Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ugnis senovės lietuvių gyvenime

Autorius: Juozas

Ugnis – garbinamas objektas baltų mitologijoje nuo senų laikų. Ugnis pastovaus pavidalo neturėjo: iš pradžių, ankstyvaisiais giminės santvarkos laikais, pati ugnis nebuvo suasmeninta ar sudievinta. Vėliau senovės laikų žmogaus vaizduotėje buvo susikūręs ugnies šeimininkės – moters atvaizdas, turėjęs ugnies, vėliau ornitomorfinį, zoomorfinį, antropomorfinį pavidalą. Dar vėliau ugnis buvo įsivaizduojama, kaip gyvūnas. Vėliau, patriarchato laikotarpiu, siekiant visus dievus suvyriškinti ugnies deivės taip pat pradėtos vadinti vyriškais vardais. Vietoj ugnies deivės Gabijos, atsiranda Gabikis. Ugnis pasirodydavo žmonėms dažniausiai ugninio, raudono kamuolio ,liepsnos, raudonos, ryškios juostos pavidalais.

Žmonės ugnį labai brangino, garbino, globojo, ji užėmė labai didžiulę vietą kiekvieno žmogaus gyvenime. Manyta, jog už gerą ugniai, ugnis atsilygins tuo pačiu. Šeimininkės namų židiniui ne tik aukodavo, bet ir užklodavo prieš einant miegoti, manydavo kad ugnis kaip ir paprastas žmogus prieš miegą turinti nusiprausti, todėl žmonės statydavę puodelį vandens prie ugnies, kad ji turėtu kur nusiprausti.

Pakloti ugniai patalą reikšdavo stropiai ir gražiai sutvarkyti žarijas, apkloti – apgaubti žarijas pelenais, kad jos neišblėstų. Taip buvo daroma kiekvieną vakarą, sakoma jog jei šeimininkė nesirūpina ugnimi, ši gali išeiti pasivaikščioti t.y. padegti namą, todėl klojant ugniai patalą šeimininkės kalbėdavo maldas Gabijai, prašydami, kad šventa židinio ugnis būtų rami, gera, nesukeltų gaisro ir t.t.. Visos šeimininkės, iš vis visi žmonės ugnies bijojo, dėl to ja rūpinosi, gerbė.

Lietuviai nuo senų senovės ugnies uždegimą laikė labai ypatingu. Ugnį galėdavo užkurti tik šeimininkas, šeimininkė ar kitas suaugęs šeimos narys, tačiau tai darydavo dažniausiai šeimininkės. Ugnį užkurti drausdavo nešvariems žmonėms. Jais buvo laikomos nėščios moterys, gimdyvės, žmonės įvykdę kokią piktadarystę. Ugnį užkurti griežtai drausdavo ir vaikams. Atėjus vakarui, temstant buvo uždegama balana, suteikianti jaukumo ir apšviečianti trobą. Buvo skiriama daug susikaupimo ugnies užžiebimui, užžiebiant ugnį troboje viešpataudavo tyla.

Klodamos ugniai patalus šeimininkės kalbėdavo įvairiausias maldas: ,,Ugnele Gabija, gulėk užklota šventais patalėliais”, ,,Šventa ugnele, Gabijonėle, užkopiama gulėk, užpučiama žibėk”, ,,Šventa Gabieta, neaukštinkis, neplatinkis, kaip dievo palinkime, taip ir mūsų gyvenime” ir t.t. Skirtingas maldas kalbėdavo skirtingose gyvenvietėse.

Namų židinį buvo galima užteršti. Jį užteršdavo ,,nešvarūs” žmonės, nusižengę prieš religiją, ,,nešvariomis” laikydavo ir moteris menstruacijų metu, bei keturiasdešimt dienų po gimdymo. Norint vėl bendrauti su tokiais žmonėmis, jie turėjo apsivalyti ugnimi. Ugnį taip pat užteršdavo nešvarūs daiktai, mėtomi į ją, spjaudymas I ugnį, mindžiojimas ugnį, taip pat užteršdavo ją.

Senovėje žmonės taip pat manė, jog ugnį užpylus nešvariu vandeniu, jos akys užmerkiamos, jai reikia valytis… Kai ugniai reikia valytis ji stengdavosi keršyti padegdama trobesius. Norint kad taip neatsitiktų ugnį reikėjo ,,prausti”. T.y. šlakstyti švariu vandeniu.

Iškritusias žarijas iš krosnies žmonės surinkdavo, sudėdavo atgal į krosnį. Spardyti ar trypti iškritusias žarijas laikyta didele nuodėme.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->