Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Užgavėnės

Autorius: Mykolas

Paskutinė diena prieš gavėnios pradžią vadinama Užgavėnėmis. Jos paprastai būna antradienį, o trečiadienį jau Pelenų diena, prasideda ilgas, rimtas ir liesas gavėnios metas. Senais laikais pasninkas buvo labai griežtas: mėsos valgyti iš viso nebuvo galima septynias savaites, o pieną vartoti tik retkarčiais; suaugusieji tegalėjo valgyti tris kartus per dieną- vos vieną kartą sočiai. Pasilinksminimai, šokiai, dainos, vaišės buvo draudžiamos ne tiek Bažnyčios, kiek tradicijų. Todėl žmonės stengėsi Užgavėnes praleisti linksmai, triukšmingai, valgyti kiek galima daugiau ir riebiau, „ kad užtektų per visa gavėnią“.

Buvo valgoma bent 9 kartus su mėsa, riebiai. Prieš 12 val. nakties visos vaišės ir linksmybės turėjo pasibaigti, nes nuo to laiko prasideda gavėnios pasninkas.
Pagrindinis Užgavėnių valgis- blynai, dažniausiai kepami iš miltų, su obuoliais, su mielėmis arba ir paprasti. Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu. Dar buvo verdami kopūstai, dešros, kepamas kugelis ir šiaip įvairūs riebūs valgiai. Užsigeriama namie darytu alumi, gira arba degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandenį Užgavėnėse nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos.
Per Užgavėnes taip pat nepatariama namie sėdėti. Reikia kuo toliau nuo namų nueiti arba nuvažiuoti. Ūkininkai tai darydavo, kad linai gerai augtų, kad arkliai eiklūs būtų. Kas per Užgavėnes namie nesėdi, tas visus metus turės progų pakeliauti, naujas vietas pamatyti.
Užgavėnės pasižymi būrimais, spėjimais, bet jie beveik visi susiję su žemdirbyste. Būrimus ir tam tikras apeigas atlikdavo ne tik ūkininkai ir jų šeimos nariai, bet ir piemenukai.
Persirengėliai, arba kaukiniai, yra neatskiriama Užgavėnių linksmybių dalis. Šie karnavalai labai sumoderninti, dalyvių apsirengimas nepaprastai spalvingas, blizgantis, sudėtingas. Nežiūrint to, lietuviškieji Užgavėnių persirengėliai pradžią yra gavę pavasario ir žiemos demonų kovos sąvokos, paveldėtos iš prieškrikščioniškų laikų. Užgavėnės- pavasario pradžia. Ne to pavasario, kuris pasireiškia pirmuoju žalumu, paukščių sutartinėmis ir žibuoklių žiedais, bet pavasario, nugalinčio žiemos jėgas, prailginančio dieną, žadančio naujo derliaus auginimo laiką. Žmonės įvairiomis apeigomis, būrimais, kaukėmis ir tarp tų kaukių vykstančiomis „peštynėmis“- kovomis- stengėsi padėti pavasariui nugalėti žiemą, pagreitinti jo atėjimą ir tuo pačiu įsiteikti gamtos jėgoms, kad vėliau jos atsilygintų geru derliumi, turtingais, skalsiais metais.
Lietuviškas karnavalo kaukes pasidarydavo patys žmonės. Jose labai daug vaizduotės ir išradingumo, nors kaukės padaromos iš paprastos, savoje aplinkoje atrandamos, medžiagos: medžio tošies, kailio, linų pluošto, ratlankių, lentelių, pakulų ir pan.
Kaukes- ypač velnio- droždavo tiesiai iš minkšto medžio. Kaukę galima iškirpti ir iš senų kailinių, nuskutant vilnas nuo kaktos ir skruostų, paliekant tik antakius, barzdą, pažandes.
Buvo mėgstama persirengti elgetomis, čigonais, žydais. Iš mitologinių būtybių: velniu, giltine; iš gyvulių: arkliu, ožiu, beždžione; gerve ar kitokiu paukščiu. Kadangi senaisiais laikais po kaimus važinėdavo pirkliai, kurie daugiausia buvo žydai, žmonės mėgo juos pajuokti dėl jų keistos tarsenos, neįprasto apsirengimo. Stambūs, aukšti vyrai dažnai apsirengdavo moteriškais drabužiais, o smulkios moterys- vyriškais. Įdomiausios kaukės vaizdavo gyvulius.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->