Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tarptautinės prekybos apribojimo instrumentai

Autorius: Veronika

Kintant pasaulio ekonomikos sistemai, kuri skatina ir įtakoja didžiulių prekybos blokų, kaip Europos Sąjunga ir Šiaurės Amerikos Laisvosios Prekybos Susitarimas, tarptautinė prekyba darosi vis svarbesne sudėtine daugumos šalių ekonomikos dalimi.

Pastaruoju metu pasaulinei gamybai atsiliekant nuo pasaulinės prekybos kaitos spartumo, formuojami prekybos reguliavimo santykiai. Šiuo metu plačiausiai vysto prekybą stiprios pasaulio šalys, tačiau ieškodamos naujų rinkų ir vykdydamos savo užsienio politiką, vis dažniau bendradarbiauja su ekonomiškai silpnesnėmis šalimis.

Kiekvienos šalies ekonominė politika reguliuoja užsienio ekonomikos veiklą , kuri vyksta ne tik perkant ir parduodant prekes, materialinius išteklius, bet ir judant darbo bei intelektualiniam potencialui. Kiekviena valstybė turi savo uždavinių tarptautinės prekybos srityje, kur svarbiausia yra šaliai išvystyti eksporto sistemą ir riboti importą įvairiomis priemonėmis. Tokias priemones galima būtų pavadinti tarptautinės prekybos instrumentais, kurie ir bus apžvelgiami šiame darbe. Darbe pristatomi tarifiniai bei netarifiniai prekybos politikos instrumentai, nukreipti į importo ir eksporto reguliavimą.

1. TARPTAUTINĖS PREKYBOS POLITIKOS REGULIAVIMAS
Prekybos politika apima ne tik prekybos, bet ir kitų sričių klausimus, tokius kaip ekonomika, valstybės politika, organizaciniai, administraciniai teisės ir kt.. Šios sąsajos pasireiškia ekonomikos vystymosi įtaka tarptautinei prekybai , politinėms valstybės nuostatomis, pozicijomis, teisinių aktų nuostatomis.

Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai:

• tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai;

• netarifiniai apribojimai pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.

Pagrindinė valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

• padėti vietiniams gyventojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje;

• riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje.

Dėl to dalis ribojančių metodų skirti apsaugoti vidaus rinką nuo užsienio konkurencijos , t.y. nukreipti prieš importą. Kita dalis yra skirta eksporto skatinimui.
Prekybos politikos instrumentų klasifikacija 1 lentelė

Metodai Prekybos politikos instrumentai Nukreiptos į reguliavimą

eksporto importo

Tarifiniai Muitų mokesčiai

Tarifų kvotos *

*

N

e

t

a

r

i

f

i

n

i

a

I Kiekiniai Kvotos

Licenzijos

Laisvas susitarimas

*

* *

*

Paslėpti Valstybės užpirkimai

Reikalavimas, kad į sudėtį įeitų vietinių žaliavų komponentai

Techniniai apribojimai

Mokesčiai ir rinkliavos *

*
*

*

Finansiniai Subsidijos

Kreditavimas

Dempingas *

*

*

Skirtingos pasaulio šalys naudoja skirtingą įvairių metodų santykį. Nustatyti kokį nors vidurkį yra gana sunku, ypač tai pasakytina apie netarifinių prekybos metodų naudojimą. Valstybės prekybos politika gali reikštis kaip protekcionizmas, nuosaikus reguliavimas, laisva prekyba.

Žinoma, dažniausiai sutinkama vyriausybių vykdoma nuosaiki prekybos politika, nors, vėl gi, apibrėžti, kada jau prasideda protekcionizmas, o kai pereinama į laisvą prekybą, yra beveik neįmanoma. Todėl visi šie teiginiai ir svyruoja tarp dviejų kraštutinumų: kada stengiamasi visai atsiriboti nuo tarptautinės prekybos ir kai valstybė visai nesikiša į užsienio prekybą. Pagal visų apribojimo priemonių kiekį, jų pasireiškimo laipsnį gali būti nustatomas tarptautinės prekybos reguliavimo intensyvumas.

Prieš nusprendžiant įvesti kokius nors prekybos apribojimus, valstybė pirmiausia turėtų apsvarstyti jų bendrą įtaką šalies prekybos politikai ir numatyti galimus kontraveiksmus iš prekybinių partnerių pusės.

1985 Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija paruošė klausimyną, kuris plačiai naudojamas vyriausybių. Jis padeda įvertinti prekybos politikos tam tikrų veiksmų efektyvumą, naudą ir pan. Jame minimi tokie klausimai:

• kokia yra laukiama ekonominė nauda ūkio šakai ar konkrečiai įmonei ir koks bus sukurtas ar išsaugotas darbo vietų skaičius, panaudojus konkretų prekybos reguliavimo instrumentą;

• kiek padidės biudžeto pajamos arba kokių prireiks išlaidų įgyvendinti konkretiems veiksmams;

• kiek išaugs vidaus kainos ir sumažės vartojimas įvedus tam tikrą apribojimą;

• kaip tai paveiks esančią rinkos struktūrą ir konkurenciją joje;

• ar leis šios priemonės ateityje konkuruoti ūkio šakai pasaulinėje rinkoje, ar neleis jai ”užsikonservuoti” esančiame lygyje;

• kokią įtaką turės numatoma priemonė giminingoms apsaugomai sferai ūkio šakoms, ypač toms, kurios tiesiogiai vykdo prekybinius mainus su ginama ūkio šaka;

• kaip sureaguos prekybiniai partneriai ir kitos šalys, kokie galimi jų atsakomieji veiksmai;

• ar numatoma priemonė atitinka dvišales ir daugiašales sutartis, kurias yra pasirašiusi valstybė.

2.TARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI
2.1.Muitai

Muitas – pagal muito tarifą nustatytas mokestis, kuriuo apmokestinamos eksportuojamos ir importuojamos prekės.

Muitų tarifai ir kvotos yra valstybės prekybos politikos pagrindinis instrumentas, kurio naudojimas yra įteisintas tarptautinių normų. Muitų tarifas priklausomai nuo konteksto gali būti suprantamas keleriopai:

• Pasaulinės rinkos kontekste, tai prekybos politikos ir valstybinio vidaus rinkos reguliavimo instrumentas.

• Sąrašas naudojamų kvotų ir mokesčių taikomų pervežant prekes per muitinę, sudaromas atsižvelgiant į nacionalinę ekonomiką. Panašiai muitų tarifas apibrėžiamas ir LR Muitų įstatyme, tai susistemintas bendrųjų muitų, kurie taikomi importuojamoms į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją bei eksportuojamoms iš jos prekėms normų rinkinys.

• Konkreti muito mokesčio reikšmė, mokama išvežant arba įvežant prekę per muitinę. Šiuo atveju muitų tarifas savo reikšme lygus su muito mokesčiu.

Muito mokestis (customs duty) – pravalomas įnašas, paimamas muitinių organų, importuojant ar eksportuojant prekę. Muito mokestis atsiranda kaip importo, eksporto dalis.

Muito mokesčiai vykdo tris pagrindines funkcijas:

1. Fiskalinė funkcija. Ji taikytina tiek importo, tiek eksporto mokesčiams, nes šie pinigai įeina į valstybės biudžetą.

2. Protekcinė funkcija. Tai liečia tik importuojamų prekių muitų mokesčius, nes jų pagalba vyriausybė apsaugo vietinių gamintojų prekes nuo užsienietiškų importuojamų prekių, mažindama pastarųjų konkurentabilumą šalyje.

3. Balansavimo funkcija. Ją vykdo muito mokesčiai balansuojamoms prekėms, kurių eksportas valstybei yra nepageidaujamas ar šių prekių kainos yra nacionalinėje rinkoje yra daug žemesnės nei pasaulinėje.

Muitai yra kelių rūšių:

• draudžiamieji, labai aukšti, kad eksportuoti į tokią šalį praktiškai neįmanoma. Jie kartai būna taikomi tokioms prekėms, kurios vidinėje rinkoje yra daug brangesnės nei kitose šalyse, todėl nenorima šių prekių įsileisti į vidaus rinką. Tokie muitai žlugdo prekybą;

• nedraudžiamieji, mažesnių tarifų muitai, kurie nesužlugdys prekybos, bet ją pastoviai silpnins.
Pagal tarptautinės prekybos operacijas muitų tarifai yra skiriami:

• Importo muitai. Mokesčiai, kurie uždedami importuojamoms prekėms, cirkuliuojančioms vidaus rinkoje. Tai vyraujanti muitų forma, naudojama daugelio pasaulio šalių, siekiant apsaugoti savas prekes nuo užsienio prekių konkurencijos.

• Eksporto muitai. Mokesčiai, uždedami prekėms, kurios yra eksportuojamos iš šalies. Tai labai reti muitai, naudojami kraštutiniais atvejais šalių, kurioje yra gaminamos labai (!) pigios, lyginant su kaina, vyraujančia pasaulinėje rinkoje, prekės. Tuomet valstybė siekia, kad į jos biudžetą patektų daugiau pinigų.

• Tranzito muitai. Šie muitai nustatomi tranzitu per šalį transportuojamoms prekėms. Naudojami, galima sakyti, tik prekybinio “karo” atvejais.

Pagal savo pobūdį muitai gali būt skirstomi:

• Sezoniniai. Naudojami operatyviam tarptautinės prekybos reguliavimui, ypatingai sezoninėms prekėms (žemės ūkio produkcijai). Paprastai jų taikymo laikotarpis neviršija poros mėnesių per metus. Šiuo laikotarpiu įprastinis atitinkamo muito mokesčio taikymas sustabdomas.

• Antidempingo. Naudojami tais atvejais, kai prekės ir kitos vertybės išvežamos ar įvežamos į šalį žemesne kaina negu panašių arba tiesiogiai konkuruojančių prekių ar kitų vertybių jų išvežimo ar įvežimo momentu, ir jeigu išvežant ar įvežant šias prekes ir kitas vertybes gali būti padaryta žala šalies interesams. Dempingo naudojimas yra nelegalus, tačiau labai paplitęs, kai į neišsivysčiusias šalis įvežamas produkto perteklius, kuris neparduodamas legaliomis konkurencijos sąlygomis arba norint, kad kainos minimalumas suformuotų vartotojuose prioritetą prekei.

• Kompensaciniai. Jie taikomi toms importuojamoms prekėms, kurių gamyboje buvo naudojamos subsidijos (jei jų importas teikia žalą vietiniams analogiškų prekių gamintojams). Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio.

Būtent šie muitų tarifai ir naudojami šalyje, norint apsaugoti vidaus ekonomiką nuo nesąžiningos konkurencijos. Dviejų valstybių lygyje gali būt vedamos derybos, apibrėžiamos derybos ir paržiūrimi galimi paaiškinimai susidariusiai situacijai bei ieškoma sprendimų, kartais įgyvendinamų politiniame lygmenyje. Ypatingo muito įvedimas dažnai būna kraštutinė priemonė nesąžiningai konkurencijai spręsti, kada jokios kitos priemonės jau nebepadeda.

Pagal muitų kilmę muitai gali būti:

• Autonominiai – įvedami valstybės. Dažniausiai tai pasireiškia kaip įstatymas, o konkretūs muitų tarifai nustatomi prekybos, finansų ar ekonomikos ministerijų.

• Konvenciniai (sutartiniai) – tarifai, įvedami dvišalių ar daugiašaliu susitarimu (GATT arba muitų sąjunga).

• Preferenciniai – muitai, taikomi norint sumažinti muitą prekėms, įvežamoms iš kitų šalių. Jie imami pagal sudarytas su kitais kraštais sutartis. Jei su kuria nors valstybe turima didžiausio palankumo pagrindais sudaryta sutartis, tai kiekviena nuolaida, padaryta bet kurios trečiosios valstybės naudai, tuojau automatiškai tenka ir tai valstybei, kuri turi didžiausio palankumo sutartį. Nuo 1971 m. preferenciniai muitai taikomi importuojamai produkcijai iš besivystančių šalių.

J. Tamulevičius išskiria dar kelis muitus, kurie gali būti taikomi atsižvelgiant į ūkio interesus ir tarifų struktūrą:

• Specialieji – kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius atskirų firmų, užsienio šalių ir jų sąjungų veiksmus valstybės atžvilgiu.

• Fiskaliniai – kai prekės apmokestinamos siekiant padidinti valstybės pajamas. Jie turi didelę įtaką ekonominei krašto politikai ir kartais vadinami ekonominiais muitais.

• Protekciniai – kai prekės apmokestinamos norint apsaugoti vietinius gamintojus nuo užsienio firmų konkurencijos. Protekciniais muitais apmokestinamos prekės, kurios šalyje gaminamos, bet neakcizuojamos, tai muitai imami daug didesni nei krašto akcizai.

• Išlyginamieji – kai prekės apmokestinamos norint išlygint importinių ir savos gamybos produkcijos kainas. Nelygios kainos gali priklausyti nuo žemesnių užsieni mokesčių, pigesnių gamybos sąlygų arba teikiamų įvairiais pavidalais išvežimo premijų.

• Retorsiniai – taikomi, apmokestinant prekes ir kitas vertybes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. Retorsiniai muitai lemiamos reikšmės gali turėti tik tuomet, jie juos ima vykdyti didelė (t.y. ekonomiškai stipri), turinti plačią importo rinką šalis.

2.2. Ekonominis muitų vaidmuo
Importo tarifo poveikis konkrečios šalies ekonomikai unikalus ir dar labai priklauso nuo to, ar šalis ekonominiu požiūriu maža, ar didelė. Jei šalyje pakitusi paklausa tam tikrai importuojamai prekei turi įtakos tos prekės kainai pasaulinėje rinkoje.

P. Samuelson’as išskiria tris muitų efektus:

1) vietiniai gamintojai, saugomi muitų, gali plėsti gamybą;

2) vartotojai susiduria su aukštesnėmis kainomis ir mažina vartojimą;

3) valstybė gauna muitų mokesčius.

Muitų įtakos mažos šalies ekonomikai

Daugelis pasaulio šalių ekonomiškai yra mažos, ir pokytis kurioje nors iš jų pasaulinei rinkai ir tarptautinei prekybai įtakos neturi. Muitų įtaka mažoms šalims geriausiai atsiskleidžia panagrinėjus tris etapus: kuomet prekė gaminama ir vartojama tik vidaus rinkoje, po to persiorientuojama į laisvą prekybą, bet įžvelgus trūkumų, griebiamasi protekcionizmo ir įvedami muitai. Prieš prekybos pradžią maža šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.

Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgdamas į pašalinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Importuoti galima neapibrėžtus skaičius prekių. Bendra prekės kaina vidaus rinkoje sumažėja iki pasaulinės, ir kai kuriems vietiniams gamintojams gaminti netikslinga, tad vietinių gamintojų išleidžiamos produkcijos kiekis dar labiau sumažėja. Padidėjusį prekių trūkumą šalis importuoja.

Po muitų įvedimo, kuriuo vyriausybė nutaria ginti vietinius gamintojus nuo konkurencingesnių užsienio prekių. Importo tarifas nepakeičia pasaulinių prekės kainų, tarptautinės prekybos sąlygos išlieka tos pačios, tik išauga vidaus rinkoje dėl muito mokesčio importuotų prekių kaina. Padidėjusią kainą moka vartotojas, dėl to sumažėja paklausa, privilegiją prieš užsienio prekes turi vietiniai gamintojai, importuojamų prekių skaičius sumažėja. Galutiniame rezultate lyginant su pirmuoju etapu prekės kaina sumažėjo, padidėjo vartojimas, vietiniai gamintojai gamina daugiau prekių, o jų trūkumas importuojamas.

Importo muitų įvedimas sukelia dviejų rūšių efektą:

1. Perpaskirstymo efektas (įplaukų efektas ir perskirstymo efektas).

2. Nuostolio efektas (apsaugos efektas ir vartojimo efektas).

• Įplaukų efektas – pasireiškia įplaukų į biudžetą padidėjimu dėl importuojamų prekių apmokestinimo. Tačiau, kita vertus, dėl muitų padidėja prekės kaina, ir vartotojas daugiau sumoka už prekę, kurios kainos dalis (kaip PVM) nukeliauja į biudžetą.

• Perskirstymo efektas pasireiškia, kai perpaskirstymas įplaukų iš vartotojų gamintojams, konkuruojantiems su importuojamomis prekėmis. Jei muito nebūtų laisvos prekybos sąlygomis vartotojai už prekę sumažėtų mažiau.

Tačiau susumavus abu efektus, bendra perpaskirstymo efekto suma duoda teigiamą efektą valstybei, kadangi dalis padidėjusių vartotojų išlaidų pereina gamintojams, kurie, esant muitams, pagamina daugiau ir pigiau nei uždaros prekybos sąlygomis.

• Apsaugos efektas parodo ekonominius šalies nuostolius, atsirandančius dėl to, kad reikia remti vietinių gamintojų konkurentabilumą. Tad augant jų apimčiai, didėja tų prekių gamybai sunaudojamų išteklių kiekis. Tai yra nuostolinga palyginus su kainomis, už kurias galėjo nusipirkti importuojamų prekių. Taigi, apsaugos efektas pasireiškia tuo, kad rinka užpildoma mažiau efektyviomis gamybos atžvilgiu prekėmis nei užsienietiškomis.

• Vartojimo efektas pasireiškia vartojimo vidaus rinkoje sumažėjimu, lyginant su apimtimis, kai nebuvo muitų ir prekės kaina buvo žemesnė.

Muitų įtaka didelės valstybės ekonomikai

Ekonomiškai stiprios valstybės įvestas importo muitas gali turėti įtakos pasaulinei tam tikro produkto kainai. Didelei šaliai muito įvedimas yra ne kiek vidaus rinkos apsaugos nuo užsienio konkurencijos priemonė, kiek savo prekybos su užsienio šalimis pagerinimas. Muitų įvedimo įtaka vėl nagrinėjama tokiais pat etapais.

Iki prekybos pradžios didelė šalis savo rinkoje gamina ir vartoja prekę. Vidaus rinkoje paklausa tai prekei atitinka pasiūlą.

Laisvos prekybos sąlygomis šalis patiria, kad pasaulinė šios prekės kaina žemesnė nei gaminamos vietinių gamintojų. Vartotojas, atsižvelgiant į pasaulinę kainą, jau yra pajėgus nupirkti daugiau prekių, tačiau vietiniai gamintojai tiek nepagamina ir dalis importuojama. Pasaulinė rinka gali pasiūlyti importuoti tik ribotą kiekį. Importuojant dalį prekių, vidaus rinkoje sumažėjusi kaina sumažins vidaus pasiūlą ir padidins paklausą. Pasaulinė kaina tiesiogiai priklauso nuo prekės kiekio, importuojamo į didelę šalį. Čia ir yra pagrindinis didelės šalies modelio skirtumas nuo mažos.

Įvedus importo muitus prekei apsaugoti vietinius gamintojus nuo nuostolių dėl pigesnių užsienietiškų prekių. Šalies prekybos sąlygos pagerėja: pasaulinės prekės kainos krinta, tad importuojamos prekės kaina irgi mažesnė nei laisvos prekybos sąlygomis, eksporto sąlygos šaliai išliko nepakitusios. Vidinė prekės kaina išauga, vartotojų skaičius sumažėja, vietiniai gamintojai gamina daugiau, mažiau importuojama.

Vėlgi pasireiškia tos pačios dvi ekonominio efekto grupės:

1. Perpaskirstymo efektas.

2. Nuostolių efektas.

• Vartojimo, perskirstymo ir apsaugos efektai pasireiškia lygiai taip pat kaip ir mažos šalies atveju.

• Esminis skirtumas – įplaukų perpaskirstymo efektas. Importuotojas į didelę šalį, susidūręs su importo muitu, priverstas sumažinti prekės kainą, tuo pačiu pagerindamas didelės šalies prekybos sąlygas. Prekės kaina vidaus rinkoje įvedus muitą išauga mažiau nei kad mažojoje šalyje. Įplaukų efektas didelėje šalyje skyla į dvi dalis:

1) Vidinių įplaukų efektas – įplaukų perpaskirstymas iš vietinių gamintojų į didelės šalies biudžetą.

2) Prekybos sąlygų efektas – įplaukų perpaskirstymas iš importuojamų į didelės šalies biudžetą.

Taigi, didelės šalies importo muito įvedimas sumažino importuojamos produkcijos apimtis, kas sąlygojo ir pasaulinės šios prekės kainos kritimą. Tuo pačiu prekybos sąlygų efektas sumuojasi į bendrą efektą užsienio gamintojų sąskaita. O vidinių įplaukų efektas, įnešantis savo indėlį į bendrą įplaukų efektą perpaskirstant išteklius iš vietinių gamintojų į valstybės biudžetą, mažiau veikia nei muito įvedimas. Importo tarifas gali turėti teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai per prekybos sąlygų efektą, tačiau nereikia pamiršti, kad kitas efektas pasiekiamas per vietinius gamintojus.

Muitų įvedimas valstybei turi įvairialypę įtaką. Įplaukų ir perpaskirstymo efektai sąlygoja muito tarifo perpaskirstymą, kas reiškia įplaukų perskirstymą iš vienų subjektų ekonominės veiklos kitiems, ir tai nereiškia nuostolių viso šalies ekonomikos mastu. Mažos šalies atžvilgiu, importo muitai negali pakeisti pasaulinės kainos bei pagerinti jos prekybos sąlygas, kad kompensuotų negatyvią muito įvedimo įtaką. Muitas arba perskirsto įplaukas vidaus ekonomikoje, arba duoda tiesioginius ekonomikos nuostolius. Jokio teigiamo ekonominio efekto, veikiančio ekonominį augimą kuriuose nors ūkio sektoriuose, neatsiranda. Didelės šalies importo muito įvedimas įtakoja ekonominį efektą, artimą mažos šalies efektui. Tik skiriasi įplaukų efektas, kuris šiuo atveju skyla į dar du – vidinių įplaukų efektą, rodantį įplaukų perpaskirstymą iš vartotojų valstybei šalies viduje, ir prekybos sąlygų efektą, sąlygojantį įplaukų perskirstymą iš užsienio gamintojų į didelės šalies biudžetą dėl pagerėjusių didelei šaliai prekybos sąlygų. Importo muitas parodo teigiamą įtaką didelės šalies ekonomikai tik tuo atveju, jei prekybos sąlygų efektas didesnis už nuostolių sumą, susidarančią dėl mažesnio vietinės gamybos efektyvumo lyginant su pasauliniu bei sumažėjusiu prekės vartojimu šalyje.

2.3. Kvotos
Importo muitas yra prieštaringas, kadangi nesutampa vietinių gamintojų ir vartotojų interesai. Šis nesutapimas gali pasireikšti net tiems patiems asmenims. T.y. produkcijos gamintojas suinteresuotas, kad jo įmonė būtų apsaugota nuo užsienio konkurencijos dėl importuojamų prekių pigumo ir siekia, kad būtų įvesti muitai. Tačiau jis yra lygiai toks pat vartotojas kaip ir kiti, ir dėl muitų įvedimo jis praranda galimybę pigiau nusipirkti prekių. Šis prieštaringumas iš dalies gali būti sprendžiamas panaudojant muitų politikos gamybinį instrumentą, vadinamą kvota.

Kvota – tai nustatyta importo ar eksporto apimtis. Jų dydis priklauso nuo importo dydžio: jei importuojama daugiau nustatytos sumos, tai didėja muitų tarifas.

Kvota – importo kiekio ribojimas. Tarifinė kvota – atsakingos ministerijos arba kitos valstybinės institucijos ūkio subjektui išduotas leidimas įvežti tam tikrą kiekį prekių be muito arba taikant sumažintą muito tarifą, atitinkamai stokojant tų prekių vidaus rinkoje arba pagal sudarytų laisvosios prekybos sutarčių nuostatas.

Ji turi tokį pat efektą kaip ir muitai. Jei bus labai maža kvota, tai prilygs draudžiamiesiems muitams, kada praktiškai joks importas nėra galimas dėl labai didelių tarifų. Liberalesnės kvotos šiek tiek gins vietinių gamintojų interesus ir vartotojai galės įsigyti prekių pigiau nei uždaroje rinkoje. Gana plačiai buvo išanalizuota, kokia nauda tenka valstybei, įvedus muitus.

Kvotos kiek kitaip veikia valstybės biudžetą: kai yra tarifas, pajamas gauna importuojanti valstybė. Kadangi į biudžetą patenka dalis pajamų dėl kvotų įvedimo, tad galima sumažinti kai kuriuos mokesčius, ir tai nors minimaliai kompensuoja vartotojams padarytą žalą. O kai yra kvota, pajamas gauna eksportuojanti valstybė, ir ypač tie, kurie laimi (tik ar visada sąžiningu būdu) konkursą kvotai.

I. Kirejevas teigia, kad yra naudinga importuojamai kompanijai parduoti prekę ta kaina, kuria parduodamos šalyje pagamintos prekės (aukštesnę kaina), ši kompanija gauna pelną, ir dalis jo sumokama mokesčių pavidalu į valstybės biudžetą. Tuomet eksportuojantys prekes asmenys gali pakelti kainas, todėl visa numatyta kvotinė nauda pereis eksportuotojams. Dėl šios priežasties kvotos gali būti kaip prekybos politikos būdas tik tam tikrą laikotarpį.

Štai todėl valstybės dažniau užsienio prekybos reguliavimui dažniau renkasi muitus nei kvotas.

2.4. Eksporto muitas
Kai laisvosios prekybos sąlygomis vidaus kainos yra mažesnės už pasaulines, ir tarptautinė ekonomika yra neapibrėžtai imli tai prekei (už mažesnę kainą), tad daug gamintojų mielai eksportuoja (jei tik nėra importo muitų), ir parduoda didesnėmis kainomis. Prekės kaina pakyla ir vidaus rinkoje, t.y. ji tampa panaši į pasaulines. Kainos padidėjimas iššaukia vartotojų sumažėjimą vietinėje rinkoje, tad eksportuotojų dar labiau padaugėja.

Eksporto muitai mokami už išvežamas iš šalies prekes ir kitas vertybes. Normaliomis sąlygomis išvežamieji muitai taikomi šiais atvejais:

a) norint sulaikyti negausią pačiai šaliai reikalingą žaliavą;

b) turint pasaulinę monopolinę kurio nors gamtos turto gavybą;

c) norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą.

Naudodama išvežimo muitus monopolinėms prekėms, valstybė tikisi perkrauti tuos muitus užsienio vartotojams. Ekstremaliomis sąlygomis eksporto muitai taikomi šiais atvejais:

a) norint karo metu sulaikyti pačiai šaliai reikalingus ištekliu/prekes;

b) kai piniginės infliacijos metu bijoma, kad tvirtos valiutos šalys pasinaudos šalies kainų žemu lygiu ir išpirks tiek prekių, kad šalyje susidarys tų prekių trūkumas su visais jo padariniais: brangumu, socialine ir politine suirute.

Pagrindinės eksporto muito funkcijos yra tokios:

• Fiskalinė funkcija – taip renkami pinigai į valstybinį biudžetą einamosioms šalies finansinėms operacijoms atlikti. Kai kuriose besivystančiose šalyse taip surenkama apie pusę biudžeto.

• Sulyginimo funkcija leidžia subalansuoti reguliuojamų vidaus ir pasaulinių kainų skirtumų tam tikroms prekėms.

Kraštutinis eksporto muito atvejis būtų eksporto embargas. Daugiausia ši muitų forma Taikoma politiniais sumetimais, pvz., JAV savu laiku neleido eksportuoti į Kubą, arba Irako karo su Kuveitu metu, į Iraką, ir pan.

Dažnai tokį pat efektą kaip eksporto muitas duoda eksportuotojų susivienijimai (karteliai).

Vykdant ekonomines reformas ir augant šalies bendram vidaus produktai, eksporto muitų tarifai pamažu žemėja ir ilgainiui visai nebenaudojami.

2.5. Muitai paslaugų sektoriuje
XX a. pradžioje paslaugos tapo gana stipriu ūkio sektoriumi, palaipsniui įgavusiu vyraujančias pozicijas: daugelių šalių paslaugos sudaro daugiau kaip pusę bendro vidinio produkto. Nuo devinto dešimtmečio pradžios iškilo tarptautiniame lygmenyje iškilo vienas opus klausimas – tarptautinės prekybos paslaugomis liberalizacija. Pasirodo, paslaugos, ypač neatsiejamos nuo prekybos produktais (transportavimas, draudimas ir kt.), yra labai apmokestintos muitais bei kitais apribojimais. Prekybos paslaugomis ribojimas tapo problema, kadangi prekyba daugeliu paslaugų yra neatsiejama prekybos prekėmis dalis ir patenka į ribojimus, nukreiptus į tam tikrus produktus.

Vidinės subsidijos šalies gamintojams/paslaugų tiekėjams yra geresnis konkurentabilumo palaikymas nei importuojamų paslaugų apmokestinimas. Savo ruožtu importo tarifai nukreipti prieš paslaugų importą yra geriau nei importo kvota, tada kai licencija kvotos gavimui parduodama aukcione.

Rinkos pasiekiamumo apribojimai – tai prekybos politikos veiksmai, ribojantys arba draudžiantys užsienio įmonėms – paslaugų tiekėjoms veikti vietinėje rinkoje. Dažniausiai pasireiškia kiekiniai paslaugų importo netarifiniai apribojimai, kurie gali būti:

• Prekybos paslaugomis apribojimas. Tarkim, visi importuojami kroviniai draudžiami tik vietinių draudėjų. Dažniausiai šalis rinkoje paslaugų kainos yra aukštesnės, todėl išauga eksportuotojų kaštai, kurių padidėjimą neišvengiamai sumoka vartotojas.

• Kvotų importuojamos paslaugoms įvedimas. Tarkim, nustatomas TV laidų, padarytų vietinių ir užsienio prodiuserių, santykis laidų tinklelyje. Tai tiesioginė importuotojų diskriminacija.

• Filialinių įmonių šalies rinkoje steigimo ribojimas. Argumentuojama panašiai kaip ir prekyboje pramonės produkcija: reikia apsaugoti nestiprius vietinius paslaugų pardavėjus (bankus, draudimo kompanijas ir pan.).

• Paslaugų tiekėjų mobilumo ribojimas neleidžia jiems atvykti į šalį, kur jų tiekiamos paslaugos kaina aukštesnė už tas pačias ar panašaus pobūdžio kitur (jų šalyje). Šalis gali įvesti tam tikrus reikalavimus, kad, tarkim, gydytojas turi išlaikyti tam tikrus testus, egzaminus, kad galėtų praktikuoti JAV.

• Paslaugų vartotojų mobilumo ribojimas dažniausiai pasireiškia vizų išdavimo ribojimu (į žemesnio pragyvenimo lygio šalis).

Galima tiesiog ignoruoti užsieniečių paslaugų tiekėjus, teikiant prioritetą saviems.

Pastangos paslaugų tarptautinėje prekyboje liberalizavimo klausimais sprendžiamos tarptautinių organizacijų lygiu (GATT – Visuotinis susitarimas dėl tarifų ir prekybos), bendru mastu liečiant atskiras sritis, arba – dvišalių susitarimų lygiu.

Galima išskirti teigiamus ir neigiamus muitų įvedimo padarinius:

Neigiami padariniai:

• Muitai stabdo ekonominį vystymąsi. Kaip jau buvo nagrinėta, mažos šalies atžvilgiu muitų įvedimas mažina ekonominį vystymąsi ir efektyvumą. Didelės šalies atveju yra išimtis, kai muitai gali duoti naudą – kai prekybos sąlygų pagerėjimas viršija dėl muitų įvedimo atsiradusios nuostolius. Tačiau tuomet teigiama nauda didelei šaliai pasiekiama per kitų (visos likusios pasaulinės rinkos dalies)nuostolių sąskaitą. Tad visais atvejais muitų įvedimas pasaulinei ekonomikai yra neefektyvus, kadangi mažina tarptautinę prekybą.

• Vienpusis muitų įvedimas dažnai būna prekybinių nesusitarimų (,,karų” priežastimi. Šie nesusitarimai griauna viso tarptautinės prekybos subtilumą ir smukdo pasaulinę ekonomiką.

• Muitai padidina vartotojų mokamus mokesčius. Kadangi padidėja prekės kaina, vartotojai daugiau moka už prekę, daugiau mokesčių gauna valstybė. Tai gali ypač negatyviai atsiliepti ekonomiškai silpnoje valstybėje.

• Importo muitas netiesiogiai griauna šalies eksportą, neigiamai veikiant mokėjimo balansą.

• Muitai sąlygoja užimtumo mažėjimą. Ginant vietinių gamintojų interesus, kenčia vietiniai eksportuotojai ir kitos su ginamu sektoriumi susijusios ūkio šakos. Dalis jų bankrutuoja, veikla tampa nebepelninga, ir dalis tos ūkio šakos darbuotojų netenka darbo.

Teigiami padariniai:

• Muitai apsaugo jaunas, nesusiformavusias ūkio šakas. Turimos omenyje tos šalies ūkio šakos, kurios ką tik pradėjo vystytis, o kitose šalyse jau stipriai išvystytos ir stiprios. Joms reikalinga valstybės parama. Jei būtų prekyba be jokių apribojimų, stiprių vietinių ūkio šakų produkciją greitai nukonkuruotų geresnės ir pigesnės užsienietiškos prekės. Kuomet vietinius gamintoju remia valstybė, šaka pamažu įgyja patirties, įdiegia naujas technologijas, prekės tampa pajėgiomis konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tuomet muitai yra pakankami, kaina sumažėja iki pasaulinių, gamintojai jau patys gali eksportuoti šiais prekes.

• Muitai – nacionalinės gamybos skatinimo priemonė. Šis teiginys ypatingai minimas besivystančiųjų šalių. Jis grindžiamas visa virtine užsienio prekių konkurentabilumo sąlygojamų pasekmių: vietinių gamintojų prekės neperkamos, įmonės bankrutuoja, daugėja bedarbių, jiems iš valstybės biudžeto mokamos pašalpos, pamažu smunka pragyvenimo lygis, atsiranda trintis ir nepasitenkinimas visuomenėje.

• Muitai papildo biudžetą. Tokį teiginį dažnai pateikia šalys, kuriose muitai sudaro virš 10% biudžeto. Jose būna silpna mokesčių sistema, klesti korupcija ir juodoji rinka. Valstybei tampa lengviau sureguliuoti muitų nei pelno ar pridėtinės vertės mokesčių surinkimą. Toks problemos sprendimas pateisinamas tik labai silpnai išsivysčiusiose šalyse.

• Muitai apsaugo nacionalinį saugumą, tarptautinį šalies prestižą, jos kultūrą ir tradicijas. Tai jau visai neekonominis argumentas, kokių retsykiais pasitaiko tarp muitų šalininkų. Dažnai tokius argumentus suformuoja politiškai svarbūs nekonkurentabilios produkcijos gamintojai, visos muito teikiamos naudos.

3. NETARIFINIAI TARPTAUTINĖS PREKYBOS APRIBOJIMO METODAI
3.1. Kiekybiniai apribojimai
Be tarifinių tarptautinės prekybos reguliavimo metodų vyriausybė aktyviai naudoja netarifinius metodus – kiekybinius, užslėptus ir finansinius. Dauguma kurių, išskyrus tarifinius muitus, silpnai reaguoja į kiekybinius apribojimus, todėl blogai atsispindi statistikoje.

Kiekybiniai apribojimai – administracinė netarifinio valstybės prekybos reguliavimo forma, apsprendžianti prekių kiekį ir nomenklatūrą, leidžiamą importuoti ar eksportuoti.

Kiekybiniai apribojimai gali būti naudojami vyriausybės nutarimu vienašališkai arba tarptautinių susitarimų keliu, koordinuojantys tam tikrų prekių prekybą. Į kiekybinius apribojimus įeina kvotos, licencijos ir savanoriški susitarimai.

Kvotos. Labiausiai paplitusi kiekybinių apribojimų forma kvotos arba kontingentas. Šios dvi formos reiškia beveik vieną ir tą patį. Skirtumas tas, kad kontingentas dažniau naudojamas sezoninėms kvotoms apibūdinti.

Kvota – kiekybinė netarifinė priemonė eksportuojamoms ar importuojamoms prekėms apriboti nustatytam kiekiui ar sumai, numatytam laikotarpiui.

Kvotų veikimo tikslas:

• Eksportinės – įvedamos suderinus su tarptautiniais stabilizaciniais susitarimais, nustatančiais kiekvienos šalies eksporto dalį konkrečiam produktui, arba šalies vyriausybės sulaikyti deficitinių vidaus rinkos prekių išvežimą (cukraus eksportas Ukrainoje 1990m.).

• Importinės – įvedamos nacionalinės vyriausybės tikslu apsaugoti vietinius gamintojus, subalansuoti prekybos balansą, reguliuoti paklausą ir pasiūlą vidaus rinkoje, o taip pat kaip atsakas kitų vyriausybių diskriminacinėms prekybos politikoms.

Pagal apimtį kvotos skirstomos į:

• Globalines – nustatomos konkrečiam produkto eksportui ar importui, konkrečiam laiko tarpui, nepriklausomai nuo to, iš kurios šalies importuojamas ar į kurią šalį eksportuojamas. Tokių kvotų prasmė paprastai yra vidaus vartojimo lygio užtikrinimas, o jų apimtis nustatoma kaip produkto vidaus gamybos ir vartojimo skirtumas.

• Individualios – nustatomas globalinės kvotos rėmuose kvota kiekvienai šaliai, eksportuojančiai ar importuojančiai prekę. Tokios kvotos nustatomos dažniausiai dvišaliais susitarimais, kurie suteikia didelius privalumus eksportuojančioms ir importuojančioms toms šalims, su kuriomis yra glaudūs tarpusavio politiniai, ekonominiai ir kt. Interesai. Dažniausiai individualios kvotos (kontingentai) būna sezoniniai, t.y. įvedami konkrečiam laiko periodui, kai vidaus rinkai labiausiai reikia vyriausybės apsaugos. Paprastai tai yra rudens mėnesiai, kai vyksta žemės ūkio derliaus realizacija.

Paprastai importo kvotų politika yra lengviau valdoma administracijos, nei tarifai. Kvotas galima lengviau ir greičiau įvesti neeilinių situacijų atveju, nei tarifus, kurie paprastai reikalauja seimo svarstymo. Kita vertus, importo kvotos gali tapti monopolijos vidaus rinkoje priežastimi, kai vietiniai gamintojai įsitikinę, kad konkurentiškų importinių prekių įvedimas neviršys kvotos, ir pakankamos paklausos atveju, smarkiai pakelti kainas.

Licenzijavimas

Glaudžiais susijęs su kvotomis, kitas vyriausybės išorinis ekonomikos veiklos reguliavimo būdas, vadinamas licenzijavimu.

Licenzijavimas – išorinės ekonominės veiklos reguliavimas leidimo pagalba, išduodamo vyriausybės organų prekės eksportui ar importui, nustatytiems kiekiams ir nustatytam laiko tarpui. Licenzijavimas naudojamas daugelio pasaulio šalių, visų pirma besuvystančių, valstybės importo reguliavimo tikslu. Išsivysčiusios šalys dažniausiai naudoja licencijas kaip dokumentą, patvirtinantį importuotojo teisę prekės įvežimui nustatytos kvotos rėmuose.

,,Savanoriški” eksporto apribojimai

Kiekybinis importo apribojimas šalyje gali būti pasiektas ne tik vyriausybės veikimo įvedant importo tarifą ar kvotos keliu, bet ir priemonių rezultate, priimtų eksportuojančios šalies vyriausybės vadinamų ,,savanoriškų” eksporto apribojimų rėmuose. Šie vyriausybės apribojimai įvedami paprastai daug didesnės importuojančios šalies politinio spaudimo rezultate, kuri grasina vienašališkų apribojimo priemonių importui įvedimu atsisakymo ,,savanoriškai” apriboti eksportą atveju, kuris neša nuostolius jos vietiniams gyventojams.

,,Savanoriški” eksporto apribojimai – kiekybiniai eksporto apribojimai paremti vieno iš partnerių įsipareigojimų, apriboti prekybą arba bent jau neplėsti eksporto apimties, priimtu oficialiu tarpvalstybiniu ar neoficialiu, kvotų prekės eksportui nustatymo, susitarimu.

,,Savanoriški” eksporto apribojimai yra daug platesnė apribojimo priemonių dalis, nukreipta, valstybės padėties rinkoje ir piktnaudžiavimu ją, užkariavimui. Praktikoje ,,savanoriški” eksporto apribojimai naudojami kaip prekybos politikos priemonė, pirmenybę turinčių išsivysčiusių šalių, konkrečioje draugas su draugu kovoje.

3.2. Užslėpti prekybos politikos metodai
Kartu su kiekybiniai metodais svarbią rolę tarp netarifinių prekybos politikos metodų vaidina užslėpti protekcionizmo metodai, turintys savyje įvairius ne muito tipo apribojimus, kurie vystosi centrinės vyriausybės ir netgi vietinės valdžios organų prekybos kelyje. Daugelis užslėpto protekcionizmo metodų yra ryškus suderintų tarptautinės prekybos principų pažeidimas.

Kai kuriais įvertinimais, egzistuoja keletas šimtų užslėpto protekcionizmo rūšių, kurių pagalba šalys gali vienašališka tvarka apriboti importą ir eksportą. Iš jų:

1. Techniniai apribojimai – užslėpti prekybos politikos metodai, atsirandantys dėl to, kad nacionalinės techninės, administracinės ir kt. Normos ir taisyklės sudarytos taip, kad trukdyti prekių išvežimą iš užsienio šalių. Labiausiai paplitę techninio tipo barjerai – reikalavimai dėl nacionalinių standartų laikymosi, importinių prekių kokybės sertifikatų pateikimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės nustatytų sanitarinių normų laikymosi, apsunkintų muitinės formalumų laikymosi ir vartojimo apsaugos įstatymo reikalavimo ir daugelis kitų.

2. Vidaus mokesčiai ir rinkliavos – užslėpti prekybos politikos metodai, nukreipti importinės prekės vidaus kainos pakėlimo tikslais ir tuo pačiu tikslu sumažinti konkurentabilumą vidaus rinkoje. Gali būti įvedami kaip centrinių taip ir vietinių vyriausybinių valdžios organų. Mokesčiai uždedami pagrindine importuojamoms prekėms, kurie yra visumoje įvairūs ir gali būti tiesioginiai (akcizas, pardavimo mokestis, PVM) arba netiesioginiai (rinkliavos už muitinės įforminimus, registraciją ir kt. formalumų įvykdymas, pakartotinos rinkliavos). Vidaus mokesčiai ir rinkliavos atlieka diskriminacinę rolę tik tuo atveju, jei jie uždedami tik importuojamoms prekėms, tuo tarpu kai vidutinių gamintojų prekėms mokesčiai nededami. Jei vidaus apmokestinimo taisyklės vienodos kaip nacionalinėms prekėms, taip ir importuojamoms, tai tokia politika gali būti apžvelgiama kaip vienodų, kokybės ir kainų konkurencijos, sąlygų politikai. Daugeliu atveju vidaus mokesčiai savo kaina viršija importo muitų dydį ir be to, jų dydis gali keistis priklausomai nuo vietinės rinkos vidaus (konjunktūros) padėties.

3. Vyriausybinių pirkimų politika – užslėptas prekybinės politikos metodas, reikalaujantis vyriausybinių organų ir įmonių pirkti nustatytas prekes tik iš nacionalinių firmų, netgi žiūrint į tai, jog šios prekės gali būti brangesnės nei importinės. Tipiškas tokios politikos paaiškinimas yra nacionalinio saugumo reikalavimas.

4. Vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas – užslėptas vyriausybės politikos metodas, įstatymų leidėjų nustatoma galutinio produkto dalis, kuri turi būti pagaminama nacionalinių gamintojų, jei toks produktas skirtas pardavimui vidaus rinkoje. Paprastai reikalavimas naudoti vidaus komponentus naudojamas išsivysčiusioms šalims importo pakeitimo politikos rėmuose, kuris numato nacionalinės gamybos ir importuojamų prekių bazės sukūrimą ir auginimą, ateityje atsisakant jų importo. Išsivysčiusių šalių vyriausybė reikalauja naudoti vidaus komponentus norint išvengti gamybos persikėlimo į besuvystančias šalis su žymiai pigesne darbo jėga ir apsaugoti tuo pačiu užimtumo lygį .

Galima teigti, užslėpto protekcionizmo metodai naudoja įvairius nemuitinės tipo apribojimus, įvedamus prekybos kelyje centrinės vyriausybės ir net vietinių organų. Į šį skaičių įeina techniniai apribojimai – reikalavimas laikytis nacionalinių standartų, importuojamos produkcijos kokybės sertifikatų gavimo, specifinės prekių pakuotės ir markiruotės, nustatytų sanitarinių – higieninių normų; vyriausybiniai vyraujančių vietinių prekių užpirkimo ir diskriminacija kitų šalių prekėms; vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas, tikslu palaikyti užimtumą ir apriboti importą.

3.3. Finansiniai prekybos politikos metodai
Siekiant apsaugoti vidaus rinką nuo importo iš užsienio drauge su kiekybiniai ir užslėptais netarifiniais prekybos politikos metodais, tarptautinės prekybos praktikoje naudojami finansiniai metodai. Finansiniai metodai yra paremti finansavimu, nukreiptu į eksportuojamų prekių kainų žeminimą ir tuo pačiu konkurentabilumo, pakėlimą tarptautinėje rinkoje. Eksporto finansavimas gali būti atliekamas valdymo šaltinių, iš valstybės biudžeto, pusiau valdymo įstaigų, bankų, įvairių fondų ir panašiai, o taip pat ir privataus sektoriaus – pačių eksportuotojų ir juos aptarnaujančių bankų.

Eksporto finansavimą kaip prekybos politikos metodą reikia skirti nuo eksportinių importinių operacijų finansavimo ir kreditavimo, atliekamo atstovaujamų apyvartinio kapitalo bankų konkrečių komercinių sandorių atlikimui. Finansavimas, kaip prekybos politikos metodas numato diskriminaciją prieš kitų šalių kompanijas savo valstybės gamintojų ir eksportuotojų naudai. Labiausiai paplitę finansinės prekybos politikos metodai yra: subsidijos, kreditavimas ir dempingas.

Subsidijos

Jei valstybė mano, kad nacionalinių gamintojų eksporto stimuliavimas yra būtinas, tai ji gali viena ar kita forma teikti jiems subsidijas iš biudžeto. Subsidija – piniginė išmoka, į nacionalinių gamintojų palaikymą ir netiesioginę importo diskriminaciją.

Subsidijų išmokos skirstomos į:

1. Tiesiogines – betarpiškas išmokas eksportuotojui po eksporto operacijos įvykdymo, lygias gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumo sumai. Tiesioginės subsidijos reiškia dotacijas gamintojui jam išeinant į tarptautines rinką. Tiesioginio subsidijavimo pavyzdžiu 1960-ų metų pradžioje buvo išsivysčiusių šalių pramoninio eksporto brangios prekės – aviacinė technika ir pan. Tačiau tiesioginės subsidijos yra uždraustos TPO taisyklių, o jų taikymas yra labai aiškus prekybos partneriams, ir gali būti taikomas kaip priešpriešinė priemonė.

2. Netiesiogines – užslėptas eksportuotojų dotavimas, teikiant jiems mokesčių mokėjimo lengvatas, parduodant žemiau rinkos kainos, grąžina importo muitus ir pan.

Subsidijos gali būti teikiamos kaip konkurentabilių su importinėm, prekių gamintojams, taip ir prekių, kurios parduodamos eksportui, gamintojams.

Gamintojams abejais atvejais subsidija yra negatyvus mokestis, kadangi jis jiems yra išmokamas vyriausybės, o ne išskaitomas iš jų pelno.

Vidinė subsidija – labiausiai užmaskuotas finansinės prekybos politikos metodas ir diskriminacijos prieš importą, numatantis prekių, konkuruojančių su importinėmis šalies viduje, finansavimą iš biudžeto.

Subsidija gamintojams garantuoja importo apribojimą, sulyginamą su importu ir kvota, bet dėka mažesnių nuostolių nacionalinei ekonomikai. Tiesa, šie nuostoliai atsiranda ne tik dėl negatyvios apsaugos, bet ir dėl to, kad subsidijos finansuojamos iš biudžeto, t.y. mokesčių sąskaita.

Specifiniu vidinės subsidijos atveju yra importo subsidijavimas, kurios buvo būdingas Rusijai ir kai kurioms kitoms šalims 1990 metų pradžioje esant pereinamajai ekonomikai. Importo subsidijavimo būtinumas buvo iššauktas pirmiausia dirbtino, nacionalinės valiutos keitimo, kurso, palaikymo atsisakymo ir perėjimo prie plaukiojančio valiutos kurso. Todėl užkelti valiutos kursai smarkiai krito, padarydami daugelio šalių prekių importą, būtiną šalies ekonominiam vystymuisi palaikyti, neįmanomu, kadangi šios prekės tapo labai brangios vietos pirkėjams. Galiausiai, vyriausybės buvo priverstos finansuoti dalį importo biudžeto sąskaita, teikiant importo subsidijas importuotojams.

Dažnai šalys ne tik subsidijuoja atskiras šakas, konkuruojančias su importu, bet ir teikia subsidijas eksportuotojams.

Eksporto subsidija – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, numatantis biudžetines išmokas nacionaliniams eksportuotojams, kas leidžia pardavinėti prekę kitų šalių pirkėjams daug žemesne kaina, nei vidaus rinkoje, ir tuo pačiu greitinti eksportą.

Pagrindinis skirtumas tarp importo tarifo ir eksporto subsidijos kaip prekybos politikos priemonės slypi tame, kad importo tarifas įtakoja importinių prekių vidaus kainos pakilimą, tuo tarpu kai eksporto subsidija įtakoja eksportuojamų prekių vidaus kainų pakilimą. Importo tarifas, įvedamas didelės šalies, pagerina jos prekybos sąlygas, sumažindamas jos importo kainą, ir padidindamas santykinę vietinių prekių pasiūlą, konkuruojančių su importu, bei tuo pačiu sumažindamas importo paklausą. Eksporto subsidija, įvedama didelės šalies, padaro atvirkštinį efektą: pablogina jos prekybos sąlygas, padidindama jos eksporto kainą, bet tuo pačiu padidindama ir santykinę eksporto pasiūlą ir sumažindama vidaus paklausą eksportuojamoms prekėms. Importo tarifas pagerina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių sąskaita. Eksporto subsidija pablogina prekybos sąlygas šalyje kitų šalių naudai. Abu prekybos politikos instrumentai atlieka iškraipymo poveikį vidaus kainoms ir vartojimo struktūrai šalyje.

Dempingas

Eksporto subsidijavimas siekiant jį pagreitinti paaštrinant konkurencinę kovą, kuri gali įgauti įvairias formas, nukreiptas į konkurentų spaudimą ir išstūmimą iš rinkos.

Dempingas – finansinis netarifinės prekybos politikos metodas, apimantis prekės išvedimą į užsienio rinkas eksporto kainų sumažinimo sąskaita žemiau normalaus kainų lygio, esančio tose šalyse. Dempingas gali būti įgyvendinamas kaip atskirų resursų sąskaita, siekiančių užkariauti savo produkcija užsienio rinką, taip ir valstybės subsidijomis eksportuotojams.

Komercinėje praktikoje dempingas gali įgauti vieną iš šių formų:

1. Atsitiktinis dempingas – epizodinis atliekamų prekių pardavimas į užsienio rinką sumažintomis kainomis.

2. Numatytas dempingas – laikinas apgalvotas eksporto kainų nužeminimas tikslu išstumti konkurentus iš rinkos ir vėliau nustatyti monopolines kainas.

3. Pastovus dempingas – pastovus prekių eksportas žemesne teisingos kainos.

4. Atvirkštinis dempingas – eksporto kainų išaukštinimas palyginus su pardavimo kainomis tų pačių prekių vidaus rinkoje.

5. Abipusis dempingas – dviejų šalių pasitinkanti prekyba sumažinant kainas vienos ir tos pačios kainos.

Dempingo pagrindu dažniausiai būna rinkos situacija, kuriai esant paklausos elastingumas vidaus rinkos kainai yra žemesnis nei užsienio. Tai leidžia firmoms, turinčioms santykinai monopoliją vidaus rinkoje, parduoti savo prekę daug aukštesnėmis kainomis, nei užsienio rinkoje, kur paklausa daug elastingesnė kainai ir kur konkurencija didesnė.

Būtinos dempingo įgyvendinimo sąlygos yra:

1. Paklausos elastingumo prekei skirtumas skirtingose šalyse – paklausa šalies viduje turi būti mažiau elastinga kainai, nei paklausa užsienyje.

2. Netikros konkurencijos situacija, kuri leistų gamintojui nustatinėti ir diktuoti kainas.

3. Daug rinkos segmentų t.y. galimybė gamintojui atitverti vidaus rinką, kur jis parduoda prekę aukštomis kainomis nuo užsienio rinkos, kur jis tai daro daug žemesnėmis kainomis. Paprastai tam padeda aukšti transportavimo kaštai ir vyriausybės nustatyti prekybos apribojimai.

Dempingas yra uždraustas kaip tarptautinėmis taisyklėmis (TPO), taip ir vietiniais daugelio šalių antidempingo įstatymais, kurie leidžia naudoti antidempingo muitą, dempingo aptikimo atveju.

Antidempingo muitas – laikina rinkliava lygi skirtumui prekių pardavimo kainų vidaus ir užsienio rinkose, įvedama importuojančios šalies, tikslu neutralizuoti negatyvius, neteisingos kainų konkurencijos, pagrįstos dempingu, rezultatus.

Taigi labiausiai paplitęs finansinės prekybos politikos metodai yra: subsidijos, kreditavimas ir dempingas.

Subsidijos – piniginės išmokos, nukreiptos nacionalinių eksportuotojų palaikymui ir į netiesioginę importo diskriminaciją. Būna vidaus ir eksporto. Nacionalinės gamybos subsidijavimas laikomas geriausia prekybos politikos forma palyginus su importo tarifu ir kvota. Eksporto subsidijos dažnai įgauna, subsidijuojamų kreditų nacionaliniams eksportuotojams, formą, išduodamus šalies bankų žemesne procento norma nei rinkos, arba valstybės kredito kitų šalių importuotojams su būtina sąlyga prekių užpirkimu tik firmose tos šalies, kuri suteikia kreditą. Kritiniu atveju eksporto subsidijavimas atliekamas dempingu – prekės perkėlimas į užsienio rinką eksporto kainų, sumažinimo žemiau normalaus lygio, egzistuojančiose tose šalyse, sąskaita.

Numatyto dempingo apsaugai naudojami antidempingo muitai.

IŠVADOS
Šalies užsienio ekonominė politika reguliuoja užsienio ekonomikos veiklą, kurios skiriamasis bruožas yra tarptautinis prekių ir paslaugų pirkimas-pardavimas, materialinių, piniginių, darbo ir intelektualių resursų judėjimas. Pagrindinė kiekvienos valstybės užduotis tarptautinės prekybos srityje:

1) padėti vietiniams gamintojams eksportuoti kuo daugiau produkcijos, padidinant jų konkurentabilumą tarptautinėje rinkoje;

2) riboti importą, sumažinant užsienio prekių konkurentabilumą vidaus rinkoje – siekti, kad įmonės eksportuotų kuo daugiau produktų, ir riboti importą.

Siekiant šio tikslo yra taikomi įvairūs protekcionizmo metodai tarptautinėje prekyboje. Tarptautinės prekybos apribojimai gali būti tarifiniai ir netarifiniai.

• Tarifinių apribojimų pagrindinis akcentas – muitais formuojami apribojimai.

• Netarifiniai apribojimai pasireiškia kaip kiekiniai ir paslėpto protekcionizmo metodai.

Tarifiniai tarptautinės prekybos apribojimo metodai yra muitai, kvotos ir tarifinės kvotos, kurie yra nukreipti į importo reguliavimą.

Netarifiniai tarptautinės prekybos apribojimo metodai gali būti kiekybiniai, paslėpti ir finansiniai.

Vienas iš kiekybinio metodo taikymo galimybių yra kvotos, naudojamos importo ir eksporto reguliavimui. Be to gali būti naudojamos licencijos, norint reguliuoti ir importą ir eksportą bei laisvi susitarimai nukreipti į eksporto reguliavimą.

Daugelis valstybių taiko užslėptus netarifinius tarptautinės prekybos reguliavimo metodus, tokius kaip valstybės užpirkimai; vidaus komponentų naudojimo gamyboje reikalavimas; techniniai apribojimai; mokesčiai ir rinkliavos. Viso šios priemonės nukreiptos į importo reguliavimą.

Ne išimtis yra ir finansiniai netarifiniai tarptautinės prekybos reguliavimo metodai. Subsidijos, kreditavimas, dempingas naudojami tik eksporto reguliavimui Beje, subsidijos yra netiesioginis importo ribojimas.

Skirtingos pasaulio šalys, atsižvelgdamos į savo ekonominę būklę, naudoja skirtingą įvairių metodų santykį. Nustatyti kokį nors vidurkį ar optimaliausią variantą yra pakankamai sunku, ypač naudojant netarifinius prekybos metodus.

LITERATŪRA
1. Epping R.C Pasaulio ekonomikos ABC.-K.: Litterae Universitatis, 1995

2. Miškinis G. Lietuvos užsienio prekyba: tarifinis ir netarifinis reguliavimas//Litas.-1997

3. GATT’as virsta tarptautine prekybos organizacija/ Parengė R. Navasaitis// Savininkas.-1994

4. Tamulevičius J., Želnys A., Minderys P. Lietuvos valstybinės sienos ekonominė apsauga – Vilnius, 1993

5. Samuelson P.A., Nordhaus W.D. Economics.- Singapore: Mc Graw-Hill, Inc., 1989

6. P.T. McGrath. Tarptautinės ekonomikos pagrindai,- V.: Margi raštai, 1999

Rašykite komentarą

-->