Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Teatras nuo renesanso iki klasicizmo

Autorius: Konradas

Turinys

TURINYS 3

ĮŽANGA 4

RENESANSAS 5

1. RENESANSO TEATRO SCENA 5

2. COMMEDIA DELL‘ARTE AKTORIAI 7

3. W. SHAKESPEARE‘O DRAMATURGINIS PALIKIMAS. KŪRYBOS PERIODAI 8

4. RENESANSO SUIRIMAS 9

KLASICIZMAS 11

1. KLASICIZMO BRUOŽAI 11

2. KLASICIZMO ŽANRAI IR JŲ ATSTOVAI 12

2.1. JEAN BAPTISTE POQUELIN (MOLIERE‘AS) 12

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 15

Įžanga

Teatras – 1. vaidybos menas: dramos, operos, muzikos t. ~o studija, dailė. ~o gyvenimas.


2. vaidybos meno įstaiga; jos pastatas.. 3. prk. vieta, kur vyksta svarbūs įvykiai.

Teatras – man maža priemonė turėti tą pasaulį, kurį pasirinkau tokioj pjesėje. Ir kuriu su visu smalsumu. Tuo metu , kai dirbu, – esu laimingas, nejaučiu laiko užbaigtumo Sąmonė vyrauja virš jausmų, sukuria meno mikrokosmosą Teatras – raktas į daugelį dalykų. Teatru aš galėjau išsakyti savo fabulą . Pasakojau savo pasaką, savo skausmą. Kuo didesnis kūrinys, tuo labiau asmuo pasislepia už jo. Teatras man šauksmas, kad gyvenimas apsireikštų veiksme. Ne buitis man rūpi jame, o žmogaus ieškojimas savęs. ,,Gaudyk save! Pastatyk save į žmoniškumo būseną. Ieškok prasmės!“ Iš tokio gilinimosi ir emocijos gimsta. J. Miltinis [1].


Renesansas

1. Renesanso teatro scena

Antikos atgaivinimas neatsitiktinai prasidėjo Italijoje, antikinės Romos kultūros lopšyje – nes ne Graikija, bet Roma buvo didžiausio susižavėjimo objektas : ne Homeras, bet Vergilijus, ne Partenonas, bet Panteonas. Metaforiškai galima pasakyti, kad humanistai ieškojo savo šaknų : kai kurios kilmingos šeimos netgi skelbėsi esą tiesioginiai senovės romėnų palikuonys. Išties sunku nuspręsti, ar antikiniai motyvai VIII, XII ar netgi XIV amžiaus mene yra laikytini išlikusiais, ar atgaivintais. Tą laikotarpį, kai Antikos imitacija tapo dažnesniu, nuobodingesniu ir sąmoningesniu reiškiniu, mes įvardijome kaip “Renesansą”, tačiau Italijoje, skirtingai nuo kitų Europos kraštų, antikine tradicija niekados nebuvo užmiršta.

Viduramžių drama pasiekė raidos viršūnė XIV a. Kitame šimtmetyje ją apėmė nuosmukis, kurį pagreitino Renesansas. Ši didžioji kultūrinė pervarta prasidėjo, kai 1453 m. Konstantinopolį paėmė turkai. Jos atbalsiai neaplenkė nieko – teatras, kaip ir kiti menai, patyrė metamorfozę. XV a. pabaigoje turtingų Italijos dramos globėjų susižavėjimas pjesėmis, parašytomis pagal klasikinį modelį, gerokai pakenkė. 1548 m. Paryžiuje religiniai vaidinimai buvo uždrausti; Anglijoje 1588 m. jiems padarė galą Reformacija kartu su politinėmis aplinkybėmis; ir nors savo dramų turėjo tiek Reformacija, tiek Kontrreformacija, jų veikiau reikėjo propagandai, o ne teatro tikslams. Jėzuitų drama, suklestėjusi tik vėliau, buvo scholastinio , o ne teatrinio pobūdžio ir netrukus, pasinaudojusi klasicizmo gudrybėmis, ėmė versti į vieną Heraklį, tritonus ir nimfas su šventaisiais ir kankiniais. Mokyklinė dramas buvo beveik vien ugdomoji, vis dar rašoma lotynų kalba. Religinė dramas ilgiausiai gyvavo Ispanijoje. Po vėlyvo suklestėjimo ten ji uždrausta 1765 m.

Atradus antikinius dramos kūrinius, suvokta, jog viduramžinė scena – tiek uždarose patalpose, teik po atviru dangumi – jiems vaidinti netiko. Drauge su materialiaisiais teatro aspektais taip pripažinta ir klasikinė forma bei santūrumas, du principai, visiškai svetimi be galo besidriekiančiai ir visa aprėpiančiai biblinei istorijai, kurią reikėjo labiau nei Antikos laikais kodifikuoti ir sugriežtinti. Tačiau tai buvo neišvengiam, kaip ir faktas, kad ne paprasta V a. graikų teatro erdvė, bei vėlyvieji, įmantrūs helenistiniai bei romėnų teatrai tapo Renesanso teatrų

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->