Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tremties literatūra

Autorius: Ruslanas

Jau XIXa. Lietuvių literatūra išgyveno smurto, prievartos bei Tėvynės netekimo skausmą. Tačiau 1940-1953 metų trėmimai iš Lietuvos su niekuo nepalyginami, tai lietuvių tautos genocidas, vykdytas pačiais žiauriausiais būdais, pildant garsiai nesakomą tarybinių ideologų viltį: Lietuva be lietuvių… Kartu su žmonėmis buvo ištremta ir daug lietuviams brangių žodžių: Dievas, Tėvynė Lietuva, Kryžius, malda, Velykos, Kalėdos. Iš girdėtų eilėraščių, maldų ir dainų intonacijų buvo kuriami eilėraščiai, kuriuos dabar vadiname tremties kūryba, neišskirdami iš jos ir politinių kalinių kūrybos.

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties prasidėjo masiniai lietuvių areštai. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 000 žmonių. Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose. Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.

Sovietų okupacija visiškai sunaikino Lietuvos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą: talentingiausieji krašto žmonės buvo nužudyti, ištremti, dvasiškai palaužti arba nuo visų šitų negandų pabėgo į Vakarus. Tačiau kad ir kur lietuviai buvo likimo nublokšti, atkakliai saugojo savo tradicijas ir kultūrą. Okupuotoje tėvynėje, Sibire, laisvose Vakarų valstybėse jie rašė, kūrė, vėliau platino ir skelbė visam pasauliui apie sovietų okupaciją.

Dabar žinoma daugiau kaip šimtas tremtyje kūrusių žmonių, tik nedaugelis iš jų išleidžia savo atskirą knygą ar prisiminimų rinkinį. Didelė poezijos dalis nebuvo išsaugota iki dabar, ko nesunaikino drėgmė, pelėsiai ir pelės dabar perduoda mirusiųjų giminės, nes daugelis autorių nebesulaukė šių dienų.

Savita draustosios literatūros rūšis – tremties literatūra. Tremtyje tarsi suaktyvėja tautos kūrybos instinktas, sukyla gyvybinės galios. Įdomiausia tai, kad eilėraščius rašo ne “rašto” žmonės ( poetai, mokytojai, mokslininkai ), o ir paprasčiausi beraščiai ūkininkai, darbininkai ir t.t.. Tremtinių kūryba, kaip ir liaudies daina, turi bendrą motyvą – tėvynės ilgesio, sugrįžimo į ją motyvus. Tremtinių eilėraščiai rašomi kaip liaudies dainos, kaip ir XIXa. taip ir tremtyje jie buvo perduodami iš lūpų į lūpas, todėl dabar spausdinami eilėraščiai neatitinka to ką buvo sukūręs pats jų autorius, perduodant eilėraštis buvo kelis kartus pataisytas kartais net “apkarpomas” ar prailginamas. Tremtinio eilėraštis orientuotas į bendrumą: bendra lagerio patirtis, bendri atsiminimai apie Tėvynę, jos gamtą.

Ištremti į Sibirą lietuviai rašė įvairius kūrinius ant įvairiausių popierių, cemento maišų skiautelių ar net ant beržo tošies. Kai kuriuos kūrinius vėliau išvydo visas pasaulis. Sibire rašytos A. Dirsytės maldos „Marija, gelbėk mus“, buvo išverstos ir išleistos net dešimčia kalbų. Šios maldos tapo populiariausia lietuvių knyga užsienyje. Lietuvoje ši knygelė išleista tik nepriklausomybės metais – 2000-aisiais.

Garsiausi lietuvių tremties rašytojai: Dalia Grinkevičiūtė, Valentas Ardžiūnas, Leonardas Matuzevičius, Petras Zablockas, Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, Balys Sruoga. Vieni savo išgyvenimus išreiškė proza, kiti – eilėmis.

Vytautas Kubilius negalėjo atsistebėti , kad iš Sibiro lagerių ir tremties parsivežta tiek daug lietuviškų eilėraščių , sukurtų ,,glėby nakties”. Anot vieno poeto turime, ko gera, pačią turtingiausią kalinių ir tremtinių poeziją Europoje. Tai skaudus pasididžiavimas. Masinės žudynės , baisūs tardymai, dundantys į nežinią ešelonai išdilino – gal jau paskutinį kartą – kolektyvinį tautos kūrybos instinktą taip atsparą stalinizmo baisybėms. Tūkstančiams ištremtųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų, žodis liko vieninteliu turtu, kurio nepajėgė išplėšti čekistų teroras, badas, ledinė Arktikos naktis. Kai jau atimta viskas – namai, šeima, tėvynė,- gimtasis žodis tapo paskutiniąja užuovėja, kur dar kur dar galima kažkam pasiskųsti, apsiverkti ir pagrasinti savo budeliams. Lagerių imperija ir tremtis pasitiko ,, liaudies priešus ” tokiomis žiaurybėmis, kurių nė iš tolo neatspindėjo išlikusių atmintyje lietuvių eilių graudumas. Alkani ir beteisiai darbo vergai, varomi į kasyklas ar į mišką sargybinių su automatais ir vilkšuniais, deda posmą prie posmo apie ,,kruviną delčią” virš sargybos bokštų, apie tėvą, kuris ,, įšalo amžinam pašale ”, apie ,, griaučių kaulus “ Šiaurės upių pakrantėse. Lietuviškas eilėraštis gimsta iš kančios ir ilgesio Baikalo salose, Kolymos aukso rūdyne, Jakutijos miškuose, Kazachstano stepėse, Vorkutos Kasyklose Mordovijos lageriuose. Sudėtas eilėraštis skaitomas likimo draugams ar net dainuojamas. Nelaimingiems tremtiniams ir lagerininkams lietuviškos eilės primindavo paliktus namus, pražilusią motinėlę ir paguosdavo, padėdavo išlikti žmonėmis. Eilės buvo kuriamos ne tiek sau pačiam, kiek ,, vergijos broliams “. Tokia yra visos benamių poezijos paskirtis – būti bendro likimo liudijimu, tautos skundu ir viltimi. Dažnai eilėraščių autorius – užguitas, peralkęs, sustiręs žmogus – pats stebisi: kodėl aš rašau? Kam tai reikalinga? Juk už kiekvieną kūrinėlį gresia papildoma bausmė – 5 metai griežto lagerio. Ir vis dėlto net už spygliuotų vielų, šnipų ir budelių akivaizdoje, kažkas verčia jį kalbėti eilėmis – smaugiama gyvybė, tėviškė ,, kraujo klane “, sutryptas teisingumas, kuris turi išlikti – jei ne žemelė, tai bent danguje. Jis privalo kalbėti apie patirtą siaubą, kuriam nėra jokių pateisinimų ir nebus jokio išpirkimo.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->