Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tipologinė kalbų klasifikacija

Autorius: Arvydas

Daugelį amžių buvo nagrinėjamos kalbos, bet dabar tyrinėtojai jau gali pasakyti,kad pasaulyje yra apie 2000 kalbų, kurios visos vienodai rūpi kalbos mokslui. Tačiau norint jas ištirti, reikia visų pirma jas suklasifikuoti, t.y. suskirstyti artimesnėmis ir tolimesnėmis kalbų grupėmis, kalbų skyriais. Klasifikacija yra mokslo pagrindas. Šiame referate noriu apžvelgti vieną iš kalbų klasifikacijų – tipologinę kalbų klasifikaciją, kuri anksčiau buvo vadinama morfologine kalbų klasifikaciją. Į referatą įtrauksiu tipologinės kalbos atsiradimo istoriją, aprašysiu 4 pagrindinius tipologinės klasifikacijos kalbų tipus ir pabaigoje užrašysiu šio referato išvadas.

Savo referatui naudojau kelis šaltinius : Palionio ,,Kalbos mokslų pradmenys”, Mirono ,,Kalbotyros įvadas”, Sirtauto ,,Kalbotyros įvadas”; Reformatskio ,,Kalbotyros įvadas” ir Golovino ,,Kalbotyros įvadas”.

TIPOLOGINĖ KALBŲ KLASIFIKACIJA
XIX ir XX a. kalbos moksle susiformuoja tipologinė kalbų klasifikacija. Seniau ji buvo vadinama morfologine, nes skirstant pagal struktūrą, daugiausia buvo žiūrima tikrai morfologijos reiškinių panašumo. Tačiau mūsų laikais atsižvelgiama į visų kalbos lygmenų ( fonologijos, morfologijos, sintaksės, leksikos) struktūros panašumus, todėl tokia klasifikacija vadinama tipologine.( Palionis: Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:260 psl)
TIPOLOGINĖS KALBOS KLASIFIKACIJOS ISTORIJA
,,Kalbos tipo” klausimas pirmą kartą kilo romantikų tarpe. Romantizmas buvo toji ideologinė kryptis, kuri XVIII ir XIX amžių riboje turėjo suformuluoti idėjinius buržuazinių nacijų pasiekimus; romantikams svarbiausias klausimas buvo nacionalinio sąmoningumo apibrėžimas. ( Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353)

Romantizmas – tai ne tiktai literatūrinė kryptis, bet ir pasaulėžiūra, kuri buvo būdinga ,,naujosios” kultūros atstovams ir kuri atėjo pakeisti feodalinės pasaulėžiūros.

( Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353).

Pasak Reformatskio, kaip tik romantikai pirmą kartą iškėlė kalbos ,,tipo” klausimą. Jų mintis buvo tokia: ,,tautos siela” gali pasireikšti mituose, mene, literatūroje ir kalboje. Iš čia galime prieiti išvadą, kad per kalbą pažįstame “tautos sielą”. Taip atsirado tam tikru atžvilgiu nuostabi vokiečių romantikų vado Fridricho Šlėgerio ( 1772-1829) knyga ,,Apie indų kalbą ir išmintį”. (Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353).

Pasak istorijos, pirmieji mėginimai klasifikuoti kalbas pagal jų morfologinę struktūrą pasirodė XIX m. pradžioje ir susiję būtent su F. Šlėgerio vardu.( Palionis : Kalbos mokslo pradmenys, Vilnius, 1985:260)

Remdamasis V. Džonzo atliktu kalbų lyginimu, Fridrichas Šlėgeris sugretino sanskritą su graikų, lotynų, taip pat ir tiurkų kalbomis ir priėjo išvadą: 1) kad visas kalbas galima suskirstyti į du tipus : flektyvines ir afiksines.2) kad bet kuri kalba atsiranda ir pasilieka to paties tipo 3) kad flektyvinėms kalboms būdingi ,,turtingumas’, tvirtumas ir ilgaamžiškumas”, o afiksinėms kalboms ,,iš pradžių trūksta gyvo vystymosi“, joms būdingi ,,neturtingumas, skurdumas ir dirbtinumas”. ( Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353)

F.Šlėgeris skirstė kalbas i flektyvines ir afiksines, remdamasis tuo, keičiasi ar nesikeičia šaknis. Pasak jo, indų ir graikų kalbose kiekviena šaknis yra tas, ką sako jo pavadinimas, ir panaši į gyvą daigą; dėl to, kad santykių sąvokos išreiškiamos su vidinio kaitymo pagalba, suteikiama laisva dirva vystymuisi… O visa tai, kas tokiu būdu gauta iš paprastos šaknies, išlaiko giminystės žymę, yra susiję tarpusavyje ir todėl išlieka. Iš čia iš vienos pusės, šių kalbų turtingumas, o iš kitos – tvirtumas ir ilgaamžiškumas”. (Reformatskis A.: Kalbotyros įvadas, Vilnius, 1963:353)

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->