Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tremtis

Autorius: Diana

Tremtis – žmonių priverstinis išgabenimas ir apgyvendinimas tolimose, atšiauraus klimato, sunkiai pasiekiamose vietose. Sovietų valdžia iki Stalino mirties žmones tremdavo be teismo. Iš Lietuvos daugiausia žmonių buvo ištremta 1941 m. ir 1946-1951 m.

Pavasarį paukščiai į tėviškę grįžta,
O mes ar sugrįšim kada?

Tremtinių daina
Naujoji valdžia netrukus pajuto, kad anaiptol ne visi Lietuvos žmones ploja jai katučių, kad daugelis jei ne viešai, tai patylomis, bet atkakliai priešinasi. Norėdama palaužti priešiškai nusiteikusius ir įbaugintus kitus gyventojus, valdžia nutarė veikliausius, Lietuvai ištikimiausius, o jai nepritariančius žmones atplėšti nuo gimtojo krašto, nuo įprastinės aplinkos, atskirti nuo draugų bei kitų artimųjų ir išblaškyti tolimojo Sibiro platybėse. Į išvežimų iš Lietuvos žmonių sąrašus pateko daugelis mokytojų, aukštųjų mokyklų profesorių, gydytojų, karininkų, verslininkų ir ūkininkų, studentų ir įstaigų tarnautojų. Dalis jų tarpukario Lietuvoje priklausė politinėmis partijoms, organizacijoms (tokioms kaip tautininkai, krikščionys demokratai, jaunalietuviai, šauliai), kurias uždraudė atėję bolševikai. Bet nemažai buvo ir tokių, kurie niekur nepriklausė, į jokią politiką nesikišo, dirbo savo ūkyje ar kokioje įstaigoje.

Pirmasis trėmimas, sukrėtęs visą Lietuvą, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir truko 18 dienų. Pagal bendrą valdžios komandą po kaimus ir miestų gatves pasipylė sunkvežimiai su ginkluotais enkavedistais ir vietiniais aktyvistais. Jie tempė iš namų ir sodino į tuos sunkvežimius netikėtai už-kluptus, žinios apie išvežimą priblokštus žmones, nežinančius, nei už ką, nei kur juos veža, nei kaip tai kelionei pasiruošti, ką pasiimti. Sunkvežimiai žmones gabeno į artimiausią geležinkelio stotį, kur jų jau laukė ilgi ešelonai, sudaryti iš gyvuliams vežioti naudojamų vagonų. Juose nebuvo ne tik jokių gultų ar suolų, bet ir būtiniausių sanitarinių sąlygų. Tokiose vagonuose tūkstančiai Lietuvos žmonių, ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų, kamuojami troškulio, tvankumos, dažnai ir kelyje užklupusių ligų, turėjo pervažiuoti kone visą Rusiją ir pasiekti tolimojo Altajaus priekalnes ar Krasnojarsko kraštą. Neilgai pabuvę, vos spėję kiek įsikurti Altajuje, daugelis jų buvo vėl išvaryti į varginančią, daugelį savaičių trukusią kelionę traukiniais, upių krovininiais laivais į tolimiausią šiaurę, amžinojo įšalo kraštus. Ten, kur šalčiai būna iki -50 °C, kur pusę metų trunka naktis, o kitą pusę – diena. Daugelis tremtinių buvo iškeldinti ant įšalusios žemės Laptevų jūros pakrantėje ar salose, kur nebuvo jokio pastato. Jiems patiems teko statytis kokias nors pašiūres ar žemines. Labai trūko drabužių, maisto. Daugelis neištvėrė – šalčio, bado, ligų pakirsti, liko gulėti amžinojo ledo kapuose. Pirmiausia – seneliai ir vaikai.

Tai buvo sunkus sovietinės valdžios įvykdytas nusikaltimas, susidorojimas su niekuo nenusikaltusiais taikiais gyventojais, tiek lietuviais, tiek kitų tautų žmonėmis. Užtat dabar birželio 14-oji Lietuvoje minima kaip Gedulo ir vilties diena.

BIRŽELIO 14-ąją GELEŽINKELIO STOTYJE
Algiukas su tėveliu šiandien buvo mieste. Šiaip tėvelis jo neimdavo, bet šį kartą turėjo traukiniu parvažiuoti iš Kauno jų studentas – brolis Stepas, tai važiuodamas į geležinkelio stotį jo parsivežti, ir Algiuka pasiėmė.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->