Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Suvalkijos kraštas

Autorius: Vilijus

Suvalkiją sudaro: Jurbarkas, Šakiai, Kaunas, Jonava, Vilkaviškis, Marijampolė, Prienai, Kėdainiai, Lazdijai.

Suvalkiečiai – tai lietuvių etnografinė grupė, gyvenanti didesnėje Užnemunės dalyje ir kalbanti vakarų aukštaičių tarne. Jų materialinė kultūra turi daug bendrumų su Mažąja Lietuva. Suvalkiečių skirtumas nuo kaimyninių aukštaičių rajonų, taip pat kalbančių vakarų aukštaičių tarme, lėmė tai, kad Užnemunė 1795-1807 m. buvo Prūsijos, vėliau Varšuvos kunigaikštystės, o nuo 1815 m. – Rusijos imperijai tekusios ir turėjusios autonomiją Lenkijos karalystės sudėtyje. Ten buvo kitokios socialinės, politinės ir ekonominės sąlygos. Užnemunė 1867-1915 m. įėjo į Suvalkų gubernijos sudėtį, dėl to ji dažniausiai vadinama Suvalkija. Kartais vadinama Užnemune, rečiau – jotvingių genties vardu – Sūduva. Mūsų nuomone, šie vardai ne visai tikę, nes suvalkiečių gyvenama teritorija neapima nei visos Suvalkijos, nei visos Užnemunės, ir yra kur kas didesnė už buvusią istorinę Sūduvą. Ir patys gyventojai nedaug turi bendro su senaisiais sūduviais – šie būtų giminingi šiandieniniams jotvingių palikuoniams – dzūkams. Tačiau jie buvo gerokai išnaikinti, o jų vietoje apsigyveno nauji gyventojai, daugiausia atvykę iš Aukštaitijos.

Suvalkiečių tarmės ir materialinės kultūros elementai išplitę ir dešinėje Nemuno pusėje nuo Jurbarko iki Birštono. Tačiau šiaurinė ir šiaurės rytų Suvalkijos riba reikėtų laikyti Nemuną, kuris carinės Rusijos metais ir buvo Suvalkų gubernijos riba.

Istorija

1422-ųjų rugsėjo 27 d., prieš 580 metų, Melno taikos sutartimi Sūduva galutinai atitenka Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo pasikeitė Suvalkijos statusas. 1815 m. didžiųjų valstybių sprendimu Suvalkija įjungta į Lenkijos Karalystę, iki Pirmojo pasaulinio karo išlieka autonominė Rusijos imperijos dalis. 1905 m. revoliucijos dėka Rusijoje visuomenė išsikovojo šiek tiek laisvės ir pilietinių teisių. Tuo pasinaudojo ir Suvalkų lietuviai. Po gan ilgo įstatų su valdžios organais derinimo, 1907 m. kovo mėn., įsteigiama Vienybė” – Lietuvių kultūros ir švietimo draugija (80 narių). Pirmininku išrinktas kun. J. Stankevičius. Tad šiandien švenčiame kitą suvalkiečiams garbingą 95 m. jubiliejų. Po 1920 m. pasibaigus Lenkijos ir Lietuvos ginkluotam konfliktui, išnyko įvairiatautė miesto visuomenė, nesigirdėjo nei rusų, nei lietuvių kalbų. Miestas atsidūręs II Žečpospolitos užkampyje nuskurdo ir nebeaugo. Lietuvių bendruomenė liko labai negausi, dauguma Lenkijoje studijavusių ir dirbusių lietuvių grįžo į Lietuvą. Pirmieji lietuviško gyvenimo daigai pasirodė gerokai vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus naujam žmonių kilnojimuisi. Punsko ir Seinų krašto jaunimas vyksta į Suvalkus lavintis, kaimo žmonės keliasi į miestus, ieškodami darbo. Tautinio atgimimo banga pirmiausia sukilo Punske 1950 metais. Nešdama gaivališką kultūrinės veiklos entuziazmą užliejo visą lietuvių bendruomenę, gyvenančią Lenkijoje. 1957 metais Punske įsikūrė Lietuvių visuomeninės kultūros draugija. Vėliau spontaniškai pradėjo steigtis skyriai kitose vietovėse, miestuose. 1962 m. gegužės 5 d. Suvalkuose, Emilijos ir Jurgio Goberių bute (dabar Wesoła g-vė), įvyko pirmasis vietos lietuvių susirinkimas. Tai reikšmingiausia po Antrojo pasaulinio karo data Suvalkų lietuvių istorijoje. Susirinkime dalyvavo 16 tautiečių. Centro valdybai atstovavo Algirdas Skripka. Skyriaus pirmininku išrinktas Juozas Kajackas, sekretoriumi – Vitalis Tumelis, iždininku – Jurgis Goberis, revizijos komisijos pirmininku – Stasys Vitkauskas. Organizacinio darbo daugiausia atliko Emilija Goberienė ir

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Rašykite komentarą

-->