Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tautos dvasia rezistentų ir tremtinių kūryboje

Autorius: Mantas

1940m. birželio 15d. Sovietų Sąjungos įvykdyta okupacija ir aneksija sustabdė Lietuvos valstybingumą ir jį įvykdžiusių institucijų veiklą. Per keletą mėnesių žlugo Lietuvos vyriausybės viltys, kad pavyks išlaikyti bent dalinę nepriklausomybę: veiks tos pačios valstybinės įstaigos, jose dirbs tie patys tarnautojai, vykdantys Lietuvai naudingą politiką. Tos viltys žlugo, pamačius be jokių skrupulų ir kompromisų vykdomą valstybės formų griovimą, bei fizinį tautos naikinimą. Tenka konstatuoti, kad Lietuva, kaip valstybė, nepareiškė savo požiūrio į okupaciją, išskyrus prezidento ir kitų pareigų pasitraukimą į Vokietiją, tačiau kaip tauta savo nuomonę reiškė visomis jai prieinamomis pasipriešinimo formomis. Šios formos ir jų intensyvumas kito taikantis prie besiklostančių istorinių situacijų. Pagal šiuos požymius 1940-1953m. pasipriešinimą galima suskirstyti į 3 etapus: 1940-1941m. (etapas, pasibaigęs ginkluotu sukilimu ir laikinosios vyriausybės sudarymu); 1941m. pabaiga – 1944m.vidurys (antinacinio, pogrindinio (neginkluoto) pasipriešinimo etapas, kai veikimas reiškėsi tiek organizuotomis politinėmis nuostatomis (pvz.: mobilizacijos boikotu), tiek pogrindinių organizacijų su savo programomis kūrimusi, atsišaukimų, slaptos spaudos platinimu); 1944-1953m. (ginkluoto partizanų pasipriešinimo etapas, kai buvo apibendrinta dviejų pirmųjų etapų patirtis, pritaikyta prie naujų sąlygų ir derinama su kitomis, aštresnėmis kovos formomis).

Atsižvelgiant i tai, kokiems okupantams buvo priešinamasi, šie laikotarpiai vadinami atsitinkamai: pirmosios sovietinės okupacijos, antinacinio pasipriešinimo ir antrosios sovietinės okupacijos laikotarpis. Nuo pirmųjų okupacijos dienų, tai yra 1940m. birželio 15d. pasipriešinimo pagrindinis tikslas – nepriklausomybės atgavimas ir valstybingumo atstatymas – buvo susijęs su išorinių jėgų – pasaulio galingųjų valstybių įsikišimu, kai prieš visuotinį blogį – neišvengiama. Šios viltys skatina suvokimą, kad kiekviena tauta (ypač okupuota) turi pareikšti ne tik savo požiūrį, bet ir tapti tos visuotinės kovos su „blogio imperija“ dalimi. Jau antinacinių pogrindinių organizacijų programose vis labiau ryškėjo nuostata, kad Sovietų Sąjunga ir komunizmas – pagrindiniai priešai, nuo kurių sutriuškinimo priklauso Lietuvos valstybės ir apskritai Lietuvių tautos likimas.

Tad 1944 – 1953m. ginkluotą partizaninį pasipriešinimą antrajai sovietų okupacijai brandino tiek nepriklausomas valstybės dvidešimtmetis ir tiek spontaniškai tautinės sąmonės sąlygojamas 1940 – 1941m. pasipriešinimas, įgaudamas vis konkretesnes formas 1941m. birželio sukilimo metu ir antinacinės rezistencijos organizacijų veikloje. Šia prasme ginkluotas pasipriešinimas – aštriausia, kulminacinė kovos forma – buvo objektyvus reiškinys, logiška istorinio konteksto išraiška.

Jau pirmaisiais partizanų kovos metais išryškėjo karinės teritorinės struktūros: rinktinės, apygardos (kiek vėliau sujungtos į sritis), rėmai. Tai kariniai teritoriniai vienetai, turėję savo štabus ir vadus. Rinktines paprastai sudarydavo keletas tėvūnijų. Rinktinėms vadovauti apygardos vadas skirdavo smulkesniųjų vienetų (batalionų, kuopų ar būrių) vadus – dažniausiai tai buvo Lietuvos kariuomenės, buvę šauliai, policininkai, mokytojai.

Vietoj sunaikintų ir suirusių steigėsi naujos rinktinės kitais pavadinimais arba apygardos vado iniciatyva buvo atkuriamos senosios. Pirmosios rinktinės susiformavo jau 1944m. pabaigoje.

Puslapiai: 1 2 3 4

Rašykite komentarą

-->