Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Užgavėnių papročiai

Autorius: Dominykas

Papročiai yra įprasti žmonių poelgiai, kurie ilgainiui tampa visuomenės ar jos didesnės dalies gyvenimo norma. Žmogus auga tam tikroje aplinkoje, todėl perima jos papročius ir nedaug tegali juos pakeisti. Papročiai, kurie perduodami iš kartos į kartą, virsta tradicijomis. Tradicijų niekas specialiai nekuria, jos gimsta per ilgus dešimtmečius ar net šimtmečius. Tradicijos pasireiškia tam tikromis apeigomis, atliekamomis įvairių švenčių proga.

Lietuvių papročiai, tradicijos ir su jomis susijusios apeigos susiformavo labai seniai, dar pagonybės laikais. Ilgainiui kito jų prasmė ir forma, tačiau tauta iki šių dienų išsaugojo tas tradicijas ir apeigas, kurios sudaro prasmingiausią jos gyvenimo dalį. Vienos iš tokių yra Užgavėnės.

UŽGAVĖNĖS

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieno vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną – vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, ,,kad užtektų per visą gavėnia”.

Buvo valgoma bent 9 kartus (kai kur 12 kartų) su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas. Kad nebūtų užtęstos vaišės, kai kuriose Lietuvos vietose apie vienuoliktą valandą nakties skambindavo bažnyčios varpai: visi tuomet žinojo, kad laikas baigti užsigavėjimą ir skirstytis namo.

Pagrindinis Užgavėnių valgis – blynai (lietuviškesnis pavadinimas: sklindžiai), dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Kai kur buvo verdamos spurgos (,,pončkos”), bet jas taip pat reikėdavo suvalgyti prieš gavėnios pradžią, nes spurgos verdamos kiauliniuose taukuose. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu (šis valgis gerai žinomas ir Mažojoje Lietuvoje). Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų su įvairiais prieskoniais. Kartu verdama kiaulės uodega, kurią įsmeigia į šiupinio dubens vidurį (šiupinys yra kaip tiršta košė) Ir taip paduoda į stalą. Kai kur kiaulės uodega būdavo paslepiama šiupinio dubenyje: kam, šiupinį semiant, į lėkštę įdėdavo tą uodegą, tas bus labai laimingas visus likusius metus.

Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs riebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.

Per Užgavėnes taip pat nepatariama namie sėdėti. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Šeimininkas įsidėdavo į roges bičių avilius ir pavažinėdavo: bitės vasarą netingės, toli skraidys ir daug medaus prineš. Pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimas Užgavėnėse naudingas ne tik gyvuliams ir augalams, bet ir žmonėms. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti. Dar Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemdirbyste. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ne tik ūkininkas ir jo šeimos nariai, bet ir piemenukas: kad gyvuliai vasarą ganant neišsisklaidytų, butų ramūs.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->