Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Juozas Aputis “Šviečiančios vilko akys”

Autorius: Martynas

Per tas kelias dienas, praleistas prie jūros, pajuto, kaip gera vienam, kai iš tikrųjų esi nc vienas, o minioje, tarp daugybės žmonių, tarp daugybės – ir kaip niekur kitur nė su vienu nesusijęs. Toks įspūdis, kad tiktai čia žmonės esti toliausia vienas nuo kito, jų nei artina, nei skiria bendras darbas, reikalai, dažnai verčiantys daryti ne tai, ką norėtum. Vienintelis, didžiausias rūpestis brendant į vandenį ir paskiau plaukiant tolyn – žvilgtelti į drabužį, paliktą ant smėlio ar suoliuko, – tik toks rūpestis, visa kita – nesvarbu, tegu vaikščioja žmonės pirmyn ir atgal, tegu juokingai šokčioja prieš baltas bangas, tegu džiaugiasi ar baiminasi, kad neatsigautų per kaitrą aprimęs radikulitas.

Vienintelis rūpestis! Kad būtų šitaip!.. Paskendęs savo mintyse, matydavo paskirus žmones, kai kuriuos įsidėmėdavo, jeigu jo keliuose jie pasitaikydavo ne vieną kartą, net imdavo juos sekti. Juokingai, gailiai vienakojis žmogus, palikęs į suoliuką atremtus ramentus, šuoliavo prie vandens, sunkiai iš smėlio traukdamas sveikąją ištreniruotą koją, ir tik vandeny pasijuto kaip žuvis: krito ant pilvo, krykšdamas šalia pūškavo gal dešimties metų berniukas, vis nuplaukdamas į šoną, ne – tėvas, taškydamas vandenį viena koja, imdavo greitai daryti ratą – tiesiai plaukti būdavo nelengva. Žvilgtelėjęs į šone likusį vaiką, lyg laivą į jo pusę pasukdavo kūną, tačiau po kurio laiko vėl imdavo tolti.

Trečia diena matė jauną gražią moterį, kuri, gal vienintelė čia tokia graži ir vieniša, savo grožio niekam nedemonstravo, nieko nepastebėjo, niekas jai buvo nesvarbu; išsirengusi ėjo pajūriu, dailiame krepšelyje nešdamasi drabužius, ir jis ne sykį pagalvojo, lydėdamas ją akimis, kaip traukia žmogų nekasdieniškas grožis ir nekasdieniškos būsenos. Imdavo vaizduotis, kaip randa progą su ta moterim susipažinti, kaip ją užkalbina, ne, ji, visai nelinkusi leistis į kokias tuščias kalbas, pasako kelis abejingus žodžius, pasako atsainiai, bet jaukiai, ir nueina, tačiau jis neatlyžta, kitą dieną ją vėl užkalbina, jis mato juodu abu einant pajūriu, jis naiviai pasitiki savim, jam rodos, kad moteris turi atsiverti, atskleisti savo paslaptį, ne sykį patyrė, kad šitaip su juo atsitinka, kad žmonės greitai ima pasakoti jam savo gyvenimą. Nuo tokio svetimų žmonių atsivėrimo būdavo ir gera, ir nesmagu. Gera, nes manydavo turįs kažką, kas žmones artina, turįs kokią sielos paslaptį, o liūdna todėl, kad suprasdavo, jog žmogus, atsivėręs kitam, menkai pažįstamam, yra silpnas, sugniužęs ir atsiveria irgi tokiam pat griuvenai, nekeliančiai jokio pavojaus. Žmogus, kuris iš pirmo žvilgsnio kitam žmogui nesukelia baimės, nerimo, yra silpnas žmogus.

Iš kur jis tai ištraukė?

Vis pagalvodavo apie tą vienišą moterį, iš kambario į pajūrį kartais išeidavo vien tik dėl jos, žiūrėdavo iš tolo, kol šovė blaivi mintis: būtų bjauru, jeigu tai įvyktų! Negalima moters išmušti iš jos originalios, jai privalios būsenos, negalima stumti į banalybę ir pačiam artėti prie jos, banalybių ir taip užtenka. (Banaliausia, kad jis tuojau pat pagalvojo, jog tą moterį iš jos privaliosios būsenos bemat išmuš kas nors kitas…) Pagaliau-visą laiką taip juk nebus: ateis diena, kai nei jis, nei niekas kitas tos moters nepastebės, o jei ir pastebės, tai žiūrės kaip į kiekvieną eilinį, nusibodusį žmogų, iš kurio nieko nebegalima tikėtis, tiktai kalbų apie vandens temperatūrą arba sinoptikų pranešimus, vaikų ir senelių ligas, sąnarių uždegimus, purvo vonias, kurių taip sunku gauti sezono metu, beveik neįmanoma be butelio konjako ar pinigo.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6

Rašykite komentarą

-->