Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tremtiniai

Autorius: Aurelija

1939 09 01 prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Mūsų kaimyninę valstybę Lenkiją užpuolė dvi to meto galingiausios valstybės: iš vakarų Vokietija, o po dviejų savaičių iš Rytų – Sovietų Sąjunga. Lietuva, nors kentėjo didelę žaizdą su lenkų okupuota sostine Vilniumi, atsisakė dalyvauti toje dramatiškoje kampanijoje. Tačiau Sovietų Sąjunga to nepaisė ir 1940 06 15 savo ultimatumu Lietuvą privertė pasiduoti ir jos raudonoji armija okupavo mūsų kraštą. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo mūsų tautos žmonių areštai, kankinimai kalėjimuose ir žudymai, masiniai trėmimai su šeimomis į Sibirą. Lietuvių tauta buvo sukrėsta didelio siaubo. Žmones skaudino ir tai, kad be jokios kovos buvo okupuotas kraštas. Buvo žadėta mūsų valstybės santvarkos nekeisti ir mūsų tautos gyvenimo tvarkos neardyti, bet okupantai nuo pat pirmųjų dienų ėmėsi plataus Lietuvos krašto teroro. Tučtuojau buvo sunaikinta kariuomenė, Šaulių sąjunga ir visas jų turtas pasisavintas. Atimtos žmonių santaupos, ūkininkams uždėtos nepakeliamos prievolės. Esant tokiai tautoje padėčiai, nieko kita neliko, kaip laukti kokių nors įvykių. Lietuva tuo metu realiausią išeitį matė tik prasidedančiame vokiečių-rusų kare. Tauta laukė jo kaip (nors ir nelogiška) kokio išganymo, nes tuo metu kitokio kelio nebuvo.

Būsimų įvykių akivaizdoje lietuvių tauta kūrė planus atgauti Valstybingumą. Susikūrė karinė organizacija “Lietuvių Aktyvistų Frontas” (LAF). Kaupė jėgas, ruošėsi, kiek įmanoma, kariniams veiksmams, atėjus momentui jėga pasukti tautos likimą palankesne linkme ir apsisaugoti nuo galimo tautos ir žmonių žlugimo.

Trėmimai

Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10-17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų, karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3500 kalinių. Pavienių Lietuvos valstybės veikėjų, pasipriešinimo okupantams dalyvių areštai negalėjo tautos sąmonėje sunaikinti valstybingumo idėjos – ji žūsta kartu su tauta. Buvo griebtasi masinio šeimų trėmimo iš Lietuvos.

1945 m. birželį–rugsėjį daugelyje Lietuvos apskričių buvo vykdomi gyventojų trėmimai (iš viso ištremta daugiau kaip 6,3 tūkst. žmonių).

1952 m. sausio 23 d., rugpjūčio 5 d., lapkričio 29 d. vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai (iš viso ištremta 312 šeimų – daugiau kaip 1,1 tūkst. žmonių).

Masinio trėmimo akciją NKVD pradėjo 1941 m. birželio14 d. ir oficialiai tęsė iki 18 d., nors ešelonų formavimas ir išsiuntimas užtruko iki birželio 22 d. Formuojant ešelonus apie 5700 vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Krasnojarsko krašto, Komijos,

Molotovo, Sverdlovsko sričių lagerius ir kalėjimus. Apie 12,5 tūkst. jų šeimų narių buvo nugabenti į Altajaus kraštą (per 7000), Komiją, Tomsko sritį, Kazachiją ir kitur. 1942 m. 2795 tremtiniai, daugiausia moterys su mažamečiais vaikais, iš Altajaus krašto buvo pervežti į Jakutijos šiaurę, Lenos upės deltos salas. Atvežti į mažai apgyvendintus kraštus tremtiniai kentėjo nuo atšiauraus klimato, sunkaus darbo ir alinančios buities. Daug vaikų ir silpnesnės sveikatos žmonių žuvo jau pirmąją žiemą.

Birželio tremtis palietė visus visuomenės sluoksnius, bet labiausiai nukentėjo sąmoningiausias ir aktyviausias – nepriklausomybės metais išugdyta Lietuvos inteligentija. Nuo jos daugiausia priklausė lietuvių tautos identiteto išsaugojimas ir Lietuvos gyventojų priešinimasis sovietizacijai ir kolonizacijai. 1941 m. birželio 14 d. – pirmoji masinio trėmimo diena mūsų tautos ir valstybės istorijoje liks kaip viena tragiškiausių dienų.

Išvežamųjų medžioklė

1941 m. birželio 14 d. anksti rytą visose Lietuvos miestų gatvėse, visuose keliuose pasirodė enkavedistų ir vietinių komunistų sunkvežimiai. Ne vienam matant juos, kilo nelinksmos mintys. Sunkvežimiams miestuose sustojus prie namų, kaimuose prie ūkių, prasidėjo taip dažnai saugumo organų instrukcijose minima operacija, kurios lietuviai nepamirš per amžius. Ta operacija lietuvių tautai nešanti pražūtį ir mirtį buvo nežmoniškai žiauri ir skaudi kiekvienam jos paliestajam. Kur tik pasirodė operatyviniai darbininkai, ten prasidėjo verksmas, liejosi ašaros. Operatyviniai darbininkai su išvežamaisiais elgėsi nežmoniškai. Operacijų darbininkai krėsdavo išvežamųjų namus ieškodami ginklų ir kompromituojančios medžiagos. Tų paviršutinių kratų metu darbininkai grobė išvežamųjų brangesnius daiktus, o kitus nužiūrėtus daiktus pasiimdavo vėliau. Kadangi išvežamieji buvo staigiai bei netikėtai užklupti ir verčiami ruoštis į tolimą, nežinomą kelionę, tai jie išgąsdinti nebežinojo, ko griebtis, ką pasiimti su savimi. Operatyviniai darbininkai užuot padėję, šlykščiai tyčiodamies ragindavo greičiau ruoštis. Vienur leisdavo su savim pasiimti kelis daiktus, o kitur išvežė žmones kaip rado. Ypač žiauriai buvo elgiamasi su tais ant kurių buvo pikti vietiniai komunistai.

Pakrovimas į vagonus

Graudžios scenos buvo išvežamuosius suimant, bet dar graudesnės buvo juos pakraunant į prekinius ar gyvulinius vagonus. Čia vyrai buvo atskiriami nuo žmonų, vaikai nuo tėvų. Jei graudu buvo skirtis su mylima tėvyne, su turtu, tai dar graudžiau buvo skirtis su mylimais žmonėmis. Niekas negali įsivaizduoti to skausmo, to siaubo ir baimės sukausčiusių žmonių širdis. Bolševikiškasis smurtas pasiekė aukščiausią laipsnį. Bolševikiškasis chamizmas aklai keršijo tūkstančiams lietuvių kūdikių, moterų ir senelių. Prekinių vagonų langai buvo užkalti, paliekant viršuje mažą plyšelį. Nors instrukcijose buvo numatyta, kad vagonuose turi būti po 25 žmones, tačiau į daugelį vagonų buvo sugrūsta po 50-60 žmonių.

1953 m. vasario 26 d., balandžio 12 d., rugsėjo 12 d. vykdyti paskutiniai Lietuvos gyventojų trėmimai.

Nepriklausomos Lietuvos elitas (kuriam priklausė politikos bei visuomenės veikėjai, karininkai, mokytojai, teisininkai, dvasininkai, ūkininkai) sovietinės ideologijos apibrėžiamas kaip „socialiai pavojingas elementas“ ir nustumiamas į žemiausią visuomeninę padėtį. Santvarkos pasikeitimas šiems žmonėms reiškia staigų socialinį mobilumą žemyn. Paženklinti „liaudies priešų“ etikete, jie praranda nuosavybę, prestižinę visuomeninę padėtį, mėgstamą darbą, atskiriami nuo šeimos bei artimųjų ir pasmerkiami sunkiam fiziniam darbui, ligoms, badui, neretai ir mirčiai Sibiro platybėse.

Už menką duonos davinį tremtiniai turėjo atlikti sunkiausius fizinius darbus. Priverčiamieji darbai jiems buvo skiriami neatsižvelgiant į buvusią socialinę padėtį – „pačius sunkiausius, juodžiausius darbus dirbo ir kaimo žmonės, ir aukštąjį išsimokslinimą turintys žmonės“. Kolūkiuose tremtiniai dirbo statybos ar miško paruošos darbus, žvejyboje, Vorkutos anglių kasyklose. Skiriant darbus, dažnai nebūdavo atsižvelgiama net į lytį (moterims buvo skiriamas toks pat fizinis krūvis kaip ir vyrams) ar amžių (daug kur buvo naudojamasi vaikų darbu).

Visų pirma nė per jokius vėlesnius trėmimus nebuvo taip masiškai ardomos šeimos kaip 1941-aisiais. Dar Lietuvos stotyse dauguma vyrų buvo atskirti nuo šeimos narių ir išvežti į lagerius, o šeimos – į tremties vietas. Dažnai tai buvo paskutinis pasimatymas, nes daugelis žuvo neištvėrę itin žiaurių gyvenimo sąlygų: bado, ligų, šalčio ir nepakeliamai sunkaus fizinio darbo. Apie tremtinių mirtingumą byloja skaičiai: iš 1549 į Komiją išvežtų tremtinių į Lietuvą grįžo tik 490; 1942 m. iš Altajaus krašto į Jakutijos ASSR buvo išvežta 2785 lietuviai, grįžo tik 1157 žmonės; iš Novosibirsko srityje apgyvendintų 4 tūkst. (iš jų – apie 40 proc. vaikų) grįžo 535.

Rašykite komentarą

-->