Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ugnis senovės lietuvių gyvenime

Autorius: Juozas

Ugnis – garbinamas objektas baltų mitologijoje nuo senų laikų. Ugnis pastovaus pavidalo neturėjo: iš pradžių, ankstyvaisiais giminės santvarkos laikais, pati ugnis nebuvo suasmeninta ar sudievinta. Vėliau senovės laikų žmogaus vaizduotėje buvo susikūręs ugnies šeimininkės – moters atvaizdas, turėjęs ugnies, vėliau ornitomorfinį, zoomorfinį, antropomorfinį pavidalą. Dar vėliau ugnis buvo įsivaizduojama, kaip gyvūnas. Vėliau, patriarchato laikotarpiu, siekiant visus dievus suvyriškinti ugnies deivės taip pat pradėtos vadinti vyriškais vardais. Vietoj ugnies deivės Gabijos, atsiranda Gabikis. Ugnis pasirodydavo žmonėms dažniausiai ugninio, raudono kamuolio ,liepsnos, raudonos, ryškios juostos pavidalais.

Žmonės ugnį labai brangino, garbino, globojo, ji užėmė labai didžiulę vietą kiekvieno žmogaus gyvenime. Manyta, jog už gerą ugniai, ugnis atsilygins tuo pačiu. Šeimininkės namų židiniui ne tik aukodavo, bet ir užklodavo prieš einant miegoti, manydavo kad ugnis kaip ir paprastas žmogus prieš miegą turinti nusiprausti, todėl žmonės statydavę puodelį vandens prie ugnies, kad ji turėtu kur nusiprausti.

Pakloti ugniai patalą reikšdavo stropiai ir gražiai sutvarkyti žarijas, apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos neišblėstų. Taip buvo daroma kiekvieną vakarą, sakoma jog jei šeimininkė nesirūpina ugnimi, ši gali išeiti pasivaikščioti t.y. padegti namą, todėl klojant ugniai patalą šeimininkės kalbėdavo maldas Gabijai, prašydami, kad šventa židinio ugnis būtų rami, gera, nesukeltų gaisro ir t.t.. Visos šeimininkės, iš vis visi žmonės ugnies bijojo, dėl to ja rūpinosi, gerbė.

Lietuviai nuo senų senovės ugnies uždegimą laikė labai ypatingu. Ugnį galėdavo užkurti tik šeimininkas, šeimininkė ar kitas suaugęs šeimos narys, tačiau tai darydavo dažniausiai šeimininkės. Ugnį užkurti drausdavo nešvariems žmonėms. Jais buvo laikomos nėščios moterys, gimdyvės, žmonės įvykdę kokią piktadarystę. Ugnį užkurti griežtai drausdavo ir vaikams. Atėjus vakarui, temstant buvo uždegama balana, suteikianti jaukumo ir apšviečianti trobą. Buvo skiriama daug susikaupimo ugnies užžiebimui, užžiebiant ugnį troboje viešpataudavo tyla.

Klodamos ugniai patalus šeimininkės kalbėdavo įvairiausias maldas: ,,Ugnele Gabija, gulėk užklota šventais patalėliais”, ,,Šventa ugnele, Gabijonėle, užkopiama gulėk, užpučiama žibėk”, ,,Šventa Gabieta, neaukštinkis, neplatinkis, kaip dievo palinkime, taip ir mūsų gyvenime” ir t.t. Skirtingas maldas kalbėdavo skirtingose gyvenvietėse.

Namų židinį buvo galima užteršti. Jį užteršdavo ,,nešvarūs” žmonės, nusižengę prieš religiją, ,,nešvariomis” laikydavo ir moteris menstruacijų metu, bei keturiasdešimt dienų po gimdymo. Norint vėl bendrauti su tokiais žmonėmis, jie turėjo apsivalyti ugnimi. Ugnį taip pat užteršdavo nešvarūs daiktai, mėtomi į ją, spjaudymas I ugnį, mindžiojimas ugnį, taip pat užteršdavo ją.

Senovėje žmonės taip pat manė, jog ugnį užpylus nešvariu vandeniu, jos akys užmerkiamos, jai reikia valytis… Kai ugniai reikia valytis ji stengdavosi keršyti padegdama trobesius. Norint kad taip neatsitiktų ugnį reikėjo ,,prausti”. T.y. šlakstyti švariu vandeniu.

Iškritusias žarijas iš krosnies žmonės surinkdavo, sudėdavo atgal į krosnį. Spardyti ar trypti iškritusias žarijas laikyta didele nuodėme.

Tikėta, jog ugnies užgesimas – ugnies mirtis, o tai jau atsiliepia visai bendruomenei. Labai svarbu būdavo, kad ugnis neužgestų per žiemos šventę. Žmonės manę, kad per žiemos šventę trukusią pora savaičių visur pilną visokiausių baisybių ir kad ugnis galinti juos apsaugoti nuo jų, manyta kad ugnis neš palaimą.

Žmonėse buvo ilgai išlikęs paprotys kiekvieną dieną, verdant maistą, maitinti namų židinį. Maitindavo dažniausiai mesdami druską, sakydami įvairius posakius.

Ugnis žmonėms būdavo be galo didelės svarbos reiškinys, tuo galime įsitikinti išanalizavę pora sakmių iš Norberto Vėliaus ,,Sužeistas Vėjas”:
Sakmių analizė:
Sakmės pavadinimas Vaikščiojanti ugnelė Ugnies pasivaikščiojimas Sudegintos trobos

Mitinės būtybės išvaizda, pasirodymo pavidalai Ugnis pasirodo raudono ugnies kamuolio pavidalu Ugnis pasirodo juostos, kaip vaivorykštės pavidalu Ugnis pasirodo liepsnos pavidalu

Erdvė ir laikas Viskas vyksta žemėje, kaimo troboje. Veiksmo laikas: naktis, kai visi jau sugulę Ugnis pasirodo tada, kai labai prikūrena. Viskas vyksta žemėje, troboje. Viskas vyksta Baikainių kaime, Surviliškio parapijoj, kai užsidegė viena troba

Situacija Į trobą įlekia viena ugnis, kviečia pasivaikščioti kita ugnį Labai prikūrenama krosnis Užsidega viena kaimo troba, viena moteris nori įmesti Agotos duonos į ugnį, kad ši nesiplėstų
įvykis Teigdama, kad ja šiuose namuose rūpinasi antroji atsisako, pirmoji ugnis išeina pasivaikščioti viena. Ugnis vis išeina iš krosnies, suka ratus po kambarį Atitrūksta tos moters ožka, ji vejasi ožką

Santykis su žmogumi Žmogus skatinamas gerbti ugnį, kad ši nesudegintų jo turto Ugnis išėjo iš krosnies, nes žmogus labai prikūreno ją. Žmogus turėjo pirma pasirūpinti ugnimi, tada ožka

Priežastis Ugnis sudegina kaimynų trobą dėl to, kad šie ja nesirūpina, “neužkloja ir nepakloja” Ugnis dėl to išeina pasivaikščioti, kad per daug karšta, kad karštis dusina ugnį. Malkos negali degti. Ugnis sudegina visas kitas kaimo trobas, nes moteris neįmetė Agotos duonos, vijosi ožką aplink visas tas trobas

Pasekmės ir rezultatai Ugnis sudegina kaimynų, negerbusių ugnies namą Ugnis grįžta į krosnį, apsukusi pora ratų Sudega visos kaimo trobos

Ko griebiasi žmogus norėdamas išvengti nelaimės, sulaukti pagalbos Trobos gyventojai bijodami, kad gali ir ant jų ugnis supykti globoja ją, rūpinasi, gerbia Kad netrauktų, žmogus atsigula prie durų, toliau nuo krosnies Moteris nori įmesti Agotos duonos, kad ugnis nesiplėstų

Kokias vertybes brangina žmogus, ko jis siekia gyvendamas šiame pasaulyje Žmogus siekia sugyventi su mitine gamta, nesipykti ir gyventi be nelaimių Žmogus siekia sugyventi su mitine gamta, nesipykti ir gyventi be nelaimių Žmogus siekia sugyventi su mitine gamta, nesipykti ir gyventi be nelaimių
Išvados
Perskaitęs P. Dundulienės mokslinį darbą, sakmes, išanalizavęs sakmes aš pamačiau ugnį, kaip senovės lietuvių labai garbinamą būtybę, kurią rašytojai pateikia kaip gyvą objektą, gyvavusį senovėje, dabar turintį tik mitologinę prasmę.

Ugnis senovės lietuvių, tų kurie ją garbino, gyvenime užėmė labai didelę vietą, senovės lietuviai bandė sugyventi su ja, gerbė ją, globojo, o jei nedarydavo to, ugnis atkeršydavo. Galime daryti išvadą, kad lietuviai ugnį matė kaip daug dėmesio reikalaujančia, kerštingą būtybę, kuria geriau mylėti, nei nesirūpinti ja.

Aš į šią mitologinę būtybę žiūriu panašiai kaip rašytojai, sutinku jog tai buvo labai svarbus ir labai garbinamas objektas, tačiau šiais laikais jo garbinimo vieta tik literatūroje. Galbūt mano nuomonę kiek pasikeitė perskaičius rašytojų mokslinius darbus, tačiau panašiai į ugnį, kaip didžiai garbinamą objektą, aš žiūrėjau ir praeityje.
Literatūros sąrašas:
1. Pranė Dundulienė ,,Senovės lietuvių mitologija ir religija”

2. Pranė Dundulienė ,,Senieji lietuvių šeimos papročiai”

Sakmės:

Vaikščiojanti ugnelė
Ugnelę gerbt reikėjo. Mano močiutė pasakojo, kaip šeimininkė visada sakydavo tarnaitei, kad ugnelę visada, einant gult, gražiai užžertumėt pelenais. Ir, sako, karta begulint prasivėrė durys, įsirito raudonas kamuolys ir prašnekėjo, sako:

– Eime pasivaikščioti!

Tai , sako, pirkioje atsišaukė balsas:

– Mes neisime, mums ir čia gerai. Pakloja mums ir gerai užkloja!

Tada kamuolys pasakė išsirisdamas:

– O man nepaklojo ir neužklojo!

Išsirito per duris ir durys užsidarė.

Tik mes, gulintieji, klausome, kad riksmas pakilo kaime. Pašokę iš lovų, žiūrime, kad dega kaimelyje trobesiai.

Tai matyt ugnelė nori, reikalauja, kad ji būtų šventai prižiūrima.
Ugnies pasivaikščiojimas
Mačiau, kaip iš jaujos ugnis išėjo pasivaikščioti. Labai prikūrenau, atsiguliau prie durų. Prie durų pasitraukiau – kad netrauktų. Tik burbtelėjo, o ugnis paliubom lyg lubų, nuo lubų lig durų, į duris atsimušė ir vėl į krosnį – tokios juostos, kaip vaivorykštė. Per tris kartus išėjo. O kai išeina, tai žarijos kaip apgesintos kiek žiburiuoja, bet liepsnos nebėra. Prieš išėjimą smarkiai kūrenas, o kai išeina, lieka be ugnies. Išeina ir šoka juostom į lubas, o nuo ten į duris. Aš laiku užsitraukiau. Tęsėsi porą akimirkų.

Ugnis dėl to išeina pasivaikščioti, kad per daug karšta, kad karštis dusina ugnį. Malkos negali degti.
Sudegintos trobos
Baikainių kaime, Surviliškio parapijoj, užsidegė namas. Viena moteriškėlė atsinešė šventos Agotos duonos ir norėjo ją mesti I ugnį, kad ši nesiplėstų. Tuo metu nutrūko moterėlės ožka, ir ji ėmė vytis tą ožką kaimo keliu. Ta ugnelė, peršokdama nuo vienos trobos ant kitos, sudegino visas trobas, pro kurias moterėlė su šventos Agotos duona vijosi ožką.

Šventos Agotos duoną reikia įmesti į ugnį arba apnešti aplink ugnį ir įmesti, o paskui nešėja turi melstis aplink lauką.

Rašykite komentarą

-->