Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Užsienio investicijų įtaka Lietuvos ūkio konkurencingumui didinti

Autorius: Laimonas

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ekonomika labai pasikeitė: labai išaugo ekonomikos atvirumo ir liberalizacijos laipsnis, pakito ūkio struktūra, įsigalėjo privatus sektorius, padidėjo konkurencija. Didelį vaidmenį modernizuojant ūkį vaidina užsienio investicijos.

Užsienio investicijoms reikalingas organizacinis pasiruošimas, kad būtų galima užtikrinti normalią kapitalo reprodukciją, aukštą techninį lygį ir palankias sąlygas jam augti. Besivystančiose šalyse užsienio investicijos efektą duoda ne papildomomis pajamomis kapitalą importuojančių šalių biudžetu, o darbo jėgos užimtumo didinimu, gamybos techninio ir ekonominio lygio kėlimu. Sudarius tinkamas organizacines sąlygas, užsienio investicijos užtikrins patikimą Lietuvos integravimąsi į pasaulinį ūkį, pakels bendrąjį gamybos techninį ir gyvenimo lygį. Tai, be abejo, duos kur kas didesnį efektą, negu trumpalaikės biudžeto pajamos, gaunamos apdedant dideliais mokesčiais užsienio investicijas, apmokestinant importą ir eksportą. Tokios biudžeto pajamos naudojamos nerentabilių, žemo techninio lygio įmonių subsidijoms, socialinėms programoms , o tai nepadėtų šalyje iš esmės kokybiškai pagerinti gyvenimo lygį.

Privatizavimas beveik baigtas. BVP sukuriama privačiame sektoriuje. 1996 -2001 m. liepos mėn. iš privatizavimo gauta 4,1 mlrd. litų įplaukų, didžioji dalis – kaip užsienio investicijos. 2001 m. priimti nauji restruktūrizavimo, bankroto bei kiti įstatymai, užtikrinantys privataus sektoriaus veiklos skaidrumą, tarptautinių standartų taikymą ir patrauklumą užsienio investuotojams.

Pastaraisiais metais įvykus struktūriniams pokyčiams, Lietuvos ūkio struktūra tapo panaši į ES šalių struktūrą.

Mano pasirinkta tema yra svarbi bei įdomi tuo, kad Lietuvos pasirengimas narystei ES įgalina perimti laiko patikrintą ir efektyvią ES teisinio reguliavimo ir valstybės valdymo sistemą, leidžiančias sukurti stabilias ir prognozuojamas sąlygas ūkio funkcionavimui. Lietuvos pasirengimas narystei ES yra neatsiejami dalykai su užsienio investicijomis. Jeigu Lietuva nori ir ateityje didinti savo ūkio konkurencingumą pasaulinėje rinkoje, ji turi ieškoti ir priimti užsienio investicijas.

Darbo tikslas: pateikti bei panagrinėti užsienio investicijų įtaką Lietuvos ūkio konkurencingumo didinimui.

Šio darbo uždaviniai:

1. Apžvelgti investicijos sąvoką, investicijų rūšis, investicijų ekonominę esmę ir formas;

2. Išsiaiškinti kokia Lietuvoje investicinė politika;

3. Sužinoti kokia Lietuvos konkurencingumo politika;

4. Išsiaiškinti, kokia yra investicijų įtaka atskiroms Lietuvos ūkio šakoms.

Darbas atliktas naudojant mokslinę literatūrą, spaudos leidiniais, Valstybės institucijų medžiaga.

1. INVESTICIJOS – KAS TAI?
Terminas “investicijos” kilęs iš lotyniško žodžio “invest”, reiškiančio “įdėti”. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai.

“Investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.” (6; psl. 15)

Kitaip dar galima apibūdinti investiciją – tai reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima:

• kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ar turto areštas, ir kitas panašaus pobūdžio teises;

• akcijas, dalis bendrovėse (pajai), obligacijas bei bet kurias kitas dalyvavimo bendrovėse formas;

• pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę, taip pat su investicija susijusias paskolas;

• intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises;

• koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksploatavimui, taip pat visas kitas teises, suteiktas įstatymu, kontraktu ar valdžios atstovų sprendimu.

1.1. Investicijų rūšys

1. Investicijų rūšys pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui:

a) Tiesioginės investicijos – investicijos ūkio subjektui steigti bei įregistruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektui;

b) Netiesioginės (portfelinės) investicijos – investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.

2. Investicijų rūšys pagal investuotojo statusą:

“a) Valstybės investicijos – investicijos valstybės poreikiams tenkinti nacionalinio biudžeto, valstybės (savivaldybių) fondų lėšomis, Lietuvos valstybės (savivaldybių) vardu gautomis paskolomis, valstybės (savivaldybių) įmonių lėšomis ir kitu valstybės (savivaldybių) turtu bei valstybės (savivaldybių) suteikiamomis paskolų garantijomis;

b) Privačios investicijos – Lietuvos Respublikos ir užsienio privačios nuosavybės teisės subjektų investicijos;

c) Užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijos.”(4)

1.2. Investitorius Lietuvos Respublikos bei kitos šalies atžvilgiu

“Investitorius LR atžvilgiu apima:

ь Fizinius asmenis, kurie yra LR piliečiai pagal LR įstatymus, asmenis be pilietybės, nuolat gyvenančius LR teritorijoje;

ь Bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą pagal LR įstatymus bei įregistruotą LR teritorijoje pagal galiojančius įstatymus;

ь Bet kurį ūkio subjektą, įsteigtą bet kurios trečios šalies pagal tos šalies įstatymus, kontroliuojamą tiesiogiai ar ne LR piliečio ar LR ūkio subjekto, turinčio atstovybę Lietuvoje.

Investitorius kitos šalies atžvilgiu apima:

ь Fizinius asmenis, turinčius tos šalies pilietybę pagal tos šalies įstatymus;

ь Juridinius asmenis, įsteigtus pagal tos šalies įstatymus.” (6; psl. 48)

1.3. Investicijų ekonominė esmė ir formos

1.3.1. Investicijų ekonominė esmė

Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla, jų teisingas vystymasis bei konkurentabilumo gerinimas didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Klausimų ratas, apimantis kompanijos investicinę veiklą, pareikalauja pakankamai gilios analizės ir praktiškai priimtų valdymo spendimų tam, kad būtų galima efektyviai nukreipti bei formuoti kompanijos investicijų portfelio ekonominį efektyvumą. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis.

Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas ir jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais.

Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams. Kai šie procesai vyksta intervalais, tarp investicijų pabaigos ir pelno gavimo pradžios praeina tam tikras tarpas, kuris dažniausiai priklauso nuo konkrečių investicinių procesų ypatybių.

“Charakterizuojant investicijų ekonominę esmę, galima pabrėžti, kad šiuolaikinėje literatūroje šis terminas traktuojamas klaidingai arba labai siaura prasme. Tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. Pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas.” (6; psl. 71)

Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.).

Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t.).

“Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių ir ne tik faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas.” (6; psl. 76)

Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos ne maistui, auga sparčiau ir artėja į begalybę. Šios lėšos ir yra pagrindinis investicijų šaltinis.

Iš to galima padaryti išvadą, kad santykinis santaupų didėjimas atitinkamai didina investicijų apimtis ir atvirkščiai.

1.3.2. Investicijų formos

Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius.

Pagal investicijų objektus investicijos būna:

• daiktinės investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimais, prekių atsargomis bei žaliavomis.

• nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama.

• finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius.

Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna:

• tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą.

• netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra.

Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna:

ь trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui.

ь ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas.

Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna:

ь privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo.

ь valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis.

ь užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų.

ь bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų.

Pagal teritoriją investicijos būna:

• investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje.

• investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų.

2. LIETUVOS INVESTICINĖ POLITIKA

2.1. Investiciniai procesai

Investiciniai procesai, žiūrint iš finansinės pusės, apjungia du priešingus ir iš esmės savarankiškus procesus – gamybinio arba kito objekto sukūrimą, arba kapitalo kaupimą ir pastovų pajamų gavimą.

Nurodyti du procesai vyksta nuosekliai (su tarpu tarp jų arba be jo) arba tam tikroj laiko atkarpoj paraleliškai. Pastaruoju atveju daroma prielaida, kad pelnas (pajamos) iš investicijų gaunamas dar iki įdėjimų proceso pasibaigimo momento. Pridursiu taip pat, kad abu procesai laike gali turėti skirtingus paskirstymus arba keitimosi dėsningumus. Neperdedant galima pasakyti, kad paskirstymų laike forma (ypač pelno) turi čia, jei ne lemiamą, tai labai svarbią reikšmę.

Siekiant gerinti investicinę aplinką Lietuvoje Ūkio ministerija parengė ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo bei su juo susijusių kitų įstatymų pakeitimų ir Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo naujos redakcijos projektus. Investicijų įstatymo pakeitimo ir papildymo projekto pagrindinis tikslas – išplėsti investicijų skatinimo būdų spektrą ir nurodyti valstybės paramos investuojant kryptis, iš kurių vienos svarbiausių – į problemines teritorijas, neužstatytus (neįrengtus) žemės sklypus, siekiant padidinti tiesioginių užsienio ir vidaus investicijų apimtis Lietuvoje.

2.2. Investuotojų paieška

Tik sukūrus teigiamą šalies įvaizdį, suteikus investuotojams reikalingą informaciją, pašalinus biurokratines kliūtis ir parengus regionų valdžią, yra įmanoma pritraukti į šalį užsienio investuotojus. Tuo tikslu buvo įkurta Lietuvos investicijų agentūra, 1997 metų rugsėjo mėnesį perorganizuota į Lietuvos ekonominės plėtros agentūros Investicijų departamentą, atsakingą už paminėtų tikslų įgyvendinimą.

2.2.1. Investicijų Departamento Tikslai

“Pagrindiniai investicijų departamento tikslai yra:

• Įgyvendinti rinkodaros veiksmų kompleksą, ieškant potencialių investuotojų;

• Realizuoti vykdomus investicinius projektus, pradėti naujus projektus;

• Gerinti bendrąsias Lietuvos verslo sąlygas, atitinkančias investuotojų lūkesčius;

• Gerinti Lietuvos regionų investicinę aplinką;

• Skatinti bei pritraukti tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą.

• Didinti Lietuvos prekių ir paslaugų eksportą.

• Formuoti palankaus verslui ir investicijoms Lietuvos ekonominio klimato įvaizdį užsienio šalyse.

• Skatinti Lietuvos verslo konkurencingumo augimą.” (4)

Investicijų departamentas savo veikloje naudoja šias rinkodaros priemones:

• Aktyvi potencialių investuotojų paieška: – 2001 metais LEPA surengė tiesioginės rinkodaros kampanijas Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Beneliukso šalyse, JAV išsiuntusi virš 1000 laiškų. Į anketas atsakė 3.7% respondentų. Kampanijų metu sugeneruoti du investiciniai projektai: “Utzon” (tekstilės sektorius, Danija), “E. Hiltunen OY” (metalo apdirbimas, Suomija).

• Nekilnojamo turto marketingas: – LEPA Investicijų departamento darbuotojai yra sukūrę ir pastoviai palaiko sklypų ir pastatų duomenų bazę, kurioje yra informacijos apie esančius pramoninius ir komercinius sklypus ir padeda parinkti tinkamą vietą investicijoms juose.

• Industrinių zonų marketingas: – siekiant kuo plačiau pristatyti Lietuvą užsienio investuotojams, įvairių seminarų, vizitų į užsienį bei susitikimų su potencialiais investuotojais metu yra vykdoma aktyvus industrinių zonų marketingas. Norėdamas užtikrinti paslaugų kokybę potencialiems investuotojams, Investicijų departamentas aktyviai bendradarbiauja su kitų šalių industrinių zonų vykdytojais. Lietuvoje esančios industrinės zonos buvo pristatytos seminaruose Vokietijoje, Japonijoje, Suomijoje , Airijoje, Didžiojoje Britanijoje bei Belgijoje, ko pasėkoje buvo pasirašyta tolesnio bendradarbiavimo sutartis su Norvegijos industrinių parkų plėtotoja SIVA, kuri bendradarbiaudama su investicijų departamentu įsteigė industrinį parką Panevėžyje.

• Tarptautiniai renginiai ir kompanijų lankymas: – vienas iš efektyvesnių investuotojų dėmesio pritraukimo būdų yra tiesioginis bendravimas ir Lietuvos pristatymas įvairių renginių bei konkrečių kompanijų lankymo metu.

• Valstybinės delegacijos ir vizitai: – LEPA atstovai, lydėję Lietuvos aukščiausio lygio valstybines delegacijas į Airiją, Lenkiją, Latviją, JAE, Indiją, Suomiją, Japoniją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją bei Šveicariją, pristatė mūsų šalies verslo ir investicines galimybes šių valstybių verslininkams specialiai surengtuose seminaruose bei dalykiniuose susitikimuose. LEPA aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos ambasadomis ir diplomatinėmis atstovybėmis, kurioms nuolatos teikiama LEPA rengiama reklaminė-metodinė medžiaga, dirbama su Lietuvos diplomatinių atstovybių pateiktais kontaktais.

• Potencialių investuotojų aptarnavimas: – 2001 metais investicijų Departamentas surengė 15-os užsienio kompanijų vizitus į Lietuvą susitikimams su vietinėmis įmonėmis ir valstybinėmis institucijomis.

2.2.2. Užsienio investuotojai

Daugelis užsienio investuotojų, planuodami savo veiklą Lietuvoje, iš pradžių kreipiasi į LEPA patarimų ir bendrojo pobūdžio informacijos, ir vėliau savarankiškai imasi konkrečių veiksmų. Kiti pradeda vykdyti savo investicinius projektus ir toliau bendradarbiauja su LEPA. Pagrindinės šalys investuotojos pavaizduotos 1 –oje lentelėje.

1 lentelė

Pagrindinės šalys investuotojos per 2002 metus

2002 01 01 2003 01 01

mln. Lt % mln. Lt %

Danija 1982,9 18,6 2261,9 17,2

Švedija 1720,6 16,1 2016,3 15,3

Estija 1071,5 10,1 1547,2 11,7

Vokietija 984,5 9,2 1263,6 9,6

JAV 882,6 8,3 1141,9 8,7

Suomija 619,4 5,8 814,7 6,2

Jungtinė Karalystė 689,7 6,5 709,5 5,4

Rusija 167,1 1,6 687,3 5,2

Norvegija 399,2 3,7 388,5 2,9

Šveicarija 342,6 3,2 373,6 2,8

Kitos šalys 1801,8 16,9 1979,3 15

Iš viso 10661,9 100 13183,8 100
Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje per 2002 metus padidėjo 24 procentais.

“Tiesioginės užsienio investicijos 2003 m. sausio 1 d. sudarė 13183,8 mln.Lt (3818,3 mln. eurų) ir, palyginti su 2002 m. sausio 1 d., padidėjo 23,7 proc. (2002 m. sausio 1 d. buvo 10661,9 mln. Lt). Vienam Lietuvos gyventojui šiuo metu tenka 3808 Lt (1103 eurai), o tiesioginių užsienio investicijų 2002 m. sausio 1 d. teko 3068 Lt (889 eurai).”
šalys investuotojos: Danija (2261,9 mln. Lt, arba 17,2 proc.), Švedija (2016,3 mln. Lt, arba 15,3 proc.), Estija (1547,2 mln. Lt, arba 11,7 proc.), Vokietija (1263,6 mln. Lt, arba 9,6 proc.), JAV (1141,9 mln. Lt, arba 8,7 proc.).

Daugiausia tiesioginių užsienio investicijų teko Vilniaus (64,4 proc.), Kauno (11,9 proc.), Klaipėdos (10,3 proc.) apskritims, mažiausia – Alytaus (1,1 proc.) ir Tauragės (0,1 proc.) apskritims.

Baigti projektai:

• Jungebecker (Vokietija, elektromechaniniai komponentai) –Šiauliai;

• Utzon (Danija, tekstilės pramonė) –Šiauliai;

• Audiocom (Norvegija, elektronikos sektorius) – Kaunas;

• Swarowsky (Austrija, meno dirbinai) – Vilnius;

• Cascolit (Olandija, medinių namų surinkimas) – Vilnius;

• Procotex (Belgija, tekstilės pramonė) – Garliava;

• Koei Ltd. (Japonija, IT sektorius) – Vilnius;

• E. Hiltunen OY (Suomija, metalo apdirbimas) – Vilnius,

• Kirnen Abbruch (Vokietija, statybos sektorius) – Vilnius;

• R&V London Ltd. (Japonija, automobilių pramonė) – Panevėžys.

Iš šių, jau baigtų, projektų pradėjo veikti 7 naujos įmonės, kurių investicijų dydis siekia 60 mln. LT bei sukurtos (išsaugotos) 365 darbo vietos. 3 įmonės (E. Hiltunen OY, Kirnen Abbruch, R&V London Ltd.) derasi su Lietuvos kompanijomis. Iš šių projektų galima tikėtis virš 17 mln. LT investicijų bei sukurtų 90 darbo vietų.

2001 metais Departamentas tęsė 4 perspektyvių ir pradėjo 10 naujų investicinių projektų, kurių numatoma bendra TUI (tiesioginių užsienio investicijų) suma sudaro 700 mln. LT, bei kurie sukurs (išsaugos) 2700 darbo vietų. Taip pat dar 4-investiciniai projektai yra atidėti vėlesniam laikotarpiui. Tai PKC Group (Švedija, automobilių pramonės sektorius), Celestica (Kanada, elektronikos sektorius), Raynaert Raizen (Olandija, pramogų parko projektas) ir Continental (Vokietija, automoto komponentai). Jų planuojama bendra TUI suma sudaro 920 mln. LT sukuriant (išsaugant) 3200 darbo vietų.

Lietuvos ekonominės plėtros agentūros misija – maksimaliai išnaudoti pasaulio ekonomikos globalizacijos bei Europos sąjungos plėtros ir ekonominės integracijos atveriamas galimybes, skatinti Lietuvos ekonomikos augimą ir Lietuvos verslo plėtrą.

2.3. Phare parama Lietuvai

1999 metais LEPA pateikė paraišką ES “PHARE” programai dėl Lietuvos Infrastruktūros Plėtros Fondo steigimo. Šio projekto vykdymas buvo patvirtintas Europos Komisijoje 2000 metais, paskirta 5 milijonų Eurų (20 milijonų litų) ES dotacija su 1 milijono Eurų (4 milijonų litų) Lietuvos Vyriausybės įnašu. Bendra projekto sąmata – 6 milijonai Eurų (24 milijonai litų). Agentūros iniciatyva kuriamo Fondo paskirtis – gerinti investicinę aplinka Lietuvoje, tobulinant infrastruktūrą perspektyviuose investiciniuose objektuose.

2001 m. buvo pervestas 1,7 mln. LT biudžetinis konfinansavimas, kontraktuota 4,25 mln. Eurų ES subsidija bei pradėtas fondo rinkodaros procesas. Taip pat įsteigtas Regioninės infrastruktūros plėtros fondas, atrinkti vietiniai darbuotojai, parengta vieta biurui, surengti biuro įrangos pirkimo konkursai. 1991-2002 metais PHARE Lietuvai skyrė apie 500 mln. eurų paramos.

Pagal memorandumu, patvirtintą 2002 m., specialiosios paramos Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir jo sąlygojamų priemonių energetikos sektoriuje programą, PHARE perves dar 80 mln. eurų į Tarptautinį Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo fondą. Pagal šią programą nuo 1999 m. PHARE jau buvo skyrusi IAE uždarymo fondui 98 mln. eurų.

Taip pat pasirašytas memorandumas Dėl trečiosios 2002 m. Nacionalinės PHARE programos dalies – 18,8 mln. eurų. Jos tikslas – stiprinti institucijų gebėjimus administruoti būsimą ES struktūrinių fondų paramą bei skatinti Lietuvos ekonominę ir sanglaudą. Parama skiriama finansuoti 5 ekonominės ir socialinės sanglaudos projektus (bendra vertė – 14,1 mln. eurų) bei 3 institucijų stiprinimo projektus (4,7 mln. eurų).

Siekiant paremti verslo plėtrą Lietuvoje ir padėti pasirengti administruoti Europos Sąjungos struktūrinius fondus šioje srityje, ES PHARE programa skirs 6,3 mln. eurų finansuoti Paramos verslo plėtrai projektą. Pagrindinis dėmesys bus skiriamas verslo paslaugų stiprinimui, infrastruktūros ir turizmo paslaugų gerinimui, inovacijų, bei elektroninio verslo projektams. Stiprinant socialinę integraciją, socialiai pažeidžiamų asmenų, smulkių, vidutinių bei restruktūrizuojamų įmonių darbuotojų profesinę kvalifikaciją, 2,9 mln. eurų PHARE paramos lėšų bus nukreipta Užimtumo gebėjimų, darbo įgūdžių bei socialinės integracijos skatinimo projektui finansuoti.

Skatinant verslo ir informacinės visuomenės plėtrą, 1,29 mln. eurų PHARE paramos lėšų bus skirta projektui, pagal kurį numatoma Neringoje įdiegti plačiajuostę bevielio radijo signalų priėmimo sistemą, sujungiant ją su nacionaline ir tarptautinėmis duomenų perdavimo sistemomis. Naujoji sistema taps alternatyva dabartinėms brangioms ir prastos kokybės komunikacijų paslaugoms, be to, tobulesnė komunikacijų infrastruktūra padės skatinti verslą, turizmą, plėtoti informacinę visuomenę šiame regione.

Papildomai Lietuvai iš PHARE biudžeto šiemet skiriama 4,7 mln. eurų, kurių nepanaudojo Estija ir Latvija. Pasirašius finansinį memorandumą dėl papildomų institucijų gebėjimų stiprinimo projektų socialinių reikalų, užimtumo, sveikatos apsaugos, energetikos bei valstybės tarnybos valdymo tobulinimo srityse, 4,7 mln. eurų PHARE lėšų bus panaudoti sustiprinti Valstybinę darbo inspekciją bei regionines darbo inspekcijas, bus sukurta darbo inspektorių mokymo sistema, stiprinami kiti Lietuvos institucijų administraciniai gebėjimai profesinės sveikatos ir saugos darbe srityje.

Pagal 2002 m. Bendradarbiavimo abipus sienos Baltijos jūros regione programą, kuriai PHARE skiria 3 mln. eurų, ypatingas dėmesys bus skiriamas nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimui Baltijos jūros regione, kartu sprendžiant aplinkosaugos, susisiekimo, ekonominės plėtros, kultūrinio ir istorinio paveldo išsaugojimo, gamtos resursų panaudojimo problemas.

Horizontalios Bendrijos paramos Branduolinės saugos srityje programa numato 1,9 mln. eurų ES lėšų paramą atominės saugos gerinimui Lietuvoje. Ketinama pagerinti Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugyklos saugumą, ją atnaujinant, pastatant papildomas užtvaras, pagerinant apsaugos bei priežiūros įrangą.

“Užsienio investicijos suteiks dvi svarbias, vienas kitą papildančias galimybes – laisvą išėjimą į didžiulę ES rinką ir priemones Lietuvos ekonomikos konkurencingumui toje rinkoje didinti.

Tos priemonės – tai finansinė ES fondų pagalba, ji bus naudojama (jau ir dabar naudojama) ūkio infrastruktūrai gerinti, įmonėms modernizuoti, regioniniams ekonominės plėtros skirtumams mažinti. ES pagalba ypač svarbi tiems ūkio sektoriams, kurių konkurencingumas menkas ir kuriems reikia didelių investicijų. Tai ypač aktualu pirminės žemės ūkio produkcijos gamybos bei maisto (pirmiausia mėsos, žuvies ir pieno) pramonės įmonėms.” (5)

Kartais girdimas argumentas – stokim į ES tada, kai sutvarkysim ekonomiką, kai būsim pasirengę konkuruoti – tai argumentas aukštyn kojom. Užsienio investicijos ir yra ta didžioji galimybė modernizuoti šalies ekonomiką, pakelti žmonių pragyvenimo lygį ir Europos verslo organizavimo patirtį.

Nėra abejonės, kad tokios permainos Lietuvos verslui kels naujų iššūkių ir turės ilgalaikių pasekmių. Tikslinga būtų atskirti du padarinių lygmenis – padarinius Lietuvos ekonomikai ir padarinius konkrečioms įmonėms.

Pakilus šalies ekonomikai, lengviau bus galima prieiti prie ES kapitalo rinkos, sustiprės mūsų įmonių derybų su užsienio verslo partneriais pozicijos, didės užsienio investicijų srautas ir įmonių veiklos internacionalizacijos mastai, toliau augs konkurencija, dėl įmonių jungimosi didės rinkos koncentracija, kils darbo užmokestis ir Lietuvos gyventojų perkamoji galia.

Tikėtina, kad derybų dėl žemės ūkio produkcijos kvotų rezultatas bus didesnis užsienio investuotojų susidomėjimas maisto pramonės įmonėmis.

Darbo jėgos, ypač itin kvalifikuotos, kainos augimo tendencija turėtų būti ypač ryški tuose regionuose, kurių plėtra yra labai sparti (pirmiausia Vilniuje ir Klaipėdoje).

3. LIETUVOS ŪKIO KONKURENCINGUMO POLITIKA
Iš pradžių apibūdinsiu kas yra konkurentai bei kokios yra konkurencijos sąlygos.

Konkurentai – ūkio subjektai, kurie toje pačioje atitinkamoje rinkoje susiduria arba gali susidurti su tarpusavio konkurencija.

Konkurencijos sąlygos – visokie pirkimo ar pardavimo ekonominiai parametrai, iš kurių svarbiausiais laikomi kainos, nuolaidos, antkainiai ar kitokie mokėjimai bei juos įtakojantys veiksniai (ūkinės veiklos teisiniai ribojimai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijų teikiama pagalba, gamybos technologijos ir kaštai, prekių naudojimo ar vartojimo ypatybės, transportavimo galimybės ir pan.).

Ūkio konkurencingumo didinimas apima platų šalies ekonominės veiklos spektrą – bendrą ekonominę būklę, privatizacijos mastą, infliacijos kontrolę, valstybės skolos lygį, pinigų ir fiskalinę politiką, kapitalo judėjimo liberalizavimą, ūkio atvirumo laipsnį ir t. t.

Jau daug metų vyksta mokslinė diskusija apie vyriausybės vaidmenį, kuriant sąlygas savo šalių įmonėms tapti konkurencingesnėmis tarptautiniu mastu. Nuomonių įvairovė yra gana didelė: nuo vos ne visiško liberalumo ir valstybės atsisakymo dalyvauti ekonominiame gyvenime, iki gana stipraus valstybės reguliavimo.

Lietuvos situacija yra kontroversinė. Viena vertus, esama ekonominė situacija kelia daug ne tik ekonominių, bet ir socialinių problemų, kurių efektyvus sprendimas reikalauja valstybės aktyvaus dalyvavimo. Kita vertus, šis dalyvavimas negali pažeisti Europos Sąjungos pramonės politikoje suformuluotų principų, O šie principai yra gana griežti: joks valstybės dalyvavimas negali pažeisti sąžiningos konkurencijos principų.

Konkurencingumo didinimo politikos centrine ašimi imamas aukštesnės pridėtinės vertės kūrimas, nebūtinai moderniose šakose, bet ir tradicinėse. Taip yra dėl to, kad iškovoti lyderio pozicijas daug investicijų ir ypač – intelektinio kapitalo imliose šakose, besivystančioms šalims gali būti per sunku. Tačiau strateginė kryptis į mokslo imlią veiklą ir inovacijas yra būtina.

Visų šalių vyriausybės savo svarbiausia misija laiko aplinkos gerinimą. Pasaulinė praktika rodo, jog pastoviai veikiančios politikos neturėjimas yra nepateisinimas, nes stabdo pramonės plėtrą, šalis labiau atsilieka tarptautinio konkurencingumo varžybose.

Konkurencingumo didinimas yra būtina prielaida tiek sėkmingai Lietuvos integracijai į ES vidaus rinką (Kopenhagos kriterijai), tiek prielaida ekonomikos, užimtumo bei gyvenimo kokybės augimui. Todėl Lietuvos pagrindiniai tikslai ir užduotys yra užtikrinti progresyvų Lietuvos perėjimą prie veiksmingos, efektyviai veikiančios rinkos ekonomikos, stiprinant valstybės reguliavimo ir valdymo galimybes, atsižvelgiant į pramoninį ir įmonių sektorius. Skatinti konkurencingumą ir sustiprinti įmonių finansinę drausmę.

Specifiniai tikslai:

ь skatinti bankroto ir restruktūrizavimo įstatymų sugriežtinimus;

ь prisidėti prie geriausios praktikos įmonių valdyme pritaikymo;

ь sukurti Lietuvos pramonės konkurencingumo ir ES standartų lyginamąją sistemą; teikti Lietuvos pramonei naujausią informaciją, susijusią su verslo vystymusi ir konkurencinių produktų patekimu į rinką;

ь prisidėti prie įmonių politikos instrumentų, atitinkančių ES struktūrinių fondų mechanizmą ir principus, kūrimo;

ь padėti nacionalinės inovacijų, naujovių sistemos kūrime;

ь palengvinti administracinių ir teisinių kliūčių pašalinimą stiprinant inovacijų vystymąsi.

4. UŽSIENIO INVESTICIJŲ ĮTAKA LIETUVOS ŪKIO ŠAKOMS

4.1. Tiesioginės užsienio investicijos

Į apdirbamąją pramonę investuota 29,3 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 20,1 proc., prekybą – 17,3 proc., ryšių paslaugas – 13,9 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą – 38,3 proc., naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamybą – 21,3 proc., tekstilės gaminių gamybą – 8,0 proc., radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamybą – 4,2 proc. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis pavaizduota 2 lentelėje.

2 lentelė

Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis

Įmonių skaičius Tiesioginės užsienio investicijos, mln. Lt

2002 01 01 2003 01 01 2002 01 01 2003 01 01

Iš viso 1953 2260 10661,9 13183,8

Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 29 39 50,6 60,9

Kasyba ir karjerų eksploatavimas 8 9 124 122,9

Apdirbamoji pramonė 428 498 2728,7 3863,6

Iš jų: maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba 61 60 1157,1 1480,6

Tekstilės gaminių gamyba 37 40 334,2 309,6

Naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamyba 20 24 92,7 821,8

Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba 9 11 141,3 161,8

Transporto priemonių gamyba 13 16 151,2 149,3

Elektros, dujų ir vandens tiekimas 5 13 272,1 479,1

Statyba 62 81 68,9 141,8

Didmeninė ir mažmeninė prekyba; asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 857 909 2178,4 2283,1

Viešbučiai ir restoranai 45 56 225,6 197,4

Transportas ir sandėliavimas 136 149 426,7 417

Paštas ir nuotoliniai ryšiai 15 19 1572,2 1835,8

Finansinis tarpininkavimas 41 48 2120,6 2643,4

Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 288 378 758,9 935,7

Kitos veiklos rūšys 39 61 135,2 203,2
2000 m. Lietuvos paslaugų sektorius sukūrė 60 proc. BVP (1991 m. buvo 34 proc.). Pramonės lyginamoji dalis sumažėjo nuo 44,4 proc. 1991 m. iki 26,3 proc. 2000 m., žemės ūkio – nuo 16,4 proc. iki 7,5 proc. Tačiau, nepaisant šių pokyčių, 2000 m. žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje dirbantys asmenys vis dar sudarė 19,6 proc. visų dirbančių asmenų.

Į apdirbamąją pramonę investuota 29,3 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 20,1 proc., prekybą – 17,3 proc., ryšių paslaugas – 13,9 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. Apdirbamojoje pramonėje daugiausia investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą – 38,3 proc.,
naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamybą – 21,3 proc., tekstilės gaminių gamybą – 8,0 proc., radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamybą – 4,2 proc.

Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimas į šalį yra įvairių rinkodaros priemonių kompleksas.

4.2. Pramonės konkurencingumas
Dabartinė darbo jėgos ir pramonės struktūra neatitinka pramonės plėtros poreikių. Aukštos kvalifikacijos darbo jėgą naudojanti pramonė (farmacijos, mašinų ir įrengimų, elektronikos ir kt.) sudaro mažiau nei 4 % pramonės, kai tuo tarpu žemos (maisto ir gėrimų, lengvosios pramonės, plastmasinių dirbinių ir kt.) – daugiau nei 50 %. Naudojamų technologijų požiūriu Lietuvoje aukšta technologija paremta gamyba sudaro apie 13 % visos pramonės gamybos ir stipriai atsilieka nuo Vakarų Europos šalių. Pasauliniu mastu persiorientuojant prie žinių pagrindu plėtojamos ekonomikos, aukštą gyvenimo lygį gali užtikrinti tik aukštų ir vidutiniškai aukštų pramonės sektorių plėtra, taigi, produkcijos apimčių didėjimas šiose Lietuvos pramonės šakose bei didelis kvalifikuotos darbo jėgos kiekis reiškia, jog šioje srityje yra didelis augimo potencialas.

Ekonominės plėtros ir konkurencingumo poreikių neatitinka ir dabartinė pramonės regioninė struktūra. Ji susiformavo kaip paveldėtos struktūros ir paskutinio dešimtmečio investicinės politikos pasekmė. Yra didžiulė diferenciacija pramonės teritoriniame išdėstyme, investicijų paskirstyme. Tokiu būdu, pramonės regioninis išsidėstymas nėra parankus subalansuotai vietinei pramonės plėtrai bei efektyviam vietos resursų naudojimui.

Lietuvos pramonės įmonės palaipsniui prisitaiko prie sudėtingų tarptautinės veiklos sąlygų. Ženklus produkcijos eksporto augimas rodo pramonės konkurencingumo didėjimą. Norint pasinaudoti ES rinkomis, jos teikiamomis galimybėmis, reikia toliau gerinti įmonių konkurencingumą, didinti naujų didelės pridėtinės vertės gaminių gamybą. Bendroje šalies pramonės įmonių realizuojamoje produkcijoje lėtai auga naudojančios aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, į mokslą, tyrimus ir aukštas technologijas orientuotos pramonės dalis. Tai neigiamas veiksnys, kuomet pasaulyje ima dominuoti žinių pagrindu plėtojama ekonomika, ir kuris ateityje gali bloginti Lietuvos pramonės konkurencingumą.

Pramonės konkurencingumą iš esmės lemia dvi sudedamosios. Tai makroaplinka, t.y. ekonominis palankumas verslui bei stabilumas, ir įmonių sugebėjimas dinamiškai prisitaikyti prie besikeičiančių veiklos sąlygų. Taigi pramonės plėtros sėkmė priklauso nuo makrostabilumo ir nuo mikromobilumo. Nesant stabilumo sunku pasiekti, kad efektyviai funkcionuotų rinka ir būtų sukurtos sąlygos konkurencingai pramonei vystytis.

4.3. Smulkus ir vidutinis verslas

4.3.1. Padėties apžvalga

Smulkus ir vidutinis verslas (SVV) – svarbiausias ekonomikos augimo veiksnys, turintis esminį poveikį bendrai šalies ūkio plėtrai ir socialiniam stabilumui. Smulkios ir vidutinės įmonės (SVĮ) – dinamiškiausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, vidurinioji ūkio sandaros grandis, turinti lemiamą įtaką ekonominiam augimui ir socialinių santykių stabilumui. Mažas kapitalo poreikis, greitas reagavimas į rinkos pokyčius ir lankstumas prisitaikant prie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas, konkurencijos didelėms įmonėms sudarymas, stambių įmonių aptarnavimas, naujų ir dažnai geresnės kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas, palanki šeimyninio verslo forma, efektyvi specialistų kvalifikacijos kėlimo galimybė – tai pagrindiniai smulkių ir vidutinių įmonių privalumai, atskleidžiantys jų efektyvumą ir svarbą. 1998 m. įkurtas Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondas SVV.

Iki šiol Lietuvoje teikta parama smulkiam ir vidutiniam verslui negali būti vertinama kaip pakankama. 2000 m. pabaigoje Lietuvoje 1000 gyventojų teko tik 15 įmonių, kuriose dirbo iki 250 darbuotojų, o daugelyje ES šalių šis rodiklis siekė 50-60 įmonių. Preliminariais duomenimis, tokiose įmonėse Lietuvoje dirba apie 63 proc. visų pramonės ir paslaugų sferos dirbančiųjų.

2001 m. apklausos metu verslininkai nurodė šias pagrindines kliūtis, trukdančias verslo plėtrai: menką vartotojų perkamąją galią, didelius mokesčius, apyvartinių lėšų trūkumą ir sudėtingas kredito gavimo sąlygas, biurokratinius trukdžius bei teisės aktų dažną kaitą.

4.3.2. Reformų tikslas

Pagrindinis smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) politikos tikslas – sudaryti palankias sąlygas SVV plėtrai, siekiant didinti įmonių konkurencingumą ir įgyvendinti kitus šalies ekonominės politikos tikslus (kurti naujas darbo vietas, užtikrinti stabilų ūkio ir pragyvenimo lygio augimą). Tai bus pasiekta gerinant verslo sąlygas, plėtojant verslo paramos infrastruktūrą, teikiant paramą SVV subjektams.

4.3.3. Reformų eiga

Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros iki 2003 m. strateginėse kryptyse numatytos artimiausio laikotarpio SVV politikos tikslai ir jos plėtrą skatinančios priemonės. Pagal ES rekomendacijas bus tikslinamas smulkios ir vidutinės įmonės apibrėžimas.

Toliau formuojama ir stiprinama administracinė paramos verslui infrastruktūra: Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, verslo inkubatoriai ir verslo informaciniai centrai. 7 verslo inkubatoriuose ir 4 verslo informaciniuose centruose teikiamos iš dalies subsidijuojamos konsultacijos, organizuojami mokymai. Palankių sąlygų dėka verslo inkubatoriuose įsikūrusiose įmonėse sukurta daugiau kaip 300 naujų darbo vietų.

Vyriausybės sprendimu steigiama bendrovė “Investicijų ir verslo garantijos”, per kurią bus teikiama finansinė parama smulkaus ir vidutinio verslo subjektams (garantijos už smulkaus ir vidutinio verslo subjektų paimtas paskolas, mikrokreditavimo, rizikos kapitalo investavimo ir kt. paslaugos).

4.3.4. Finansavimas

Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondo lėšos naudojamos SVV skatinimo priemonėms įgyvendinti iš specialios valstybės biudžeto programos. 2001 m. šiam tikslui yra numatyta 7,2 mln. litų (tai sudaro 0,02 proc. BVP). 2002 m. ir 2003 m. planuojama labai padidinti paramos smulkaus ir vidutinio verslo apimtis, skiriant nuo 0,05 iki 0,1 proc. BVP.

Be to, lengvatiniam SVV projektų finansavimui panaudojamos ir tarptautinių programų lėšos: iš PHARE programos lėšų iki 2001 m. birželio 30 d. suteikta 416 paskolų (30,6 mln. Vokietijos markių), iš Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko – 34 paskolos (1,9 mln. eurų).

4.3.5. Ekonominis poveikis

Įgyvendinus smulkaus ir vidutinio verslo strateginių krypčių numatytas priemones, pagerinus verslo sąlygas (“Saulėtekio” komisijos numatytos priemonės), sustiprinus administracinius institucinius gebėjimus bei pradėjus taikyti naujas paramos SVV formas bus pasiekti šie tikslai:

• bus sukurtos palankios sąlygos SVV plėtrai ir verslumui;

• padidės konkurencingumas;

• išsiplės užimtumo
Lietuvos ūkyje;

• padidės valdymo ir vadybos sektoriaus gebėjimai.

Šių tikslų įgyvendinimą turėtų pagreitinti ES pagalba Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo sektoriui per skiriamas PHARE – 2000, PHARE – 2001 “Ekonominė ir socialinė sanglauda” programų lėšas, taip pat įsijungimas į ES Daugiametę verslo ir verslininkystės, ypač smulkių ir vidutinių įmonių, programą.

4.4. Lietuvos pramonė

4.4.1. Pramonės apžvalga

Lietuvos pramonės įmonės palaipsniui prisitaikė prie sudėtingų tarptautinės veiklos sąlygų. Ženklus produkcijos eksporto augimas rodo pramonės konkurencingumo didėjimą. Norint pasinaudoti ES rinkomis, jos teikiamomis galimybėmis, reikia toliau gerinti įmonių konkurencingumą, didinti naujų didelės pridėtinės vertės gaminių gamybą. Bendroje šalies pramonės įmonių realizuojamoje produkcijoje lėtai auga naudojančios aukštos kvalifikacijos darbo jėgą, į mokslą, tyrimus ir aukštas technologijas orientuotos pramonės dalis. Tai neigiamas veiksnys, kuomet pasaulyje ima dominuoti žinių pagrindu plėtojama ekonomika, ir kuris ateityje gali bloginti Lietuvos pramonės konkurencingumą.

Visų šalių vyriausybės savo svarbiausia misija laiko aplinkos gerinimą. Pasaulinė praktika rodo, jog pastoviai veikiančios politikos neturėjimas yra nepateisinimas, nes stabdo pramonės plėtrą, šalis labiau atsilieka tarptautinio konkurencingumo varžybose.

Trumpai apžvelgsiu esamą padėtį Lietuvos pramonėje 3 lentelėje.

3 lentelė

Lietuvos pramonės struktūra pagal darbo jėgos kvalifikacinius reikalavimus

Šalys Aukštos kvalifikacijos darbo pramonė Žemesnės nei aukštos kvalifikacijos darbo jėga Aukštesnės nei žemos kvalifikacijos darbo jėga Žemos kvalifikacijos darbo jėgos pramonė

Lietuva ES JAV Japonija 3,516,6518,1915,46 36,731,0638,8833,67 9,221,7617,4421,71 50,630,4325,529,15

4 lentelė

Lietuvos pramonės struktūra pagal gamybos veiksnių naudojimo intensyvumą

Šalys Pamatinė pramonė Kapitalui imli pramonė Darbui imli pramonė Orientuota į reklamą pramonė Orientuota į mokslo tyrimus pramonė

Lietuva ES JAV Japonija 13,025,4121,2624,86 28,215,5513,5116,01 20,915,3112,2216,00 32,021,2823,1721,00 5,922,4629,8422,13

Pramonės konkurencingumas augo nepakankamais tempais. Siekiant atlaikyti ES šalių konkurencinį spaudimą, būtinas tolesnis sektoriaus modernizavimas. Pamažu augantį pramonės konkurencingumą atspindi gamybos augimo tempai (2000 m. – 7,6 proc.), didėjanti pramonės lyginamoji dalis (2000 m. – 26,3 proc. šalies bendrosios pridėtinės vertės) bei didėjantis eksportas (59,6 proc. 2000 m. pagamintos produkcijos). Sėkmingiausiai plėtojamos ir daugiausia užsienio investicijų pritraukia tokios pramonės šakos, kaip apdirbamoji (maisto ir tekstilės), medienos ir baldų pramonė, elektros įrengimų pramonė, radijo, televizijos ir ryšių įrangos gamyba.

Tęsiama pieno ir mėsos pramonės įmonių restruktūrizacija, investuojama į higienos sąlygų gerinimą, savikontrolės ir kokybės vadybos sistemų diegimą, naujas technologijas. 17 pieninių turi EB Komisijos patvirtintą veterinarijos numerį, suteikiantį teisę eksportuoti produkciją į ES šalis. Šiuo metu dar nei viena gyvulių skerdykla ir mėsos perdirbimo įmonė pilnai neatitinka ES reikalavimų, tačiau 3 jau beveik pasirengusios ES numeriui gauti, kitos įmonės taip pat ruošiasi ES numerių gavimui.

Aukšta technologija paremta gamyba sudaro apie 4 proc. visos Lietuvos pramonės gamybos ir šiuo atžvilgiu Lietuva dar labai atsilieka nuo Vakarų Europos šalių.

Istorinių priežasčių nulemtas neracionalus ir geografiniu požiūriu netolygus pramonės išsidėstymas daugiausia lemia netolygią šalies regionų ekonominę ir socialinę plėtrą.

4.4.2. Pramonės politikos tikslai

Bendrieji pramonės politikos tikslai ir uždaviniai suformuluoti Lietuvos pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikoje ir jos įgyvendinimo strategijoje ir apima laikotarpį iki 2004 m.

Pagrindinis šalyje vykdomos pramonės politikos tikslas – nepažeidžiant rinkos ekonomikos principų skatinti pramonės įmonių konkurencingumą, užtikrinantį ilgalaikį šalies pramonės ir gyventojų pragyvenimo lygio kilimą. To siekiama sėkmingai baigiant vykdyti įmonių privatizavimo procesą, įgyvendinant naujus ir efektyvius įmonių bankroto ir restruktūrizavimo mechanizmus, kuriant palankią aplinką verslui ir investicijoms.

4.4.3. Pramonės įgyvendinimas

Sukūrus administracinę struktūrą, būtiną įgyvendinti pramonės plėtros strategijai, bus stiprinamos institucijos ES paramai valdyti ir panaudoti. Bus sukurtas efektyvaus lėšų panaudojimo ir monitoringo mechanizmas, atitinkantis ES reikalavimus.

Didžiausia kliūtis, stabdanti gamybos modernizaciją ir pramonės konkurencingumo augimą, yra lėšų, kurias įmonės galėtų skirti investicijoms, trūkumas – komerciniai bankai laikosi itin konservatyvios politikos ir nenoriai teikia paskolas netgi mažai rizikingiems verslo projektams, suteikiamų paskolų palūkanos palyginti didelės.

Valstybė skatina pramonės plėtrą, prisidėdama prie verslui reikalingos infrastruktūros kūrimo ir įgyvendindama Pramonės plėtojimo skatinimo, Inovacijų versle ir Nacionalinės kokybės programas bei Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją.

4.4.4. Ekonominis poveikis įgyvendinant konkurencingumą didinančias priemones

Įgyvendinus programose numatytas konkurencingumą didinančias priemones bei parengus ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo mechanizmą:

1. Lietuvos pramonė taps konkurencingesnė ir atsparesnė išorės poveikiams;

2. Paspartės ekonominė integracija su ES;

3. Paspartės pramonės restruktūrizavimo procesai;

4. Bus efektyviau naudojama darbo jėga bei kapitalas.

4.4.5. Investicijų poveikis energetikos sistemai

Ignalinos AE pirmojo bloko uždarymas, ir ypatingai antrojo bloko uždarymas turės neigiamą poveikį mūsų ūkiui, ir suprantama, kad be užsienio pagalbos, t.y. vien iš nuosavų lėšų, prieš laiką pirmojo bloko uždaryti yra neįmanoma. ES, tarptautiniai fondai, tarptautinės finansų institucijos, dvišaliai donorai ir komerciniai investuotojai jau paskelbė apie galimą finansavimą teikiant kreditus, subsidijas, lengvatines paskolas.

Bendros dujų, elektros energijos rinkos sukūrimas, integracija į Vakarų Europos energetikos sistemas ir konkurencijos skatinimas leis padidinti energijos generavimo ir perdavimo efektyvumą -taip bus tuo mažinama jos savikaina, užtikrintas patikimas energetikos sistemos funkcionavimas, alternatyvus energijos tiekimas.

4.5. Žemės ūkis

4.5.1. Žemės ūkio apžvalga

Šiuo metu Lietuvos užsienio prekybos režimui daro prieštaringą poveikį įvairūs vidaus ir išorės veiksniai. Kai kurios gamintojų grupės (daugiausia importuojamų produktų perdirbėjai) ir kai kurios nevyriausybinės organizacijos pasisako už laisvosios prekybos režimą ir tolesnį jos liberalizavimą. Tačiau kai kurios gerai organizuotos interesų grupės, atstovaujančios vietinės pramonės šakoms, kai kurie užsienio investuotojai, kuriems privatizacijos metu suteikta monopolinė padėtis rinkoje, ir didelė dalis ūkininkų reikalauja apsaugoti vietos rinką nuo užsienio konkurencijos. Daugelis politinio elito atstovų taip pat pasisako už šalies pramonės šakų ir žemės ūkio apsaugą nuo importuojamų prekių, ypač jei panašios prekės gaminamos Lietuvoje. Šiame kontekste įsipareigojimai PPO ir preferencinės prekybos šalims galiojo ir galioja kaip veiksnys, dažnai apsaugantis nuo manipuliavimo importo muitais ar kitomis prekybos ribojimo priemonėmis sprendžiant šalies įmonių konkurencingumo problemas. Tačiau ES inicijuotos antidempingo bylos keliems Lietuvos gamintojams ir netarifinių prekybos apribojimų taikymas ne tik apribojo Lietuvos eksportą į ES, bet ir netiesiogiai atliko vaidmenį modelio, kurį vis dažniau mėgina kopijuoti Lietuvos prekybos politikos kūrėjai siekdami apsaugoti Lietuvos rinką nuo gaminių, importuojamų iš NVS.

Žemės ūkis tradiciškai buvo viena iš svarbiausių ūkio šakų Lietuvos ekonomikoje. Žemės ūkyje ir maisto pramonėje sukuriama žymi Lietuvos bendrosios pridėtinės vertės (BPV) dalis, kuri palaipsniui mažėja. 1998 m. veikusiomis kainomis žemės ūkyje ir maisto pramonėje buvo sukurta 15,1 proc., 1999 m. – 13,4 proc., 2000 m. – 13 proc. bendrosios pridėtinės vertės (BPV).

2000 m. žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės sektoriuje dirbo 19,6 proc. visų užimtųjų. Užimtųjų dalis šiame sektoriuje, skaičiuojant nuo visų užimtųjų, mažėja vidutiniškai apie 1 procentiniu punktu per metus.

1990-1999 m. laikotarpiu žemės ūkio produkcijos gamyba krito, tačiau pastaruoju metu ėmė ryškėti šio sektoriaus produkcijos gamybos stabilizavimosi tendencijos.

Įgyvendinant nacionalinės paramos priemones, šiuo metu mokamos tiesioginės išmokos už javus, rapsus, linus, mėsinių veislių karves žindenes, veislinę medžiagą, atliekami intervenciniai maistinių grūdų pirkimai, finansuojamos investicinės programos ir programos, susijusios su pasirengimu stoti į ES, taikomos kitos žemdirbių pajamų palaikymo priemonės (paskolų palūkanų kompensavimas, paskolų garantijos, parama nelaimės atveju, ekologinės žemdirbystės skatinimas).

4.5.2. Žemės ūkio politikos tikslai

“Pagrindiniai žemės ūkio tikslai būtų tokie:

• sukurti konkurencingą žemės ūkį;

• įvairinti ūkinę veiklą kaime;

• palaikyti tolygią kaimo ekonominę ir socialinę plėtrą, atitinkančią regionų ypatumus;

• skatinti ekologinį ūkininkavimą;

• gaminti kokybiškus ir saugius maisto produktus;

• ugdyti žmogiškuosius išteklius;

• įgyvendinti ES bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP).” (7; psl 85-86)

4.5.3. Žemės ūkio ekonominis poveikis

Įgyvendinus numatytas žemės ūkio paramos priemones, valstybės remiamus investicijų projektus ir tobulinant žemės ūkio valdymo institucinę sistemą, funkcionuos konkurencingas žemės ūkis, padidės žemės ūkio augalų ir gyvulių produktyvumas, žemės ūkio ir maisto produktai atitiks ES saugos ir kokybės reikalavimus bei standartus, atsivers naujos žemės ūkio produkcijos eksporto rinkos, bus optimizuotas užimtųjų žemės ūkio gamyboje bei alternatyviose veiklose skaičius. Bus panaudojamas turimas žemės ūkio produkcijos gamybos potencialas, ir pasiektos Lietuvos Respublikos žemės ūkio derybinėje pozicijoje minimos gamybos apimtys ir nurodomas gamybos kvotų dydis, taip pat padidės žemės ūkio produkcijos gamintojų pajamos.

IŠVADOS
1. Investicijos – turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno, socialinį arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Tik sukūrus teigiamą šalies įvaizdį, suteikus investuotojams reikalingą informaciją, pašalinus biurokratines kliūtis ir parengus regionų valdžią, yra įmanoma pritraukti į šalį užsienio investuotojus

2. Pagrindinės šalys investuotojos: Danija, Švedija, Estija, Vokietija, JAV . Investicijų įstatymo pakeitimo ir papildymo projekto pagrindinis tikslas – išplėsti investicijų skatinimo būdus ir nurodyti valstybės paramos investuojant kryptis, iš kurių vienos svarbiausių – siekiant padidinti tiesioginių užsienio ir vidaus investicijų apimtis Lietuvoje. Naujos užsienio investicijos neabejotinai būtų naudingos. Investicijos padidins konkurenciją , sudarys geras prielaidas aukštoms technologijoms įsisavinti, atsirasti kokybiškesnėms paslaugoms, sumažintų nedarbą.

3. Konkurencingumo didinimas yra būtina sėkmingai Lietuvos integracijai į ES vidaus rinką, tiek prielaida ekonomikos, užimtumo bei gyvenimo kokybės augimui. Pagrindine ūkio sektorių problema yra pasenusi technologinė bazė. Tai gali tapti viena didžiausių kliūčių siekiant ekonomikos konkurencingumo didinimo. Siekiant atlaikyti ES šalių konkurencinį spaudimą, būtinas tolesnis sektoriaus modernizavimas. Konkurencingumo didinimo politikos centrine ašimi imamas aukštesnės pridėtinės vertės kūrimas.

4. Didžiausios problemos kyla žemės ūkio bei atskirų pramonės šakų sektoriuose. Žemės ūkio sektoriaus pagrindinė problema yra finansinių išteklių trūkumas, tačiau didžiulė konkurencija, perteklinė gamyba, smulkių ūkių vyravimas bei ribota valstybės pagalba neleidžia sukaupti pakankamai lėšų, tuo labiau pritraukti investicijas, ir to išdavoje, neskiriant pakankamai lėšų gamybos modernizavimui, vis mažėja šio sektoriaus konkurencingumas. Pramonė ir smulkus bei vidutinis verslas yra pakankamai neblogai išvystyti sektoriai, tačiau šioje srityje taip pat akcentuojamas finansinių išteklių trūkumas. Tai įtakoja šalies bankų nesuinteresuotumas verslo finansavimu dėl pernelyg didelės rizikos, o ES pagalba praktiškai nepasinaudojama dėl nesugebėjimo ją administruoti.

Būtina paminėti pakankamai silpnus valstybinių institucijų administracinius gebėjimus – ne tik silpnus strateginio planavimo gebėjimus, bet, kas turbūt svarbiausia, valstybinių institucijų nesugebėjimą pasinaudoti tarptautiniais finansavimo šaltiniais.

Net jei darytume prielaidą, kad dalis į Lietuvą atėjusių investicijų vėliau bus reinvestuota užsienio rinkose, tai vis tiek negali būti argumentu, kad Lietuvai investicijos nereikalingos, kad jos nepadės didinti šalies ūkio konkurecingumą. Juk mūsų valstybė nėra pajėgi savo lėšomis ir pasenusiomis technologijomis konkuruoti su išsivysčiusia vakarų rinka.

LITERATŪRA
1. Dubinas, Valentinas. Vadybos sprendimų realizavimas šiuolaikinėmis sąlygomis. Mokomoji knyga.-Šiaulių universiteto leidykla,2001.-137p.-ISBN 9986-38-276-9.

2. Doc. Kazragytė A.; prof. Vainauskas J. Maisto pramonė ir žemės ūkis rinkos ekonomikos sąlygomis; Žemės ūkio politika Europos Sąjungoje: angliškas leidinys atspausdintas ir įrašytas Prahoje-1998.-387p.-ISBN 2-9600047-0-1.

3. Moksliniai tyrimai ir technologijos Europos Sąjungoje. Informacinė medžiaga.-Vilnius, 2001.-32p.

4. Investicijų Departamentas.[Žiūrėta 2003 03 20]. Prieiga per internetą :

Rašykite komentarą

-->