Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Užgavėnių papročiai

Autorius: Dominykas

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali juos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės.

UŽGAVĖNĖS

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieno vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, ,,kad užtektų per visą gavėnia”.

Buvo valgoma bent 9 kartus (kai kur 12 kartų) su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vaišės, kai kuriose Lietuvos vietose apie vienuoliktą valandą nakties skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.

Pagrindinis Užgavėnių valgis – blynai (lietuviškesnis pavadinimas: sklindžiai), dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Kai kur buvo verdamos spurgos (,,pončkos”), bet jas taip pat reikėdavo suvalgyti prieš gavėnios pradžią, nes spurgos verdamos kiauliniuose taukuose. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu (šis valgis gerai žinomas ir Mažojoje Lietuvoje). Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Kartu verdama kiaulės uodega, kurią įsmeigia į šiupinio dubens vidurį (šiupinys yra kaip tiršta košė) Ir taip paduoda į stalą. Kai kur kiaulės uodega būdavo paslepiama šiupinio dubenyje: kam, šiupinį semiant, į lėkštę įdėdavo tą uodegą, tas bus labai laimingas visus likusius metus.

Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs riebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Per Užgavėnes taip pat nepatariama namie sėdėti. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Šeimininkas įsidėdavo į roges bičių avilius ir pavažinėdavo: bitės vasarą netingės, toli skraidys ir daug medaus prineš. Pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimas Užgavėnėse naudingas ne tik gyvuliams ir augalams, bet ir žmonėms. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Dar Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemdirbyste. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ne tik ūkininkas ir jo šeimos nariai, bet ir piemenukas: kad gyvuliai vasarą ganant neišsisklaidytų, butų ramūs.

Daržinėse iš virvių buvo įtaisomos supynės, kuriose supdavosi jaunimas ir net suaugę vyrai, moterys. Vyrams rūpėjo aukštai įsisupti, kad žirgai būtų greiti, eiklūs; moterys suposi, kad linų derlius būtų geras, linai aukšti ir jų pluoštas ilgas.

Dabar sustosime prie Užgavėnių kaukių, persirengėlių – prie linksmojo Užgavėnių karnavalo.

Tie persirengėliai, arba kaukininkai, yra neatskiriama Užgavėnių linksmybių dalis. Užgavėnių karnavalai (Mardi Gras) žinomi ir kitose tautose, pvz., Pietų Amerikoje, ypač Brazilijoje; Šiaurės Amerikos New Orleans mieste ir kitur. Lietuviškieji Užgavėnių persirengėliai ir kitų tautų karnavalų kaukininkai pradžią yra gavę iš pavasario ir žiemos demonų kovos sąvokos, paveldėtos iš prieškrikščioniškų laikų. Užgavėnės – pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiškia (ypač Lietuvoje) pirmuoju žalumu, paukščių sutartinėmis ir žibuoklių žiedais, bet pavasario, nugalinčio žiemos jėgas, prailginančio dieną; žadančio naujo derliaus auginimo laiką.

Lietuviškas karnavalo kaukes pasidarydavo patys žmonės. Jose labai daug vaizduotės ir išradingumo, nors kaukės padaromos iš paprastos, savoje aplinkoje atrandamos, medžiagos: medžio tošies, kailio, linų pluošto, ratlankių, lentelių, pakulų ir pan. Štai keli pavyzdžiai to liaudies išradingumo.

Veidui kaukės buvo daromos iš medžio žievės. Jas pradėdavo gaminti vasarą. Nulupa atitinkamą gabalą žievės, išpjauna skyles burnai, nosiai, akims, gerai kaukę išdžiovina. Iš siūlų, samanų ar kailio priklijuoja barzdą, plaukus, pririša virveles, kad kaukė laikytųsi ant galvos. Nuosava nosis nudažoma anglimi ar nubaltinama miltais. Ant galvos užmaukšlinama sena kepurė, apsivelkama per dideliais, suplyšusiais drabužiais, išvirkščiais kailiniais (vilnomis į viršų), susijuosiama virve – ir jau pasiruošta Užgavėnėms.

Kaukes – ypač velnio – droždavo tiesiai iš minkšto medžio : išpjaustoma ilga, kumpa arba smaila nosis, ragučiai, atsikišęs smakras. Akims ir burnai padaromos skylės. Kartais prie apatinės lūpos pritvirtinamas kietos odos diržas – tai iškištas liežuvis. Plaukai padaromi iš linų, kailio, kanapių. Tokios kaukės laikomos iš vienų Užgavėnių į kitas, kartais daug metų.

Kaukę galima iškirpti ir iš senų kailinių, nuskutant vilnas nuo kaktos ir skruostų, paliekant tik antakius, barzdą, pažandes. Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais.

Stambūs, aukšti vyrai dažnai apsirengdavo moteriškais drabužiais, o smulkios moterys – vyriškais. Iš skudurų jie pasidirbdavo lėlę – ,,vaiką” ir eidavo, siūlydamiesi išburti ateitį, pasakyti laimę iš delno. Iš tikrųjų tik ištepdavo ranką suodžiais arba apliedavo vandeniu iš butelio, kurį buvo paslėpę tarp drabužių.

Įdomiausios kaukės vaizdavo gyvulius. Arklio kaukės buvo padaromos įvairiai. Taip pat populiarios buvo ožio kaukės. Buvo aprengiama išverstais kailiniais, vaikšto keturiomis, ragus pasidaro iš šiaudų gniūžties arba iš šakalių, uodega taip pritaisyta, kad ją galima traukyti virvute ir judinti. Ožys po pilvu turi maišelį (arba kojinę) pripiltą pelenų. Jam šokinėjant, pelenai barstomi, dulkinami. Kartais persirengėlės ,,moteriškės” mėgina ožį melžti, bet jis nesiduoda, spardosi, bliauna.

Dažnai kelios kaukės sudaro vieną grupę ir atlieka tam tikrus vaidinimėlius. Pvz.: giltinė susikauna su velniu dėl kurio kito veikėjo. Daromas teismas. Kaltąjį giltinė dalgiu ,,nukerta”, o velnias nusitempia. Arba: kas nors apkaltinamas ,,pavogęs arklį”, moteriškės vėl skundžiasi, kad ,,ožys pieno neduoda”, žydas priekaištauja, kad niekas jam “bergždininkių neparduoda”, o netekėjusios merginos pyksta ant ,,pirklių”, kam jas senmergėmis vadina, ir panašiai.

Kaukininkai eina iš vienų namų į kitus, pakeliui yra vaišinami Užgavėnių valgiais ir gėrimais, taip pat aplaistomi vandeniu. Jų eisena labai triukšminga, lydima muzikos, juokų ir dainų. Pagaliau visi susirenka į vienus namus, kur karnavalas užbaigiamas vaišėmis (žinoma, tik iki vidurnakčio). Karnavalo eisenoje vežama parėdyta figūra, įvairiose Lietuvos vietose skirtingai vadinama: Kotre, More, Čiučela ir dar kitaip. Ji padaroma taip: ant rogių (ar rogučių) pritvirtinamas senas ratas, kuris sukasi, roges traukiant. Ant, to rato pastatoma iš pagalių ar šiaudų moteriška figūra, aprengta ilgais, palaidais drabužiais. Prie jos tabaluojančių rankų pritvirtinamos šluotos, spragilai ar lazdos. Roges traukiant, ratas sukasi, o su juo sukasi ir Kotrė. Jos rankos mataškuoja į visas puses ir ,,šventina” bet ką, kas per arti drįsta prieiti. Juo smarkiau rogės traukiamos, tuo smagiau Kotrė sukasi ir daužosi. Jos palydovai – visi kaukėti – dainuodami tempia roges gatve.

Kadangi Kotrė- Morė- Čiučela buvo tokia netvarkinga, išsipešusi, susitaršiusi, tai ir dabar sakoma apie netvarkingai apsirengusią moterį ar merginą: ,,Atrodo, kaip tikra Čiučela!”

Eisena pasibaigia sutartoje vietoje, kur jau sukrautas didelis laužas. Kotrė užverčiama ant laužo ir sudeginama (kai kur ji paskandinama arba net pakariama). Taip simboliškai išreiškiama linksmojo pokalėdinio mėsiedo pabaiga. Seniau Kotrės sudeginimas arba paskandinimas reiškė visų demoniškųjų žiemos būtybių sunaikinimą, pavasariui kelio atidarymą.

Kaukininkams besivaišinant kurioje troboje, visai prieš vaišių pabaigą pro duris įvirsta besipešdami du pagrindiniai Užgavėnių veikėjai: Lašininis ir Kanapinis. Lašininis – riebus, dešromis apsikartęs, taukais nusiblizginęs. Jis simbolizuoja linksmą ,,riebų” pokalėdinį laikotarpį, vadinamą mėsiedu. Iki šiol jis karaliavo žemėje, bet štai Kanapinis – liesas, išdžiūvęs, sunykęs, virve susijuosęs – iššaukia, storulį į dvikovą. Kanapinio papuošalai: silkių galvos, aliejaus butelis, duonos plutelės… Jis yra Gavėnios pasninko atstovas. Kiekvienais metais šie du ,,sutvėrimai” kovoja Užgavėnių vakare, kiekvienais metais Lašininis pralaimi kovą, išvejamas pro duris, o ,,velnias” su džiaugsmu nuseka paskui, pasimojęs giltinei: gal šį kartą pavyks nugalėtąjį sugauti. Likęs troboje, Kanapinis pagriebia storą virvę, nuvyta iš kanapių, ir pradeda ja švaistytis po trobą, vaikyti pramogautojus, žarstyti nuo stalo vaišes. Laikas baigti Užgavėnių linksmybes ir susikaupti Gavėniai.

Užgavėnių papročiai iki šiol neužmirštami. Daugumoje Lietuvos vietų jos švenčiamos pagal senolių tradicijas.

Rašykite komentarą

-->