Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Ugdymo vertybės

Autorius: Augustinas

UGDYMO TEOLOGIJOJE AKCENTUOJAMOS VERTYBĖS

Psichologo V. Franklio nuomone, prasmingas gyvenimas neįmanomas be keturių dalykų: tam tikrų tikslų, vertybių supratimo, savikontrolės ir vertės bei reikšmingumo jausmo [5].

Psichologiniu bei pedagoginiu požiūriu nėra svarbu ar žmogus suvokia, kokioms vertybėms jis tarnauja; gali būti, kad aukščiausiąją vertybę yra priėmęs neįsisąmonintos nuostatos pavidalu ir mano, kad jo gyvenimo tikslas visai kitas. Kiekvienas visuomenės narys socializacijos procese priima kurią nors aukščiausiąją vertybę [1; 3].


Žmogus prasideda nuo veiklos ir baigiasi veikla. Asmenybės gimimo, tapsmo, kūrimo, ugdymo ir tobulinimo klausimai ypač suaktyvėjo įvairių socialinių, politinių permainų metais. Ypač svarbiu tapo asmenybės vertybių nuostatų vertinimas, pačių vertybių perkainavimas. Kad asmenybė bręstų, būtina ugdyti pažiūras ir įsitikinimus, dorybes ir teigiamas savybes (Jovaiša, 1993). Tad labai svarbu, kad bręstanti asmenybė suartėtų su vertybėmis, jų sistema.

Žmonija ilgai ieškojo atsakymo į klausimą, kas yra vertybė. Bitinas nurodo, kad jau senovės Rytų ir Antikos filosofinė mintis yra tas šaltinis, “kuris sukūrė ir tebemaitina šiuolaikinį vertybinį absoliutizmą, t.y. vertybių sistemas, kurias implikuoja pedagoginės koncepcijos, grindžiamos idealizmu, realizmu, neotomizmu” (1995, p. 156). Tuo tarpu M. Rokeach’o vertybės samprata – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar egzistencinis idealas asmeniškai ar visuomenine prasme turi pirmenybę kokių nors alternatyvių ar priešingų veiklos principų ar egzistencinių idealų atžvilgiu (M.A.Smith, 1977). Šiandieninio vertybinio reliatyvizmo esmė tokia: vertybių pagrindas – kryptinga žmogaus veikla. Tad remiantis šia teorija galima manyti, kad vertybės kinta priklausomai nuo aplinkybių [5; 6; 7].

Vertybinė orientacija, kaip žmogaus nuolatinio tapsmo stimulas, yra jo gyvenimo turinys ir lemia jo socialinę – kultūrinę kokybę. Žmogus gyvas netik savo praktiniais interesais, kasdieniniais rūpesčiais ir darbais. Kiekvieno mūsų likimą lemia dvasiniai siekiai. Jei žmogus jų neturi, jo žvilgsnis į pasaulį darosi blankus, jam abejingas ir nelabai reiklus [4; 5].

Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose visa švietimo bendruomenė, mokyklų vadovai ir mokytojai kviečiami pažvelgti į kiekvieno moksleivio vertybinių nuostatų, gebėjimų ir žinių bei supratimo plėtotę kaip integralų procesą – moksleivio kompetencijos ugdymą.

Neatsiejama asmeninės, socialinės, pažinimo bei kultūrinės kompetencijos dalis yra asmens vertybių sistema. Todėl bendrojo lavinimo mokykla, kiekvienas mokytojas ugdo šias moksleivių bendrąsias vertybines nuostatas:

Ų pagarbą sau ir kitam, nusiteikimą santykius su žmonėmis grįsti savitarpio supratimu, konstruktyviai spręsti konfliktus;

Ų tolerantišką požiūrį į fizinius, religinius, socialinius, kultūrinius žmonių skirtumus;

Ų patriotizmą, pagarbą tautos tradicijoms, kultūros paveldui, nusiteikimą jį saugoti ir plėtoti;

Ų pagarbą demokratijos vertybėms;

Ų tausojantį santykį su gamtine ir kultūrine aplinka, jos įvairove, nusiteikimą pasirinkti darnaus vystymosi principus atitinkantį gyvenimo būdą;

Ų rūpinimąsi kitais, neabejingumą viskam, kas vyksta šalia;

Ų sąžiningumą, atsakomybę už žodį, veiksmą, poelgį;

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->