Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tautos dvasia rezistentų ir tremtinių kūryboje

Autorius: Mantas

1940m. birželio 15d. Sovietų Sąjungos įvykdyta okupacija ir aneksija sustabdė Lietuvos valstybingumą ir jį įvykdžiusių institucijų veiklą. Per keletą mėnesių žlugo Lietuvos vyriausybės viltys, kad pavyks išlaikyti bent dalinę nepriklausomybę: veiks tos pačios valstybinės įstaigos, jose dirbs tie patys tarnautojai, vykdantys Lietuvai naudingą politiką. Tos viltys žlugo, pamačius be jokių skrupulų ir kompromisų vykdomą valstybės formų griovimą, bei fizinį tautos naikinimą. Tenka konstatuoti, kad Lietuva, kaip valstybė, nepareiškė savo požiūrio į okupaciją, išskyrus prezidento ir kitų pareigų pasitraukimą į Vokietiją, tačiau kaip tauta savo nuomonę reiškė visomis jai prieinamomis pasipriešinimo formomis. Šios formos ir jų intensyvumas kito taikantis prie besiklostančių istorinių situacijų. Pagal šiuos požymius 1940-1953m. pasipriešinimą galima suskirstyti į 3 etapus: 1940-1941m. (etapas, pasibaigęs ginkluotu sukilimu ir laikinosios vyriausybės sudarymu); 1941m. pabaiga – 1944m.vidurys (antinacinio, pogrindinio (neginkluoto) pasipriešinimo etapas, kai veikimas reiškėsi tiek organizuotomis politinėmis nuostatomis (pvz.: mobilizacijos boikotu), tiek pogrindinių organizacijų su savo programomis kūrimusi, atsišaukimų, slaptos spaudos platinimu); 1944-1953m. (ginkluoto partizanų pasipriešinimo etapas, kai buvo apibendrinta dviejų pirmųjų etapų patirtis, pritaikyta prie naujų sąlygų ir derinama su kitomis, aštresnėmis kovos formomis).

Atsižvelgiant i tai, kokiems okupantams buvo priešinamasi, šie laikotarpiai vadinami atsitinkamai: pirmosios sovietinės okupacijos, antinacinio pasipriešinimo ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpis. Nuo pirmųjų okupacijos dienų, tai yra 1940m. birželio 15d. pasipriešinimo pagrindinis tikslas – nepriklausomybės atgavimas ir valstybingumo atstatymas – buvo susijęs su išorinių jėgų – pasaulio galingųjų valstybių įsikišimu, kai prieš visuotinį blogį – neišvengiama. Šios viltys skatina suvokimą, kad kiekviena tauta (ypač okupuota) turi pareikšti ne tik savo požiūrį, bet ir tapti tos visuotinės kovos su „blogio imperija“ dalimi. Jau antinacinių pogrindinių organizacijų programose vis labiau ryškėjo nuostata, kad Sovietų Sąjunga ir komunizmas – pagrindiniai priešai, nuo kurių sutriuškinimo priklauso Lietuvos valstybės ir apskritai Lietuvių tautos likimas.

Tad 1944 – 1953m. ginkluotą partizaninį pasipriešinimą antrajai sovietų okupacijai brandino tiek nepriklausomas valstybės dvidešimtmetis ir tiek spontaniškai tautinės sąmonės sąlygojamas 1940 – 1941m. pasipriešinimas, įgaudamas vis konkretesnes formas 1941m. birželio sukilimo metu ir antinacinės rezistencijos organizacijų veikloje. Šia prasme ginkluotas pasipriešinimas – aštriausia, kulminacinė kovos forma – buvo objektyvus reiškinys, logiška istorinio konteksto išraiška.

Jau pirmaisiais partizanų kovos metais išryškėjo karinės teritorinės struktūros: rinktinės, apygardos (kiek vėliau sujungtos į sritis), rėmai. Tai kariniai teritoriniai vienetai, turėję savo štabus ir vadus. Rinktines paprastai sudarydavo keletas tėvūnijų. Rinktinėms vadovauti apygardos vadas skirdavo smulkesniųjų vienetų (batalionų, kuopų ar būrių) vadus – dažniausiai tai buvo Lietuvos kariuomenės, buvę šauliai, policininkai, mokytojai.

Vietoj sunaikintų ir suirusių steigėsi naujos rinktinės kitais pavadinimais arba apygardos vado iniciatyva buvo atkuriamos senosios. Pirmosios rinktinės susiformavo jau 1944m. pabaigoje.

Susiformavus partizanų karinėms struktūroms, jų norminiuose dokumentuose buvo apibrėžta ir laisvės kovų dalyvio sąvoka. Laisvės kovų dalyviais laikomi asmenys, davę partizanų organizacinio vieneto vadovybei nustatyto turinio priesaiką. 1949m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio nariais laikomi laisvės kovotojai, partizanai, slapukai, kandidatai, talkininkai ir garbės laisvės kovotojai. Laisvės kovotojai talkininkai – tai partizanų ryšininkai ir aktyvūs rėmėjai. Ryšininkai atlikdavo konkrečias partizanų užduotis – palaikydavo ryšius tarp partizanų dalinių, rinko žvalgybinius duomenis, platindavo pogrindžio spaudą, aprūpindavo partizanus priemonėmis, būtinomis pogrindžio spaudai leisti ir pan. Aktyvūs rėmėjai, tai asmenys, partizanams teikiantys nuolatinę materialinę paramą, įrengiantys, globojantys partizanų slėptuves, aprūpinantys juos maistu ir pan. Tik išsiaiškinę, kas sudarė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį plačiąja prasme, galime tiksliau nustatyti ir ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje mastus. Išlikusiuose partizanų dokumentuose žinios apie savus nuostolius labai fragmentiškos, ir atspindi atskirus organizacinių struktūrų ir nedidelio laiko tarpo duomenis. Vidutiniška partizanavimo trukmė buvo 2 – 3 metai.

„Nepaprastai sunkiame lietuvių tautai momente, skaudžiu svetimųjų priespaudos ir nevilties metu, laisvės kovotojų pavyzdžio patraukta, tėvynės meilės ir gilaus tikėjimo būsimąja laimingesne nepriklausomąja Lietuva skatinama, Lietuvos Laisvės Armija, pradėjusi besąlyginį, žūtbūtinį žygį, savo kovas ir siekimus pagrindžia tokia programa:

1.Lietuvos Laisvės armija yra lietuvių taurinė, karinė ir politinė organizacija.

2. Į Lietuvos Laisvės Armiją nariais yra priimami patikimi, drąsūs ir veiklūs lietuviai, nenusikaltę iki šiol savo tautai pataikomis arba išdavikiškais darbais, nepaisant profesijos, religijos ir priklausomybės laisvės laikais buvusioms organizacijoms, išskyrus komunistus raiškius vokiečių bei lenkų simpatukus.“

Pasipriešinimo judėjimas vadinamas lotynų kilmės žodžiu – rezistencija. Rezistentas – pasipriešinimo dalyvis.

Miško brolių ir seserų kūryba buvo gausi. Jos tikroji apimtis gal ir liks nežinoma: sunyko užkasta žemėje, užslėpta senų sodybų pakraigėse. Bet ir ta dalis, kuri išliko, liudija stiprią kovojusiųjų dvasią, aktyvų žodžio dalyvavimą pasipriešinime.

Pirmąjį impulsą Lietuvos partizanų kūryba gavo iš dainos. Dainingiausia yra Dzūkija. Ir Merkio rinktinės partizanų štabo atspausdintas leidinys vadinosi „Dzūkijos partizanų dainos“ (1947). Eiliuotai rašoma partizaninių kovų istorija, kuriamas XXa. Herojinis epas: „Kalniškės mūšis“, „Merkinės mūšis“. Taip, rašyta ne poeto, o tik prasilavinusio žmogaus, norinčio aprašyti kruvinus istorijos žingsnius, kad šie išliktų. Tokius eilėraščius galima vadinti herojinėmis dainomis.

Kitos dainos skirtos dainuoti. Jos liūdnos, graudžios, bet raminančios, pvz. „Upės bėgs į melsvą tolį…“ : „Upės bėgs į melsvą tolį, / Gervės lėks ir vėl sugrįš. / Nežinau tik aš, motule, / Ar pabelsiu į duris “.

Pagrindinė liūdnųjų partizanų dainų situacija – atsisveikinimas, apgailėjimas. Viena iš populiariausių pogrindžio dainų, niekada nepaliovusi skambėti Dzūkijoj – „Ko nutilo dainos mylimoj Dzūkijoj…“.

Rezistentų poezija sudėta į rinkinį „Sušaudytos dainos“. (1990)

Bronius Krivickas – literatūros kritikas, mokytojas, partizanas, žymiausias rezistencijos poetas. Žuvo 1952 metais. Išleisti „ Broniaus Krivicko Raštai“ (1993).

Eilėraštis „ Rudens melodija“. Jau pavadinimas rodo, kad šis eilėraštis susijęs su kultūra ir tradicija, kad ypatingas sunkaus laiko žmogaus likimas apmąstomas gamtos ir kultūros sankryžose.

Pirmuoju posmu sukuriamas rudens vaizdas ir nuotaika. Antruoju eilėraštis sutelktas į vidinę kalbančiojo būseną. „Jau laikas paskutinis!”-visiškas į rudenį žvelgiančio žmogaus atvirumas savo egzistencijai. Surink į širdį gimtinės girių rudenį, atmink kritusių brolių kraują, seserų sielvartą. Būk tvirtas – ne tik žiemą, bet ir plieno speigas laukia tavęs. Skaudi likimo taurė yra tavo taurė ir privalai ją nešti. Tai pagrindinės lyrinio subjekto nuostatos.

B. Krivickas save išbandė ir rašydamas griežčiausios poetinės formos kūrinius, t.y. sonetus. Jo sonetai sutelkti į dvasinius išgyvenimus, pažadintus tylaus ryžto, lemties, amžinųjų žmogaus klausimų. Sonetas „Nors kaip paukštis aplink Jį tu ratą…“ galėjo būti parašytas 1950 metais, kai partizanų kovos jau buvo beviltiškos. Bet koks ramus ir viltingas jis yra! Kas yra šiame eilėraštyje Jis? Be abejonės – Dievas, nepasiekiamas nei išdidžiu protu, nei galingu skrydžiu. Tik perėjusi atgalios ugnį, žmogaus širdis tampa tyra ir joje pajuntama „Jo malonė, meilė ir malda“. Tai – šviesos kūrinys.

Kitą B. Krivicko sonetą „Jei aš būčiau toks skaidrus ir grynas…“ būtų galima pavadinti skaidraus, gryno būties džiaugsmo eilėraščiu. Didžiausioji savo įtampoje kančia, prisiima su didžiausiu nuolankumu, virsta didžiulio džiaugsmo palaima. Ir kankinys, mirtinos kančios ištiktas, tarytum nugali ją, peržengdamas jos ribą. Tai tobulas džiaugsmas: „Tai žėrėtų Jo šventoj šviesoj / Siela, džiaugsmą tobulą pažinus…“ O paskutinis soneto trieilis džiaugsmą apibūdina ir kaip laimės būseną: „Skelbtų gaustų man Jo šviesią valią, / Ir kas dieną savo laimės kelią / Aš keliaučiau nuostabiai džiugus“.

Gilios, save valdančios asmenybės įspūdis savita šviesa apšviečia ir šio poeto herojinį motyvą. Būtent – motyvą, o ne motyvus. Herojinį motyvą kaip poziciją, nuostatą. Poetas nevaizduoja mūšių nei kovos draugų. Bet kalba apie mirtiną žmogaus ryžtą nepabūgti, nepasitraukti: „Vienas geismas tau širdį tėra:/ Priešais mirtį veržtis ligi galo“ („Kai konoj kelies tu į ataką…“). Eilėraščiu poetas teigia, jog, garbinga, išdidi mirtis yra pergalės mirtis, o pabėgusio iš kovos lauko, išdavusio savo idealus laukia tikras dvasinis pralaimėjimas, :gėdos dėmė“.

Alegorinės prasmės eilėraštyje „Nauja pilis“ poetas rašė: „išgrįsim mes tada plieniniais savo skydais/ Klampius ir purvinus takus, / Kad grįžtų didvyrių dvasia, naujai pražydus, / Į mūsų sunkiai merdinčius laikus“. Herojiška dvasia sunkiai ir harmonijos pilnatvė. Ji nesiblaško, jai svetima nusivylimo nuotaika. Pasaulis ir žmoniškumas turi būti tarsi nuolat atperkami aukos pasiaukojamo, kylančių iš pareigos. Tik tvirta, herojiška dvasia tai suvokia ir yra atlyginama giedra giedraties rimtimi. Lyrinis subjektas mirtį sutinka ramiai „tyliai“, neraudodamas, nes žino „savo pareigą atlikęs…“

Tokia vyriška, kieta, o kartu ir filosofiškai apibendrinta yra Broniaus Krivicko poezija.

Balys Sruoga – vienas žymiausių lietuvių rašytojų, dramaturgų, poetų, kritikų, publicistų, mokslininkų, prozininkų, vertėjų, parašęs daug įspūdingų kūrinių: „Dievų miškas“, „Milžino paunksmė“…

„Laukinis liūdnumas ir laimė, kalėjimas amžiuos ir pašėlusi valia, gyvenimo padugnė, piktas kerštas ir pasiryžimo šventumo nekaltybė, požemio klaikumos rauda ir begalinis beprotingas džiaugsmas, – visa gyvenimo disonansų aidija turbūt ne mano vieno išpažinties verta.

Ir jeigu aš esu, tai tik todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano.

Ir jeigu aš būsiu, tai tik todėl, kad mūsų niekas nemiršta.

Todėl aš ir einu į gyvenimą mylėdamas žemę, tą žiaurią, rūsčią, drėgną. Todėl ir negailestingai suskaitytos mano dienos man yra palaimos žemė. Ir ištremty iki dugno išsemdamas aš maną dalią, laiminu žemės sultis ir amžinai grįžtančią dainą.“ (B.Sruoga)

1943-1945 metai. Štuthofo koncentracijos stovykla

Iš Balio Sruogos laiškų šeimai

„…asmeniškai mažai tikiu, kad būsiu paleistas. Esame tik kaliniai, neprivalom žinoti savo likimo, neturim jokių teisių. Pas mus jau ruduo, šalta, liūdnas ruduo. Laibi berželiai už vielų tvoros verkia šaltomis ašaromis. Rudenį būties beprasmiškumas yra dar skaudesnis. Bet šiandien juk rugpjūčio 15-oji… Mano brangioji, geroji Daliuk – Tavo gimimo diena! Kaip norėčiau šiandien drauge su Tavim būti… Man taip liūdna, kad tavo jaunystė eina tokiais sunkiais laikais…“

1943.08.15

„…Būk rami, mano Vandukai, aš išlaikysiu…“

1943.08.22

Rašykite komentarą

-->