Studijoms.lt

Referatai, konspektai

UŽSIENIO INVESTICIJOS

Autorius: Domantas

PLANAS

I.ĮŽANGA …………………………………………………………………….3

II.DĖSTOMOJI DALIS ………………………………………………….4

1.Kas tai yra investicijos? ……………………………………..4

2.Užsienio investicijos ir jų formos. ……………………….5

3.Oligopolinė konkurencija ir užsienio investicijos. …5

4.Užsienio investicijų era. …………………………………….8

5.Užsienio investicijų nauda firmai. ……………………..10

6. Užsienio investicijų įtaka šeimininko šaliai. ………11

III.IŠVADOS ……………………………………………………………….13

IV.LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………15

I.ĮŽANGA

Vyksta didelė šalių ir net vienos šalies šakų konkurencija dėl užsienio investicijų. Kiekviena šalis stengiasi išsireklamuoti kaip ideali vieta užsienio firmai įkurti veikiančią įmonę, pabrėždama savo stiprybę, reklamuodama geras vietas, darbo jėgos kokybę, skatinančius mokesčius ir kitas ypatybes.

Šiame rašto darbe apibūdinsiu, kas yra investicijos aplamai, kaip jos skirstomos pagal vienus ar kitus kriterijus. Plačiau nagrinėsiu užsienio investicijas, išskirsiu jų formas, skirtumus tarp portfelinių ir tiesioginių užsienio investicijų.

Šiuo metu dar nėra teorijos, kuri paaiškintų visus tiesioginių užsienio investicijų atvejus, bet pagrindinė korporacijų varomąja jėga yra laikoma oligopolinė konkurencija, kuri yra vienas iš vyraujančių šiuolaikinio pasaulio rinkos ekonomikos bruožų. Yra dvi teorijos, t.y. prekės ciklo ir pramoninės organizacijos teorija, kurias plačiau panagrinėsiu rašto darbe.

Taip pat apžvelgsiu, kokie yra svarbiausi motyvai, skatinantys užsienio investicijas, kokios sukeliamos problemos mažiau išsivysčiusių šalių ūkiui. Susipažinsiu su Jungtinių Valstijų , Japonijos, Europos ir kitų šalių užsienio investicijomis. Atskleisiu užsienio investicijų naudą firmai ir įtaką šeimininko šaliai.

Susipažinau su šių autorių literatūra, kuria remiuosi rašydama rašto darbą: B.Neverausko ir V.Stankevičiaus ,,Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas”, R.Gilpin ,,Tarptautinių santykių politine ekonomija”, Paul T MCGRATH ,,Tarptautinės ekonomikos pagrindai” ir kitų autorių literatūra.

Šio rašto darbo struktūrą sudaro: įžanga, šeši skyriai, išvados ir literatūros sąrašas.


II. DĖSTOMOJI DALIS

1. KAS TAI YRA INVESTICIJOS ?

Investicijos – tai piniginės lėšos ir materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno, socialinį rezultatą ( švietimo, mokslo, sveikatos bei kitose panašiose srityse ) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investicijos yra viena iš pagrindinių sėkmingo verslo sąlygų. Jos padeda įmonėms tapti našesnėms, didinti konkurencingumą, plėsti pardavimus vidaus ir užsienio rinkose.

Pagal tai, kokią įtaką investuotojas turi ūkio subjektui investicijos yra skirstomos į:

1) tiesioginės investicijos – tai investicijos ūkio subjektui steigti arba jau įsteigto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis. Investuojant įsigyta kapitalo dalis suteikia investuotojui galimybę daryti įtaką ūkio subjektui ir jį kontroliuoti;

2) netiesioginės investicijos – tai tokios investicijos, kai investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui galimybės daryti didesnę įtaką ūkio subjekto veiklai.

Pagal investuotojo statusą skiriamos investicijos: 1) valstybinės; 2) privačios; 3) valstybės.

Pagal

investavimo objektą investicijos skirstomos:

1) kapitalo investicijos – ilgam materialiam ir nematerialiam turtui sukurti;

2) finansinės investicijos – vertybinių popierių pirkimas, pinigų skolinimas.

Prieš investuojant pinigus yra įvertinami investicijų sprendimai, kurie skirstomi į : 1) praktinius;

2) pagalbinius; 3) finansų matematikos.

Investavimų variantai yra lyginami pagal sąnaudas, pelną, pelningumą ir atsipirkimo laiką.

Lėšos, reikalingos įmonės veiklai gali būti sukauptos iš daugelio šaltinių, kurie dažniausiai skirstomi pagal lėšų kilmę. Tai gali būti išoriniai šaltiniai, tiekėjų kreditai, vidinis lėšų šaltinis.

Išoriniai šaltiniai yra tokie, kai ir kiti ūkio dalyviai prisideda prie įmonės veiklos. Prie išorinių šaltinių priklauso priklauso įnašai ( naujų akcininkų atsiradimas ) ir kredito ( paskolų ) ėmimas.

Įnašai – tai tokia pinigų gavimo forma, kai įmonė parduoda naujas akcijas. Tokiu finansavimo būdu gali naudotis tik akcinės bendrovės. Akcijos yra investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų – akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtinių ir neturtinių teisių.

Kai įmonė negali ar jai netikslinga išleisti naujas akcijas, o lėšų stinga, tenka imti paskolas. Paskolas paprastai suteikia bankai, tačiau yra daug kitų institucijų teikiančių šias paslaugas. Tarp tokių institucijų galima išskirti įvairius fondus ar unijas.

Obligacijų išleidimas taip pat yra vienas iš būdų gauti reikiamą finansavimą.

Tiekėjų kreditai – plačiai paplitusi trumpalaikė finansavimo forma. Prie šios formos galima priskirti pirkimus išsimokėtinai, mokėjimų atidėjimus tam tikram laikotarpiui.

Vidinis lėšų šaltinis – tai gali būti gautas pelnas, kuris naudojamas tęsti ir plėsti veiklai, amortizaciniai ir nusidėvėjimo atskaitymai.1

Investicijos pagal investuotojo nuolatinę buveinę skirstomos į vidaus investicijas ir užsienio investicijas.

2. UŽSIENIO INVESTICIJOS IR JŲ FORMOS.

Užsienio investicijos yra dviejų formų:

1) portfelinės investicijos užsienyje – tai tokios investicijos, kurios į užsienio finansinį turtą daromos norint paįvairinti finansinių aktyvų rinkinį;

2) tiesioginės investicijos užsienyje – tai yra vienoje šalyje esančių firmų investicinės išlaidos įkurti veikiantiems vienetams kitoje šalyje. Tiesioginių investicijų atveju ( skirtingai nuo portfelinių investicijų ) administracinė kontrolė peržengia vienos valstybės ribas.

Tradicines portfelines investicijas lemia pelno normų skirtumai tarp nacionalinių ūkių, o tiesiogines užsienio investicijas skatina oligopolinių korporacijų augimas ir jų konkurencinė strategija. Pirmuoju atveju dažniausiai duodamos paskolos valstybei, o antruoju – tiesiogiai investuojama į savitas ekonomikos šakas, stengiantis panaudoti ir išlaikyti konkurencinį pranašumą vietinių įmonių atžvilgiu. Kadangi tiesioginės užsienio investicijos sąlygoja ekonominę integraciją ir investuojančias korporacijas įtraukia į tų šalių ūkio vidaus reikalus, jų veiklos vertinimai yra labai prieštaringi.2

3. OLIGOPOLINĖ KONKURENCIJA IR UŽSIENIO INVESTICIJOS.

Nors šiuo metu dar nėra teorijos, kuri paaiškintų visus tiesioginių užsienio investicijų atvejus, bet pagrindinė transnacionalinių korporacijų varomąja jėga yra laikoma oligopolinė konkurencija, kuri yra vienas iš vyraujančių šiuolaikinio pasaulio rinkos ekonomikos bruožų.

Yra dvi teorijos , aiškinančios oligopolinę šių korporacijų kilmę:

Pirmoji teorija vadinama prekės ciklo, kuriai pagrindus padėjo R.Vernonas (1966), o toliau plėtojo kiti ekonomistai. Prekės ciklo teorija geriausiai tinka aiškinant užsienio investicijas į apdirbamąją pramonę, ankstyvąją Amerikos korporacijų ekspanciją į užsienį ir vadinamąsias

horizontaliosios integracijos investicijas, kurioms būdinga tai, kad visur kuriamos tas pačias arba panašias prekes gaminančios įmonės.

______________________________________

1 Neverauskas B., Stankevičius V. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. K., 2001. 82p.

2 Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. V., 1998. 286p.

Antroji, vėliau sukurta, vadinama pramoninės organizacijos vertikaliosios integracijos teorija ( Krugman, 1981 ). Ši teorija yra bendresnio pobūdžio ir geriausiai tinka naujųjų laikų transnacionalinių korporacijų veiklai bei išaugusiai vertikaliosios integracijos investicijų (kai vienų gamyklų produkcija naudojama kaip sudedamosios kitų tos firmos gamyklų produkcijos dalys) svarbai pagrįsti.

Norint geriau suprasti kodėl dauguma transnacionalinių korporacijų praktikuoja abiejų minėtų rūšių užsienio investicijas ir įvairius jų variantus, reikia žinoti, kuo jie skiriasi. Nors prekės ciklo teorija ir neapima visų investicijų aspektų, bet ši teorija gerai tinka aiškinti septintojo dešimtmečio Amerikos užsienio investicijas. Pagal šią teoriją, tarptautinės prekybos ir investicijų į pramoninę gamybą vystymasis priklauso nuo naujų technologijų ir pramonės šakų atsiradimo, vystymosi ir galutinio subrendimo. Teigiama, kad kiekvienos technologijos, arba prekės ciklo, periodas susideda iš trijų stadijų:

a) įvedimo, arba inovacinės;

b) technologinės, arba proceso išsivystymo;

c) standartizavimo, arba galutinio subrendimo.

Kiekvienoje iš šių prekės ar jos dalių gamybos stadijų santykinį pranašumą gali įgyti skirtingo tipo ūkiai. Prekybos srautus ir gamybos išdėstymą pasaulyje lemia technologijos vystymasis, jos plitimas iš ūkio į ūkį ir atitinkami nacionalinių ūkių santykinių pranašumų poslinkiai.

Pirmoje ciklo stadijoje prekės gaminamos labiausiai išsivysčiusiose industrinėse šalyse, kokia buvo Didžioji Britanija XIX amžiuje, Jungtinės Valstijos ankstyvajame pokario periode arba XX amžiaus pabaigoje vis sparčiau besivystanti Japonija. Kadangi tokios šalys turi dideles vidaus rinkas (paklausa) ir išteklius inovacijoms (pasiūla), oligopolinės korporacijos čia turi santykinį pranašumą kuriant naujas prekes arba vystant gamybinius procesus. Šiame pradiniame etape išsivysčiusio ūkio arba ūkių korporacijos tampa monopolinėmis visų pirma dėl savo technologijų.

Jų produkcijai tapus paklausia užsienyje, korporacijos pirmiausia ją eksportuoja į kitas rinkas. Vėliau, paklausai užsienyje didėjant, technologijai plintant tarp potencialių konkurentų ir atsirandant prekybos kliūtims, gamyba užsienyje pasidaro reikalinga ir būtina. Šioje antroje, technologinėje, arba proceso išvystymo, stadijoje gamybos procesas tobulinamas ir pastaroji perkeliama į kitas išsivysčiusias šalis. Pagaliau trečioje gamybos stadijoje, kai ji yra jau standartizuota, galima gaminti mažiau išsivysčiusiose šalyse, ypač tose, kur industrializacija pradėta dar neseniai ir kurios turi santykinį pranašumą dėl mažesnių darbo kaštų; iš šių eksporto vietų prekė arba jos sudedamosios

dalys yra išsiunčiamos į pasaulines rinkas. Tokia prekyba tarp firmų yra labai būdinga šiuolaikinei pasaulinei ekonomikai.

Nors toks prekės ciklas egzistavo ir XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, tačiau po Antrojo pasaulinio karo jame įvyko kai kurių svarbių pasikeitimų:kuriamos naujos technologijos, tobulėjo komunikacijos priemonės ir t.t. Tarptautinė gamyba pradėjo užimti svarbią vietą, nes tiesioginės užsienio investicijos įgalino transnacionalines korporacijas išlaikyti savo monopolines pozicijas ir priėjimą prie rinkų. Vėliau, sparčiau keičiantis santykiniam pranašumui ir tarptautinės gamybos vietoms, užsienio investicijos pasidarė labai dinamiškos.

Pramoninės organizacijos teorija pradeda nuo pripažinimo, kad verslo užsienyje kaštai yra didesni negu paprastai eksportuojant savo šalyje pagamintas prekes. Todėl firma turi turėti tam tikrų ,,kompensuojančių”, arba tik jai būdingų, pranašumų: technologinę patirtį, vadovavimo įgūdžius arba masto ekonomiją, kas leistų jai gauti monopolinę rentą veikiant kitoje šalyje. ,,Šiuos ypatingus išteklius, sukurtus iš esmės savo šalies rinkoje, buvo galima su nedideliais kaštais perkelti į užsienį, sėkmingai konkuruojant su valstybės, kurioje įsikuriama, firmomis” (Casson, 1983). Ši pagrindinė nuostata, pirmą kartą išdėstyta Stepheno Hymerio ir Charleso Kindlebergerio, vėliau, kuriant pramoninės organizacijos teoriją, buvo labai išplėtota.3

Tokios vertikalios integracijos būdu besiformuojančių transnacionalinių firmų augimas ir sėkmė priklauso nuo trijų dalykų:

1) įvairių verslo stadijų internacionalizavimas, arba vertikalioji integracija, pirmiausia siekiant sumažinti sandorių kaštus;

2) technologinių įgūdžių kūrimas ir panaudojimas;

3) dėl transporto ir ryšių priemonių ištobulėjimo pagerėjusios galimybės plėstis į užsienį.

Svarbiausias motyvas, skatinantis tiesiogines užsienio investicijas, yra noras pasinaudoti mažesniais gamybos kaštais, vietinėmis mokesčių lengvatomis, o Amerikos firmų atveju – dar ir JAV muitų tarifais, skatinančiais gaminių detalių gamyba užsienyje. Dar svarbus transnacionalinės korporacijos noras savo užsienio investicijomis sudaryti kliūtis kitų firmų įėjimui. Kadangi tiesioginės užsienio investicijos vyksta politiškai padalytoje tarptautinėje sistemoje, sudarytoje iš tarpusavyje konkuruojančių nacionalinių valstybių, kyla nemažų problemų. Svarbiausiose gamybos šakose dirbantys korporacijų kilmės šalių darbininkai tiesioginėse užsienio investicijose įžiūri grėsmę sau. Buvimo šalys savo ruožtu bijo, kad korporacijos, įsiskverbusios į jų ūkius, pažeis jų ekonominius politinius ir kitus interesus. Visų pirma tiesioginės investicijos iškreipia mažiau išsivysčiusių šalių ūkį ir jo natūralų augimą. Manoma, kad tokia priklausoma plėtra ūkiui yra žalinga. Investicijos lemia neteisingą pajamų paskirstymą: jos grįžta į užsienį ir vietos finansų sistemoms yra neprieinamos. Tiesioginės užsienio investicijos daro korporacijų buvimo šalį vis labiau politiškai priklausomą nuo metropolijos. Tiesioginės užsienio investicijos mažiau išsivysčiusias šalis veikia

neigiamai kultūriniu bei socialiniu požiūriais. Taigi jos daro neigiamą poveikį ekonominiam, politiniam ir socialiniam mažiau išsivysčiusių šalių vystymuisi.

___________________________________

3 Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. V., 1998. 290p.

Priešingai, yra šalių, kurios gauna dideles užsienio investicijas (pvz., Taivanas ir Pietų Korėja), jose pajamų paskirstymas yra teisingesnis negu tose mažiau išsivysčiusiose šalyse, kurios užsienio investicijas apribojo.

Ar tiesioginės investicijos trukdo vystytis

vietinei pramonei? Tai priklauso nuo Vernono iškelto klausimo: ar vietines investicijas jos išstumia, ar papildo? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra. Beveik visų naujų industrinių valstybių raida rodo, kad vietinės ir užsienio investicijos vienos kitas gali papildyti.

Kokia bebūtų kritika pareikšta tiesioginių užsienio investicijų atžvilgiu, negalima ignoruoti ir to, kad aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje mažiau išsivysčiusios šalys pasiekė labai daug: naftos gavybos srityje ir kitose gavybos pramonės šakose. Kai kurios mažiau išsivysčiusios šalys laikėsi tokios politikos, kuri sąlygojo vis didesnę naudą iš tiesioginių užsienio investicijų. Tiesioginės užsienio investicijos gali padėti arba trukdyti, tačiau pagrindinės priežastys, nulemiančios ekonominį vystymąsi, glūdi pačiose mažiau išsivysčiusiose šalyse.


4. UŽSIENIO INVESTICIJŲ ERA.

Išsivysčiusių šalių korporacijų investicijos į mažiau išsivysčiusių kraštų ūkius buvo daromos jau tada, kai savo veiklą pradėjo Rytų Indijos ir kitos pirklių – nuotykių ieškotojų – bendrovės. Naujaisiais laikais išskirtinos trys tokių investicijų bangos:

1) ,,Senojo kolonializmo”periodu, XVII-XVIII a., Ispanijos, Olandijos ir Anglijos bendrovės Naujajame pasaulyje ir kai kuriose Azijos vietose buvo įkūrusios kasyklas ir plantacijas;

2) XIX a. pabaigoje, ,,naujojo imperializmo” bangos metu, Afrika, Pietryčių Azija ir kitos teritorijos buvo pasidalytos kelių imperinių sistemų. Europiečių investicijos į uostus, geležinkelius ir miestų centrus padėjo sukurti infrastruktūrą, kuri daugeliui mažiau išsivysčiusių kraštų yra svarbi iki šiol;

3) kilo septintajame dešimtmetyje, kai šios mažiau išsivysčiusios šalys dideliais apribojimais prekybai, palankiais mokesčiais ir kitokiais būdais skatino Jungtinių Valstijų bei kitų išsivysčiusių šalių korporacijas kurti jose apdirbamosios pramonės įmonių filialus.

Kadangi Amerikos korporacijos užsienyje investavo daugiausia ir Jungtinės Valstijos daugiau negu kitos šalys ten gamino didesnį dėmesį skirsiu apibūdinti jų užsienio investicijoms. 1950 m. bendra Amerikos užsienio investicijų suma buvo tik 11,8 mlrd. dolerių, o 1984 m. jų balansinė vertė pasiekė apie 233,4 mlrd. dolerių. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jungtinės valstijos tapo šalimi, kuri daugiau investavo užsienyje, negu eksportavo šalyje pagamintas prekes. Tačiau šiuo laikotarpiu užsienio investicijų srautuose įvyko svarbių pokyčių. Amerikos transnacionalinių korporacijų užsienio investicijos pasiekė maksimumą ir pradėjo mažėti. Tuo tarpu Europos, o vėliau ir Japonijos transnacionalinės korporacijos investicijas užsienyje labai plėtė. Investavo į užsienį net kai kurių naujų industrinių valstybių korporacijos ir Rytų bloko šalys. Nors amerikiečiai šioje srityje tebevyravo, aštuntajame, o ypač devintajame dešimtmetyje daugėjo Europos ir Japonijos transnacionalinių korporacijų, kurios sudarė atsvarą buvusiam JAV viešpatavimui.

Sumažėjus technologinio išsivystymo skirtumams tarp Jungtinių Valstijų ir kitų šalių ūkių, pradėjo keistis užsienio investicijų pobūdis. Atsigavus Europos ir Japonijos ūkiams, prekės ciklo modelis pasidarė mažiau tinkamas Amerikos firmoms, bet daugiau užsienio įmonėms. Vėliau didelę įtaką tiesioginėms užsienio investicijoms turėjo valiutų kursų svyravimas ir valiutų nestabilumas. Didėjantis politinis netikrumas vertė transnacionalines korporacijas mažinti investicijas daugelyje besivystančių šalių ir jas skatinti Jungtinėse Valstijose. Lemiantis postūmis investuoti tiek į išsivysčiusių, tie mažiau išsivysčiusių šalių ūkius buvo visame pasaulyje taikomi didžiuliai prekybos apribojimai.

Dėl tokio ekonominio ir politinio nestabilumo transnacionalinės Japonijos korporacijos pradėjo sparčiai skverbtis į Amerikos ir šiek tiek mažiau – į Europos ir kitas rinkas. Kaip yra pasakęs vienas japonų ekspertas, Japonija laikėsi ,,prekybai palankios” strategijos, o amerikiečiai savo užsienio investicijomis prekybai trukdė ir mažino Jungtinių Valstijų eksportą. Japonija pradėjo daugiau investuoti bei gaminti užsienyje. Devintajame dešimtmetyje dėl pakilusio jenos kurso ši tendencija dar labiau sustiprėjo. Amerikos korporacijų plėtimasis į užsienį sulėtėjo ir atsirado atvirkščios krypties investicijų srautas: iš Europos ir Japonijos į Jungtines Valstijas, dėl ko šių išsivysčiusių kraštų tiesioginės investicijos susikryžiavo.

Į investavimą užsienyje Japonija žiūrėjo kaip į priemonę savo svarbai pasauliniame ūkyje išlaikyti ir padidinti. Japonijos transnacionalinių korporacijų veržimasis į Amerikos ir šiek tiek mažiau – į Vakarų Europos ūkius keitė ir santykius tarp išsivysčiusių šalių. Manoma, kad jeigu tų šalių, kurių ūkis smunka, korporacijos sugebės tęsti pramoninę gamybą, panaudodamos tiesiogines užsienio investicijas, jos mažiau priešinsis naujų pramoninių jėgų iškilimui.

Padidėjus kapitalo judrumui, pasaulyje labai pagyvėjo konkurencija dėl investicijų. Norėdamos patraukti korporacijų investicijas ir daryti įtaką ekonominės veiklos išdėstymui pasaulyje, vyriausybės (pvz., Taivano ) stengiasi atitinkamai keisti mokesčių politiką, kurti prekybinius barjerus arba net rengti kvalifikuotą ir diciplinuotą darbo jėgą. Įvairių šalių transnacionalinės korporacijos varžosi, norėdamos patekti į kitų šalių ūkius, ir dėl to korporacijų buvimo šalys turi galimybę derėtis dėl investicijų sąlygų.4


__________________________________

4 Gilpin R. Tarptautinių santykių politinė ekonomija. V., 1998. 317p.

5. UŽSIENIO INVESTICIJŲ NAUDA FIRMAI.

Yra daugelis priežasčių, dėl kurių firma pasirenka tiesiogines užsienio investicijas. Pagrindinė priežastis yra ta, kad firma tikisi didesnio investicijų pelningumo užsienio šalyje negu savo pačioje šalyje, t.y. firma siekia didžiausios tikėtinos pelningumo normos po mokesčių. Kad investuojančios firmos laukiama nauda būtų suprantamesnė, galime atskirai panagrinėti šios sprendimo taisyklės pagrindines sudėtines dalis.

Dydis, kuris yra vadinamas laukiama pelno po mokesčių norma, turi keletą komponentų. Jis pagrįstas laukiamo pelno sąvoka, kuris yra skirtumas tarp laukiamų pajamų ir laukiamų išlaidų. Pirmiausia aptarsime, kaip laukiamos išlaidos gali būti paveiktos tiesioginių užsienio investicijų.

Tiesioginės užsienio investicijos gali sumažinti laukiamas išlaidas. Firma gali įkurti veikiantį vienetą kitoje šalyje tam, kad pasinaudotų mažesnėmis darbo išlaidomis. Šia prasme firma galvoja apie išteklių pakeitimą, užsienio darbas pakeičia vietinį darbą. Tačiau mažesni atlyginimai gali nereikšti mažesnių darbo sąnaudų. Turi būti atsižvelgta ir į darbo produktyvumą. Jei mažesni atlyginimai yra ten, kur proporcingai mažesnis produktyvumas, nėra jokio darbo išlaidų

skirtumo.

Firma taip pat gali siekti mažesnių išlaidų, investuodama į tokius išteklius, kurie greičiau gali būti jos vietos išteklių papildiniai, bet ne pakaitai. Pavyzdys galėtų būti japonų firma, įkurianti Lenkijoje veikiantį vienetą, kur kasamos anglys Japonijos vidaus rinkai. Toks išteklius, negausus Japonijoje, padidintų Japonijos darbo ir kapitalo produktyvumą.

Veikiantis vienetas kitoje šalyje gali padėti papildomai sumažinti sandorio išlaidas. Firma gali panorėti pastatyti vienetą arčiau savo vartotojų tam, kad sumažintų transportavimo išlaidas.

Firma taip pat gali sumažinti savo išlaidas, vengdama muito mokesčių, įkurdama vienetą kitoje šalyje.

Valiutos kurso pokyčiai gali veikti užsienio investiciją. Stiprios jenos ir silpno dolerio pavyzdys paskatino japonų automobilių firmas padidinti savo investicijas į gamybos operacijas Jungtinėse Valstybėse. Stipri jena padidino doleriais matuojamą importuojamų japoniškų automobilių kainą. Kad išlaikytų rinkos dalį, japonų firmos smarkiai nedidino savo automobilių kainos doleriais. Todėl kiekvienas automobilis. Kurį Japonija parduoda Jungtinėse Valstybėse už dolerius, duoda mažiau jenomis matuojamų pajamų, kuriomis šios firmos apmoka savo darbo vietą ir tiekėjus. Stengdamasi sumažinti šią neigiamą įtaką ribiniam pelnui, japonų automobilių gamintojai perkėlė daugiau gamybos į Jungtines Valstybes, išplėtė gamyklos pajėgumą, pirkdami iš JAV tiekėjų ir įdarbindami JAV darbininkus, kurie uždarbį labiau linkę gauti doleriais.5

Firma gali norėti pasinaudoti ir patraukliais paskatinimais, kaip mokesčių atidėjimas, infrastruktūra ( komunaliniai patarnavimai – elektros energija ir ryšiai, taip pat transporto

_____________________________________

5 Paul T MCGATH. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. V., 1999. 109p.

infrastruktūra ), kuriuos siūlo kai kurios šalys, kad pritrauktų užsienio investicijas.

Užsienio investicijos gali padidinti laukiamas pajamas, jei bus įkurtos naujos įmonės kiek galima arčiau prie rinkos tam, kad būtų galima užtikrinti geresnį servisą ir produktų asortimentą.

Apibendrinant galima pasakyti, kad firma priima sprendimą įkurti veikiančią įmonę, remdamasi laukiamu pelnu po mokesčių. Jei laukiamas pelnas padidės, įkuriant vienetą kitoje šalyje, firma užsiims tiesioginėmis investicijomis užsienyje.

6. UŽSIENIO INVESTICIJŲ ĮTAKA ŠEIMININKO ŠALIAI.

Vyksta didelė šalių ir net vienos šalies šakų konkurencija dėl užsienio investicijų. Kiekviena šalis stengiasi išsireklamuoti kaip ideali vieta užsienio firmai įkurti veikiančią įmonę. Potenciali šeimininko šalis padės sau, pabrėždama savo stiprybę. Tarp ypatybių, kurias šalis galėtų pabrėžti, yra gera vieta, darbo jėgos kokybė, skatinantys mokesčiai, infrastruktūra ir kitos ypatybės.

Šeimininko šalies gaunama nauda yra didelė:

1) pakyla šalies realusis produktas ir pajamos;

2) vietiniai darbo ir valdymo įgūdžiai gali būti sustiprinti, nes investuojanti firma samdo ir moko savo darbo jėgą;

3) esančios ir naujos vietos firmos, kurios gamina išteklius arba pusfabrikačius ( tarpines prekes ), ar vykdo mažmeninio pardavimo operacijas naujai įkurtai veikiančiai įmonei, taip pat gali pasipelnyti iš padidėjusio verslo.

Daugelis šalių turi griežtų tiesioginių užsienio investicijų

apribojimų. Vienas iš susirūpinimą keliančių dalykų yra tai, kad užsienio firma gali dominuoti rinkoje ir užgožti bet kurią vietos konkurenciją. Jeigu užsienio firma yra tvirta, didelė, turi tam tikrą monopolinę galią šeimininko šalies rinkoje, jos mažos kainos gali būti suvokiamos kaip bandymas kontroliuoti didelę šeimininko šalies rinkos dalį.

Antras dalykas, kuris kelia susirūpinimą ir yra susijęs su tiesioginėmis užsienio investicijomis, yra rūpestis dėl darbo jėgos ir kitų išteklių eksploatacijos. Užsienio firma eina į rinką, pasinaudoti mažomis žaliavų kainomis ir mažais atlyginimais, bet neinvestuoja pelno atgal į veikiančią įmonę ar kur nors kitur šeimininko šalies ekonomikoje.

Dėl šių ar kitų keliamų nuogąstavimų daugelis potencialių šeimininko šalių apriboja tiesiogines užsienio investicijas. Pavyzdžiui, Indija reikalavo, kad vietiniai investitoriai privalo turėti didžiąją daugumą nuosavybės teisių bet kurioje veikiančioje įmonėje, bet tai užsienio investitoriams, norintiems didesnės kontrolės, buvo nemalonus apribojimas. Indijoje šios taisyklės, panaikintos tik pastaraisiais metais, privertė dvi didžiules daugianacionalines firmas IBM ir PepsiCo palikti rinką. Šie apribojimai dažnai reikalauja, kad užsienio firmos sudarytų bendras įmones su šeimininko šalies firma. Meksika neleidžia turėti užsieniui nuosavybės nacionalizuotoje energijos firmoje Pamex. Kitas tokių apribojimų pavyzdys yra operaciniai reikalavimai dėl pelno reinvestavimo ( investavimo atgal ) arba, kad tam tikra proporcija žaliavų būtų perkama iš vietinių firmų.

Ir vis dėlto tiesioginės užsienio investicijos didėja naujose Rytų Europos valstybėse, taip pat ir Baltijos šalyse. Azija, įskaitant Kiniją ir Indiją, taip pat pasidarė populiarios šeimininko šalys.6

_______________________________________

6 Paul T MCGATH. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. V., 1999. 110p.


III.IŠVADOS

Apibendrinant šį rašto darbą , noriu pasakyti, kad investicijos yra viena iš pagrindinių verslo sąlygų. Jos padeda įmonėms tapti našesnėms, didinti konkurencingumą, plėsti pardavimus vidaus ir užsienio rinkose.

Užsienio investicijos yra dviejų formų: portfelinės ir tiesioginės investicijos užsienyje.

Tradicines portfelines investicijas lemia pelno normų skirtumai tarp nacionalinių ūkių, o tiesiogines užsienio investicijas skatina oligopolinių korporacijų augimas ir jų konkurencinė strategija. Pirmuoju atveju dažniausiai duodamos paskolos valstybei, o antruoju – tiesiogiai investuojama į savitas ekonomikos šakas, stengiantis panaudoti ir išlaikyti konkurencinį pranašumą vietinių įmonių atžvilgiu.

Nors šiuo metu dar nėra teorijos, kuri paaiškintų visus tiesioginių užsienio investicijų atvejus, bet pagrindinė transnacionalinių korporacijų varomoji jėga yra oligopolinė konkurencija, kuri yra vienas iš vyraujančių šiuolaikinio pasaulio rinkos ekonomikos bruožų. Todėl rašto darbe apibūdinau dvi teorijas aiškinančias oligopolinę šių korporacijų kilmę.

Pirmoji teorija vadinama prekės ciklo (pagrindus padėjo Vernonas), kuri geriausiai tinka aiškinant užsienio investicijas į apdirbamąją pramonę, anstyvąją korporacijų ekspanciją į užsienį ir vadinamąsias integracijos investicijas, kurioms būdinga tai, kad visur kuriamos tas pačias arba panašias prekes gaminančios įmonės.

Antroji, vėliau sukurta, pramoninės organizacijos vertikaliosios integracijos teorija (Krugman), kuri yra bendresnio pobūdžio ir geriausiai tinka naujųjų laikų transnacionalinių korporacijų veiklai išaugusiai vertikaliosios integracijos investicijų svarbai pagrįsti.

Svarbiausias motyvas, skatinantis užsienio investicijas, yra noras pasinaudoti mažesniais gamybos kaštais, vietinėmis mokesčių lengvatomis, o Amerikos firmų atveju – dar ir JAV muitų tarifais, skatinančiais gaminių detalių gamybą užsienyje. Kadangi užsienio investicijos vyksta politiškai padalytoje sistemoje, sudarytų iš politiškai konkuruojančių nacionalinių valstybių, kyla ir nemažų problemų: tiesioginės investicijos iškreipia mažiau išsivysčiusių šalių ūkį ir jo natūralų augimą, lemia neteisingą pajamų pasiskirstymą, daro korporacijų buvimo šalį vis labiau politiškai priklausoma nuo metropolijos ir t.t.

Priešingai, yra šalių, kurios gauna dideles užsienio investicijas (pvz., Taivanas ir Pietų Korėja). O ką kalbėti apie Amerikos Valstijas, kurios aštuntojo dešimtmečio pradžioje tapo šalimi, kuri daugiau investavo užsienyje, negu eksportavo šalyje pagamintas prekes. Tačiau devintajame dešimtmetyje daugėjo Europos ir Japonijos transnacionalinių korporacijų, kurios sudarė atsvarą buvusiam JAV viešpatavimui. Kokia bebūtų kritika pareikšta tiesioginių užsienio investicijų atžvilgiu, tačiau mažiau išsivysčiusios šalys pasiekė taip pat labai daug: naftos gavybos srityje ir kitose gavybos pramonės šakose. Tiesioginės užsienio investicijos gali padėti arba trukdyti, tačiau pagrindinės priežastys, nulemiančios ekonominį vystymąsi, glūdi pačiose mažiau išsivysčiusiose šalyse. Pagrindinė priežastis, kodėl firma pasirenka tiesiogines užsienio investicijas yra ta, kad firma tikisi didesnio pelningumo užsienio šalyje negu savo pačioje šalyje.

Vyksta didelė šalių ir net vienos šalies šakų konkurencija dėl užsienio investicijų. Kiekviena šalis stengiasi išsireklamuoti kaip ideali vieta užsienio firmai įkurti veikiančią įmonę. Tarp ypatybių, kurias šalis galėtų pabrėžti, yra gera vieta, darbo jėgos kokybė, skatinantys mokesčiai, infrastruktūra ir kitos.


IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. R.Gilpin. Tarptautinių santykių ekonomija. Vilnius. 1998.

2. B.Neverauskas, V.Stankevičius. Ekonomikos ir vadybos studijų įvadas. Kaunas. 2001.

3. Paul T MCGRATH. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. Vilnius. 1999.

4. Mikroekonomika. Vilnius. 2000.

5. A.Rastenienė. Mikroekonomika. Vilnius. 2002.

6. A. Jakutis, V.Petraškevičius, A.Stepanovas, Z.Šečkutė, S.Zaicev. Ekonomikos teorijos pagrindai. Kaunas. 1999.

7. V.Sniečka, J.Čiburienė. Makroekonomika. Kaunas.

Rašykite komentarą

-->