neskatina laisvosios konkurencijos. Jei šalies ekonomikoje esama vidinių neišsprendžiamų problemų, neleidžiančių panaudoti visų kitų užsienio prekybos reguliavimo būdų, kaip subsidijų, laisvosios prekybos sutarčių, slenkstinių kainų ir kitų, muitų įvedimas šaliai yra naudingesnis nei ekonominis pasyvumas. Tačiau dėl to reikia derėtis su užsienio šalimis, jei norima išvengti uždaros ekonomikos žalos.

4. Netarifinis užsienio prekybos reguliavimas

Importo tarifai turi vidinių prieštaravimų, kurie pasireiškia tuo, kad nesutampa vidaus gamintojų ir vartotojų interesai. Importo gamintojams tuo, kad sumažina tarptautinę konkurenciją. Tačiau nedarbo laiku gamintojai tampa vartotojais ir jie nesuinteresuoti importo tarifais, kadangi jie neturi galimybės pirkti importuotas prekes žemesne kaina. Dalinai šie prieštaravimai sprendžiami užsienio prekybos netarifinės politikos instrumentais:

• importo kvotos,

• eksporto subsidijos,

• eksporto kreditavimas,

• savanoriški eksporto apribojimai,

• dempingas ir kt.

Pastaruoju metu tarifinių ir netarifinių užsienio prekybos reguliavimo metodų santykis kinta. Vis labiau liberalizuojant užsienio prekybą, mažėja tarifinių barjerų apimtys, tačiau neatsisakoma netarifinių reguliavimo priemonių.

Netarifiniai apribojimai paskutiniu metu labai paplito ir, užsienio specialistų nuomone, jie tapo pagrindiniu pavojumi pasaulinei prekybos sistemai. Įvertinta, kad netarifinių barjerų skaičius padidėja apie keturis kartus per 15 metų.

Netarifiniai apribojimas tarptautinėje prekyboje paplitę dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, dauguma iš netarifinių barjerų nereguliuojami tarptautinėmis sutartimis, todėl atskirų šalių vyriausybės juos gali įvesti savo iniciatyva. Antra, netarifiniai barjerai iš karto nepadidina prekės kainos, o muito tarifo įvedimas automatiškai didina prekės kainą muito tarifo dydžiu.

Netarifiniai prekybos barjerai – tai įvairios priemonės, kurios draudžia arba riboja prekių importą arba eksportą.

Pagal PPO siūlymus sąvoka „draudimas“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais nustatomas absoliutus draudimas importuoti, eksportuoti arba gabenti tranzitu tam tikras prekes. Sąvoka „apribojimai“ reiškia nacionalinius teisės aktus, kuriais nustatomas reikalavimas pateikti ir sankcionuoti prašymą ar kitą nei muitinės tikslams skirtą dokumentą kaip išankstinę tam tikrų prekių importo, eksporto ar tranzito sąlygą. Ekonominiai draudimai ir apribojimai taikomi tik ekonominiu pagrindu. Minėti draudimai ir apribojimai visų pirma apima priežiūros arba apsaugos priemones ir kiekybinius apribojimus.

Netarifinės priemonės taikomos siekiant apsaugoti vietos prekių gamintojus, taip pat apsaugoti gyventojų (prekių vartotojų) sveikatą, aplinką, moralę, religiją bei užtikrinti nacionalinį saugumą. Netarifinių priemonių taikymas yra vienas populiariausių užsienio prekybos reguliavimo būdų. Rinkos apsaugos efektyvumas labai priklauso nuo rinkos priežiūrą vykdančių institucijų ir muitinės bendradarbiavimo.

Netarifiniai užsienio prekybos reguliavimo metodai daugiausia susiję su tam tikrais papildomais arba specifiniais reikalavimais. Pavyzdžiui, licencijos ar leidimo, sertifikato ar atitikties deklaracijos pateikimu, tam tikrų sąlygų laikymosi įrodymų pateikimu ir panašiai.
4.1 Netarifinių apribojimų nustatymo tikslai:

1) apsaugoti gyventojų (prekių vartotojų) sveikatą bei gyvybę (apribojimai vežamiems maisto produktams, jų radioaktyvumo kontrolė ir pan.);

2) apsaugoti valstybės ekonominius interesus (apribojimai vertybinių popierių, valiutos, naftos vežimui ir pan.);

3) apsaugoti aplinką (apribojimai gyvų gyvūnų, augalų, jų sėklų vežimui ir pan.);

4) apsaugoti visuomenės moralę (apribojimai narkotinių medžiagų, alkoholio, amoralaus pobūdžio leidinių vežimui ir pan.);

5) apsaugoti kultūrą (apribojimai kultūros ir antikvarinių vertybių vežimui ir pan.);

6) užtikrinti šalies nacionalinį saugumą (apribojimai strateginių, slaptų prekių, ginklų ir amunicijos vežimui ir pan.) ir t. t.

4.2 Netarifinių apribojimų rūšys

Nenustatyta bendra netarifinių priemonių nustatymo ir administravimo tvarka, todėl prekių importui taikomi netarifiniai barjerai nėra griežtai suskirstyti į tam tikras grupes. Tačiau, reikia pažymėti, kad sąlygiškai netarifinės rinkos apsaugos priemonės gali būti suskirstytos pagal tai, kokios kontrolės rūšys taikomos importuojamoms prekėms, pagal tai, kokiomis priemonėmis jos užtikrinamos, ir pagal tai, kokios kontrolės institucijos jas vykdo.

Apibendrintai galima būtų teigti, kad muitinė, vykdydama rinkos apsaugą, kontroliuoja, kaip laikomasi nustatytų draudimų ir apribojimų bei specialiųjų reikalavimų.

Netarifiniai apribojimai vykdomi administraciniais, finansiniais, kreditiniais ir kitais metodais. Pasaulinėje praktikoje šiuo metu naudojama virš 800 šių apribojimų formų. Jų pagrindinės formos yra šios:

1) apribojimai, susiję su valstybiniu užsienio prekybos reguliavimu (eksporto subsidijos, valstybiniai užsakymai, valstybinių įmonių prekybos operacijos);

2) muitiniai ir administraciniai formalumai, tarp jų tokie kaip muitų dydžio įvertinimo metodai, muitų tarifų klasifikatoriai;

3) standartai, tarp kurių yra prekių įpakavimo ir markiravimo reikalavimai;

4) specifiniai prekybos barjerai (importo kvotavimas ir licenzijų įvedimas, maksimalios kainos nustatymas);

5) importo rinkliavos (importo depozitai, kredito apribojimas).
4.3 Netarifinės priemonės ES

Europos Sąjungos taikomos komercinės apsaugos priemonės gali padidinti Lietuvos užsienio prekybos apsaugos lygį, vadinasi, ir potencialiai iškreipti prekybą. Be plačiai naudojamų įvairių rinkos apsaugos priemonių, Europos Sąjunga pasižymi tuo, kad ji yra viena iš dažniausiai antidempingo priemones taikančių Pasaulio Prekybos Organizacijos narių. Įstojusi į Europos Sąjungą, Lietuva turės taikyti antidempingo muitus (taip pat laikinąsias antidempingo priemones), kuriuos Europos Sąjunga taiko trečioms šalims.

Muitinės formalumai dažnai naudojami kaip netarifinis importo ribojimo instrumentas. Muitinės veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra labai painūs, pilni daugelio išimčių ir nekonkretūs. Vienas iš pavyzdžių – nepripažįstama apmuitinamų prekių įsigijimo vertė, dėl ko muitai skaičiuojami dažnai nuo keleto kartų didesnės kainos nei ta kaina, kuri iš tikro buvo sumokėta už prekę. Šis pavyzdys, – tai minimalių muitinės kainų taikymas, kuris veikia kaip administracinis prekybos apribojimas.

Didžiosios dalies iš netarifinių apribojimų (tokių kaip atitikimo standartams reikalavimai, muitinės formalumai ir pan.) pasikeitimų, sąlygojamų Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą, poveikį įvertinti kiekybiškai praktiškai galimybių nėra.

Be to, reikia paminėti, kad Lietuvai nacionalinės teisės nuostatas derinant su Europos Sąjungos teisės nuostatomis, Lietuvos teisės nuostatų reikalavimai, priskirtini užsienio prekybos netarifiniams apribojimams, jau šiuo metu yra pakankamai artimi Europos Sąjungos teisės reikalavimams ir ypatingai reikšmingų pokyčių šioje srityje neturėtų būti.

Kiekybiškai galėtų būti vertinami užsienio prekybos pokyčiai dėl importo ar eksporto kvotų pasikeitimo, sąlygojamo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Europos Sąjunga pakankamai intensyviai taiko šias netarifines priemones, ypač maisto prekių importui. Tačiau Europos Sąjungos taikomos importo kvotų dydis yra ženkliai didesnis nei atitinkamų prekių importo į Lietuvą dydžiai ir tiesioginės šių kvotų taikymo įtakos, nagrinėjant Lietuvos užsienio prekybos sąlygas įstojus į Europos Sąjungą, įvertinti galimybių nėra.

5. Muitinės vaidmuo reguliuojant užsienio prekybą

Muitinė – viena iš valstybės institucijų, kuriai šiandien tenka ypač didelė atsakomybė už ekonominę valstybės sienų apsaugą, o kartu ir šalies biudžeto formavimą. Vienas pagrindinių muitinės uždavinių – užtikrinti importo ir eksporto muitų bei mokesčių surinkimą. Muitinei pavesta išskirtinė funkcija – užtikrinti, kad būtų laikomasi tarptautinę prekybą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų, kuriuos priima Seimas, Vyriausybė, ministerijos ir kitos valstybės institucijos, surinkti nustatytus importo muitus ir mokesčius ir tuo pat metu kuo efektyviau taikyti muitinės priežiūros priemones.

Užsienio prekybos reguliavimo efektyvumas didele dalimi priklauso nuo muitinės darbo. Muitinė, būdama valstybės institucija, visų pirma vykdo Vyriausybės politiką. Todėl, nors muitinės funkcijos plačiąja prasme yra vienodos visose pasaulio šalyse, būtų klaidinga manyti, kad muitinės reikšmė ir jos veiklos vertinimas visur yra vienodas. Įvairių šalių vyriausybės iš savo muitinių tikisi skirtingų rezultatų. Tuo tarpu iš Lietuvos muitinės kol kas daugiausia tikimasi kuo didesnio pajamų surinkimo į valstybės biudžetą, nors muitinės kaip nacionalinių pajamų rinkėjos vaidmuo daugelyje pasaulio valstybių labai sumažėjo. Vis didesnę svarbą įgyja visuomenės ir vidaus rinkos apsauga nuo pavojingų, nesaugių prekių importo, vis svarbesne tampa intelektinės nuosavybės apsaugos funkcija. Siekdamas sukurti modernią Lietuvos muitinę, Muitinės departamentas prioritetą teikia Europos teisės aktais besiremiančios teisinės bazės rengimui, informacinių technologijų naudojimui, pažangių muitinės priežiūros priemonių taikymo metodų diegimui, muitinės darbuotojų profesinių ir moralinių savybių ugdymui.

Tačiau muitinės vaidmuo vertinamas nevienareikšmiai, nes kontroliuojančios institucijos ir kontroliuojamų reikalavimų vykdytojų vaidmuo, mokesčių rinkėjų ir mokesčių mokėtojų tikslai iš esmės skiriasi. Joks sprendimas, sugriežtinantis krovinių gabenimo arba muitinio įvertinimo kontrolę, negali būti populiarus. Tenka pripažinti, kad kai kurie reikalavimai, apie kuriuos verslininkai sužino muitinėje, šią instituciją ne dėl jos kaltės paverčia nepatrauklia institucija. Taip atsitiko dėl to, kad muitinė, vykdydama vieną iš svarbiausių savo funkcijų, turi kontroliuoti importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų taikymą, rinkti nustatytuosius importo ir eksporto muitus bei mokesčius. Mokesčių dydžio, importo, eksporto ir tranzito draudimų bei apribojimų nustatymas nėra muitinės funkcija. Užsienio prekybos reikalavimus, suvaržymus nustato ministerijos (Ūkio, Aplinkos, Sveikatos apsaugos ir kitos) įsakymais arba jų iniciatyva rengiamais įstatymais ar Vyriausybės nutarimais. Verslininkas, sužinojęs muitinėje, kad jo importuojamai prekei nustatytas didesnis muitas, kad jam reikia pateikti kokios nors valstybės institucijos leidimą, licenciją, pažymėjimą arba sertifikatą, nėra linkęs aiškintis, kas tokius reikalavimus nustatė, o tiesiog išreiškia nepasitenkinimą ten, kur apie šiuos reikalavimus sužinojo.

Dažnai muitinio tikrinimo procesas atrodo sudėtingas ir neracionalus, nes muitinės formalumų atlikimui didelę įtaką turi taikomi draudimai ir apribojimai, specialūs užsienio prekybos reikalavimai. Tačiau nemažą įtaką turi ir visų užsienio prekybos operacijose dalyvaujančiųjų (vežėjų, ekspeditorių, įvairių tarpininkų, įskaitant muitinės) funkcijų, pareigų ir teisių bei atsakomybės nustatymas. Dažnai sudėtingomis procedūromis vadinami ir teisėti muitinės reikalavimai.

Nepaisant skirtingų muitinės vaidmens užsienio prekybos reguliavimo procese vertinimų, Lietuvos muitinės vaidmuo tarptautinėje prekyboje nuolat didėja, kadangi muitinė yra svarbiausias muitų politikos įgyvendinimo instrumentas. Lietuvos muitinei pavestas specifines muitinės funkcijas – fiskalinę, apsauginę, pažeidimų prevencijos, užsienio prekybos statistikos rinkimo – ji vykdo gana sėkmingai, nes tam sutelkti nemaži ištekliai ir nuolat tobulinamos muitinės turimos priemonės.

IŠVADOS

Šiuolaikinė ekonomikos teorija pasisako už atviro ūkio ekonomiką ir laisvąją prekybą. Šią idėją palaiko labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys ir jų įtakoje esančios tarptautinės ekonomikos organizacijos.

Mano manymu, laisvosios prekybos koncepcijos negalima suabsoliutinti, nes įvairūs ekonominiai subjektai tiek šalies, tiek pasaulio ūkio požiūriu turi nevienodas ekonomines sąlygas ir jų realizavimo galimybes. Be to, prekių importas ir eksportas nevienodai veikia šalies ekonomiką, importo ir eksporto reguliavimo ekonominės ir administracinės priemonės turi skirtingą reikšmę ir duoda nevienodus rezultatus. Silpniau išsivysčiusioms šalims būtina aktyvi užsienio prekybos reguliavimo politika, kuri, viena, palaikytų tam tikrą nacionalinių gamintojų protekcionizmą, o antra, – konkurentiškose ūkio šakose formuotų laisvosios prekybos sąlygas.

Užsienio prekybos politikoje negalima aklai kopijuoti išsivysčiusių valstybių importo reguliavimo priemonių. Būtina aktyvi prekybos reguliavimo politika, nors tai ir riboja prekių pasirinkimo galimybę, didina vežamų iš užsienio prekių kainas, silpnina nacionalinių gamintojų suinteresuotumą mažinti kaštus, diegti mokslo ir technikos naujoves, gerinti produkcijos kokybę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos muitinės kodeksas, V., 1996, 165 p.

2. J. Radžiukynas. Prekių importas ir eksportas: muitinės procedūros, V., LII, 1998, 54 p

3. Bivainis J., Miškinis G., Žiaunys H.. Užsienio prekybos analizės metodika. Vilnius, 1999.

4. Grižas R. Tarptautiniai valiutiniai-finansiniai santykiai ir globalizacija. Vilnius, 2000.

5. Užsienio prekybos statistinės apskaitos metodika. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 1996.

6. Interneto adresai:

www.cust.lt – Lietuvos muitinė

www.urm.lt – Lietuvos užsienio reikalų ministerija

Rašykite komentarą

-->