Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Tapyba dailės pamokoje

Autorius: Valdemaras

TAPYBA DAILĖS PAMOKOJE

Bakalauro baigiamasis darbas

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………..3

1. TAPYBA – VAIZDUOJAMOSIOS DALĖS ŠAKA………………………………………….4

1.1. Spalva………………………………………………………………………………………..4

1.2. Dažai…………………………………………………………………………………………7

2. TAPYBOS TECHNIKOS………………………………………………………………………9

2.1. Tapybos technikos istorijos apžvalga……………………………………………………….9

2.2. Tapymo būdai………………………………………………………………………………11

2.2.1. Tapymo būdai pagal dažus………………………………………………………….11

2.2.2. Tapymo būdai pagal pagrindą………………………………………………………18

3. DAŽNIAUSIAI TAIKOMOS TAPYMO PRIEMONĖS IR METODAI DAILĖS PAMOKOJE……………………………………………………………………………………22

3.1. Tapymo priemonės…………………………………………………………………………22

3.1.1. Akvarelė…………………………………………………………………………….22

3.1.2. Guašas………………………………………………………………………………25

3.1.3. Aliejinė tapyba………………………………………………………………………26

3.1.4. Akrilas………………………………………………………………………………30

3.1.5. Pastelė………………………………………………………………………………32

3.2. Tapymo metodai……………………………………………………………………………34

3.2.1. “a la prima“…………………………………………………………………………34

3.2.2. Daugiasluoksnis metodas………………………………………………….………..35

4. TAPYBOS PRITAIKYMAS PAMOKOJE…………………………………………….……36

4.1. Tapybos reikšmė moksleiviams dailės pamokoje……………………..………………………..37

4.2. Tapybos pradmenys pradinėje – vidurinėje mokykloje…………………………………….38

4.2.1. Pradinė mokykla…………………………………………………………….………38

4.2.2. V – VI klasės (vidurinė mokykla)…………………………………………………..40

4.2.3. VII – VIII klasės (vidurinė mokykla)……………………………………………….43

4.2.4. IX – X klasės (vidurinė mokykla)…………………………………………………..44

IŠVADOS…………………………………………………………………………………….…….48

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………….49

PRIEDAI…………………………………………………………………………….……………..50


ĮVADAS

Tapyba – dailės šaka, dailės kūriniai, kurių meninis vaizdas grindžiamas spalva, jos tonų niuansais, refleksais, potepiais, šešėliavimu, faktūra, linijomis plokštumoje perteikiama aplinkos spalvų įvairovė, iliuzinė erdvė, daiktų apimtis, medžiagiškumas, oro ir šviesos įspūdis.

Moksleiviai gali rinktis daugybę tapybos priemonių. Kiekviena šių priemonių pasižymi unikaliomis savybėmis, todėl tapybos pamokoje reikėtų išbandyti nors keletą technikų, kad būtų galima pajusti jų teikiamas išraiškos galimybes ir galėtume nustatyti,

kokios priemonės labiausiai atitinka moksleivio temperamentą bei darbo stilių.

Tapyba dailės pamokoje sudaro sąlygas moksleiviui prasmingai reikštis, realizuoti savo kūrybinius polinkius, ugdo moksleivių dvasinį pasaulį, požiūrį į gyvenimą, intelektą, meninį ir estetinį skonį, reikalingą įvairiose gyvenimo srityse.

Mano nagrinėtoje literatūroje yra gana plačiai apžvelgtos tapymo priemonės, technikos bei tapymo metodai, tačiau tapyba kaip dailės pamokos sudedamoji dalis nėra plačiai apžvelgta ir nagrinėta.

Savo darbe aprašysiu svarbiausias medžiagas, reikmenis, labiausiai paplitusias tapybos technikas, jų atlikimo būdus. Praktinėje dalyje bus pateikta tapybos nauda moksleiviams, tapybos pradmenys pradinėje – vidurinėje mokykloje. Rašydama praktinę dalį rėmiausi Marijampolės Dailės mokykloje įgytomis žiniomis praktikos metu. Taip pat už suteiktą pagalbą rašant darbą esu dėkinga Marijampolės Dailės mokyklos mokytojams Jūratei Kadusauskaitei, Viktorui Vekeriotui bei savo darbo vadovui Linui Liansbergiui.

Šio darbo tikslas – apžvelgus įvairių autorių literatūrą, išnagrinėti tapybos priemones, metodus bei technikas ir apžvelgti tapybos svarbą ir naudą dailės pamokoje.

Detaliau darbo tikslas atspindi suformuluotuose uždaviniuose.

Uždaviniai:

1. susipažinti su tapyba kaip vaizduojamosios dailės šaka;

2. apžvelgti tapybos technikas;

3. aprašyti dažniausiai taikomas tapymo priemones ir metodus;

4. aptarti tapybos naudą moksleiviams;

5. apžvelgti tapybos pradmenis vidurinėje mokykloje.

Darbo objektas – tapyba.

Darbo metodologija – rašydama darbą naudojausi lietuvių autorių literatūra, periodikos leidiniais bei internetiniais puslapiais.

1. TAPYBA – VAIZDUOJAMOSIOS DAILĖS ŠAKA

Tapyba, dailės šaka, dailės kūriniai, kurių meninis vaizdas grindžiamas spalva, jos tonų niuansais, refleksais, potepiais, šešėliavimu, faktūra, linijomis plokštumoje perteikiama aplinkos spalvų įvairovė, iliuzinė erdvė, daiktų apimtis, medžiagiškumas, oro ir šviesos įspūdis. Kūriniams būdinga vienalaikiškumas; spalvos dėmių, potepių, linijų ritmas, kompozicija padeda perteikti judesio, kitimo įspūdį. Išraiškos priemonių įvairovė leidžia visokeriopai atspindėti pasaulį, atskleisti žmogaus išgyvenimus.

Viena iš svarbiausių išraiškos priemonių yra spalva- ji atlieka vaizduojamąją, ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Tapyba grindžiama lokaliųjų spalvų ir valiorų deriniais arba refleksų ir tonų santykiais (koloristinė tapyba).

1.1. Spalva

Spalva, daiktų savybė sukelti regos pojūtį, atitinkantį tų daiktų skleidžiamos, atspindimos arba praleidžiamos šviesos spektrinę sudėtį ir intensyvumą. Spalva apibūdinama 3 parametrais: tonu, šviesiu ir sodrumu.

Tonas yra chromatinė spalvos charakteristika- tai, kuo viena spalva, skiriasi nuo kitos, pvz.: šviesumo arba tamsumo laipsnis.

Pagal šviesos spindulio bangų ilgius skiriamos spalvos, sudarančios spalvų spektrą.

Pagal šviesos spindulio bangų sugėrimą, atspindėjimą arba praleidimą visas gamtoje sutinkamas spalvas galima suskirstyti į dvi grupes:

1.) Achromatinės (nespalvingos);

2.) Chromatinės (spalvingos).

Achromatinių grupei priklauso balta (atspindinti visus šviesos spindulius) ir juoda (sugerianti visus šviesis spindulius) spalvos.

Šių dviejų pagrindinių achromatinių spalvų junginiai duoda įvairaus tamsumo pilką spalvą. Todėl visos achromatinės spalvos gali būti nusakomos tik jų šviesumo (arba tamsumo) laipsniu. Balta, šviesiai pilka, tamsiai pilka, juoda ir t.t.

Chromatinių spalvų grupei priklauso visos kitos spalvos. Jos nusakomos trimis požymiais:

1.) Spalvos tonu;

2.) Šviesumu arba tamsumu;

3.) Sodrumu (intensyvumu).

Spalvos tonas- spalvos nusakymo terminas (pvz.: raudona, mėlyna, geltona, violetinė ir pan.).

Spalvos tamsumas- spalvos tamsumo laipsniu, kuris nusakomas lyginant chromatinę spalvą su achromatine.

Spalvos sodrumas- spalvos grynumas, ryškumas priklausantis nuo to paties šviesio achromatinės spalvos priemaišos kiekio. Sodrioje (intensyvioje) spalvoje pilkos spalvos nėra.

Spalvų tarpusavio sąveikos principus išreiškia papildomųjų spalvų poros.

Pagal maišymo savybes skiriamos pagrindinės ir antrinės spalvos.

Pagal žiūrovui sukeliamą tariamą temperatūros pojūtį- šiltos (artimos oranžinių spalvų grupei) ir šaltos (artimos melsvoms spalvoms).

Architektūroje ir dailėje materiali spalvos substancija yra didžiosios medžiagos- pigmentai ir dažikliai. Meno kūrinyje spalva turi estetinę, dekoratyvinę, simbolinę, psichologinę reikšmę.

Spalvų savybes tiria spalvininkystė.

Spalvų savybės ir poveiki

Šviesos dėka mes matome pilną gyvybės spalvų pasaulį. Šviesą sudaro elektromagnetinės bangos nuo 400 iki 760 milimikronų ilgio. Kiekvieną šių bangų mes suvokiame kaip vieną atskirą spalvą: ilgesnės bangos duoda rausvus ir gelsvus atspalvius, trumpesnės- mėlynus ir violetinius. Tribriaunės prizmės pagalba baltas spindulys gali būti išskaidytas į sudėtines dalis- spektro spalvas. Spektro juostoje stebimas laipsniškas spalvų perėjimas- raudona, oranžinė, geltona, žalia, mėlyna, violetinė.

Daikto spalva dienos apšvietimo sąlygomis vadinama- lokaline. Ši daikto spalva gali keistis esant dirbtinam ar mėnulio apšvietimui, o taip pat priklausomai nuo šviesos šaltinio padėties, to daikto atžvilgiu, susidarant šešėliams. Spalva keičiasi priklausomai nuo nuotolio, kuriame yra daiktas nuo stebėtojo akies, veikiant oro perspektyvai, kurią sąlygoja oro sluoksnio storis tarp daikto ir stebėtojo. Saulės šviesa atsispindi ne tik nuo matomų daiktų, bet ir nuo esančių ore nematomų mūsų akiai dulkelių ir vandens lašų, kurie išsklaido šviesos spindulius.

Labai šviesūs daiktai (kaip debesys, saulės apšviesto pastato siena) esantieji toli, atrodys gelsvi, oranžiniai. Tamsūs daiktai (pvz.: medis, pastato šešėlis ) iš tolo atrodys mėlynesni nei paprastai. Aišku, kad net tų pačių daiktų spalva bus skirtinga, jei šie daiktai randasi įvairiuose atstumuose nuo stabėtojo. Tolimi daiktai atrodys blyškūs ir turį melsvą atspalvį. Daugiausiai keičiasi tamsių daiktų spalva, kuri atitinkamai nutolimo palaipsniui šviesėja ir įgauna mėlynumo. Ypač mėlynuoja žalia spalva.

Šviesos ir šešėlio pasikeitimo laipsnis ir charakteris daug kuo priklauso nuo dienos laiko ir atmosferos stovio. Dienos bėgyje, keičiantis saulės padėčiai, keičiasi ir apšvietimo ryškumas. Vidurdienį, esant ryškiausiam apšvietimui, dangus mėlynas, šešėliai permatomi ir melsvi. Kuo mėlynesnis dangus, tuo mėlynesni šešėliai. Vakare, kai saulės spinduliai krenta įstrižai, mažėja apšvietimo ryškumas, o dirvos garavimas tirštindamas orą, sąlygoja gelsvų, rausvų atspalvių susidarymą. Dėl silpno apšvietimo šešėliai atrodo nebe melsvi, o tamsiai mėlyni ir

violetiniai. Tolumoj prieš besileidžiančią saulę atrodo ne mėlyna, o rausvai auksinė.

Žmogaus akis gali skirti virš 150.000 atspalvių.

Spalvinė perspektyva

Spalvinė perspektyva- perspektyvos rūšis. Erdvės iliuzija plokštumoje, sukurta atitinkamais spalvų deriniais. Šalti ir tamsūs tonai (pvz.: mėlyna, violetinė spalva) vizualiai atrodo tolimesni nei greta esantys šilti ir šviesūs atspalviai (pvz.: raudona, geltona).

Spalvą pradėta taikyti XVI a. kartu su linijinės perspektyvos principais. XIX a. pab. – XX a. spalvą ištobulino impresionizmo, postimpresionizmo, ekspresionizmo, abstrakčiojo ekspresionizmo, poparto bei kitų krypčių tapytojai.

Spalvų simbolika

Spalvų simbolika [gr. symbolikon], sutartinių reikšmių perteikimas spalvomis. Spalva gali rodyti žmogaus luomą, profesiją, rangą, išreikšti religines idėjas, vaizdinius (liturginės spalvos), turėti maginę paskirtį (primityviųjų tautų veido ir kūno dekoro spalvos), kelti įvairias asociacijas (raudona- ugnis, kraujas, aistra; žalia- gyvybė, viltis, ramybė; mėlyna- erdvė, begalybė, vanduo; balta- skaistybė, gėris; juoda- mirtis, skausmas, blogis ir pan.).

Įvairiais laikotarpiais skirtingos rasės, kultūros, religijos, tautos turėjo skirtingas spalvų sistemas. Spalva taikoma religijoje ir pasaulietinėje, taikomojoje ir vaizduojamojoje dailėje; heraldikoje, valstybinėje, tautinėje atributikoje. Nuo XIX a. vaizduojamajai dailei būdinga subjektyvi spalvos samprata.

Spalvų skritulys ir spalvų spektras


Spalvų skritulys, grafinis spalvų spektro išdėstymas skritulyje, kurio spindulius sudaro atskiros spalvos. Spalvų skritulys suskirstytas į spalvų sektorius (6, 12, 24, 48), kurie nurodo šiltų (geltonų, oranžinių, raudonų grupė) ir šaltų (violetinių, mėlynų, žalių grupė) spalvų zonas. Greta esančios spalvos rodo spalvų maišymo principą, pagrindinių ir antrinių spalvų sąveiką. Viena priešais kitą išsidėsčiusios papildomos spalvos.

Spalvų spektras [lot. spectrum- vaizdas], regimosios šviesos- saulės spindulio išskaidymas prizme į spalvotų spindulių skalę, kurioje kiekvieną spalvą atitinka tam tikras spindulio bangos ilgis.

Spalvų spektras apima chromatines spalvas ir yra suskirstytas į 6 zonas, kurios išsidėsčiusios tokia seka: violetinė, mėlyna, žalia, geltona, oranžinė, raudona. Grafiškai spalvų spektras vaizduojamas kitaip spalvų skritulys. Spalvų spektrą atrado Isaacas Newtonas 1666m.

1.2. Dažai

Dažai kuriuos mes vartojame tapybai yra daromi iš gamtos produktų arba chemijos keliu, pvz. iš visokių metalų, kurie ištirpinti tam tikrose rūgštyse virsta vadinamaisiais vitrijoliais, iš kurių ir gaminami dažai.

Vitrijoliai, ištirpinti vandenyje, perleisti per kalkių alūną ir kitas chemikalijas, duoda nuosėdas (drumzles), kurios išdžiovintos duoda visokiausių spalvų miltelius. Iš kurių gaminami dažai.

Kai kurie dažai gamtoje užtinkami natūraliame pavidale. Tai vadinamosios žemės, kaip: visokeriopos ochros, terradisienos, žaliosios žemės, umbros ir t.t. Kiti dažai daromi iš spalvotų visokių augalų sulčių ir šaknų. Pvz. tikras kraplakas. Juodi dažai daromi iš degintų gyvulių kaulų ir iš suodžių.

Visi natūraliųjų žemių dažai deginami virsta raudonais ir raudonai rudais.

Dažų savybės. Dažai gaminami iš mineralų beveik visuomet tirštai kloja. Tirštai kloją dažai, praskiesti kokiu nors tam tikru skystimu. Galima vartoti velatūroms skystai skaidrioms, kaip akvarelės.

Skirtumas tarp tirštai klojančių dažų ir skystai klojančių, vadinamųjų lasiruojamų dažų, yra tas, kad tirštai kloją dažai, nors ploniausiai ir skysčiausiai pakloti, neduoda

prasimušti ir veikti apatinio sluoksnio tonui. Lasiruojamieji dažai, nors ir tirščiausiai pakloti duoda trečią toną, kaip antai: raudonas ant mėlyno duoda silpną violetinį, geltonas ant mėlyno- silpną žalią.

Tapybos technikai labai svarbu, kad galima storiau tepant pasiekti stipresnės šviesos ir geriau atvaizduoti kūnišką gamtos pasireiškimą, kaip antai: žaruojantį vakarų dangų, stipriai apšviestą nuogą kūną, blizgantį metalą, sniegą ir t.t. Lasiruojančiais dažais galima gauti gilumą ir skaidrumą, ypač šešėliuose.

Tapybos vaizdas gali būti plokštuminis, suformuotas linijomis ir dažų dėmėmis, arba iliuzinis, paremtas perspektyvos principais. Stambesnėms tapybos kompozicijoms pasitelkiamos parengiamosios priemonės (eskizas, etiudas, kartonas). Medis, drobė, popierius ar kitas kūrinio pagrindas dažniausia gruntuojamas, po to ant jo tapoma dažais, kurie skiedžiami skiedikliu. Užbaigtas kūrinys kartais dengiamas apsauginiu vernikso sluoksniu, įrėminimas paspartu, rėmais. Vartojami įvairūs tapybos įrankiai bei prietaisai: etiudinė, kurantas, mastichinas, molbertas, muštabelis, paletė, porėmis, stiratorius, špachtelis, teptukas.

Pagal medžiagas tapymo būdą skiriama tapybos technika; pagal funkcijas ir meninio vaizdo pobūdį- molbertinė tapyba (savarankiški su architektūra nesusiję kūriniai; paveikslai), sienų tapyba (skirta interjerų ir eksterjerų puošybai), miniatiūra; pagal vaizdo santykį su tikrove- figūrinė ir abstrakčioji tapyba.

2. TAPYBOS TECHNIKOS

Tapybos technika [gr. technikos- meniškas, meistriškas]- tai vaizdo kūrimo būdai, kurie skiriasi vartojamomis medžiagomis ir tapymo pobūdžiu.

• Pagal dažus skiriama: akrilas, akvarelė, aliejinė tapyba, enkaustika, guašas, klijų tapyba, pastelė, stereochromija, tempera, tušo tapyba.

• Pagal pagrindą, ant kurio tapoma, skiriama sienų tapybos technika, tapyba ant drobės, lentų, stiklo, šilko ir kt. Dažai tepami peršviečiamu (lesiruotė), neperšviečiamu (korpusinė tapyba) arba tirštu (pastozinė tapyba) sluoksniu. Paveikslas gali būti daugiasluoksnis (susidedantis iš primatūros, podažio, lesiruočių ir vernikso) arba vienasluoksnis (atliktas alla prima), polichrominis arba monochrominis (grizailė, kamojos). Sen. bažnytinėje tapyboje taikytas asistas.

XIX – XX a. sukurta individuali tapybos technika: dekalkomanija, dripingas, frotažas, kluazonizmas, puantalizmas. Paplito aerografija, kombinuotoji tapyba. Šiuolaikinės tapybos išraiškos priemonės derinamos su asambliažu, dekoliažu, koliažu. Tapybos technikai artima mozaikos ir vitražo technika.

Tapybos menas susideda iš dviejų, tarp savęs skirtingų, nors ir glaudžiai susijusių, dalykų:

• intelekto;

• technikos dalies.

Pirmoje dalyje yra: tapybos kūrinio idėja, kompozicija, formų studijavimas ir jų vystymas, proporcijų tvarkymas, perspektyvos, anatomijos ir kitokios žinios, susijusios su bendru tapybos mokslu. Antrai daliai, teliečiančiai medžiagišką tapybos kūrinio atlikimą, reikia iš tapytojo vien medžiagiškos tapybos, kaip amato pažinimo.

2.1.Tapybos technikos istorijos apžvalga

Tyrinėjant tapybos palikimą pastebėjau, kad visais laikais dailės suklestėjimą sąlygojo aukšta tapybos technika ir jos metodo tobulinimas. Idėjos plastinis įkūnijimas kūrinyje reikalauja techniškų įgūdžių, tapatybės kultūros, kuri pasiekiama tik sąmoningu, atkakliu darbu.

Dažomųjų medžiagų panaudojimas sutinkamas jau gilioje senovėje. Tiek senaisiais laikais, tiek ir dabar dažomąsias medžiagas pagrindinai sudaro moliai (natūralūs, vulkaninės kilmės), metalų druskos ir augalinės kilmės medžiagos. Jų junginiai buvo nepastovūs, visais laikais keitėsi. Pirmykštėje visuomenėje buvo naudojama gumė, vėliau egiptiečių gumė su vaško sluoksniu ant viršaus, dar vėliau egiptiečių enkaustika, ankstyvųjų viduramžių freska su temperiniu retušu, temperinė tapyba su laku ir pagaliau aukštojo renesanso laikotarpiu pagrindine jungiamąja medžiaga tapo aliejus.

Aliejus kaip jungianti dažų pigmento medžiaga, aliejus sikatyvinis papuošimas ir jo baltinimas saulėje buvo žinomi dar XI amžiuje (Heraklio aprašymuose).

Ilgainiui atsiranda storo dažų sluoksnio (pastozinė) tapyba. Itališkoji faktūrinė maniera (maniera moderna) tapytojams atveria naujas plastines galimybes.

Senųjų dailės meistrų tapybos technika reikalavo vieną po kito nuosekliai tepti tris dažų sluoksnius. Atitinkamai šiems tapybos etapams buvo stiprinamas dėmesys piešiniui, šviesotamsai ir spalvai, kitaip tariant- kompozicijai, formai ir koloritui.

Šiuolaikinės tapybos principai veda dailininką į vienalaikį šių paveikslą konstruojančių problemų sprendimą. Tapyba tampa nepertraukiamu procesu, kuriame piešinys ir koloritas, formos modeliavimas ir kompozicija sprendžiama vienu metu. Šis metodas, leidžiantis bet kada nutraukti darbo procesą, įgalina kūrinį bet kuriuo metu vertinti jau ir estetiniu atžvilgiu.

Taigi toks visus paveikslo elementus apjungiąs dažų sluoksnio augimas, skiriasi nuo senųjų meistrų tapybos optinės struktūros, kurių trisluoksniame darbo metode aiškiai išskiriamos trys stadijos. P. Sezanas pabrėždavo, kad “tik logiškai organizuotas įspūdis duoda dailininkui būtinas išraiškos priemones“. ( žr. 1 pav. )


1 pav. Polis Sezanas. Bufetas. Aliejus


Tapybos technika (kaip ir anatomija bei perspektyva) daugeliu atžvilgiu labai glaudžiai surišta su dailininko menine individualybe. Sprendžiant vaizduojamosios dailės uždavinius, tapybos technologijos, toli gražu, negalima suvesti tik į paveikslo plokštumos “išdažymą“. Tapybos kūrinio amžių, jo išliekamumą nulemia tam tikri dailininko išsiugdyti refleksai, jo meninė nuojauta, kur, kada ir kaip pasinaudoti turimomis priemonėmis.

Dažo faktūros klausimas tiek darbo procese, tiek ir galutiniame rezultate yra itin svarbus. Nuosekli, laipsniška visų paveikslo dalių, formų (dydžių), spalvų darna ir metodiškas jo tobulinimas- tai kasdieninis dailininko darbo dienos rūpestis.

Nors mūsų dienomis įvairių medžiagų gamyba ir jų kokybė sparčiai gerėja,- vis dėlto, mano nuomone, efektyvesnės tapybos technikos už aliejinę ir šiandien nėra.

Į tapybos technikos sferą įeina racionalus dažomųjų medžiagų panaudojimas planingas dažų sluoksnio didėjimo išnaudojimas šviesotamsos – tono ir spalvos santykis, įvairių fazių spalviniam efektui gauti, dažų džiuvimo panaudojimas ir kt.

2.2. Tapymo būdai

2.2.1. Tapymo būdai pagal dažus


2 pav. Trevor Chamberlain. Baleto pamoka. Akvarelė

Akvarelė. [it. acquarello
Paprasčiausias tapymo būdas, su kuriuo visi susipažįstame dar būdami vaikai. Akvareliniai dažai- turbūt

labiausiai paplitusi tapybos priemonė. Nepaprastas akvarelės potepių subtilumas ir skaidrumas leidžia pagauti netvarius, greitai praeinančius gamtos reiškinius. Akvarelės takumas leidžia sukurti įspūdingus netikėtus efektus. Dažnai patys įdomiausi ir nuostabiausi efektai sukuriami pusiau atsitiktinai.

Vandeniniai dažai gaminami iš smulkiai sutrinto pigmento ir vandenije tirpaus rišiklio (dažn. gumiarabiko) su kai kuriomis priemaišomis (medumi, glicerinu). Skaidri, išdžiūvusi šviesėja. Tikrosios akvarelės sudėty visai nebūna baltų dažų. Jų vietą atstoja baltas popierius, kuris šviesiose vietose paliekamas neteptas ir ten jis eina per baltą vietą.

Būna kieta (trinkelių pavidalo) ir skysta (tūbelėse). Neatspari šviesai- blunka. Į akvarelę panašus guašas, tik neskaidrus, nes jo sudėtyje yra baltalų.

Tapybos technika. Akvareliniai dažai maišomi su vandeniu ir minkštu teptuku tepami ar liejami plonais, skaidriais sluoksniais ant sauso arba sudrėkinto popieriaus, pergamento, šilko. Kai kada smulkios linijos, kontūras atliekami plunksna, pieštuku, pastele. Reikalingas preciziškumas, nes tapant šia technika negalima taisyti.

Akvarelė žinota jau sen. Egipte, Graikijoje, Romoje, Europoje. Iki XVIIIa. derinta su guašu, dažnai taikyta paveikslų eskizams ir projektams. Kaip savarankiška technika palyginti nesena. Ja tapomi originalūs kūriniai, knygų iliustracijos.

Tempera. [it. tempera


3 pav. M.K.Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas. Tempera

arba tam reikalui vartojamas riebių aliejų, klijų ir vandens mišinys- emulsija (gumiarabikas, linų aliejus ir vanduo).

XVIIa. išrastos “riebios” temperos emulsija gaminama su aliejaus (kartais vaško, dervos) priemaiša; tokie dažai skiedžiami terpentinu arba spec. skiedikliu. Tempera atspari aplinkos poveikiui, gerai išlaiko spalvą.

Tapybos technika. Tempera tapoma ant gruntuotų lentų (gesso), pergamento, popieriaus, drobės, sienos. Dažai greitai džiūsta, šviesėja, įgauna matinį paviršių. Palyginti su aliejine tapyba, juos sunkiau maišyti, perteikti įv. tonus ir pustonius. Ši technika žinota jau sen. Egipte, ypač paplito viduramžiais. Senieji meistrai siekdami skambių, gilių spalvų, užbaigtą kūrinį dengdavo pokosto arba lako sluoksniu. XV a. atsiradus aliejiniai tapybai, tempera kartais taikyta podažiui, vėliau primiršta. Atgaivinta XIX a.pab. – XX a. dailėje.

Akrilas. [angl. acrylic] Sintetiniai dažai, vartojami tapyti, audiniams dažyti, dailiesiems odos dirbiniams dekoruoti. Akrilas atsparus drėgmei, šviesai, tirpsta vandenyje, greitai džiūsta.

Pradėta vartoti XX a. 4 d-metyje. 6-7 d-mečiais paplito JAV, Meksikoje, D.Britanijoje, Olandijoje ir kt. šalyse.

Molbertinės ir sienų tapybos technika, jungianti akvarelės, temperos, aliejinės tapybos savybes. Galima tapyti ant bet kokio pagrindo plonu, skaidriu arba tirštu, pastoziniu sluoksniu, išgauti matinį ar blizgų paviršių. Kūriniams būdingos vaiskios, ryškios spalvos. Lietuvoje akrilas ėmė plisti 7 d-metyje.

Aliejinė tapyba. Aliejiniai dažai trinami su džiūstančius aliejumi, dažnai su vaško arba lako įvairių sakų (smalų) priemaiša. Tepant dažus tiesiai iš tūbelės

galima tapyti sodrius pastozinius paveikslus, faktūrą ir teptuko pėdsakus paverčiant organiška meninio vaizdo dalimi.

Tapybos technika. Tapoma aliejiniais dažais ant įv. medžiagų pagrindo: drobės, medžio lentos, faneros, kartono, popieriaus, metalo. Pagrindas gruntuojamas, dažnai daromas podažis. Teptuku, mentele tepami plonu arba storu sluoksniu dažai persišviečia (lesiruotė) arba nepersišviečia (korpusinė tapyba, pastozinė tapyba). Galima tapyti greitai (alla prima), dažn. vienu sluoksniu, arba ilgai, keliais sluoksniais. Aliejinės tapybos kūrinys gali būti taisomas, pertapomas. Jo spalvos intensyvios, gana atsparios, galima faktūra (tepant pastoziškai, naudojant teptuko kotą, taškant, gramdant).

Dažn. kuriami molbertiniai, rečiau sienų tapybos kūriniai, kartais dekoruojami dailiųjų amatų dirbiniai.

Aliejinė tapyba minima antikos, viduramžių šaltiniuose. (žr. 4, 5 pav. ) Paplito XVa. Nyderlanduose (pradininkais laikomi tapytojai Hubertas ir Janas van Eyckai), vėliau išpopuliarėjo visoje Europoje. Iš pradžių tapyta ant lentų. Aliejiniai dažai derinti su tempera, ja darytas podažis. Grynąją aliejinę tapybą ėmė taikyti Venecijos mokyklos dailininkai.


4 pav. S.Bulotaitė. Sodas.Aliejus 5 pav. Janas van Eyckas. Giedantys angelai

Enkaustika. [gr. enkaustike (techne)
Šia technika sukurti kūriniai atsparūs drėgmei, šviesai, tačiau jautrūs aukštai temperatūrai. Enkaustika buvo paplitusi sen.Egipte (Fajumo portretai), sen.Graikijoje, Romoje, Bizantijoje; bandyta ją atgaivinti renesanso XIXa. dailėje.

Guašas. [pranc. gouache
Tapybos technika. Tapoma ant popieriaus, kartono, audinio. Kuriami paveikslai, plakatų, knygų iliustracijų originalai, teatro dekoracijų eskizai. ( žr. 6 pav. )

Guašas atsirado viduramžiais. Paplito XVII-XVIII a. (portretinės miniatiūros), Lietuvoje nuo XVIII a. pab.


7 pav. Sienų tapyba. Paukščių medžioklė 6 pav. G.Urvelytė, 14 m. Prie jūros. Guašas


Klijų tapyba. Vartojama sienoms tapyti ir teatro dekoracijoms; paprasti stalių klijai išleidžiami vandenyje ir prie jų primaišomi dažų milteliai.

Tapybos technika. klijų tapyba tapoma klijiniais dažais ant kreidiniu ar kalkiniu gruntu padengto paviršiaus (sienos, drobės, lentos). Dažn. tapoma ant sauso sienų tinko (tuo klijų tapyba skiriasi nuo al fresco). Klijų tapybai būdinga matinis paviršius, prislopintos spalvos.

Klijų tapyba buvo paplitusi sen.Egipte, Tol. Rytų (Indijos, Kinijos, Japonijos) mene. Antikos l-piu klijų tapyba dekoruotos sienos, viduramžiais iliustruotos knygos. Klijų tapyba renesanse XV-XVIIIa. ( žr. 7 pav. ); ypač populiari XIXa.; XXa. kuriami dekorat. pano, teatro dekoracijos.

Stereochromija. [gr. stereos+chroma-spalva] silikatinė tapyba, sienų tapybos technika, atspari atmosferos poveikiui. Ant šlapio tinko tapoma dažais pagamintais iš neorganinių pigmentų ir skysto stiklo.

XIXa. Vokietijoje taikyta eksterjerų puošybai.

Silikato tapyba. Dažai jungiami neseniai išrastu skystu stiklu. Silikatinė tapyba stereochromija.

Kazeino-kalkių tapyba. [lot. caseus (kilm, casei)-sūris] Kazeino dažai klijiniai, kurių rišiklis-iš pieno išskiriamas sudėtinis baltymas kazeinas. Patvarūs, daug vartojami sienų tapybai.


8 pav. Sekido Unemura. Japoniška komedija. Tušo tapyba


Tušo tapyba. Tapybos rūšis, plėtojama Kinijoje, Japonijoje ir kt. Rytų šalyse (žr. 8 pav. ). Tapoma tušu ant šilko ar popieriaus ritinėlių (horizontalių arba vertikalių). Tušo tapybos kūriniai įv. žanrų ir tematikos: peizažai, portretai, buitinės, istorinės ir mitologinės kompozicijos, rūmų gyvenimo scenos bei specifiniai žanrai “kalnai ir vandenys”, ”gėlės ir paukščiai”. Realistinis vaizdavimo būdas derinamas su simbolinėmis reikšmėmis ir šimtmečiais taikomais meninės raiškos kanonais.

Pirmas žinomas kinų tušo tapybos kūrinys sukurtas IV-IIIa. pr. Kr. Japonijos tušo tapyba susiklostė yamato-e ( XI-XIVa.) Naujoji tapyba išvadavo nuo visų taisyklių ir technikos įmantrybių, kurios japonų mene buvo labai išvystytos. Viena esmingiausių tokios kūrybos idėjų- gebėjimas mažumoje įžvelgti didumą. Taip pasiekiama paliktais tuščiais balto popieriaus plotais ir tuo, kas išplaukia iš formų, nutapytų popieriuje monochrominiu tušu.Balta erdvė suteikia tapybai gyvybės ir džiugesio.

Sumi’e tapyboje švari, “neišpiešta” erdvė yra vadinama yohaku. Ši erdvė yra savaime reikšminga, o kartais ir reikšmingesnė nei užtapyta erdvė.

Vienas svarbiausių japonų tušo tapybos ypatumų- niuansavimas. Kitas- popieriaus galimybė sugerti ir išsklaidyti tušą. Tai priklauso nuo to,kiek tušo “priima” teptukas, įmerktas i tušą, ir kaip tušo tonas, gautas subtiliu teptuko brūkštelėjimu, atvaizduoja išgrynintą daiktų gyvastį.

Tušo tapybos grožis priklauso nuo harmonijos, kurią sukuria balto popieriaus ir juodo rašalo kontrastas. Juodos spalvos ypatumas tarp kitų spalvų yra jos didingumas ir sunkumas,nors ją gabaus piešėjo rankomis taip pat lengva išreikšti delikatumą ir paprastumą. Bambuko lazdelė, pamirkyta rašale šviesią ir lengvą dieną, sukuriamas šviesus ir lengvas įspūdis, ir atvirkščiai, lietingą dieną ji brauks sunkius ir klampius brūkšnius.

Labai svarbu stebėti ir “pagauti” natūrą- “atverti akis”. Čia reikalingas skvarbus išlavintas žvilgsnis.

Pastelė. [pranc. pastel


9 pav. M. K. Čiurlionis. Diena. Pastelė

Tapybos ir piešimo technika.Pastelė piešiama ant šiurkštaus popieriaus, kartono, gruntuotos drobės, zomšos,pergamento linijomis,

dažai įtrinami pirštais, vatos tamponais, teptukais. Pastelė neįsigeria, nuo mechaninių dirgiklių byra,todėl dažnai

fiksuojama. Fiksatyvas purškiamas pulverizatoriumi, jis šiek tiek pakeičia pastelės spalvas.

Pastelės technika sukurtam dailės kūriniui būdingas matinis paviršius, švelnus, minkštas koloritas, subtilūs, skaidrūs atspalviai.

Pastelė atsirado XVa. Ypač paplito XVIIIa. portreto ir buitinio žanro tapyboje Prancūzijoje; XIXa. I pus. primiršta; atgimė XIXa. pab.impresionistų ir postimpresionistų kūryboje.

Lietuvoje šia technika paradėta tapyti XIXa. pab.- XXa. pr. Ypač daug sukūrė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (žr. 9 pav ).

2.2.2. Tapymo būdai pagal pagrindą

Mozaika. [it. mosaico
Mozaikos kūriniai primena tapybą, bet yra patvaresni, todėl jais dažnai puošiami pastatų interjerai ir eksterjerai (sienos, skliautai, grindys). Mozaika taip pat dekoruojami baldai, įv. buities reikmenys ir kt.


10 pav. Medžioklė. Mozaikos fragmentas

Mozaika taikyta jau IV t-metyje pr. Kr. Mesopotamijoje (žr. 10 pav. ). Suklestėjo antikos, Bizantijos mene, plėtota romantikos l-piu. It. renesanso dailininkai suformavo Florencijos mozaikos techniką. Naujausiais laikais mozaika pamėgta art noweau kūrėjų. Nuo seno mozaika populiari islamo kraštuose. Lietuvoje žinoma nuo XVIIa.

Vitražas. [pranc. vitrage


Vitražas atsirado sen.Egipte, sen.Romoje. Suklestėjo viduramžiais. Vitražą montuoti iš plono spalvoto stiklo, kartais akmens (alebastro, selento) plokštelių sujungtu švino juostomis; jais daug puošti romaninių ir gotikinių sakralinių pastatų langai. Pradžioje taikytos kelios spalvos (ruda, geltona, raudona), vėliau spalvų gama įvairėjo. Renesanso laikotarpiu ėmė plisti tapyti vitražai (tapyta stiklo glazūromis, po to stiklas pakartotinai degtas); pagausėjo siužetinių, iliuzinių kompozicijų. Baroko ir klasicizmo epochose vitražo menas sunyko.

11 pav. Šatro katedros vitražas.

Atgaivintas ir plėtotas XIXa. II pus.- XXa. pr.(pvz.:luce floreo). Tuo metu vitražo raidą skatino neogotikos, art noweau principai, Nabis grupuotės veikla. XXa. vid. prasidėjo vitražo technologijos perversmas: paplito storastiklis vitražas(lieti, skaldyti stiklo luitai, sujungti betonu, metalo konstrukcijomis), organinio stiklo, veidrodiniai vitražai,erdvinės, kinetinės kompozicijos; stiklą imta

ėsdinti, raižyti, purkšti smėlio srove.

Lietuvoje nuo XVIa. vitražais puoštos bažnyčios ir pilys. Dažn. vartotas įvežtinis, kartais vietinis spalvotas stiklas. Nuo 1547 Vilniuje veikė dvarininko Martyno Paleckio stiklo dirbtuvė, 1663 įsteigtas stiklų cechas. 1905-15 Kaune garsėjo dirbtuvė “Marija”. XXa. atskirų vitražo projektų sukūrė Tadas Daugirdas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vėliau, 3-4 d-mečiais, -Šv. Luko cecho dailininkai. Šiuol. lietuvių vitražo m-kos pradininkas-Stasys Ušinskas. XXa. II pus.vitražą plėtojo Algimantas Stoškus, Kazimieras Morkūnas, Konstantinas Šatūnas, Bronius Bružas, Algirdas Dovydėnas ir kt.

Monumentinė tapyba. Glaudžiai susijusi su statyba (architektūra). Monumentinei tapybai vartojami aliejiniai, vaškiniai dažai, enkaustika, senovinė ir dabartinė tempera, klijiniai dažai ir freska.

Stiklo tapyba. Tapybos technika: tapoma aliejiniais dažais arba tempera ant nugarinės stiklo lakšto pusės taip, kad vaizdas būtu po stiklu. Kūrybos procesas atvirkščias, pirmiau nutapomi vaizdo kontūrai, blyksniai, ornamentai, po to dengiami spalvų plotai, fonas. Nuo XVa. šia technika tapyti vokų paveikslėliai. XVIa. stiklo tapyba plito Italijoje, Vokietijoje, Flandrijoje. Nuo XVIIIa. būdinga Europos katalikiškų kraštų liaudies dailė.

Freska. [it. fresco-šviežias] Sienų tapybos technika. Mineralinės kilmės dažai tepami ant tinku padengto sienos paviršiaus. Tapoma ant šviežiai užtepto tinko (tikroji freska, al fresco), ant sauso tinko (al secco) arba abiem būdais iš karto (mišrioji freska).

12 pav. Natiurmotras. Freska iš Herkulanumo

Sienų tapybos kūrinys, sukurtas freskos technika. Kartais netiksliai vadinamas bet kokia technika atliktas sienų tapybos kūrinys-nuo priešistorinių urvų piešinių iki sintetiniais dažais nutapytų šiuolaikinių kompozicijų (žr. 12 , 13 pav.). Dažai jungiami su kalkių pagalba.


13 pav. Šokančios moterys . Freskos fragmentas; I a. pr. Kr.; romėnų dailė


3. DAŽNIAUSIAI TAIKOMOS TAPYMO PRIMONĖS IR METODAI DAILĖS PAMOKOJE

3.1. Tapymo priemonės

3.1.1. Akvarelė

Akvarelė- yra ypatinga tapyba, pasižyminti skaidrumu, šviežumu, spalvomis, spontaniškumu, gyvu ir dinamišku potepiu. Ji yra savotiškas iššūkis, nes kaip tik tai, kas atrodo taip paprasta- lengvumas, grakštumas,- ir yra sunkiausia. Paveiksluose nutapytuose aliejiniais dažais, akrilu ir guašu, visada matyti dailininko įdėtas triūsas. Akvarelės atvirkščiai- atrodo paprastos ir lengvos. Kaip tik tas lengvumas ir reikalauja didelio įgudimo, nes čia jau nieko nei pataisysi, nei pertapysi.

Tapymas vandeniniais dažais yra vienas seniausių tapybos būdų. Iš pradžių buvo naudojami natūralios kilmės pigmentai, tokie kaip mineralai, molis ir žemė, vėliau tokios medžiagos kaip kiaušinis ir gipsas. Ir tik galų gale – po ilgų eksperimentavimų – aliejus.

Pirmieji vandeninius dažus pradėjo naudoti egiptiečiai ir viduramžio jūros baseino gyventojai sieninei tapybai; japonai tapė jais ant pergamento ritinių. Šiandien akvareliniai dažai daromi iš labai smulkiai sutrintų pigmentų, sumaišytų su vandeny tirpiomis rišamosiomis medžiagomis (dažniausiai gumiarabiku).

Akvarelės žydėjimo laikotarpis prasidėjo XVIII a. Anglų dailininkai Džonas Kotmanas, Viljamas Terneris ir Džonas Konsteblis iškėlė šią tapybos rūšį į nepaprastai aukštą lygį .

Šiandien akvarelė yra menininkų mėgėjų labiausiai mėgstama tapybos rūšis. Gal dėl to, kad ji nereikalauja didelių išlaidų ir galima greitai pasiekti akivaizdžių rezultatų. Be to, akvarelės dėžutę patogu nešiotis, vandens taip pat visur nesunku rasti, o jeigu paveikslas nepasisekė, tai ne taip ir gaila – juk sugaišta nedaug laiko ir neįdėta daug triūso. Akvarelinio popieriaus bloknotų kraštai yra suklijuoti, taigi popierius nesiraito.

Dažai

Akvareliniai dažai būna dvejopi – mokykliniai ir profesionalūs, skirti dailininkams. Dažai būna tūbelėse, mažuose ir didesniuose dubenėliuose arba skysti – buteliukuose, jų galima pirkti atskirai arba komplektais, dėžutėse. Nebūtina iš karto prisipirkti daug įvairių dažų, nes pirma, tai kainuotų nemažai pinigų, o antra – tapyti dėl to nebūtų paprasčiau, nelabai pagerėtų ir darbo rezultatai.

Mano nuomone, mokyklinio amžiaus vaikams patartina įsigyti akvarelės dažų komplektą dėžutėse. Dažų dėžutės yra labai patogios nešiotis. Dangtelyje yra įdubimai, kuriuose galima maišyti dažus. Kai kurios dėžutės turi tam tikslui specialią atlenkiamą plokštelę. Kitų dugne yra įstatytas žiedas, kuriuo galima laikyti dėžutę rankose kaip paletę.

Liejant akvarelę, svarbu ne tik spalvinės plokštumos, bet ir baltos. Dėl to ir liejama baltame popieriuje. Netgi, jei užtepsime baltą neperšviečiamą guašą, negausime tokios aiškios ir švytinčios spalvos kaip gryno popieriaus. Vadinasi, jau pradėdami darbą, turime numatyti, kur reikės palikti baltas plokštumas. Taip pat reikia žinoti, kur bus ir kiti šviesūs tonai, nes, liejant akvarelę, einama nuo šviesiausių spalvų prie tamsiausių ir paskui neįmanoma šviesios spalvos užlieti ant tamsios.

Teptukai

Jeigu pasirinkome akvarelę ir norime geriau išbandyti jos galimybes, pradžiai reikia įsigyti 2-3 įvairaus dydžio geros kokybės (pvz. kiaunės plaukų) teptukus. Kuo geresnis teptukas, tuo gražesni jo potepiai, be to, geras teptukas ilgiau laikosi. Prasti teptukai neleidžia pasiekti norimo rezultato ir greitai nušiūra. Sabalo, karvės, voverės, ožkos plaukų teptukai labiausiai tinka. Tačiau moksleiviams jie yra labai brangūs ir šiuo metu mokyklos neturi pakankamai lėšų. Sintetinio pluošto teptukai – yra tinkamiausi mokyklai, nes kainuoja kur kas pigiau ir yra tokie pat stangrūs bei lankstūs. Dažniausiai pradedančių tapyti akvarele klaida – prisipirkti per smulkių teptukų. Jais galima kloti tik smulkius potepius, taigi jų naudojimo galimybės yra ribotos. Vietoj kelių smulkių, kur kas geriau įsigyti teptuką dideliu galu – juo galima pakabinti kur kas daugiau dažų, tapant plačiais potepiais, o suglosčius plaukelius, galima tapyti ir smulkias detales.

Pagal formą skiriami du pagrindiniai tapyti akvarele naudojamų teptukų tipai – apvalūs ir plokšti (pastarieji kartais vadinami vienabrūkšniais):

• apvalių teptukų galas yra kulkos formos – jie yra smailėjantys. Prie popieriaus glaudžiant plačiąją teptuko galo dalį, lieka platus dažų pėdsakas, o smailiu galu galima tapyti smulkias detalias.

• plokščių teptukų galas yra plokščio stačiakampio pavidalo. Jie idealiai tinka, norint plačiais potepiais padengti didelį paviršiaus plotą. Plokščio teptuko galo šonu galima išgauti įvairias, aiškiai

linijas.

• smailūs ilgaplaukiai teptukai, kuriais galima pakabinti didelį kiekį dažų, pritaikyti brėžti plonas, ryškias linijas.

• šluotelės pavidalo teptukai skirti greitai padengti dažais didelius tapomo paviršiaus plotus. Vieni jų būna plokščios vėduoklės formos, kiti turi platų apvalų galą.

Pagal galo dydį teptukai žymimi numeriais. Pačių ploniausių ir mažiausių numeris yra 0000, didžiausi, skirti platiems potepiams, yra 24 numeriu. Plokščių teptukų numeris žymi teptuko galo plotį milimetrais ar coliais. Teptukų dydžiai nėra žymimi pagal vieną nustatytą standartą, taigi vienos firmos gamintas 6 numerio teptukas nebūtinai yra toks pat kaip žymimas tuo pačiu numeriu kitų gamintojų.

Popierius ir jo faktūra

Svarbiausias įrankis liejant akvarelę, be abejo, yra teptukas. Tačiau svarbu yra ir popierius, nes skirtingos faktūros popieriuje dažai kitaip išsilieja ir kitaip atrodo. Todėl, mano nuomone prieš tapant būtina išbandyti įvairias popieriaus rūšis, kad moksleiviai galėtų išsirinkti jiems labiausiai tinkamą.

Galime įsigyti įvairiausios faktūros, storio ir kokybės popieriaus. Akvarelės popierius būna rankų darbo arba mašininės gamybos. Paprastas piešimo popierius akvarelei netinka, jam stinga patvarumo ir faktūros.

Geriausios kokybės rankų darbo popierius gaminamas iš medvilnės skudurų, o ne iš medienos masės. Rankomis gamintą popierių lengviausia atpažinti iš netaisyklingų paviršiaus nelygumų ir neapipjaustytų pakraščių. Mašininės gamybos popierius yra pigiausias, bet kai kurios jo rūšys turi visai neblogą faktūrą.

Popieriaus faktūra gali būti grublėta, “plaukuota”. Pagal faktūros tipą skiriamos trys akvarelinio popieriaus rūšys: lygus, vidutinis ir šiurkštus. Tačiau kiekviena iš tų trijų dar skirstoma į įvairius pogrupius pagal faktūrą ir storį. Juo storesnis popierius, tuo jis mažiau raitosi veikiamas vandens. Jeigu piešime ant atskirų popieriaus lapų, reikia juos ištemti. Jeigu turime akvarelinio popieriaus bloknotą, temti nereikia, nes čia visi popieriaus kraštai suklijuoti ir džiūdamas popierius vėl išsilygina. Bloknotuose labai patogu tapyti mokyklinio amžiaus vaikams.

Paletės

Akvarelės paletės būna įvairių formų ir dydžių, keraminės ar pagamintos iš emaliuoto metalo, plastiko. Jos būna tik baltos, kad būtų galima nesunkiai įžiūrėti tikrą dažų spalvą. Akvarelės paletės duobutėse galima skiesti dažus norimu vandens kiekiu.

• Nuožulniosios paletės. Šios keraminės stačiakampio formos paletės būna suskirstytos į keletą atskirų griovelių ir duobučių, todėl dažai nesusilieja. Dėl tam tikro pasvirimo kampo dažai susitelkia viename įdubos kampe, todėl juos lengva pakabinti teptuku.

• Keraminės lėkštelės, skirtos akvarelės dažams, būna padalytos į keturis skyrius. Kiekviename jų lėkštelės briauna turi patogią įdubą teptukui pasidėti. Jos tinka nesudėtingo kolorito darbams, taip pat jose galima laikyti maskuojamąjį skystį ir dažų skiediklius, kad jie būtų atskirai nuo dažų.

• Lėkštelės su dangteliu yra tokios pat kaip prieš tai aprašytos, tik nėra padalytos į skyrius.

• Padėklai. Šios paletės paprastai gaminamos iš plastiko. Jos būna su giliomis įdubomis, kuriose galima gausiai skiesti dažus.

• Improvizuotos paletės. Paprasti balti puodeliai, dubenėliai, lėkštelės gali puikiausiai atstoti akvarelės paletę. Ypač tinka užkandžių lėkštės, nes jos turi po kelias įdubas.

Mokykloje moksleiviams tapant akvarele, mano nuomone, patogiausia būtų naudoti paletes esančias akvarelės dažų komplektų dėžutėse. Dangtelyje yra įdubimai, kuriuose patogu maišyti dažus.Tokias pakuotes patogu nešiotis ir vaikai paletes

visuomet turės su savimi.

Kiti reikmenys

Tapant akvarele dar reikia turėti aštriai nusmailintą pieštuką, minkomąjį trintuką, kuriuo galima nutrinti pieštuko linijas nepažeidžiant popieriaus, taip pat servetėlių, kuriomis galima pašalinti dažų perteklių ar sukurti blikus, natūralių medžiagų kempinėlių sugerti nereikalingą dažų sluoksnį ar patapšnoti dažais padengtą grublėtą popieriaus paviršių, vatos gumuliukų pašalinti dažų perteklių mažuose plotuose. Reikalingi ir didesni indai vandeniui, medinė piešimo lenta, klijuojama juosta popieriui prie lentos pritvirtinti. Pravartu turėti maskuojamojo skysčio- juo laikinai padengiami popieriaus plotai, kurių nenorima sutepti dažais.

3.1.2. Guašas

Priešingai negu akvarelė, guašas yra neskaidrūs vandeniniai dažai, neretai klaidingai tapatinami su tempera. Jie susideda iš pigmentų, baltų užpildų ir tų pačių rišiklių kaip ir akvareliniai dažai.

Guašo dažai yra paprastesni ir patogesni, dažniau naudojami mokykloje negu temperos. Guašo piešinį nesunku pataisyti arba perpiešti, nes dėl baltų užpildų dažai yra neperšviečiami, turi dengiamųjų savybių.

Guašas nepasižymi tokiu švelnumu ir lengvumu kaip akvarelė, bet jo spalvos labai aiškios ir sodrios, nors ir neryškios. Guašas idealiai tinka dekoratyviam tapybos stiliui, kuriam būdingi drąsūs, ryškūs potepiai, klojami greta vienas kito. Juo galima pradėti tapyti nuo tamsių spalvų ir tepti ant jų šviesias, o liejant akvarelę šito daryti negalima.

Tapant akvarele darbą reikia užbaigti ne vėliau kaip tą pačią dieną, nes tik labai trumpai galima tapyti išdžiūvusį darbą, šviesių tonų apskritai neįmanoma užtepti ant tamsesnių.

Tapant guašu, pagrindas gali būti kaip sudėtinė paveikslo dalis, bet reikalui esant jį galima ir visiškai užtepti.

Daugelis šiuolaikinių dailininkų tapė guašu, pvz.: Pablas Pikasas, Paulas Klė, Grehamas Šaterlendas ir t.t.

Šiandien guašas daugiau vartojamas komercinėms iliustracijoms, piešiniams, skirtiems spaudai, taip pat kitiems grafikos darbams. Dėl dažų neskaidrumo guašu dažytos plokštumos labai lygios ir todėl labai tinka daugeliui spaudo technikų.

Pagrindiniai reikmenys tapyti guašu yra iš esmės tie patys, kaip ir lieti akvarele. Skiriasi tik popierius, na ir žinoma, dažai.

Dažai

Dažai pardavinėjami tūbelėmis ir dubenėliais.Yra dažų ir buteliukuose- miltelių arba kremo pavidalo.

Guašas yra neskaidrus dažai, ir tuo skiriasi nuo akvarelės, tačiau viename paveiksle galima naudoti ir vienus, ir kitus kartu.

Teptukai

Guašu tapyti galima ir tais pačiais teptukais kaip ir aliejinėje tapyboje, būtent apvaliuoju kiaunės plaukų ir šeriniu. Eksperimentams galima paimti ir mentelę, tik nereikia tepti dažų per storai, nes jie gali paskui atšokti.

Popierius

Guašo piešiniams geriausiai tinka storas akvarelinis popierius arba kartonas. Galima tapyti ant spalvoto popieriaus, šiurkštaus ir lygaus, tik reikia žiūrėti, kad popierius nebūtų per minkštas. Jeigu dažai per daug geriasi į popierių patartina popierių pirma nugruntuoti.

Paletės

Dažams maišyti tinka plastikinės ar skardinės paletės su įdubimais, taip pat lėkštės arba kartono atraižos. Tik reikia ant paletės neišspausti per daug dažų ir tuoj pat tūbelę uždaryti, nes dažai greitai džiūsta.

Kiti reikmenys

Peiliukas; kempinėlės; pieštukai; anglis; apvalus, plokščias, bukas, platus teptukai; mentelės, šluostas ir t.t.


3.1.3. Aliejinė tapyba

Aliejinė tapyba- išgirdę žodį “tapyba”, daugelis iš karto pagalvoja apie aliejinę tapybą, kuri yra turbūt populiariausia tapybos technika. Aliejinės tapybos atradėjais, ko gero, galima laikyti XV a. Nyderlandų dailininkus brolius Hubertą ir Janą van Eikus, kurių vaidmuo populiarinant šią tapybos techniką ypač reikšmingas.

Iš pradžių buvo tapoma ant medinių lentų, ypatingu būdu apdorojus jų paviršių, tačiau lentos buvo pernelyg nepaslankios ir keičiantis temperatūrai dažai ant jų sutrūkinėdavo. Taip kilo mintis tapyti ant austinio pagrindo. Specialiai išausta drobė buvo tempiama ant tam tikro rėmo. Šitokia drobė buvo paslanki- išsitemdavo arba susitraukdavo priklausomai nuo drėgnumo. Dailininkai pradėjo eksperimentuodami tapyti ant spalvoto grunto. XVa. Florencijoje buvo tapoma ant šalto žalio grunto, kuris vėliau prasišviesdavo ir paveiksluose. Šitokios tapybos atstovai buvo Sandras Botičelis ir Mikelandželas.

Tuo pačiu metu kiti dailininkai, tokie kaip Ticianas ir Džordžonė naudojo stiprų rausvai rudą gruntą, skleidžiantį šiltą nuotaiką ( žr.15 pav. ). Vėliau impresionistai tapė ant balto grunto, suteikiančio paveikslui šviesos ir spalvingumo.


15 pav. Ticianas. Vyryškis mėlyna rankove. Aliejus

Aliejiniai dažai yra brangūs ir ilgai džiūsta, todėl ši tapymo priemonė mokyklose naudojama gana retai.

Dažai. Jų skiedikliai ir priedai

Iki XVIIa. tapytojai, tiksliau sakant, jų padėjėjai, patys gamindavosi tapybos medžiagas. Bet ilgainiui vis mažiau tapytojų išgalėjo laikyti mokinius ir ėmė rastis vis daugiau “tapytojų mėgėjų”, tad dažai buvo pradėti gaminti fabrikiniu būdu. Šitokie dažai greitai susilaukė pripažinimo, nes bet kuriuo metu galėjai turėti juos po ranka.

Dažų tūbelė atsirado tik XIX a. Iki tol dažai buvo pardavinėjami kiaulės pūslėse. Terneris, pavyzdžiui, tokią pūslę pasikabindavo, pradurdavo skylę ir išsispausdavo pro tą skylę dažų. Šiandien aliejiniai dažai taip pat yra labai populiarūs. Ypatingas dažų, terpentino ir tapybos reikmenų kvapas, drobė ant molberto traukia kiekvieną pradedantį tapytoją.

Aliejiniai dažai fasuojami tūbelėmis. Jie būna dviejų rūšių- profesionalūs ir mokykliniai. Profesionaliems dailininkams skirti dažai gaminami iš kokybiškesnių pigmentų, jų sudėtyje yra mažiau aliejaus, todėl jie tirštesni, o spalvos intensyvesnės ir patvaresnės.

Dažnai sutinkami vadinamieji mokykliniai dažai. Šie dažai pigesni, nes juose yra mažiau grynų pigmentų ir daugiau užpildų bei tąsumą didinančių medžiagų. Spalvų intensyvumu jie neprilygsta profesionaliai tapybai skirtiems dažams. Vis dėlto iš pradžių, moksleiviams dar neturint pakankamai patirties, geriau naudotis šios rūšies dažais.

Aliejiniai dažai gali būti naudojami tiesiai iš tūbelės, bet dažnai pravartu juos atskiesti, kad būtų lengviau kloti ant pagrindo. Dažai gali būti suskystinti iki reikiamo tirštumo naudojant skiediklius- terpentiną ar vaitspiritą- arba skiediklius derinant su tam tikrais priedais- aliejumi ar laku.

Teptukai ir jų formos

Aliejiniai tapybai skirti teptukai būna įvairių dydžių ir formų.Tapant jie palieka skirtingo pavidalo pėdsakus. Vieni teptukai universalesni, kiti- siauresnės paskirties.

• Šerių teptukai. Standūs ir patvarūs šerių teptukai tinka storais sluoksniais

kloti dažus dideliuose plotuose. Kokybiškiausi- iš standžių baltų nevienodo ilgio kiaulės šerių pagaminti teptukai, kuriais galima pakabinti didelį dažų kiekį.

• Sabalo plaukų teptukai. Tapybai skirti sabalo plaukų teptukai yra minkšti ir kartu stangrūs, panašūs į akvarelės teptukus, tik ilgesniais kotais. Jais patogu ant paskutinio potepių sluoksnio tapyti smulkias detales ir kloti smarkiai atskiestus dažus. Sabalo plaukų teptukai yra brangūs, todėl nemažai dailininkų tapo, jų manymu, niekuo ne blogesniais sintetiniais teptukais.

Sintetiniai teptukai. Sintetiniai teptukai yra ekonomiškas natūralių teptukų pakaitalas, be to, pastaruoju metu iš sintetinio pluošto gaminami teptukai yra kur kas geresnės kokybės nei anksčiau. Brangesni sintetiniai teptukai yra patvarūs, lengvai plaunami, o pigesni vis dėlto greičiau nušiūra.

Teptukų formos:

• Apvalūs teptukai turi ilgą, smailėjantį plonų plaukų galą. Tai universalios formos teptukai- jais galima greitai padengti dažais didelius plotus ir patogu nužymėti kontūrus.

• Ilgi plokšti teptukai turi kvadratinį ilgų šerių galą. Jie idealiai tinka tirštiems, drąsiems potepiams, taip pat praverčia kuriant spalvų perėjimus.

• Trumpi plokšti teptukai yra tokios pat formos kaip ilgi, tik turi trumpesnį, standesnį galą. Standžiais teptukais patogu kloti storus, tirštus pastoziniai tapybai būdingus potepius.

• Siaurėjantys teptukai yra panašūs į ilgus plokščius, tik turi siaurėjantį galą. Tai vieni universaliausių teptukų, jais irgi galima kloti įvairius potepius.

• Vėduokliniai teptukai gaminami iš kiaulės šerių, sabalo plaukų arba sintetinio pluošto. Jie naudojami sukurti itin lygius spalvų perėjimus.

Dažytojų teptukai yra pigūs ir patvarūs. Jie naudojami gruntuoti tapybos pagrindą.

Teptukų dydžiai- visų tipų teptukai būna skirtingo dydžio- nuo 00 (mažiausių) iki 16 (didžiausių). Nėra vieno teptukų dydžių žymėjimo standarto, taigi to paties numerio skirtingų gamintojų teptukai gali būti skirtingo dydžio.

Paletės

Aliejiniai tapybai skirtos paletės gaminamos iš įvairių medžiagų ir būna įvairių formų ir dydžių. Kokybiškiausios paletės gaminamos iš raudonmedžio faneros, bet niekuo neprastesnės ir iš medienos plokštės pagamintos ir melaminu dengtos paletės.

• Paletės su skyle. Įvairių dydžių paletės su skyle naudojamos tapant prie molberto laikyti rankoje. Skylė skirta nykščiui, kitiems pirštams išpjautos įdubos. Paletė laikoma atremta į dilbį. Labiausiai paplitusios stačiakampio, ovalo ir tradicinės inksto formos paletės.

• Vienkartinės paletės. Iš aliejaus nesugeriančio popieriaus pagamintos vienkartinės paletės patogios tapant lauke. Kai kurios turi skylę nykščiui.

• Improvizuotos paletės. Daugelis dailininkų mėgsta naudotis namų darbo paletėmis, kurias dirbant galima pasidėti po ranka. Tam tikslui tinka bet kokia lygi, neakyta, pavyzdžiui, balto plastiko lentelė, stiklo lakštas, po juo padėjus baltą ar neutralios spalvos popierių, ar dažyta medienos pluošto plokštė. Seni puodeliai, vazelės, skardinės puikiausiai tinka skystiems dažų tirpalams.

Pagrindas

Tapoma ant įvairaus pagrindo- drobės, kartono, medienos plokštės ar popieriaus. Pagrindą reikia paruošti gruntuojant klijiniu ar kitos rūšies gruntu, kad dažų sudėtyje esantis aliejus nesusigertų į pagrindą. Jam susigėrus dažuose nebelieka rišiklio ir jie suskeldėja.

• Drobė. Mėgstamiausias aliejinės tapybos pagrindas- drobė, nepaprastai jautriai reaguojanti į teptuko prisilietimus. Su grublėtu jos paviršiumi puikiai sukimba dažai. Drobė gali būti įvairaus tankumo ir skirtingos faktūros- švelni, vidutinio šiurkštumo ir šiurkšti.

Drobė būna lininė arba medvilninė.

1.) Lininė drobė laikoma geriausia. Jos paviršius švelnus ir lygus, be mazgelių, ant jos tapyti maloniausia.

2.) Medvilninė geros kokybės drobė geriausia po lininės drobės. Lengvesnė, retesnė drobė tinka tik mokomiesiems darbams.

• Plokštės ir popierius. Palyginti nebrangios paruoštos kartono ir medienos plokštės yra idealus pagrindas pradedančiam tapytojui.

1.) Statybinis kartonas yra visiškai tinkamas tapybos pagrindas. Tapoma ant lygiosios jo pusės, nes šiurkščiosios pusės faktūra įkyriai vienoda, monotoniška.

2.) Klijuota fanera, medienos drožlių ir vidutinio tankumo medžio pluošto plokštės- taip pat geras tapybos pagrindas. Reikia plokštę padengti baltu arba neutralaus atspalvio gruntu.

3.)Aliejinių eskizų popierius yra skirtas aliejiniai tapybai, jo faktūra primena drobės paviršių.

Kiti reikmenys

Tapymas aliejiniais dažais- gana purvinas darbas, taigi svarbiausi papildomi reikmenys- didesnės vazelės ar skardinės, į kurias įpylus tirpiklio galima plauti teptukus, ir pakankamos medvilninių skudurų bei laikraščių atsargos. Tapymo mentelės (jos gali būti naudojamos vietoj teptuko tiesiai ant pagrindo kloti dažus), paletės mentelės (jos naudojamos maišyti dažus ir po tapybos seanso juos nugrandyti nuo paletės), skiediklio kaušeliai- tai maži atviri dubenėliai, tvirtinami prie paletės krašto (į juos įpilama skiediklio ar dažų priedų), muštabelis (naudojamas rankai paremti tapant smulkias detales ir plonas linijas) ir t.t.

3.1.4. Akrilas

Viena iš jauniausių technikų yra tapyba akrilo dažais, atėjusi pas mus iš Pietų Amerikos. Ten trečiajame šio amžiaus dešimtmetyje Meksikos dailininkams buvo ūžsakytas didžiulis sieninės tapybos darbas, kurio dalis buvo lauke ir turėjo būti atspari oro permainoms. Aliejiniai dažai tam netiko, nieko negelbėjo ir dažai, naudojami freskoms tapyti. Po ilgų laboratorinių tyrimų buvo sukurti greitai džiūstantys dažai, kurie sumaišyti su vandeniu pasižymi ir lasiruojančiomis, ir dengiamosiomis savybėmis, nesioksiduoja ir nesiskaido chemiškai. Trečiojo dešimtmečio viduryje buvo atlikti tyrimai Niujorke ir paaiškėjo, kad tie dažai tinka ne tik sieninei tapybai, bet ir kitoms tapybos rūšims. Šeštajame dešimtmetyje JAV rinkoje pasirodė akrilo dažai, kuriuos dailininkai naudojo labai nevienodai.

Europos rinkoje akrilo dažai pasirodė tik septintojo dešimtmečio viduryje, bet greitai juos pradėjo naudoti daugelis dailininkų, tokių kaip Deividas Hoknėjus arba Piteris Bleikas.

Akrilu galima tapyti ant visokio pagrindo, netgi ant metalo, pavyzdžiui, vario ar cinko, tik prieš tai reikia šiek tiek pašiurkštinti paviršių.

Akrilas nebijo šviesos, neblunka, jo spalvų sodrumas išlieka toks pat ir sauso, ir šlapio.

Akrilo tapybos reikmenys yra beveik tie patys kaip ir aliejinės tapybos.Tik čia svarbu turėti daug vandens, geriausia keletą ne visai mažų indelių.

Dažai

Daugelį aliejinės tapybos būdų galima pritaikyti ir akrilui. Tik akrilo dažai yra kiek skystesni negu aliejiniai ir džiūsta daug greičiau. Čia nereikia ilgai laukti galutinio rezultato ir jeigu kas nepatinka, visada galima taisyti, dėti naują dažų sluoksnį. Akrilo dažus galima tepti tirštus ir stipriai atskiestus. Galima juos pragremžti ir kloti vienus ant kitų. Greitai išgaunami įdomūs efektai.

Akrilo dažai yra ryškesni negu aliejiniai. Ypač raudoni, geltoni ir oranžiniai: aliejinių dažų jie tamsesni, akrilo- kiek šviesesni.

Baltos spalvos reikia daugiau negu kitų.

Akrilo dažų galima įsigyti komplektais ir atskiromis tūbelėmis. Skiedimui užtenka ir vandens, bet galima pridėti ir specialaus skiediklio, tada dažai ne taip greitai džiūsta.

Galima tušą maišyti su akrilo rišikliu, kad tušas nesiskirtų nuo akrilo dažų.

Teptukai

Teptukais galima naudotis tokiais pat kaip ir aliejiniai tapybai, t.y. apvaliais ir plokščiais. Patartina vartoti šerinį arba sintetinį teptuką, nes natūralūs plaukai sugeria akrilą ir teptukas pasidaro ne toks elastingas. Teptukus reikia labai gerai išplauti, nes sudžiūvusių dažų jau nebeišimsi.

Paletės

Paletę geriau naudoti popierinę arba plastikinę (be įdubimų) negu medinę. Mat akrilas lengvai įsigeria į medžio poras ir paskui sunku jį nuo medžio nugrandyti. Paletė turi būti palyginti didelė, kad būtų pakankamai vietos maišyti dažams.

Pagrindas

Didelis akrilo pranašumas yra tas, kad juo galima tapyti ant bet kokio pagrindo: ant drobės, ant kartono, ant medžio, ant storo popieriaus (plonas popierius lengvai raitosi), netgi ant sienų. Vienintelis dalykas, prie kurio akrilo dažai nelimpa, yra aliejinis gruntas. Tačiau dabar jau galima įsigyti gruntuotų be aliejaus drobių.

Kiti reikmenys

Teptukams valyti reikės ir vieno kito skudurėlio. Mentelės- ja galima, kaip ir tapant aliejiniais dažais, maišyti dažus ir storai juos kloti ant tapomo pagrindo.

Dar prie pagrindinių reikmenų priskirtini: pieštukas arba anglis eskizams, kempinėlė dažams nutapnoti arba faktūriškai sudaryti ir dar liniuotė arba klijajuostė lygiems kraštams užtapyti.

3.1.5. Pastelė

Pastelė – patraukli priemonė moksleiviams dėl teikiamų neribotų raiškos galimybių. Jomis galima išgauti šimtus spalvų- nuo blankių ir švelnių iki sodrių ir ryškių. Moksleiviai dirbdami su pastelinėmis kreidelėmis daug sužinos apie spalvas ir jų derinimą. Darbas su jomis lengvas ir greitas suteikiantis paveikslui šviežumo ir gyvumo (žr. 16 pav.).


16 pav. Darbas atliekmas pastele

Dabar pastelinių kreidelių yra įvairių formų: apvalių, kampuotų arba mediniame kotelyje, kaip pieštukų.

Pastelės gaminamos iš smulkiai trinto pigmento. Pigmentas maišomas su augaliniu rišikliu- lipais, gaunama standi pasta. Iš jos suformuotos apvalios arba keturkampės lazdelės džiovinamos, kol sukietėja.

Pastelių spalvų, skirtingai nei aliejinių dažų, prieš piešiant negalima sumaišyti, todėl gaminamos daugybės atspalvių atskiros pastelės.

Šviesių tonų pastelės gaminamos pridedant balto pigmento- kuo daugiau pigmento, tuo šviesesnis atspalvis. Tamsių tonų pastelės gaminamos su juodu pigmentu.

Kiekvienos spalvos toninės atmainos žymimos tam tikrais skaičiais.

Svarbiausios pastelių rūšys

• Minkštos pastelės- labiausiai paplitusi rūšis. Jomis išgaunami nuostabūs aksominiai tonai, dėl kurių labiausiai ir žavi ši dailės technika. Šiose pastelėse yra daugiau pigmento ir mažiau rišiklio, taigi jomis išgaunamos ryškios spalvos. Glotnus, storas minkštų pastelių paliekamas pėdsakas piešiniui suteikia sodrumo, tapybiškumo. Brūkšniai išgaunami lengvai, nespaudžiant piešinio paviršių pirštu, audeklo gumuliuku ar popierine lazdele (toršonu).

• Kietos pastelės, palyginti su minkštomis, turi mažiau pigmento ir daugiau rišiklio. Jos yra tvirtesnės, tačiau jomis išgaunamos ne tokios

sodrios spalvos. Kietas pasteles galima nusmailinti ir išgauti ryškesnes linijas bei aiškesnių kontūrų detales.

Jos ne taip trupa ir lūžta kaip minkštos pastelės, mažiau tepa popierių, todėl dažnai naudojamos piešinio apmatams ar baigiamosioms detalėms.

• Pasteliniai pieštukai panašūs į paprastus, tik jų šerdis yra plona pastelės lazdelė. Darbas su jais švaresnis, jie nelūžta ir netrupa kaip paprastos pastelės, lengviau paklūsta rankos judesiui. Pasteliniai pieštukai puikiai tinka linijiniams eskizams ir smulkaus piešinio, mažo formato darbams. Gali būti naudojami ir kartu su paprastomis pastelėmis.

• Aliejinės pastelės gerokai skiriasi nuo tradicinių. Vietoj lipų kaip pigmento ir kreidos rišiklis naudojamas aliejus, todėl šios pastelės yra tvirtesnės ir kietesnės. Aliejinėmis pastelėmis išgaunami sodrūs, tiršti brūkšniai, spalvos grynesnės ir ryškesnės. Nors jas įvaldyti sunkiau nei minkštas pasteles, tačiau jos idealiai tinka energingiems, spontaniškiems darbams.

• Pastelinės dėmės. Būna ir tokių pastelinių pieštukų, kurių šerdies pigmentas tirpsta vandenyje, taigi jais galima išgauti tapybiškas dėmes, braukant pastelinį piešinį vandenyje pamirkyti švelniu teptuku. Šia technika patogu sukurti “podažį”, kuriam nudžiūvus ant viršaus galima piešti sausa spalva.


Popierius

Popierius ne visada turi būti baltas, piešiniui gali turėti įtakos ir popieriaus atspalvis. Šviesesniame popieriuje nupieštas piešinys atrodys ramesnis, minkštesnis, tamsesniame popieriuje- dramatiškesnis, reikalaujantis didesnių kontrastų. Galima piešti ant įvairios faktūros ir įvairaus storio spalvoto popieriaus. Be abejo, pastelinės kreidelės, kaip ir flomasteriai, nevienodai atrodo ant skirtingo grunto:

1. ) Šiurkštus akvarelinis popierius. Kreidelė prilimpa prie iškilesnių popieriaus vietų, tačiau ją galima šiek tiek įtrinti;

2. ) Vidutinio lygumo piešimo popierius. Linija nėra visai vienoda. Patrynus kraštai lieka pasišerpetoję;

3. ) Kiek paspalvintas šiurkštus japoniškas popierius. Jo paviršius yra lygesnis negu akvarelinio popieriaus, linijos išeina griežtesnės;

4. ) Lygus japoniškas popierius. Jame išryškėja visi kreidelės subtilumai. Reikia piešti atsargiai, nes lygiame popieriuje žymu kiekvienas spalvos grūdelis.

Kiti reikmenys

• Trintukai. Geriausiai tinka plastikiniai arba minkšti minkomieji trintukai. Jie netepa popieriaus. Trinama arba išgaunami šviesokaitos efektai.

• Popierinės lazdelės. Specialus tokios lazdelės pavadinimas- toršonas. Tai šešėliavimo priemonė. Toršonai – tai kietai susukto popieriaus lazdelės kūgiškais galais. Vienas galas pritaikytas didesniems plotams, kitas- smailesnis, skirtas smulkesnėms detalėms.

• Piešimo lenta. Jei piešiame ant atskirų popieriaus lakštų, reikia kieto pagrindo popieriui pasidėti. Galima įsigyti specialią lentą, bet visiškai tinka kieto kartono gabalas.

• Fiksatyvas. Piešiant pastele, geriausia piešinius apsaugoti nuo sunykimo apipurkšti juos fiksatyvu. Šis laką primenantis skystis prilipdo pigmento daleles prie popieriaus, taigi piešinys nesusiteršia ir nesubyra. Fiksatyvai būna aerozolio arba pučiamų purkštukų pavidalo.

Mokyklose, mano nuomone, vietoj fiksatyvo moksleiviai kuo puikiausiai gali naudoti paprastą purškiamąjį plaukų laką.

3.2. Tapymo metodai

Tapymo yra du metodai: vienas, kuris remiasi drąsa ir greitu įspūdžio pagavimu ir fiksavimu paveiksle, vadinamas “a la prima”, ir antras vadinamas daugiasluoksniu metodas, kuris remiasi atsarginiu sistemingu apgalvotu darbo procesu.

3.2.1. “a la prima”

Tapyba “a la prima” pasižymi šviesumu, drąsiais teptuko bruožų traukimais, gyvumu, spalvų

ryškumu, bet dažnai jai trūksta užbaigtumo ir gilumos (žr. 17 pav.).


17 pav. Trevor Chamberlain Pavasario gėlės. Aliejus

3.2.2. Daugiasluoksnis metodas

Daugiasluoksnis metodas leidžia išvysti visus galimus dažų resursus ir leidžia kūrinį baigti. Šis metodas, ne visai tiksliai pavartotas, nukankina drobę, duoda murzinus tonus ir negyvas spalvas.


4. TAPYBOS PRITAIKYMAS PAMOKOJE

Tapybos pažinimas pirmiausia turi būti įdomus, tai yra tema dėstoma iš esmės, dalykiškai, visapusiškai. Svarbu visas temas aktualizuoti, tai yra susieti su besiformuojančios asmenybės poreikiais ir realaus gyvenimo problemomis. Tikras susidomėjimas tapyba gimsta laisvoje atmosferoje, skatinant autentiškus išgyvenimus ir pasisakymus( žr. 18 pav. ). Nėra tinkamo ar netinkamo meno kūrinio išgyvenimo.


18 pav. Tapybos pamoka. 2a klasė

Tapyba dailės pamokoje lavina plastinės raiškos gebėjimus, perteikia esmines vizualiuosius menus nagrinėjančias estetikos, meno filosofijos, menotyros, dailėtyros, meno istorijos, etnografijos, meno kritikos žinias.


Tikslai ir uždaviniai:

• tenkinti įgimtą vaikų poreikį reikštis vaizdu, ugdyti pasitikėjimo savo jėgomis, savigarbos jausmus;

• ugdyti spalvinį jautrumą, puoselėti spalvinę kultūrą moksleivių darbuose;

• ugdyti mokinių estetinius jausmus ir nuovoką, gebėjimą pastebėti ir išgyventi grožį tikrovėje ir mene;

• ugdyti norą ir gebėjimą išreikšti save kūryba;

• padėti moksleiviams suprasti vizualiąją kultūrą, ugdyti gebėjimą vaizdų kalba reikšti asmeninę patirtį;

• skatinti vaikus drąsiai ir laisvai vaizduoti savo įspūdžius, išgyvenimus įvairiomis vaizdavimo priemonėmis pasitelkiant įvairias tapybos medžiagas ir technikas;

• tobulinti akies, rankos, mąstymo procesų koordinaciją vaizdinėje raiškoje, puoselėti sensorinį ir emocinį jautrumą, kūrybinį aktyvumą, ugdyti gebėjimą tirti, ieškoti originalių sprendimų;

• žadinti vaizduotę, skatinti iniciatyvą, išradingumą, kūrybingumą;

• ugdyti žmogų, gebantį pagrįsti savo nuomonę ir estetines nuostatas, teigti savo autentiškumą bei būti tolerantiškam kito individualybės raiškai;

Tapybos pamokose, remiamasi nuostata, kad meninė kūryba – kiekvieno žmogaus natūralus poreikis, skatinantis asmens kūrybinių galių sklaidą. Mokyklose siekiama ugdyti ne menininką profesionalą, o plataus akiračio, įvairiapusiškai išsilavinusį žmogų, gebantį save realizuoti kultūrinėje veikloje, iniciatyvų visuomenės narį.

Visokeriopai puoselėjama vizualinė vaikų kultūra, ugdomas estetinis asmens raiškingumas, bendroji estetinė kultūra, leidžianti orientuotis prieštaringoje šiuolaikinio meno pasaulio reiškinių įvairovėje, rinktis meno kūrinius remiantis išlavintu, autentišku, atviru įvairovei, atspariu konformizmui skoniu.

Tapybos pamokoje mokiniai, kaip niekur kitur, turėtų patirti daug džiaugsmo.

4.1. Tapybos reikšmė moksleiviams dailės pamokoje

Tapyba mokykloje glaudžiai susijusi su kitais dalykais: istorija, literatūra, muzika, religija, kalbomis bei gamtos mokslais.

Išskiriamos trys pagrindinės tapybos sritys, kurių pagalba siekiama išugdyti moksleivių dvasinį pasaulį, požiūrį į gyvenimą, intelektą, meninį ir estetinį skonį, reikalingą įvairiose gyvenimo srityse:

1. Plastinė vizualinė ir estetinė patirtis:

• lavina pastabumą, gebėjimą matyti pasaulį, jo vizualumą;

• puoselėja meninę regą;

• skatina kaupti estetinius įspūdžius;

• ugdo gebėjimą pastebėti ir suvokti vizualiąją komunikaciją bei ją kurti;

• moko sutelkti dėmesį.

2. Raiška:

• skatina moksleivius atskleisti meninius gabumus;

• moko kurti įvairiomis tapybos technikomis, naudojant įvairias medžiagas;

• lavina vaizduotę, meninė įžvalgą, intuiciją;

• ugdo vaikų kūrybiškumą.

3. Meno pasaulio pažinimas. Teorinės bei istorinės žinios:

• supažindina su kūrybinių priemonių bei metodų rūšimis, šakomis bei jų sąveika;

• pateikiamos svarbiausios meno istorijos žinios siekiant supažindinti su tapybos raida, stilių bei technikų įvairove;

• ugdo gebėjimą pažinti, vertinti ir aptarti tapybos kūrinius;

• puoselėja meninės kūrybos reikšmę žmogaus gyvenime, ugdo meninės kultūros poreikį;

• padeda moksleiviui ugdyti estetines nuostatas, estetinį skonį.

Šių trijų tapybos dalyko sričių ribos labai sąlygiškos. Ugdymo procese sritys negali būti griežtai atskirtos viena nuo kitos – jos viena kitą papildo.

Siekiant nuolatinio visų veiklos sričių sąlyčio, jų proporcijos, turėtų būti pasirenkamos pirmiausia atsižvelgiant į moksleivių amžių, gabumus, poreikius.

4.2. Tapybos pradmenys pradinėje – vidurinėje mokykloje

Kiekviena mokykla turi galimybę pasirinkti tapybos pamokų skaičių vieneriems mokslo metams dailės pamokoje, taip pat ugdymo turinį, metodus, raiškos būdus, technikas ir tapymo priemones, atsižvelgiant į mokyklos galimybes, tradicijas, mokytojų pasirengimą, bei moksleivių individualius poreikius ir gebėjimus.

Mano nuomone, mokytojas moksleiviams turėtų perteikti tas žinias, kurias pats geriausiai išmano ( pvz.: kolorito, spalvų meno, tvirto, patikimo piešimo, kompozicinės pusiausvyros ir t.t. ).

Tapybos pamoka pirmiausiai turi būti įdomi.

4.2.1. Pradinė mokykla

Pradinukų vaizdinis mąstymas užima tarpinę pakopą tarp egocentrinės ir analitinės. Jie mato pasaulį esant tokį, koks šis jiems atrodo šią akimirką. Tapo spontaniškai, nepaiso kitų nuomonės ir nėra veikiami įvairių įtakų, retai lygina ar vertina darbus.

Vaikai vaizduoja savo artimiausią aplinką, asmeninius išgyvenimus, svajones, sprendžia gyvenimo keliamas problemas.

Pirmiausiai plėtojama bei turtinama vaikų savaiminga ( spontaniška ) kūryba – raiška, ugdoma estetinė nuovoka, dedami pagrindai vaikų “gyvenimui mene”, gebėjimui jį pažinti ir vertinti. Remiantis spontaniška vaikų kūryba, intuityviu pasaulio ir meno kūrinių grožio suvokimu ir išgyvenimu, siekiama padėti žaidimų, tyrimų forma susipažinti su spalvine raiška. Spalvos, kaip dailės išraiškos priemonės, naudojimo pagrindai.

Tapybos pamokos turi aiškiai apibrėžtus tikslus, uždavinius. Per trumpą laiką tenka aprėpti daug įvairių pragmatiškų uždavinių, iškylančių šiame mokymosi tarpsnyje. Pamokose turi vyrauti meninės kūrybos dvasia: menas mūsų aplinkoje; menas kaip žaidimas; šventės, papročiai. Šiame amžiaus tarpsnyje pateikiamos nesudėtingos užduotys.

Tikslai:

• darbo įgūdžių formavimas;

• pažintis su plastinėmis raiškos priemonėmis;

• individuali, spontaniška raiška.


Programos:

• tapybos plastinės ir techninės raiškos priemonės, jų panaudojimo

galimybės;

• spalvotyra: spalvų savybės, rūšys, tarpusavio sąveika, spalvinis ratas;

• šviesa, šešėlis;

• formos modeliavimo spalva pradmenys;

• kontrastas, niuansas;

• spalvinė perspektyva.

Pamokų temų pavyzdžiai (šias temas aš pateikiau moksleiviams praktikos metu Marijampolės Dailės mokykloje) :

1. Pamoka

Pamokos tema: Vabalas ant lapo

Pamokos tikslas: spalvų maišymas, ieškojimas pustonių ir atspalvių, suradimas.

Darbui reikalingos priemonės, medžiagos: spalvoti pieštukai, vaškinės kreidelės, trintukai, teptukai, paletė, guašas ir t.t.

Žr. į priedus 1, 2, 3, 4 pav.

2. Pamoka

Pamokos tema: tapybinė kompozicija “Fantastinė žuvis ”.

Pamokos tikslai:

• ugdyti ir skatinti vaiko kūrybiškumą, fantaziją;

• spalviniai deriniai, koloritas, potepio reikšmė nuotaikai.

Darbui reikalingos priemonės, medžiagos: spalvoti pieštukai, pastelė, vaškinės kreidelės, flomasteriai, akvarelė arba guašas, teptukai, paletė ir t.t.

Žr. į priedus 5, 6, 7 pav.

3. Pamoka

Pamokos tema: greitas, ekspresyvus darbas –“ Jūros dugnas“.

Pamokos tikslai:

• supažindinti moksleivius su įvairiais dažų dengimo būdais:

• varvinimu;

• liejimu.

Darbui reikalingos priemonės ir medžiagos: akvarelė, guašas, teptukai, dantų šepetukai, mentelė, paletė, šukos, pučiamieji flomasteriai, siūlai, trintukai ir t.t.

Žr. į priedus 8, 9 pav.

4.2.2. V-VI klasės ( vidurinė mokykla )

Po pradinių klasių atėję į penktą klasę vaikai tikisi ne tik teigiamų savo meninių gabumų, įgūdžių vertinimo, pripažinimo, bet ir nori būti dėmesingi, kūrybingi, išradingi.

Mokytojams iškyla uždavinys pateisinti mokinių lūkesčius. Ne tik sudominti moksleivius tapybos pamokomis, bet ir paversti jas kūrybingumo “šventėmis”. Formuoti naujus tapybos mokymosi motyvus, atskleisti jos turiningumą, reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje, istorijos raidoje. Tapybos svarbą asmeniniam tobulėjimui.

Ugdymas turi būti orientuotas į mokinį – siekiama ne pristatyti tapybos turtus, o praturtinti moksleivį.

Tapyba mokykloje turėtų būti atskleista ne profesinio rengimo metodais, pagrįsta ne akademine žiūra, o perteikta “vaikystės spalvomis”.

Dailės pamokose daugiau laiko skiriama tapybai. Mokytojas turi taip suplanuoti mokymo procesą, kad tapyba dailės pamokoje kasmet atsiskleistų vis nauju aspektu, o moksleivių domėjimasis ja ne sumažėtų, bet įgaudamas naujų impulsų augtų.

Sistemingiau, giliau supažindinama su tapybos technikomis ir jų atlikimo būdais. Moksleiviai mokomi įsižiūrėti, matyti pasaulį, stebėti meno kūrinius ir panaudoti regimuosius įspūdžius savo kūryboje.

Šio amžiaus vaikai daugiau gretina, lygina ir greičiau pastebi neatitikimą tarp suaugusiųjų vaizdinės kūrybos ir savo darbų. Ima kelti sau tokius reikalavimus, kurių patys nesugeba patenkinti.

Šis laikotarpis ir lemia tolesnį paauglio bei suaugusiojo santykį su tapyba ir apskritai menu.

Vaikai yra labai imlūs aplinkinio pasaulio įspūdžiams ir naujai informacijai. Todėl tapybos mokytojas, dailės pamokoje, turėtų išnaudoti nepaprastas ir niekada daugiau nebepasikartojančias 10-12 metų vaikų pasaulio pažinimo ir išgyvenimo galimybes.

Kiekviena nauja tapybos pamoka praturtina vaiką bent vienu nauju potyriu, atradimu, atskleidžia tapybos paslaptis.

Vizualinė, estetinė, teorinė patirtis nuolat siejama su praktinėmis ir kūrybinėmis užduotimis.

Daugiau dėmesio skiriama mokinių vaizduotei, kūrybinėms interpretacijoms, natūros stilizavimui ir emociniam spalvos poveikiui bei kūrinių meniškumo sampratai.

Kūrybinės užduotys konkretesnės. Statomi nesudėtingi pastatymai su spalvotomis draperijomis, nesudėtingais daiktais.

Tikslai:

• spalvų, linijų formų žaismas;

• išsamesnė pažintis su raiškos priemonėmis, medžiagomis, technikomis;

• intuityvus nuotaikos, vaizdo perteikimas;

• supažindinti moksleivius su įvairiomis medžiagomis bei jų savybėmis, skirtingomis darbo priemonėmis,bei technikomis;

• mokyti remtis ne tik įspūdžiu, bet ir savo žiniomis apie tapybą.


Programos:

• formos modeliavimo spalva įgūdžių gilinimas;

• koloritas;

• spalvinis santykis;

• spalvinė nuotaika;

• medžiagiškumas;

• erdvė;

• skirtingi objekto vaizdavimo būdai.

Pamokų temų pavyzdžiai:

1. Pamoka

Pamokos tema: nesudėtingas pastatymas su spalvotomis draperijomis ir nesudėtingu žaislu

Pamokos tikslas: suteikti pirmines elementariąsias žinias tapant natiurmortą.

Darbui reikalingos priemonės ir medžiagos: guašas, teptukai, mentelės, paletės, pieštukas, trintukas, vanduo ir t.t.

Žr. į priedus 10, 11, 12 pav.

2. Pamoka

Pamokos tema: natiurmortas su puodyne. Atlikta pirštais.

Pamokos tikslai:

• puoselėti spontanišką vaikų kūrybą;

• sudaryti sąlygas moksleivių saviraiškai;

• eksperimentuoti. Tapyba gali būti atlikta ant pačių netikėčiausių paviršių – pradedant popieriaus lapu ir baigiant žmogaus kūnu;

Darbui reikalingos priemonės ir medžiagos: popieriaus lapai, guašas, vanduo, skudurėliai, paletės, rankų kremas ir žinoma vaikų pirštai.

Žr. į priedus 13, 14, 15, 16 pav.

3. Pamoka

Pamokos tema: natiurmortas su obuoliu ir vaza.

Pamokos tikslai:

• formuoti pradinius darbo su įvairių storių teptukais įgūdžius;

• savaip interpretuoti duotą pastatymą;

• potepio formavimas.

Darbui reikalingos priemonės ir medžiagos: guašas, tempera, įvairių storių teptukai, mentelė, paletė ir t.t.

Žr. į priedus 17, 18, 19 pav.

4.2.3. VII-VIII klasės ( vidurinė mokykla )

Tai paauglystės laikotarpis. Ypač sustiprėja savistaba ir savikritika. Dėl šių priežasčių dailės pamokose turi kisti tapybos užduočių pobūdis ir metodai.

Daug dėmesio skiriama tapybos istorijai. Moksleiviai išsamiai supažindinami su pagrindinėmis tapybos technikomis.Komentuojami žymiausi įvairių stilių menininkų kūriniai, kurių meninis vaizdas grindžiamas spalva, jų tonų niuansais, potepiais, šešėliavimu, faktūra, iliuzine erdve, oro ir šviesos įspūdžiu.

Taip pat daugiau dėmesio skiriama moksleivių kūrybinėms interpretacijoms, eksperimentavimui, tyrinėjimui, žaidimams įvairiomis technikomis nesiekiant sukurti vertingą darbą, emociniam spalvos poveikiui.

Dalis individualių užduočių keičiamos grupinėmis – drauge dirbdami, paaugliai skatina vieni kitų entuziazmą ir kūrybingumą. Tapyba tampa bendravimo, savęs ir kito pažinimo priemone.

Paaugliams svarbus ne tik pats kūrimo procesas, bet ir jų darbų paskirtis ( tikslas ).

Tapyba dailės pamokoje skatina moksleivių norą dalyvauti kuriant aplinką ir daigtus, poreikį praturtinti pasaulį, aplinką savo kūrybos darbais. Padeda suvokti estetinius daiktų vertinimo kriterijus.

Tikslai:

• realaus vaizdo perteikimas, interpretavimas;

• pažintis su plastinės raiškos pagrindais;

• kūrybiškumo ir fantazijos skatinimas.

Programos:

• formos, potepio ir erdvės traktavimo įvairovė;

• stilius;

• individualus kolorito traktavimas;

• akcentavimas;

• dažų dengimo būdai;

• portreto tapymas;

• figūros tapymo pradmenys.

Pamokų temų pavyzdžiai:

1. Pamoka – Ugdomasis renginys

Pamokos tema: rankų teatras

Pamokos tikslai:

• pajusti spalvos reikšmę tapyboje;

• patirti kūrybinę laisvę ir kūrybinį džiaugsmą, kai nevaržo nei temos sudėtingumas, nei darbo priemonių trūkumas;

• pajusti pačią tapybą kaip procesą- tapymo malonumą;

• pajusti kolektyvinio darbo džiaugsmą.

Darbui reikalingos priemonės ir medžiagos: Akvarelė, guašas, tempera, paletė, teptukai, mentelės, pagaliukai, rankų kramas ir t.t.

Žr. į priedus 20- 30 pav.

4.2.4. IX-X klasės ( vidurinė mokykla )

Šio amžiaus tarpsnio moksleiviai tarsi gerai pažįstą save, savo gabumus, polinkius, žiną savo ateitį.

Pasiekę naują psichologinės brandos pakopą, vėl jaučia poreikį išsakyti save, “dar kartą” išbandyti, išreikšti savo požiūrį, savas mintis apie supantį pasaulį, žmones, visuomenę ir t.t.

Padidėja domėjimasis ir meninės kūrybos problemomis, mąsto apie meno tikslingumą, paskirtį, poveikį, domisi praeities menininkų kūryba siekiant pasimokyti, pasisemti kūrybinės patirties.

Todėl dailės pamokose tęsiama pažintis su tapybos istorine raida, mokoma analizuoti meno kūrinius. Analizuojamos garsių tapytojų biografijos. Šiose klasėse daugiau laiko skiriama teorijai, nei praktinėms užduotims.

Nuosekliai apžvelgiami esminiai tapybos raidos bruožai.

Šioje prieštaringoje situacijoje mokytojas siekia pasitelkti svarbiausią šiam laikotarpiui tapybos dailės pamokoje mokymosi motyvą – meninės kūrybos motyvą. Mokiniams atskleidžiama tapybos kūrybos prasmė, parodoma, kad tokia kūryba – būtina žmogiško autentiškumo, gyvybingumo, gyvenimo džiaugsmo sąlyga ar, kad meninėje kūrybinėje veikloje vienokia ar kitokia forma sėkmingai gali reikštis kiekvienas žmogus.

Mokytojas, aptardamas moksleivių kūrybą, pabrėžia, kad brangina kiekvieno individualumą, originalumą, kad meninėje kūryboje kiekvieno asmens raiška yra vertinga. Pabrėžiama, kad savo kūrinį objektyviausiai gali vertinti pats autorius.

Visą šį tapybos mokymosi laikotarpį gvildenamos nuolatos žmogui rūpimos dvasinės prigimties, būties problemos. Padedama susikurti vientisą ir autentišką pasaulio vaizdą, suvokti praeities ir dabarties ryšį.

Aptardamas dailės pamokoje tapybos raidą, mokytojas, mano nuomone, turi atkreipti dėmesį į tai, kad jos neįmanoma išmokti. Tapybos kūriniai tarsi kinta kartu su mumis, su mūsų gebėjimu juos suvokti, perprasti, vertinti ir gebėjimu praturtinti save meno šedevrų teikiama galia.

Tikslai:

• skatinti intuityvų supančio pasaulio visuminį suvokimą;

• formuoti visuminį tapybos specifikos suvokimą;

• derinti teorinį pažinimą ir raišką;

• derinti žinias, įgūdžius ir kūrybiškumą;

• ugdyti kultūros vertybių išsaugojimo, puoselėjimo bei plėtojimo poreikį.

Programos:

• natiurmortas;

• portreto tapymo pradmenys;

• plastinė interpretacija;

• meniškumas;

• tikslingas plastinių ir techninių raiškos priemonių panaudojimas tapybinės idėjos Įgyvendinimui

• tapybos kūrinių analizavimas.

Pamokų temų pavyzdžiai:

1. Pamoka

Pamokos tema: natiurmortas su puodynėmis.

Pamokos tikslai:

• spalvinių dėmių dermė;

• kūrybiškumas ir originalumas.

Darbui reikalingos priemonės: guašas, tempera, volelis, mentelė, paletė, teptukai ir t.t.

Žr. į priedus 31, 32, 33 pav.

2. Pamoka

Pamokos tema: natiurmortas – šuniukas prie termoso.

Pamokos

sprendimas;

• formos modeliavimas spalva, faktūrų naudojimas.

Darbui reikalingos priemonės: guašas, tempera, pieštukas, įvairių storių teptukai, mentelė, paletė ir t.t.

Žr. į priedus 34, 35, 36 pav.

Tapyba dailės pamokoje moksleiviams reikšminga tuo, kad ugdo spalvinį jautrumą, atveria savitą ir turtingą spalvinį pasaulį, žadina vaizduotę, lavina išradingumą, kūrybingumą, skatina asmenybės individualumo atsiskleidimą bei estetinį skonį.

Tapyba nuo kitų dailės šakų skiriasi tuo, kad viskas joje grindžiama spalva. Tapyboje tonai ir spalvos – tartum garsai muzikoje. Spalvų dėka mes galime išreikšti save. Ji gali rodyti žmogaus luomą, profesiją, skonį bei kelti įvairias asociacijas. Anot Gėtės: „Tik nedaugelio žmonių neveikia spalvos, kurios egzistuoja visoje matomoje gamtoje. Tos natūralios gamtos spalvos pačios kaip tokios yra malonios akiai“.

Atlikus praktiką Marijampolės Dailės mokykloje, susidariau nuomonę, kad mokyklinio amžiaus vaikams geriausios tapymo priemonės yra pastelė, guašas ir akvarelė. Tai reikmenys, su kuriais galima dirbti laisvai ir spontaniškai, nelaukiant, kol paveikslas nudžius. Toks darbas moksleiviams suteikia daug malonumo. Minėtos reikmenys moksleiviams yra priimtinos kainos bei patogumo jas nešiojantis, atžvilgiu.

Parktikos metu pastebėjau, kad Dailės mokykloje tapybos užduotys yra pateikiamos tradiciniu būdu, tai yra, tapoma guašu, vandeniniais dažais ant vatmano lapų, kartais – ant plokščių, tradiciniais darbo įrankiais. Mano nuomone, tai gana nuobodu, todėl kartais reikėtų įdomesnių ir originalesnių užduočių pamokos metu. Todėl, praktikos metu, aš stengiausi ugdyti moksleivių spalvinį jautrumą, įvairių technikų pradmenų, formos modeliavimą ir t.t. Tačiau ne mažiau man rūpėjo moksleivių fantazijos ugdymas ir parodyti, kad tapyba gali būti atlikta įvairiausiomis priemonėmis,

ant įvairiausių pagrindų. Kaip jau darbe buvau minėjusi anksčiau, kaip pavyzdį moksleiviams pateikiau užduotis:

„Natiurmortas su puodyne“. Darbas buvo atliktas ant vatmano lapų, tačiau vietoje teptukų, mentelių pasiūliau vaikams tapyti pirštais (žr. į priedus 13, 14, 15, 16 pav.).

„Rankų teatras“. Buvo pabandyta savo rankas paversti unikaliais meno kūriniais. Moksleiviai įvairiomis spalvomis dailino savo rankų odą (žr. į priedus 20 – 30 pav.).

Taigi, mano nuomone, tapyba – neatskiriama dailės pamokos dalis, kuri ugdo spalvinį jautrumą, kūrybiškumą, fantaziją bei estetinį skonį.


IŠVADOS

• Tapyba nuo kitų dailės šakų skiriasi tuo, kad viskas joje grindžiama spalva, kuri atlieka vaizduojamąją, ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas.

• Tapybos technika – tai vaizdo kūrimo būdai, kurie skiriasi vartojamomis medžiagomis ir tapymo pobūdžiu. Tapymo technikos skirstomos:

1) tapymo būdai pagal dažus – akrilas, akvarelė, aliejinė tapyba, enkaustika, guašas, klijų tapyba, pastelė, stereochromija, tempera, tušo tapyba.

2) tapymo būdai pagal pagrindą, ant kurio tapoma – mozaika, vitražas, monumentinė tapyba, stiklo tapyba, freska.

• Parktikos metu pastebėjau, kad dažniausiai taikomos tapymo priemonės dailės pamokoje yra: akvarelė, guašas, akrilas, pastelės, tam tikrais atvejais naudojami aliejiniai dažai. Minėtos reikmenys moksleiviams yra priimtinos kainos bei patogumo jas nešiojantis atžvilgiu.

• Tapybos pagalba siekiama išugdyti moksleivių dvasinį pasaulį, požiūrį į gyvenimą, intelektą, meninį ir estetinį skonį, reikalingą įvairiose gyvenimo srityse.

• Tapybos pamokos turi aiškiai apibrėžtus tikslus ir uždavinius. Sudarant mokymo programas pradinėje – vidurinėje mokykloje atsižvelgiama į moksleivių amžių. Darbe pateiktos pamokų temos moksleiviams atliktos praktikos metu Marijampolės Dailės mokykloje.

• Tapyba dailės pamokoje moksleiviams reikšminga tuo, kad ugdo spalvinį jautrumą, atveria savitą ir turtingą spalvinį pasaulį, žadina vaizduotę, lavina išradingumą, kūrybingumą, skatina asmenybės individualumo atsiskleidimą.

• Mano nuomone, tapyba – neatskiriama dailės pamokos dalis, kuri ugdo spalvinį jautrumą, kūrybiškumą, fantaziją bei estetinį skonį.

LITERATŪRA

1. Aleksa O., Kunčinas.J., Veršulienė L. Universalus meno žodynas. –Vilnius, 1998

2. Bagdonas H. Spalvų savybės ir poveikis. – Vilnius, 1980

3. Bagnallas B. Kaip piešti ir tapyti. – Vilnius, 1997

4. Čiurlionytė A. Meno istorija 11 – 12. – Vilnius, 2001

5. Heslewood J. Vakarų Europos tapybos istorija. – Vilnius: Agora, 1995

6. Imbrasaitė S. Meno istorija. – Kaunas: Šviesa, 2002

7. Janulis V. Spalvų teorija. Akvarelės liejimo technika ir priemonės. – Vilnius, 1995

8. Kalpokas P. Tapybos technikos vadovėlis. – Vilnius, 1930

9. Karatajus V. Tapybos technika. – Vilnius, 1967

10. Kuntler T. R. Erdvė, forma, spalva. – Vilnius, 1997

11. Stauskaitė J. Meno pažinimas: mokytojas – mokinys. – Vilnius, 2002

12. Dailės žodynas. Kultūros ir meno institutas.VDA. – Vilnius, 1999

13. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos. I – X klasės. Vilnius, 1997

14. Bendrojo lavinimo mokyklos Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Meno ir kūno kultūra. XI -–XII klasės projektas. Vilnius, 1999

15. Mažoji dailės enciklopedija. Piešimas ir tapyba. – Vilnius: Gamta , 2001

16. www.banga.lt

17. www.delfi.lt

Rašykite komentarą

-->