Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Toli nuo gimtinės

Autorius: Tomas

Toli nuo gimtinės

Vaikai mūsų gimė

Darbai mūsų mirė.

Išgąsdintas laikas vis lakstė

Po keturias mūsų pasaulio šalis:

Ir neliko nė vieno

Neregėjusio kraujo.

(J. Marcinkevičius eilėraštis “Genties negarsi giesmė”)

Kai vasarą nuvažiuoju į savo vaikystės miestą Palangą ir einu su savo anūkėle Salomėjos Nėries gatve jūros link, prisimenu, kaip prieš 40 metų linksmu būriu bėgdavome į senąją gimnaziją – solo moksleivių koncertuose, literatų būrelio sueigas. Tačiau saulėtas vaikystės vizijas užgožia… 1949-ųjų pavasaris.

Vos sumerkiu akis, matau tą patį vaizdą. Stoviu prie jūros, ilgą juodą suknią plėšia vėjas, plaukai – iki žemės. Tarp putojančios stichijos ir juodo dangaus – jokio horizonto. O iš bangų bedugnės pamažu kyla didelis spinduliuojantis kryžius. Audra parbloškia ant kelių, siaubas surakina lūpas – šaukiu, bet negirdžiu savo balso. Iš išgąsčio pabundu…

– Vaikeli,- pasakė ryte motina,- išveš mus, matysi…

Sapnas netrukus išsipildė – kovo 25-osios naktį…

Vos tik su pirmokėliu broliu iššokom iš lovų, trobon suėjo būrys ginkluotų vyrų, kalbančių rusiškai, suskaičiavo mus:” Odin, dva… – vse…” ir sušaukę virtuvėje perskaitė nuosprendį:

– Vas atsylajut na večnoje paselenije v Sibir…Poniali?

Atsirado vienas mokantis lietuviškai – išvertė. Dar pridėjo, kad per pusantros valandos turime susiruošti.

Tyliai, be panikos ir ašarų kišome į pagalvių užvalkalus drabužius, patalynę. Duonos teturėjome nebaigta kepalą… Kaimynai bemat paskerdė vienintelį mūsų paršelį, susūdė statinėn mėsą. Kareivis atnešė iš sandėliuko kirvį ir pjūklą:

– Prigoditsa,- pasakė.

Ir štai išmušė atsisveikinimo su gimtaisiais namais valanda. Susiėmę už rankų žengėme pro duris. Iki mėlynių sukandau lūpas kad nepravirkčiau.

Motina suklupo ant slenksčio ir visu balsu pravirko.

– Viešpatie, kur tu?- šaukė paklaikusiu balsu.

– Uspokoj mat,- sukomandavo kareivis.

Bet motina atsikėlė pati ir pasakė:

– Vaikai, atsiminkite šią dieną. Baisiausią mūsų gyvenime…

Kryžkelėje stovėjusiame sunkvežimyje jau radome kelias šeimas iš Šventosios kaimo. Vieni tylėjo, kiti raudojo, o du silpnapročiai broliai kraupiai kvatojosi.

Palangoje sunkvežimis sustojo prie dabartinės autobusų stoties. Paprašiau, kad man leistų nueiti į Birutės alėją, pas labai mielus, vėliau Sibire mums nemažai materialiai padėjusius žurnalisto Leono Kiauleikio tėvus.

Ėjau gatve, ginkluoto kareivio varoma, kaip areštantė. Iš paskos sekė vis didėjantis pažįstamų gimnazistų būrys. Vėliau jie mane lydėjo iki sunkvežimio, verkdami, žadėjo rašyti laiškus, nepamiršti. Gimnazijos direktorė, literatūros mokytoja E. Adiklienė nusirišo nuo galvos šiltą skarą ir uždėjo ant mano pečių. Visi traukė iš kišenių sulamdytus “červoncus”, kišo juos man į palto kišenę. Kiauleikienė atnešė kepalą duonos. Ir šiandien esu visiems dėkinga.

Klasės draugai ilgai rašė laiškus, dargi kolektyvinius, drauge su auklėtoja, matematike I.Zavišaite. Šie laiškai baisios nevilties dienomis šildė širdį, juos atmintinai išmokdavau, nes padėjo išlikti tada, kai nuolat buvo primenama, kad esame “liaudies priešai”…

Beveik visą mėnesį trukusioje kelionėje į rytus, kai ešelonas kelias dienas stovėdavo nustumtas ant tolimiausių bėgių, maži vaikai maldaudavo pieno, duonos. Motinos savo mažylius ramino, girdydamos vandeniu. Sausakimšuose vagonuose prasidėjo ligos, čia žmonės mirė ir gimė, raudojo ir dainavo, čia visus vienodai atkakliai graužė utėlės. Už Uralo bent duris atidarydavo, tad stovėdavome prie jų ir pasikeisdami žiūrėdavome į tokias svetimas tolumas galvodami, kas mūsų laukia. Sutikome daug ešelonų iš kitų Lietuvos vietų ir Latvijos. Visi buvome likimo broliai – gyvieji ir tie, kurių kaulai liko pakelės stotelėse.

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->