Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Suvalkijos tradicijų įpročiai bei padavimai

Autorius: Ignas

Tradicijos ir papročiai

Būdingi valgiai pusryčiams: mėsa, rauginti kopūstai arba barščių sriuba. Pietums: pašildomi tie patys patiekalai kaip ir pusryčiams. Vakarienei baltinta kukulaičių sriuba, bulvės su rūgštu pienu ir t.t

Rūbai

Tradiciniai rūbai: durtos sermėgos su klostėmis nugaroje žemiau liemens, plačiais kraštais veltinės skrybėles. Moterims: sijonai su plačiais ir vertikaliais dryžių deriniais, išilginiais klijų raštais puoštos prijuostės.

Suvalkietė mergina XIX a. pab.- XX a pr.

Dainos

Suvalkiečiai, pasiturintys, praktiški žmonės daug prisidėjo kuriant visą tautą vienijančią bendrinę kalbą ir dar daugiau – atsikovojant Lietuvos nepriklausomybę. Juk iš šio krašto kilę žymieji visuomenės veikėjai V Kudirka ir J Basanavičius! Dėl sparčios pažangos Suvalkija greitai tolo balanos gadynės tradicijų, bet gaivioji dainų dvasia buvo gyva dar ilgai, iki pat XX a. vidurio.

Dauguma suvalkiečių dainų yra daugiabalsės, tik jų melodijose žymu ir iš vienbalsių dainų priklydusi laisvumo. Vienas jų artimos dzūkų, kitos – žemaičių dainoms, mat su šiomis etnografinėmis sritimis bendrauta sausumos ir vandens keliais. Gražiai tuos ryšius yra aprašęs poetas Albinas Bernotas. Jis atkreipia dėmesį į XIV – XVIII a. Suvalkijoje gausias miško verslo įmones – būdas, kur suplaukdavo po kelis šimtus dalbininkų iš įvairių Lietuvos vietų ir kurie ilgainiui tapdavo šių vietų žemdirbiais. Iš mažosios Lietuvos į šį kraštą atsikeldavo lietuvininkai ar net prūsų kraujo turintys žmonės. Pati daina tarsi sparnuota perskrisdavo ir per Nemuną, o vaizdas primindavo toli esančias “jūras maružes, geltonus laivužius”.
Rugių kūlimas Suvalkijoje

Pirmiausia rugius arba žieminius kviečius grendyme paklodavo, o po to spragilais kuldavo – tai buvo pirma eilė. Tada pėdus apversdavo ant kito šono ir vėl kuldavo – tai antra eilė. Po to pėdus iš ryšių paleisdavo, šiaudus išsklaidydavo po visą grendymą lygiai/ stengdamiesi išversti pėdo vidurį į viršų. Ir vėl spragilais apkuldavo – tai trečia eilė. 0 tada pėdus apversdavo ant kito šono ir vėl kuldavo – tai ketvirtoji eilė.

Po tokio kūlimo stambesniuosius šiaudus suimdavo rankomis žemiau varpų ir pakratydavo: smulkesnieji šiaudai išbirdavo, o likusius stambesniuosius surišdavo į kūlį. Tada nubirusius smulkiuosius šiaudus dar kartą spragilais pakuldavo – tai bus penktoji eilė. Tuos apkultus smulkesnius šiaudus apversdavo į kitą pusę ir vėl kuldavo – tai šeštoji eilė.

Šiaudų kūlius darydavo stogams dengti. 0 smulkiuosius šiaudus sukratydavo medine šake ir sudėdavo į šalinę – avims, karvėms šerti ar kraikui.

PASAKOJIMAI IR PADAVIMAI:

Liškiavos pilis
Keliaujant Nemuno krantais, kur demarkacijos linija skiria laisvąją Lietuvą nuo okupuotos, ten, aukštame Nemuno krante, stebina keleivį jau bebaigiąs griūti senas akmeninis pilies bokštas. Tai Liškiavos pilies griuvėsiai, liudytojai garsios Dainavos šalies praeities ir Lietuvos senovės galybės.

Keičiasi laikai, nyksta garsioji Dainavos šalies senovė, žūva vienas po kito istoriniai senovės paminklai. Baigiami užmiršti gražūs senų žmonių pasakojimai ir padavimai apie karingus Dainavos šalies bernelius, kurie visą amžių ginklo iš rankų nepaleido, ant arklio gulė, ant arklio kėlė, geriau laisvi mirė, bet niekam nevergavo. Maža begirdėti apie galinguosius karaliūnus ir karalius Šarūnus, apie stiprias Dainavos pilis, kurių niekas neįveikdavo, apie gražiąsias mergeles lelijėles, kurios nuolatos dainuodavo apie karan ir tolimon šalin išvykusius brolelius raitelius.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->