Studijoms.lt

Prekyba – pati seniausia ir svarbiausia ekonominių santykių tarp valstybių forma. Prekyba, kaip ir karai, buvo pagrindiniai tarptautinių santykių plėtros veiksniai. Šiuolaikinis tarpusavy priklausomų pasaulio valstybių rinkos ūkis tarptautinę prekybą daro dar svarbesnę, o devintojo dešimtmečio įvykiai labai atsiliepė tarptautinės politinės ekonomijos ypatybėmis.
Iš prekybos gaunami mokesčiai ištisus šimtmečius buvo svarbiausias politinio elito ir aukščiausios valdžios turto šaltinis. Prekybos kryžkelėse susikūrė daug imperijų, kovojusių dėl Azijos, Afrikos ir Vidurinių Rytų prekybos maršrutų kontroliavimo. Brookso Adamso knygoje „Civilizacijos nuosmukio dėsnis“ (1985) prekybos kelių pokyčiai ir jų kontrolė laikomi žmonijos istorijos raktais.
Pastarųjų XX amžiaus dešimtmečių ekonominė plėtra, iš muitų gaunamas pajamas įgalinusi vis labiau keisti vidaus įplaukomis, iš kurių finansuojam vyriausybės veikla, sumažino prekybos pajamų reikšmę. Tačiau prekybos apmokestinimas ir toliau lieka mažiau išsivysčiusių šalių politinio elito bei oficialiosios biurokratijos pagrindinių pajamų šaltiniu. Tokių valstybių muitų tarifai paprastai labai aukšti, nes pernelyg gausi daugelio visuomenių biurokratija remiasi faktinės padėties neatitinkančia vidaus mokesčių baze. Kita vertus, mokesčių našta daug lengviau perkelti ant svetimšalių pečių. Dėl to kyla importuojamų prekių kainos lėtėja ekonomikos pažanga.
Prekybos privalumai
Prekyba buvo plėtojama visais laikais, nes visuomenės reikalingos ir savo šalyje negaminamos prekės. Šios plėtros išdavos tokios:
1. Plinta technologijos, padedančios kelti visų žmonių gerovę;
2. Didėja paklausa arba veikia ekonominis keinsizmo efektas; multiplikatoriaus pagalba skatinamas ekonominis augimas ir bendras ūkio rentabilumas;
3. Pelnosi privačios firmos, nes prekyba plečia rinkos apimtį, palaiko masto ekonomiją, didina iš investicijų gaunamą pelną, taip pat kelia bendrą ekonominės veiklos aktyvumo lygį;
4. Vartotojas įgyja didesnę galimybę rinktis.
5. Mažėja gamybos sąnaudos, kaip antai išlaidos žaliavoms, gaminių komponentams įsigyti, o tai savo ruožtu mažina bendrą produkcijos kainą.
Dar daugiau – XX amžiaus pabaigoje eksporto ir skatinant ekonomikos augimą. Nors daugelis šių prekybos privalumų yra būdingi rinkos tipo ūkiams, jų gali rastis ir kitokios formos ūkyje.
Tarptautinės prekybos nauda: konkurencijos padidėjimas
A diagramoje Nesant tarptautinės prekybos, firmai priklauso visa šalies vidaus rinka. Jei nebūtų vyriausybės reguliuojama, tai ji nustatytų savo produkcijai monopolinę kaina. B diagramoje pavaizduota situacija, kai prasideda tarptautinė prekyba. Monopolinės firmos paklausa padidėja.
Taigi dabar firma gali tiekti savo produkcija ne tik vidaus bet ir pasaulinei rinkai. Tačiau nebetenka garantuotos vidaus rinkos, nes joje atsiranda pajėgūs užsienio konkurentai. Vadinasi, užsienio prekyba pertvarko natūralią monopoliją veikiančią vidaus rinkoje į natūralią oligopolija, veikiančią pasaulinėje rinkoje. Dėl to monopolinė firma nebegali kontroliuoti vidaus rinkos. Jos galimybės valdyti vidaus rinką sumažėja. žemesnė, labiau konkurencinė kaina pagerina išteklių paskirstymą dėl to padidėja efektyvumas. Ankstesnė firmos monopolinė padėtis sudarė sąlygas jei veikti techninio neefektyvumo būdu taške, esančiame aukščiau VKK, o padidėjus konkurencija gali priversti ją sumažinti kaštus. Taigi užsienio prekyba lemia ir techninio efektyvumo didėjimą.
Panašiai jeigu firma yra natūrali oligopolija, tai tarptautinė prekyba gali padaryti ją labiau konkurencinę. Prasidėjus prekybai su užsieniu firmai teks daug mažesnė rinkos dalis, nes dabar rinka yra visas pasaulis. Vėl gi, padidėjusi konkurencija skatins mažinti gamybos kaštus ir kaina, o tai bus naudinga. Be to, gali atsirasti ir kitokios naudos, jei vietiniai gamintojai būtų priversti ne kainomis o prekės kokybe, dizainu ir pan.
Tarptautinės prekybos nauda: pagamintų produktų gausumas bei įvairovė
Dėl užsienio prekybos gyventojai gali nusipirkti kitose šalyse pagamintų produktų. Dėl prekybos tampa prieinamos ir naujos prekės. Jei prekės paklausa yra per maža, kad ją apsimokėtų gaminti, tai kai atsiranda tarptautinė prekyba, jos paklausa žymiai padidėja ir todėl galima padengti vidutinius kaštus ir pradėti prekės gamybą. Pavyzdžiu galėtų būti Beeing kompanija, kuri, jei ne prekyba, niekada nebūtų sugebėjusi pagaminti 747 modelio superlėktuvo. Gamybos kaštus įmanoma padengti tik eksportuojant šio modelio lėktuvus.
Tarptautinės prekybos nauda: masto ekonomija
Pasireškiant masto ekonomijos efektui, užsienio prekyba gali skatinti efektyvesnę gamybą. Pavyzdžiui, panaikinus muitų barjerus tarp šalių, kiekvienos šalies gamintojas gali laisvai pardavinėti bet kurioje šalyje savo gaminius. Tai leidžia firmoms gaminti prekes daug didesnėmis apimtimis. Ūkio šakose, kuriose reškiasi masto ekonomija, didesnė gamybos apimtis lemia kaštų mažėjimą, o tai savo ruožtu leidžia pardavinėti prekes žemesnėmis kainomis. Efektyvumo padidėjimas dėl masto ekonomijos yra naudingas ne tik šalies gamintojos pirkėjams, bet ir šalių, kuriose tos prekės gali būti pardavinėjamos be muitų, vartotojams.
Tarptautinės prekybos nauda: lyginamasis pranašumas
Jei ankščiau minėtos užsienio prekybos naudos prielaidos neegzistuotų, vis tiek būtų svarbus tradicinis argumentas už jos plėtojimą. Tai nauda gaunama dėl lyginamojo pranašumo. Jeigu šalis gali būti pranašesnė, t.y. gali turėti absoliutų pranašumą ir maisto ir drabužių pramonėje, tai būtų daug tikslingiau susikoncentruoti tų produktų gamyboje, kur lyginamasis pranašumas. Tuo tarpu kitų produktų gamybą tikslingiau perleisti kitoms šalims. Specializuojantis lėktuvų gamyboje, galima įsigyti daugiau vienos prekės perkant juos iš kitų šalių negu gaminant patiems.
Šalis turi lyginamąjį pranašumą, jeigu prekę gaminti ji gali santykinai pigiau, t.y. mažesniais alternatyviaisiais kaštais negu jos prekybinis partneris.
Lyginamasis pranašumas priklauso ne tik nuo išteklių gausumo bet ir nuo darbuotojų meistriškumo, taip pat nuo technologijos lygio.
Užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiai
Gamybos mastus visada riboja šalies GGK, bet vartojimas gali būti didesnis dėl užsienio prekybos. Kitaip tariant užsienio prekyba padeda šaliai išsivežti už savo gamybos galimybių kreivės ribos ir tokiu būdu padidinti vartojimą. Toks vartojimo padidėjimas įvyksta perstumiant pačią GGK į dešinę.
Du ekonominiai procesai – užsienio prekyba ir technologiniai pokyčiai – garantuoja naudą visai šaliai. Tačiau jie nebūtinai gali būti naudingi kiekvienai socialinei grupei šalies viduje. Dėl šios priežasties pasitaiko tokių socialinių grupių, kurios aktyviai priešinasi užsienio prekybai bei technologijos pokyčiams.
Tarptautinės prekybos prieštaravimai
Prekyba daro ir kitą, labiau diskutuotiną poveikį. Turime galvoje kultūrinę įtaką visuomenės vertybėms, idėjoms ir elgesio normomis.
Liberalai šį poveikį paprastai laikė teigiamu, nes buvo įsitikinę, jog ryšiai tarp visuomenių padeda plisti naujoms idėjoms ir technologijoms, o prekyba spartina socialinę pažangą. Kita vertus, ekonomistai nacionalistai prekybą dažnai vertina neigiamai – tvirtina, jog ji nepaiso tradicinių vertybių, taip pat gadina žmones, ugdydama materializmą ir troškimą prašmatnių daiktų, kurie esą individams ir visuomenei žalingi.
Daug kritikų tarptautinę prekybą laiko kultūrinio imperializmo forma, kurią privalu griežtai kontroliuoti.
Kitas aršių svarstymų objektas – prekybos poveikis tarptautinei politikai. Liberalai prekybą laiko taikos veiksniu, nes, jų nuomone, ekonominė tarpusavio priklausomybė telkia tautas geriems darbams ir padeda siekti įvairių visuomeninių interesų darnos. Be to, remiantis prekyba lengviau palaikyti status quo. Kita vertus, ekonomistai nacionalistai ir šiuolaikiniai marksistai prekybą laiko kenksminga, nes ekonomiškai specializuotos ir tarpusavy susietos valstybės tampa nesaugios, priklausomos ir iš išorės pažeidžiamos, todėl manoma, kad politinės įtampos ir ekonominių svertų ištakos glūdi prekyboje, visuomenė dėl jos netenka galimybės savarankiškai tvarkytis.
Šie svarstymai grindžiami dviem labai skirtingomis tarptautinės prekybos teorijomis. Pirmoji, susijusi su liberaliąja tradicija, yra ortodoksinė.
Jos ištakų reiktų ieškoti Adamo Smitho ir Davido Ricardo veikaluose, o dabar ją geriausiai atskleidžia Heckscherio – Ohlino – Samuelsono modelis ir kitos neoklasikinės formuluotės. Antrosios teorijos pagrindas – nacionalistinė tradicija, siejama siu ankstesnių modernių laikų
merkantilistiniais rašytojais, XIX amžiaus pabaigos vokiečių istorijos mokykla ir XX amžiaus paskutinių dešimtmečių ekonomistais nacionalistais.

Tarptautinės prekybos tikslus, priežastis ir padarinius šios dvi pakraipos traktuoja labai skirtingai.
Tarptautinės prekybos ekonominės prielaidos
Šiuo metu nė viena valstybė negali pasigaminti visų reikmenų, reikalingų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias apsimoka gaminti.
Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas.
Prie šių sąlygų reikia priskirti : gamtines, klimatines, išteklų aprūpinimo, specializacijos ir kt. antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais.
Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.
Trečia tarptautinės prekybos prielaida glūdi skonių, polinkių, prioritetų įvairovėje. Gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja.
Jei kitos šalys vienodos madingos prekės brangesnės, nors jų pagaminimo kaštai vienodi. Tai skatina atskiras šalis vykdyti tarptautinę prekybą, tarptautinius manus. Tokiu būdu tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių, antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos naudą.
1. jokios šalis neturės naudos, jeigu ji gamins visas reikalingas prekes;
2. gamtos ir darbo ištekliai bet kuriuo metu yra riboti, todėl pasirenkama efektyviausia gamyba;
3. prekių srautų judėjimas yra priešingas piniginių srautų judėjimui, todėl valiutų keitimo kursai veikia tarptautinės prekybos naudą;
4. kiekviena pasaulio šalis specializuojasi gaminti pelningą, efektyvią prekę, kur darbo našumas pralenkia pasaulinį lygį.
Liberalioji tarptautinės prekybos teorija
Nors ilgainiui liberaliosios teorijos forma ir turinys pakito, paprastas Adamo Smitho idėjas pakeitė sudėtingas šiuolaikinės matematinės formuluotės, ji daugiausia grindžiama įsitikinimais, jog ekonomikos specializavimas padeda efektyvinti gamybą ir didinti nacionalines pajamas.
Pagal liberaliąją teorija, prekiaujant daugiau vartojama. Vadinasi, tarptautinė prekyba ūkiui naudinga ir paklausos, ir pasiūlos prasme. Ekonomistas Ricardo įrodė įvairiapusę tarptautinės prekybos naudą. Jo santykinio pranašumo, ar kainos dėsnis įgalino naujai pagrįsti liberaliosios prekybos teoriją. Jis pagrindė šį dėsnį kaip laisvosios prekybos pagrindinį dėsnį. Pagal jo dėsnį, daugiašalius prekybos srautus nulemia santykinės prekių kainos, o šalys specializuojasi gaminti santykinai mažai sąnaudų reikalaujančias prekes, kurios lyginant su kitais kraštais, prireikia mažiausiai sąnaudų, o likusių gamybą paliekama kitų šalių nuožiūrai. Toks pasidalijimas naudingas visoms valstybėms. Ši paprasta visuotinės naudos, gaunamos iš specializuotos gamybos, grindžiamos santykiniais kaštais, samprata tebėra liberaliosios prekybos pagrindas.
Liberalai neteigia, kad iš laisvosios prekybos kiekvienas būtinai išloš.
Bent greitai ir nesilaikant tinkamos politikos to tikrai nebus. Laisvosios prekybos argumentai grindžiami ne lygybe ir lygiu paskirstymu, bet efektyviai naudojamais ir gausinamais pasaulio turtais.
Nacionalistinė tarptautinės prekybos teorija
Ekonomistai nacionalistai pabrėžia, kad prekyba yra naudinga atskiroms grupėms bei valstybėms, ir palankiai vertina ekonominį protekcionizmą bei valstybinę tarptautinės prekybos kontrolę.
Apibūdindami kritines jų pastabas dėl liberaliosios prekybos teorijos, šias galime skirstyti į tris plačias kategorijas: 1. galimas laisvosios prekybos poveikis ekonominiam vystymuisi ir tarptautiniam darbo pasidalijimui; 2. labiau santykinė, o ne absoliuti nauda (prekybos poveikis turto paskirstymui) ir 3. poveikis nacionaliniam savarankiškumui ir vidaus gerovei.
Ekonomistai nacionalistai yra įsitikinę, kad laisvoji prekyba riboja nacionalinį savarankiškumą ir valstybinę kontrolę ūkio, veikiamo nestabilios pasaulinės rinkos ir jos pokyčių bei išnaudojamo kitų galingesnių ūkių. Jie tvirtina, jog labiau specializuojantis, ypač vartojamų reikmenų eksporto srityje, ūkis tampa nebe toks lankstus, pažeidžiamesnis nepalankiai susiklosčiusių įvykių, vidaus ūkis pajungiamas tarptautiniam, iškyla grėsmė vidaus pramonei, sąlygojančiai nacionalinį saugumą, nuolatines darbo vietas ir kitas vertybes. Nors tokie argumentai dažnai pateikiami dangstant atskirų grupių ar pramonės šakų interesus, jie svarbūs, formuojant visų šalių nacionalinę ekonominę politiką
Laisvosios prekybos ir ekonominio protekcionizmo priešprieša
Priešprieša tarp laisvosios prekybos bei protekcionizmo yra ekonomistų liberalu ir ekonomistų nacionalistų konfliktų pagrindinis dalykas. Tačiau įvairiais istoriniais laikotarpiais šios polemikos formos skyrėsi: besikurianti pramonė šaukėsi protekcionizmo užtarimo, buvo diskutuojama dėl tarptautinio specializavimosi privalumų bei kaštų ir pramonės bėdų.
Polemizuodami su protekcionistiniais nacionalistų teiginiais, liberalai tvirtina, jog kiekvienos šalies ūkis, palyginti su kitais turi kokių nors pranašumų, todėl baimintis laisvosios prekybos neturėtų. Visiems bus naudos, jei kiekvienas darys tai, ką sugeba geriausiai, nepriklausomai nuo veiklos pobūdžio. Nacionalistai nori prekiauti atskirų šakų pagamintais reikmenimis ir prekybai taikyti pramonės gamybos organizacijos teoriją, kad tokiu atveju jiems bus dar parankiau ir lengviau griebtis protekcionizmo, pradėjo ginti požiūrį, kad pačiai rinkai turėtų būti leidžiama numatyti tarptautinio specializavimo kryptį ir prekybos modelius. Tačiau nacionalistams didžiausia reikšmę turi tai, kas ką gamina. Jiems labiausiai rūpi, kad tarptautinė ekonominė veikla būtų organizuota taip, jog, jų supratimu, būtų tinkamiausia savo šalies politinei padėčiai ir viso ūkio plėtrai. Ekonomistai nacionalistai, pabrėždami tarptautinės gamybos specializacijos ir didėjančios šalių tarpusavio priklausomybės kaštus, mano, kad dėl to teks atsisakyti nacionalinio suverenumo, o nacionalinė gerovė smuks dėl žalingo užsienio šalių plėtros poveikio.
Tarptautinę prekybą įtakojančios organizacijos
• Pasaulio prekybos organizacija
• Tarptautinis valiutos fondas
• Pasaulio bankas
• Regioninės institucijos
Pasaulio prekybos organizacija
Pasaulio prekybos organizacija (PPO) buvo įkurta 1995 metais ir pakeitė nuo 1945 metų pasaulinę prekybą reguliavusį GATT (ang. General Agreement on Tariffs and Trade – bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos). Šiuo metu PPO yra viena svarbiausių tarptautinių organizacijų, padedančių užtikrinti, kad jai priklausančios šalys plėtotų prekybą pagal tarpusavyje sutartas taisykles ir įtvirtintu du svarbiausius tarptautinės prekybos nediskriminavimo principus: didžiausio palankumo statusą ir nacionalinį statusą. Organizacijai priklausančių šalių vyriausybės įsipareigoja suderinti užsienio prekybą ir jos politika reglamentuojančius nacionalinės teisės aktus su PPO sutarčių nuostatomis ir griežtai jų laikytis. PPO sutartimis siekiama dviejų pagrindinių tikslų: šalinti kliūtis, trukdančias laisvai plėtoti prekybą, ir sukurti efektyviai veikiantį tarpvalstybinių prekybos ginčų sprendimo mechanizmą.
PPO vadovauja Ministrų Konferencija, susirenkanti ne rečiau kaip kartą per dvejus metus. Konferencijoje aptariama kitų dvejų metų PPO darbotvarkė ir tolesnė veikla reglamentuojant ir liberalizuojat pasaulinę prekybą. Vienas pagrindinių PPO uždavinių – pasaulio prekybos liberalizavimas. PPO derybų raunduose stengiamasi liberalizuoti pasaulinę prekybą, plečiama ir stiprinama daugiašalė prekybos sistema. 1986 – 94 metais vyko Urugvajaus raundas, po kurio buvo įkurta PPO.
Lietuva Pasaulio prekybos organizacijoje
Lietuvos stojimo į šią organizacija procesas prasidėjo 1995 m. kuomet atsižvelgiant i tarptautinius politinius pokyčius regione bei į vis intensyvėjančius ir didesnę ekonominę naudą teikiančius tarptautinius ekonominius ir prekybos santykius. Į LR Vyriausybės programą buvo įtrauktas sprendimas pradėti derybas dėl prisijungimo prie Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos GATT, o vėliau, kuomet GATT pagrindu buvo įkurta PPO, ir dėl narystės šioje organizacijoje. 2001 metais gegužės 31 d. Lietuva tapo 141 – ąją Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nare.. taip buvo baigtas stojimo procesas.
Narystė PPO Lietuvos prekybos rėžimą daro stabilesni ir patikimesnį – tai reikšmingi veiksniai mūsų prekybos partneriams bei investuotojams. PPO narėms, taip pat ir Lietuvai, PPO reikalavimus tarpusavio prekyba tampa liberalesnė, skaidresnė ir lengviau prognozuojam.
Lietuva tampa patrauklesnė užsienio kapitalo investicijoms. Narystė PPO smarkiai įtakoja eksporto plėtrą, suteikia galimybę taikyti PPO siūlomas prekybos priemones, gerinti verslo aplinką. Narystė šioje organizacijoje šalies gamintojams suteikia naujų galimybių: prekybos santykiai ir konkurencijos sąlygos su 144-iomis pasaulio valstybėmis įstojus į PPO tampa
lygiaverčiai.
Narystė PPO Lietuvai suteikia teisę dalyvauti tolesniame pasaulio liberalizavimo procese, derėtis dėl palankesnių prekybos sąlygų su stojančiomis šalimis.
Pasaulio bankas (PB) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF)
Pasaulio bankas, kurio visas pavadinimas Tarptautinis rekonstrukcijos ir vystymosi bankas, ir tarptautinis valiutos fondas įkurti 1944 metais Bretton Woods vietovėje, Didžiojoje Britanijoje. Šios institucijos turėjo finansuoti pasaulio šalių plėtros programas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui , teikti fondo šalims – narėms trumpalaikius kreditus, padėti joms įveikti laikinus finansinius sunkumus. Dabartinis TVF tikslas – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą formuojant pinigų ir valiutų kursų politikas, stiprinti ekonomikos augimą, didinti užimtumą bei suteikti laikiną finansinę pagalbą šalių mokėjimo balanso problemoms spręsti. Šios tarptautinės finansinės institucijos dėl geografinės jų įkūrimo vietos dažnai vadinamos Bretton Woods institucijomis.
Besiskolinančios šalys gali gauti šios institucijos finansavimą su sąlyga, kad vykdys liberalias politikos ir ekonomikos reformas.
Vakarų Europos valstybės, iš „Maršalo“ programos gavusios finansinę paramą karo nuniokotam ūkiui atkurti, beveik nesinaudojo PB ir TVF paslaugomis. Tačiau drauge su JAV, Japonija ir kitomis turtingomis valstybėmis jos tapo didžiausiomis PB ir TVF akcininkėmis, turinčiomis lemiamą balso teisę priimant sprendimus. Sprendimai dėl PB ir TVF projektų ir programų finansavimo priimami remiantis vienu principu : „vienas doleris – vienas balsas“. Turtingiausių pasaulio šalių dvidešimtukas ir šiandien turi lemiamą įtaką PB ir TVF sprendimams. Lietuva, kurios finansinis indėlis labai mažas turi tik 0,11 % balso teisė, o JAV turi 16,52% balsų.
Tvf – tai daugiau nei 180 šalių vienijanti tarptautinė organizacija, kurios aukščiausias valdymo organas yra TVF Valdytojų valdyba. Lietuvai joje atstovauja Lietuvos banko valdybos pirmininkas.
Lietuva TVF nare tapo 1992 metais. Šalies pradinė kvota buvo 66 mln specialiųjų skolinimosi teisių, 2001 metais jau sudarė 144 mln.
Pasaulio prekybos organizacija, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas veikia globaliai, tačiau yra nemažai ir regioninio lygmens tarptautinių organizacijų, padedančių skatinti prekybą tarp atskirų šalių ar jų grupių. Šalių priklausomybė vienai ar kitai tarptautinei sąjungai nulemia muitų tarifų dydį, darbo jėgos ir kapitalo judėjimo tarp šalių sąlygas ar netgi ekonominę politiką.
IŠVADOS
Skiriami keturi pagrindinai užsienio prekybos šaltinai: padidėjusi konkurencija, pagamintų prekių gausumas ir įvairovė, masto ekonomija, bei lyginamasis pranašumas. Prasidėjus tarptautinei gamybai šalys specializuojasi gaminti tam tikras prekes, didindamos prekių gamybos apimtis. Jei atsiranda masto ekonomija, tai didėjant gamybos apimčiai mažėja kaštai. Netgi kaštai nemažėja didėjant gamybos apimčiai, tai užsienio prekyba vis tiek bus naudinga šalims, specializavusioms tų prekių gamyboje, kurioje jos turi lyginamąjį pranašumą, t.y. kurioje jos turi lyginamąjį pranašumą, t.y. kurioje šalių efektyvumas yra santykinai didžiausias. Kadangi užsienio prekyba mažina importuojamų prekių ir didina eksportuojamų prekių kainas, vadinasi, ji nuostolinga vieniems ir naudinga kitiems. Daugeliu atžvilgiu tarptautinė prekyba yra panaši į technologijos pokyčius. Abiem atvejais didėja realiosios pajamos, nes šalis skatina vartojimo augimą. Užsienio prekyba „pakelia“ vartojimą virš gamybos galimybių kreivės, o technologijos pokyčiai perstumia pačią GGK aukštyn ir į dešinę. Užsienio prekyba bei technologiniai pokyčiai gali sukelti tokį pat trumpalaikį nedarbą, kol darbininkai, praradę ankstesnes darbo vietas, pereis į naują, pelningesnį darbą.
LITERATŪRA:
1. Robert Gilpin „ Tarptautinių santykių politinė ekonomija“ 1998
2. A. Jakutis, V Petraškevičius, A. Stepanovas ir kt. „Ekonomikos teorijos pagrindai“ 1999
3. Carl Hamilton „ the transition from plan to market“
4. Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott „Mikroekonomika“ 1997
5. Paul T. McGrath „ Tarptautinės ekonomikos pagrindai“