Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tarptautinė prekyba Lietuvoje

Autorius: Tadas

Šiuolaikinė tarptautinė prekyba – tai neatskiriama kasdieninio gyvenimo dalis. Viena su kita prekiaudamos šalys gali įsigyti užsieninių prekių žemesnėmis kainomis negu gamindamos tokias pat prekes šalies viduje. Vadinasi, kiekviena šalis iš prekybos stengiasi gauti naudos. Kas gi sudaro prekybos tarp šalių ekonominį pagrindą?

Tarptautinės prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Taigi, tarptautinė prekyba yra priemonė, padedanti šalims vystyti specializaciją didinti savo išteklių našumą ir taip plėsti bendrą gamybos apimtį.

Tarptautinė prekyba – tai pardavimo ir pirkimo procesas, vykdomas įvairiose šalyse tarp pardavėjų, pirkėjų ir tarpininkų.

Šiam procesui būdingi du pagrindiniai bruožai:

1) jis vyksta tarp dviejų ar daugiau valstybių. Todėl prekyba, vykdoma už valstybės sienų tampa šalies socialinės ir ekonominės politikos objektu;

2) naudojamos įvairios valiutos su joms būdingais valiutų kursų svyravimais.

Šiame referate pabandysime apžvelgti Lietuvos užsienio prekybą, jos vystymąsi ,pakitimus.

I Pagrindiniai užsienio prekybos būdai.
Pačiu bendriausiu pavidalu yra skiriami trys pagrindiniai tarptautinės prekybos būdai. Tai eksportas, importas ir atsakomoji arba priešpriešinė prekyba.

Pagrindinis tarptautinės prekybos būdas yra eksportas. Jis apima šalyje pagamintų prekių pardavimą užsienio rinkose per brokerius ar užsienio paskirstymo centrus. Skatindama gamybinę veiklą savoje šalyje, eksportuojanti kompanija išvengia poreikio daryti reikšmingus organizacinius ar technologinius pokyčius, jai užtenka tik turėti platinimo kanalus, kad galėtų aptarnauti užsienio rinką. Tai yra pats nerizikingiausias metodas savo tarptautinei veiklai plėsti. Pradžioje nedaug reikia lėšų tam, kad taptum eksportuotoju, ir yra pakankamai lengva pasitraukti iš užsienio rinkos. Vykdant savo produktų marketingą per užsienio agentus, eksportuotojas išvengia didelių investicijų ir didelės valdymo atsakomybės, tačiau kompanija turi nedaug įtakos tam, kaip jos produktai yra platinami užsienio rinkose.

Importas yra įprasta strategija daugeliui kompanijų tiek išsivysčiusiose, tiek ir mažiaus išsivysčiusiose šalyse. Turtingos šalys importuoja išteklius ir prekes, kai jos pamato, jog užsienyje galima panaudoti savo santykinį pranašumą. Besivystančioms šalims dažnai reikia importuoti išteklius, maistą ir paslaugas (t.y., sudaryti kontraktus su žmonėmis, turinčiais tam tikrą kvalifikaciją arba reikiamas žinias apie pažangias technologijas). tauta gali įgyti santykinį pranašumą dėl santykinai žemų išteklių kaštų, žemo darbo užmokesčio lygio ar masto ekonomijos, gaunamos užsienio gamybiniuose tinkluose. Kai šalims tenka importuoti, jos paprastai turi prekybinių nuostolių, taigi vyriausybinės programos dažnai turi subsidijuoti importuojančias kompanijas arba padėti reeksportuoti produktus, kurie buvo pagaminti iš importuotų išteklių.

Pagal paprasčiausią importo scenarijų kompanija ieško užsienio produktų, kuriuos būtų galima parduoti vietinėse rinkose. Tokie sandoriai sukuria produktų srautą viena kryptimi iš užsienio šaltinių į vietines rinkas. Pagal patį sudėtingiausią scenarijų, kompanija, turinti globalinį gamybos ir paslaugų tinklą valdo tiek pat sudėtingą vietinių ir užsienio šaltinių tinklą bei rinkas. To pasėkoje, kompanija yra nuolatos susijusi su fiziniu produktų importu ir eksportu daugybėje rinkos kanalų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->