Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Sutarčių neįvykdimo teisinės pasekmės

Autorius: Laima

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………5

1. ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINEI SUTARČIŲ TEISEI……………………………………7

2. SUTARTIES SAMPRATA, ELEMENTAI …………………………………………………………………………9

2.1. Svarbiausios sutarties funkcijos……………………………………………………………9

2.2.Praktinė reikšmė pasireiškia tuo, kad:…………………………………………………….9

2.3. Sutarčių rūšys…………………………………………………………………………………………………………..10

3. SĄŽININGUMAS IR TEISINGUMAS……………………………………………………………………………..12

3.1. Esminio sutarties pažeidimo samprata pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą…………12

4. ESMINIS SUTARTIES PAŽEIDIMAS AR ESMINIS SUTARTIES NEĮVYKDYMAS?……….14

5. ESMINIO SUTARTIES PAŽEIDIMO KRITERIJŲ APIBŪDINIMAS IR REIKŠMĖ……………18

5.1. Pažeidimo padarinių pobūdis……………………………………………………………………………………. 19

5.1. Pažeidimo padarinių pobūdis……………………………………………………………………………………. 19

5.3. Netikėjimas sutarties neįvykdymu ateityje………………………………………………………………….. 25

5.4. Nauja CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija………………………………………………… 26

6. SUTARTIES FORMA IR ŠALYS, SUTARTIES PAŽEIDIMAS………………………………………..28

7.SUTARTIES DALYKAS, TERMINAI, TEISĖS IR PAREIGOS,SUTARTIES NUTRAUKIMAS………………………………………………………………………………..34

8. SUTARČIŲ VYKDYMAS………………………………………………………………………………………………36

8.1. Sutartinės pareigos pažeidimas……………………………………………………………………………………39

8.2. Kaip žinoti, kad sutartis pažeidžiama? ………………………………………………………………………..39

8.3. Reikalavimas įvykdyti sutartį……………………………………………………………………………………..39

8.4. Neteisėtumas…………………………………………………………………………………………………………….40

8.5. Neteisėtumas, žala, priežastinis ryšys………………………………………………………………………..40

9. ĮSTATYMAI IR SUTARTIS, SUTARTIES TEISINĖ………………………………………………………..41

10. PRIEVOLIŲ ĮVYKDYMO UŽTIKRINIMAS…………………………………………………………………42

11. NUOSTOLIAI IR NETESYBOS…………………………………………………………………………………….45

12. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO NUTARTIS…………………………………………………….47

13. IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………….52

14. REKOMENDACIJOS…………………………………………………………………………………………………..53

15. LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………54


ĮVADAS

Mokėti, kaip teisingai sudaryti sutartį, kad po to nebūtų nesusipratimų ar neliktum apgautas, yra būtina ne tik teisininkui, verslininkui ar draudimo

bendrovės agentui. Sudaryti sutartį gali prireikti bet kuriam išsilavinusiam žmogui, nes beveik kiekvienas žmogus savo gyvenime tikriausiai ne kartą susiduria su sutarties sudarymu, ar dėl jos iškylančiais klausimais. Taigi, mano pasirinkta baigiamojo darbo tema “Sutarčių neivykdymo teisines pasekmės” yra labai aktuali šiandien.

Civilinės teisės raida Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį buvo neįtikėtinai sparti. Pagrindine sutarčių paskirtimi galėtu būti asmenų tarpusavio santykių reguliavimas nurodant galimo ir privalomo elgesio ribas, taip pat tam tikrų įsipareigojimų nevykdymo teisines pasekmes.

Sutartis išreiškia tą sutartį pasirašiusių šalių valią. Sutartis yra skirta tik ją pasirašiusių dalyvių elgesio reguliavimui. Ji sukuria teisės ir pareigas sutarties šalims.

Pagal turinį, žmonės paprastai sudaro pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo, nuomos, darbo, panaudos, rangos, reklamos, paskolos, remonto, materialinės atsakomybės, vežimo, pasaugos, draudimo, labdaros, pardavimo, užstato, vartotojų ir kitas sutartys.

Kiekviena sutartis, priklausanti atskiram sutarčių tipui, pasižymi tam tikrais rūšiniais ypatumais. Pavyzdžiui panaudos sutarties ypatumas – yra daikto perdavimas naudotis laikinai, neatlygtinai.

Praktikoje sutartys yra klasifikuojamos pagal paskirtį: skirtos darbo santykiams įforminti ir juos reguliuoti; skirtos komercinei ir finansinei veiklai plėtoti, tai pat sutartys skirtos vidaus ūkio reikmėms užtikrinti.

Baigiamojo darbo tikslas išnagrinėti sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes.

Uždaviniai, kuriais bus siekiama įvykdyti tikslą yra šie:

• supažindinti su sutarčių samprata ir jos vieta civilinėje teisėje;

• apžvelgti nagrinėjamos sutarties dalyką, terminus, šalis, jų teises ir pareigas;

• pateikti darbo išvadas.

Nagrinėjimo metodai: liginamasis, sisteminis, istorinis ir pan.

Darbe pasiektos šios profesinės kompetencijos:

• mokėti naudotis teisės aktais, reglamentuojančiais teisės sritį;

• mokėti naudotis informacijos šaltiniais;

• gebėti analizuoti, sisteminti ir vertinti tyrimų duomenys;

• gedėti kaupti, sisteminti ir apibendrinti informaciją.


1. ROMĖNŲ TEISĖS REIKŠMĖ ŠIUOLAIKINEI SUTARČIŲ TEISEI


Šiuolaikinė sutarčių teisė – ilgos istorinės raidos rezultatas. Ji klasikinės sutarčių teisės tobulinimo padarinys. Manoma, kad klasikinė sutarčių teisė susiformavo XVIII-XIX a. kodifikavus Prancūzijos, Vokietijos ir kitų valstybių civilinę teisę. Savo ruožtu klasikinės sutarčių teisės ištakomis pripažįstamos romėnų ir kanonų teisė.

Pagrindinis rašytinis romėnų teisės šaltinis yra imperatoriaus Justiniano iniciatyva sudarytas Corpus Juris Civilis (529-535 m.). Kalbant apie romėnų teisės nuostatas, paprastai turimas omenyje būtent šis teisynas.

Romėnų teisė sutartį laikė vienu iš prievolių atsiradimo pagrindų, o prievolių (obligatio) atsiradimo pagrindais pripažino sutartis, deliktus, kvazisutartis ir kvazideliktus. Esminiu sutarties požymiu romėnų teisė laikė šalių susitarimą. Tačiau ne kiekvienas susitarimas buvo pripažįstamas sutartimi. Tik susitarimai, kuriuos buvo galima priversti įvykdyti ieškiniu, buvo pripažįstami sutartimis. Susitarimas, kurio nebuvo galima apginti ieškiniu, vadintas „nuogu“ ir sutartimi nepripažintas.

Sutarčių teisės pradai romėnų teisėje siejami su dviem institutais – stipuliacija ir konsensualine sutartimi.

Stipuliacija buvo laikomas asmens pažadas, išreikštas tam tikra privaloma forma. Nesilaikant nustatytos formos, stipuliacija tapdavo nudum pactum . Stipuliacija dažniausiai būdavo žodinė

Sutartis (verbis), išoriškai pasireiškianti vieno asmens klausimu ir kito atsakymu į tą klausimą.

Pavyzdžiui, vienos šalies klausimas „ Ar tu pažadi tą ir tą ? “ ir kitos šalies atsakymas „Aš pažadu tą ir tą“ buvo pripažįstama stipuliacija. Stipuliacija galėjo būti įforminama ir raštu (literis).

Sutarties dalyku buvo laikoma tai, dėl ko šalys susitarė. Dalykas galėjo būti daiktai, veiksmai, paslaugos. Sutartis buvo laikoma galiojančia tik jei sutarties dalykas buvo įmanomas, neprieštaravo moralei ir tenkino kreditoriaus, o ne trečiojo asmens norus.

Sutarties pagrindu, arba motyvu (causa), laikyta priežastis, artimiausias tikslas, paskatinęs šalis sudaryti sutartį. Dauguma sutarčių buvo kauzalios, t. y. Jos privalėjo turėti pagrindą (motyvą). Tik stipuliacija buvo laikoma abstrakčia sutartimi, nes pagrindas (motyvas) nebuvo jos būtinas elementas. Sutarties pagrindas (motyvas) turėjo būti leistinas ir negalėjo prieštarauti teisei ir moralei.

Būtina sutarties galiojimo sąlyga laikytas šalių susitarimas – šalių valios sutapimas (duorum pluriumve in idem placitum consensus).

Skiriamuoju romėnų teisės požymiu laikomas jos pragmatiškumas. Juo paaiškinama, kodėl romėnai neturėjo atskiros sutarčių teisės doktrinos, pagrindžiančios bendruosius sutarčių teisės klausimus. Romėnų teisininkai visus sutarčių teisės klausimus spręsdavo daugiau praktiškai nei remdamiesi teorinėmis tiesomis. Todėl romėnų teisę sudaro normos, reguliuojančios atskiras sutarčių rūšis.

Kaip minėta, remdamiesi pragmatine romėnų teise komentatoriai ir glosatoriai sukūrė teorinį romėnų sutarčių teisės pagrindą.

2. SUTARTIES SAMPRATA, ELEMENTAI


Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 straipsnis nusako tokį apibrėžimą: „ Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ir nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.“

Esminis sutarties, kaip susitarimo, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Pagal šį kriterijų sutartį nesudėtina atriboti nuo kitų, teisinių padarinių nesukuriančių susitarimų, pavyzdžiui, nuo džentelmeniškų susitarimų nueiti į teatrą, pobūvį ar pan.

Antra vertus, sutartis yra sandoris, kuriam taikomos dvišalius ir daugiašalius sandorius reguliuojančios normos.

Civilinio kodekso 6.159 straipsnis numato, kad „sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų numatytais atvejais – ir sutarties forma.“ Sutartys atlieka tam tikras funkcijas, t.y. funkcijų visuma sudaro sistemą.

2.1. Svarbiausios sutarties funkcijos yra:

1. Sutarties iniciatyvos funkcija

2. Sutarties koordinacijos funkcija

3. Sutarties gynimo funkcija

Šalys sudarydamos sutartį turi suderinti sutarties sąlygas nustatančias šalių pasirašiusiųjų sutartį teises ir pareigas.

Šalys, kurios suderina sutarties sąlygas, yra saistomos tų teisių ir pareigų, kurios yra numatytos

įstatyme, nes sutarties sąlygos negali prieštarauti teisės normoms.

Sutarčių teisė iš dalies yra savarankiškas civilinės teisės institutas, turintis savo bendrąsias nuostatas, kurios yra taikomos visoms sutartims atsižvelgiant į sutarčių prigimtį (CK 6.155 str. 1d.) ir atskiras sutarčių rūšis.

Sisteminė sutarčių teisės analizė turi svarbią teorinę ir praktinę reikšmę.

2.2.Praktinė reikšmė pasireiškia tuo, kad:

1) Bet kuriam teisiniam santykiui arba ginčui taikytinos tiek bendrosios, tiek ir specialiosios normos. Jos visada yra taikomos drauge: bendrąsias konkretizuoja specialiosios. Specialiosios normos atspindi reguliuojamų santykių specifiką.

2) Tam, kad galima būtų tiksliai nustatyti, kokia konkrečias normas taikyti teisiniam santykiui, reikia jį teisiškai kvalifikuoti. Dažnai vienas teisinis santykis turi kelis sutarčių požymius.

3) Civilinių, teisinių sutarčių sistema nuolat plėtojasi; atsiranda naujų sutarčių. Daugeliu atveju jos neprieštarauja įstatymams, reikia spręsti klausimą, kokiomis teisės normomis jas reglamentuoti. 3

Teorinė reikšmė pasireiškia tuo, kad:

1) Sutarčių teisė yra prievolių teisės dalis, ji turi bendrus civilinės teisės ir prievolių tesės požymius.

2) Sutarčių teisės sistema turi požymių, kurie skiria ją nuo kitų civilinės teisės posistemių.

3) Sutarčių teisės sistema susideda iš daugybės elementų, kuriu kiekvienas, turėdamas bendrąsias sutarčių savybes, kartu turi savą specifiką, reikalauja ypatingo teisinio reguliavimo4.

Labai svarbu yra suvokti sutarčių teisę ir jos vietą bendroje civilinio kodekso sistemoje. Sutarčių teisė yra dalinai savarankiškas civilinės teisės institutas turintis savo bendrąsias nuostatas, kurios yra taikomos visoms sutartims, atsižvelgiant į sutarčių prigimtį ir atskiras sutarčių rūšis.

2.3. Sutarčių rūšys


Be tradicinio sutarčių skirstymo į vienašales ir dvišales; atlygintines ir neatlygintines; konsensualines ir realines; vartojimo; pagal įvykdymo trukmę sutartys skirstomos į vienkartinio įvykdymo ir tęstinio vykdymo sutartis.

Priklausomai nuo gaunamos naudos apibrėžtumo sutartys skirstomos į rizikos (jose konkrečiai nenustatytas naudos gavimas ar šalių pareigos dydis arba tai priklauso nuo tam tikro įvykio buvimo ar nebuvimo) ir ekvivalentines (jose sudarymo metu konkrečiai nurodoma gaunama nauda ir jos dydis ar šalių pareigų dydis). Paprastai nauda, kurią viena šalis ketina gauti ar gauna iš rizikos sutarties, nėra ekvivalentiška kitos šalies gautai naudai. Rizikos sutartys yra draudimo, rentos ir kt. sutartys.

Pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į sudaromas abipusių derybų būdu ir sudaromas prisijungimo būdu (CK 6.160 str. II dalis). Prisijungimo sutarčių institutas sudaro prielaidas geriau ginti vartotojų teises, silpnesnės šalies interesus.

Vartojimo sutartys yra tokios, kurių viena šalis yra vartotojas – asmuo, įsigijantis prekes ar paslaugas savo paties ar savo šeimos poreikiams tenkinti.

Viešąją , vadinama sutartis, kurios viena šalis yra viešas paslaugas teikianti įmonė: viešojo transporto, dujų, vandens, elektros ir t.t.


3. SĄŽININGUMAS IR TEISINGUMAS


Moralinis sutarties aspektas pabrėžiamas nuo pat sutarties instituto atsiradimo. Sutarties pagrindu tarp šalių atsiranda teisinis santykis, vadinamas prievole. Teisė negali būti indiferentiška šalių elgesiui sudarant ir vykdant sutartį. Nesąžiningas, amoralus šalies elgesys pažeidžia ne tik moralės principus, jis prieštarauja ir pagrindiniams teisės principams. Todėl sutarčių teisė negali toleruoti nesąžiningumo esant sutartiniams

santykiams.

Reikalavimą elgtis sąžiningai pripažįsta visų valstybių sutarčių teisė. Tačiau šio reikalavimo taikymo ribos skirtingose valstybėse nevienodos. Kontinentinės teisės sistemai priklausančiose valstybėse sutarčių teisė reikalauja elgtis sąžiningai tiek sudarant, tiek ir vykdant sutartį. Sąžiningumas yra bendro pobūdžio reikalavimas, taikomas visiems sutartiniams ir ikisutartiniams santykiams.

Bendrojoje teisėje yra kiek kitaip. Reikalavimas elgtis sąžiningai taikomas tik sutarties vykdymo, bet ne jos sudarymo stadijai. Dėl neadekvataus sąžiningumo ir teisingumo principo ribų interpretavimo kontinentinėje ir bendrojoje teisėje analogiški institutai reguliuojami skirtingai.

3.1. Esminio sutarties pažeidimo samprata pagal Letuvos Respublikos civilinį kodeksą.

Civilinis kodeksas (toliau – Kodeksas arba CK), palyginti su 1964 m. redakcijos kodeksu, praplėtė bei detalizavo civilinių santykių reglamentavimą Lietuvos Respublikoje. Esminių pokyčių neišvengė ir prievolių teisė bei vienas pagrindinių jos institutų – sutarčių teisė. Sutarčių teisės praktinė svarba šiuolaikinėje rinkos ekonomikoje neginčijama, todėl ypač aktualu, kad sutarčių teisės novelos, įtvirtintos Kodekse, būtų tinkamai suprantamos bei aiškinamos.

CK šeštosios knygos XVIII skyrius reglamentuoja sutarčių pasibaigimo pagrindus ir tvarką bei, sekdamas 1994 m. UNIDROIT instituto parengtais tarptautinių komercinių sutarčių principais [1] (toliau – Principai), į Lietuvos civilinės teisės sistemą įveda naują esminio sutarties pažeidimo sąvoką.

Pabrėžtina, jog būtent su „esminiu sutarties pažeidimu“ siejama daugelis specialių teisinių padarinių: nukentėjusi šalis gali vienašališkai ir nesikreipdama į teismą nutraukti sutartį (CK 6.217str. 1 d., CK 6.218 str.), kreiptis į teismą dėl priverstinio sutarties pakeitimo (CK 6.223 str.), pareikalauti pakeisti techniškai sudėtingą ir brangią prekę (CK 6.363 str.), neleisdama ištaisyti padarytų trūkumų (6.208 str.), ir kita. Pažymėtina, kad kontrahento gynybos būdų diferencijavimas atsižvelgiant į sutarties pažeidimo kvalifikavimą kaip esminį pažeidimą nėra išskirtinis Principų ar Kodekso bruožas. Dar 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių“ [2, 25 str.] (toliau – CISG arba „Vienos konvencija“), Europos sutarčių teisės principuose [3, p. 372] (toliau – PECL), kaip tarptautiniuose teisės aktuose, atspindinčiuose šiuolaikinę privatinės teisės globalizacijos bei unifikacijos tendenciją [4, p. 683] ir daugeliu atveju neišvengiamai reguliuojančiuose tarptautinius komercinius santykius, taip pat vartojama esminio sutarties pažeidimo sąvoka, kaip kriterijus pažeistų teisių gynybos būdui pasirinkti. Todėl nagrinėjant esminio sutarties pažeidimo sąvoką CK ir siekiant efektyviai ir tinkamai naudotis pažeistų teisių gynybos būdais, „esminio sutarties pažeidimo“ turinį būtina nagrinėti kartu su anksčiau nurodytais tarptautiniais dokumentais.

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti esminio sutarties pažeidimo sąvokos, kuri įtvirtinta CK 6.217 straipsnyje, turinį nurodant kiekvieno jos kriterijaus reikšmę bei įvardyti galimą naują kriterijų šiai sąvokai atskleisti.

Analizuojant nuostatas dėl esminio sutarties pažeidimo bei jų taikymo, taikant lyginamosios teisėtyros ir sisteminės analizės mokslinio tyrimo metodus, buvo nagrinėjami Lietuvos, užsienio valstybių ir tarptautiniai teisės aktai ir mokslinė literatūra.

4. ESMINIS SUTARTIES PAŽEIDIMAS AR ESMINIS SUTARTIES NEĮVYKDYMAS?


Palyginę CK 6.217 straipsnį su Principų 7.3.1. straipsniu bei atsižvelgdami į CK šeštosios knygos komentare išdėstytas nuostatas galime pastebėti, jog Kodekso 6.217 straipsnio 1–3 dalys yra Principų 7.3.1. straipsnio recepcija. Kodekso komentare nurodoma [5, p. 191], kad aiškinant ir taikant šią sutarčių teisės normą būtina remtis ir tarptautine Principų aiškinimo praktika.

Principų 7.3.1. straipsnio 1 dalyje teisė nutraukti sutartį siejama ne su „esminiu sutarties pažeidimu“, bet su „esminiu sutarties neįvykdymu“ (su „fundamental non-performance“, bet ne su „fundamental breach“). Toks termino pasirinkimas Principuose visiškai logiškas ir suprantamas.

Terminas „neįvykdymas“ („non-performace“) Principuose vartojamas 7 Principų skyriuje, kuris taip ir pavadintas „Neįvykdymas“ (Chapter 7 Non-performance). Šis skyrius susideda iš keturių poskyrių: „Neįvykdymas apskritai“ („Section 1 Non-Performance in General“), „Teisė reikalauti sutarties įvykdymo“ („Section 2 Right to Performance“), „Nutraukimas“ („Section 3 Termination“) ir „Nuostoliai“ („Section 4 Damages“). Principų 7.3.1. straipsnis yra pirmas trečio poskyrio straipsnis. Sąvoka „neįvykdymas“ („non-performance“) apibrėžiama 7 skyriaus 7.1.1. straipsnyje. Ji, kaip nurodo Principų doktrina [6, p. 247], apima visas galimas sutarties pažeidimo rūšis: 1) visišką sutartinės prievolės neįvykdymą („failure to perform“), 2) netinkamą („defective performance“) sutartinės prievolės įvykdymą ir 3) įvykdymo termino praleidimą. Tarptautinei privatinei materialinei teisei nauja vieningo (bendro) sutarties neįvykdymo („non-performance“) sąvoka Principuose buvo įtvirtinta neatsitiktinai. Šiuo pasirinkimu Principų sudarytojai siekė dviejų pagrindinių tikslų [7, p. 671]: pirma, užtikrinti vienodą teisinį režimą tiek pateisinamam („excused non-performace“), tiek nepateisinamam sutarties neįvykdymui („non-excused non-performance“); antra, taikyti vienodą teisinį režimą visoms sutarties pažeidimo rūšims. Neįvykdymas („non-performance“) gali būti pateisinamas mažiausiai dėl dviejų pagrindinių priežasčių: 1) dėl force majeure aplinkybių (Principų 7.1.7. str.), 2) dėl kitos šalies veiksmų (Principų 7.1.2. str.). Vieningo sutarties „neįvykdymo“ koncepcijos įvedimą didžia dalimi lėmė germanų teisės tradicijos atstovų įtaka (neigiami Vokietijos civilinio kodekso taikymo praktikos vertinimai), nes Vokietijos civilinis kodeksas pripažino atskiras sutarties pažeidimo rūšis: (i) negalėjimas įvykdyti sutartį arba bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas („impossibility to perform“), (ii) įvykdymo termino praleidimas („delay“) ir (iii) netinkamas įvykdymas („positive impossibility“ arba „malperformance“) ir su šiomis pažeidimo rūšimis siejo skirtingas pasekmes, o tai labai apsunkino teisingai taikyti teisės normas [8]. Sisteminis Principų išdėstymo pobūdis reikalauja, kad sąvokos tame pačiame skyriuje būtų vartojamos nuosekliai ir vienodai. Vadinasi, Principų 7.3.1. straipsnis privalo būti taikomas kartu su 7.1.1. straipsniu, o tai reiškia, kad 1) sutartį bus galima nutraukti tiek esminio pateisinamo, tiek

nepateisinamo sutarties neįvykdymo atveju ir 2) 7.3.1. straipsnio 2 dalyje nurodyti esminio neįvykdymo kriterijai bus taikomi bet kokiai sutarties pažeidimo rūšiai.

Kodekso 6.217 straipsnio 1 dalyje, skirtingai nei Principų 7.3.1. straipsnio 1 dalyje, nevartojama esminio sutarties neįvykdymo („non-performance“) sąvoka, o įvedamas esminio sutarties pažeidimo terminas. Nukentėjusi šalis galės nutraukti sutartį , jei bus patenkintos dvi sąlygos: 1) kita šalis neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartį ir 2) šis neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas yra „esminis sutarties pažeidimas“. Toks įstatymo leidėjo sprendimas (o galbūt Principų vertimo į lietuvių kalbą klaida) gali lemti netinkamą Kodekso 6.217 straipsnio aiškinimą, dėl kurio gali būti: 1) sumažintas sutarties pažeidimų, kurie gali būti kvalifikuoti kaip esminiai pažeidimai, skaičius, t. y. eliminuotas vienas iš galimų sutarties pažeidimų – sutarties įvykdymo termino praleidimas; 2) nepagrįstai suteikta teisė nutraukti sutartį; 3) apribotas teisingas plečiamasis esminio sutarties pažeidimo (neįvykdymo) atskleidimo kriterijų aiškinimas.

Civilinis kodeksas yra sisteminis teisės aktas, todėl sąvokos jame vartojamos vienodai ir nuosekliai, nebent specialiai būtų aptarta kitaip. Vadinasi, Kodekso 6.217 straipsnį reikia aiškinti ir taikyti kartu su Kodekso 6.205 straipsniu. Kodekse vartojamas terminas „neįvykdymas“ gali būti suprantamas dviem skirtingomis reikšmėmis: vienu atveju jis reiškia prievolės neįvykdymą in nature (Kodekso 6.205 str. pirma sakinio dalis, Kodekso 6.63 str.), kitu atveju – visas tris galimas sutarties pažeidimo rūšis iš karto (Kodekso 6.605 str.). Kodekso 6.217 straipsnio 1 dalyje vienas paskui kitą vartojami du terminai: „šalis gali nutraukti sutartį, jei kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo“. Be to, Kodekso 6.217 straipsnio 3 dalis reguliuoja sutarties nutraukimo tvarką, kai praleidžiamas sutarties įvykdymo terminas. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad Kodekso 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas „sutarties neįvykdymas“ turi būti suprantamas tik kaip „neįvykdymas“ siaurąją prasme – sutarties neįvykdymas in nature. Kitaip tariant, Kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis gali būti aiškinama kaip neapimanti vieno iš galimų sutarties pažeidimų – sutarties įvykdymo termino praleidimo. Dėl šios priežasties būtų galima daryti nepagrįstą išvadą , kad norint nutraukti sutartį dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo, remiantis Kodekso 6.217 straipsnio 3 dalimi, visada būtina nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti. Tada net ir tais atvejais, kai prievolės įvykdymo terminas turi esminę reikšmę (pvz., Kalėdų eglučių pristatymo terminas), tai nukentėjusi šalis negalės nutraukti sutarties, jei prieš tai privalomai nebus nustatytas papildomas terminas. Siauras termino „neįvykdymas“ aiškinimas leistų neteisingai taikyti ir Kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes ši sąvoka tuomet neapimtų „netinkamo įvykdymo“ ir „įvykdymo termino praleidimo“. Tačiau Principų 7.3.1. straipsnio, kuris didžia dalimi atitinka Kodekso 6.217 straipsnį, sisteminis aiškinimas kartu su Principų 7.1.1. straipsniu bei termino „non-performance“ (neįvykdymas) pasirinkimo motyvai [9] neduoda pagrindo daryti panašias išvadas aiškinant analogiškas Principų nuostatas. Principuose terminas „non-performance“ visur suprantamas tik plačiąją prasme.

Principų 7.3.1. straipsnis, kaip jau buvo minėta, leidžia nutraukti sutartį ir pateisinamo sutarties neįvykdymo atveju. Akivaizdu, kad kai šalis negali įvykdyti sutarties dėl force majeure aplinkybių ar kitos šalies veiksmų, sutartis gali būti ir nepažeidžiama, nors ir neįvykdoma.

Kodekso 6.212 straipsnio 4 dalyje tiesiogiai nustatyta, kad šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą dėl nenugalimos jėgos aplinkybių neatima iš nukentėjusios šalies teisės nutraukti sutartį. Tai pirmasis neginčijamas pateisinamo sutarties neįvykdymo atvejis. Tačiau jis nėra vienintelis. Kyla klausimas, ar gali šalis, dėl kurios veiksmų ar įvykių (kurių atsiradimo riziką ji prisiėmė) kita šalis negali įvykdyti sutarties, nutraukti sutartį dėl sutarties neįvykdymo. Pasinaudokime Kodekso 6.206 straipsnio komentaro pavyzdžiu. Statybos rangos sutartis numato, kad medžiagų atsitiktinės žūties rizika tenka jas pateikusiai šaliai. Medžiagas tiekė užsakovas, tačiau jos buvo nekokybiškos ir sudegė. Dėl to rangovas sutartyje nustatytu terminu nebaigė objekto statybos darbų. Ar gali užsakovas nutraukti sutartį? Atsakymas priklauso nuo sisteminio Kodekso 6.217 straipsnio 1 dalies ir Kodekso 6.206 straipsnio aiškinimo, o konkrečiai nuo juose vartojamo termino „neįvykdymas“ sampratos. Jeigu aiškinsime, kad šiuose straipsniuose „neįvykdymas“ vartojamas siaurąja prasme (sutarties neįvykdymas in nature), tai užsakovas galės nutraukti sutartį, nes rangovas sutartį vis dėlto įvykdė netinkamai. Tačiau jeigu papildomai remdamiesi Kodekso 6.205 straipsniu aiškinsime, kad „neįvykdymas“ turi būti suprantamas tik plačiąja prasme, tai užsakovas sutarties nutraukti negalės, nes rangovas nebus laikomas neįvykdžiusiu sutarties ir todėl Kodekso 6.217 straipsnis nebus taikomas. Atrodytų, kad užsakovas rangovą gali laikyti „neįvykdžiusiu sutarties dėl pateisinamos priežasties“, ir pagal analogiją su Kodekso 6.212 straipsnio 4 dalimi užsakovas turi turėti teisę nutraukti sutartį. Tačiau toks aiškinimas būtų neteisingas, nes, kaip ir nurodoma Principų 7.1.2. straipsnio (Kodekso 6.206 str. atitikmuo) komentare [9], rangovas tokiu atveju apskritai neturi būti laikomas „neįvykdžiusiu sutarties“ (nesvarbu, pateisinamos ar nepateisinamos priežastys lėmė tokį rezultatą), nes tik toks šio Principų straipsnio aiškinimas užkerta kelią nutraukti sutartį pagal Principų 7.3.1. straipsnį (Kodekso 6.217 str. atitikmuo).

Principų 7.3.1. straipsnio (Kodekso 6.217 str. atitikmuo) komentare [9] taip pat nurodoma, kad 7.3.1. straipsnio 2 dalyje yra pateikiamas nebaigtinis [10, p. 8] kriterijų arba aplinkybių sąrašas, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties neįvykdymas buvo esminis. Šie kriterijai skirti įvertinti objektyvų faktą – sutarties neįvykdymą. Nurodomos aplinkybės yra savarankiškos ir joms konstatuoti nėra būtina papildomai nustatinėti ir sutarties pažeidimo buvimą [38]. Tačiau Kodekso 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse vartojamas terminas „esminis sutarties pažeidimas“ orientuoja į sutarties pažeidimą kaip būtiną rūšinį visų Kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytų kriterijų požymį, todėl plečiamasis, arba a fortetriori, Kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies aiškinimas gali būti neteisingas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, galima būtų sakyti, jog siekiant tinkamai aiškinti ir taikyti Kodekso 6.217 straipsnį būtina atsižvelgti į anksčiau išdėstytas pastabas ir Kodekso 6.217 straipsnį visada aiškinti sistemiškai su Kodekso 6.205 straipsniu, tada terminą „sutarties neįvykdymas“ visada būtų galima suprasti tik plačiąja prasme. Vengiant terminų sumaišties, toliau straipsnyje vartojama esminio sutarties pažeidimo sąvoka.


5. ESMINIO SUTARTIES PAŽEIDIMO KRITERIJŲ APIBŪDINIMAS IR REIKŠMĖ


Pripažįstama, jog tinkamai sudarytos sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos reglamentavimas yra viena sunkiausių sutarčių teisės sprendžiamų problemų [11, p. 305]. Sunkumas atsiranda todėl, kad susiduria fundamentalūs sutarčių teisės principai: pacta sunt servanda („sutarčių reikia laikytis“; be šio principo praktiškai neįsivaizduojamas rinkos ekonomikos funkcionavimas ir privačios iniciatyvos savireguliacija), rebus sic stantibus (sutartis išlieka įpareigojanti jos šalis, jei sudarius sutartį „aplinkybės iš esmės nepasikeičia“) ir impossibilium nulla obligatio („niekas negali įsipareigoti įvykdyti neįmanoma“). Todėl kompromisas tarp šių principų neišvengiamas. Įvairiose teisės sistemose ši problema sprendžiama dviem būdais [12]: 1) suteikiant teisę tik teismui nutraukti sutartį, manant, kad būtent teismas kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai įvertins priešingus kontrahentų interesus (pvz., Prancūzijoje (CK 1184 str.), Italijoje (CK 1453 str.)) arba siekiant efektyvesnio ekonominių išteklių naudojimo įgaliojant nukentėjusią šalį vienašališkai savo pranešimu nutraukti sutartį (pvz., Vokietijoje, Šveicarijoje, bendrosios teisės tradicijos valstybėse); 2) klasifikuojant ir iš anksto įvardijant galimus sutarties pažeidimus (pvz., Vokietijos civilinio kodekso redakcija iki 2002 m. sausio 1 d. pakeitimų, Austrijos HGB §376, ABGB § 9190, Graikijos CK 401 str., 385(2)) arba vartojant bendrą vertinamąją „esminio sutarties pažeidimo (neįvykdymo)“ sąvoką (pvz., Olandijos NBW 6.265, CISG 25 str., PECL 8:103 str., bendrosios teisės tradicijos valstybės). Teisės doktrinoje buvo įrodyta, kad nepaisant šių formalių teisės sistemų skirtumų visos pagrindinės teisės sistemos remiasi vienu fundamentaliu principu, t. y. norint nutraukti sutartį pažeidimas turi būti tam tikro svarbumo („the default attains a certain minimum degree of seriousness“) [13, p. 126]. Atsižvelgiant į tai, kad tarptautinė privatinė materialinė teisė pasuko tarptautinės komercinės teisės derinimo link [4, p. 683] ir į visuotinį Principų pripažinimą [14] bei tarpusavyje lyginant CISG 25 („Esminis pažeidimas“) ir PECL 8:103 („Esminis neįvykdymas“) ir Principų 7.3.1. („Esminis neįvykdymas“) straipsnius tampa aišku, jog įsitvirtino vienašališko sutarties nutraukimo modelis esant esminiam sutarties pažeidimui (neįvykdymui).

„Esminis sutarties pažeidimas“ yra būdingas vertinamosios [15, p. 110] normos pavyzdys. Įstatymo leidėjas vertinamąsias teisės normas, kaip nurodo teisės doktrina [16, p. 94], naudoja siekdamas dviejų tikslų: 1) išvengti teisinio reguliavimo spragų, nes dėl savo turinio bendrumo šios rūšies teisės normos padeda apimti daug įvairių visuomeninių santykių ir 2) išvengti įstatymų keitimo ateityje, nes šios normos pačios „prisitaiko“ prie pasikeitusių aplinkybių. „Esminis pažeidimas“ yra tarytum matavimo priemonė [15, p. 112], kuria „matuojamos“ kiekvieno konkretaus pažeidimo aplinkybės ir kuria siekiama suteikti teisę patiems civilinės apyvartos dalyviams (reikiamais atvejais ir teismui) spręsti, kaip turi būti kvalifikuojamos atitinkamos aplinkybės, o tai padeda individualizuoti teisės normos taikymą siekiant teisingiausio sprendimo. Todėl, išskyrus nedideles išimtis, nepasinaudojant

vertinamaisiais kriterijais nėra galimybės nustatyti vienareikšmišką šios sąvokos turinį [15, p. 112].

Įvardyti galimus „esminio sutarties pažeidimo“ kriterijus, kuriuos dabar galima aptikti 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijoje „Dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių“, 1994 m. Principuose ar 2000 m. Europos sutarčių teisės principuose (PECL), buvo bandoma jau nuo 1962 metų (kai buvo priimtas sprendimas Hong Kong Fir Shipping Co Ltd. v. Kawasaki Kisen Kaisha Ltd). Visuose trijuose teisės aktuose buvo pasirinktas skirtingas kriterijų skaičius.

Lietuvos civilinėje teisėje esminio sutarties pažeidimo sąvoka yra nauja, todėl pabandysime atskleisti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje arba Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalyje išvardytų kriterijų turinį, pateikti jų praktinio taikymo pavyzdžių bei atsakyti į klausimą, ar būtina kiekvieno konkretaus ginčo atveju analizuoti visus be išimties šiame straipsnyje išvardytus kriterijus.


5.1. Pažeidimo padarinių pobūdis

Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (a) punkte yra įtvirtintas pirmas ir, manyčiau, pats pagrindinis kriterijus: „ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato“. Šį kriterijų sąlyginai galime suskaidyti į du sudėtinius elementus: pirmas – “šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi pagal sutartį”, antras – “tokio tikėjimosi (rezultato) kita šalis (faktiškai) nenumatė ir negalėjo protingai numatyti”. Tiesa, šis kriterijus taip pat žodis į žodį atitinka PECL 8:103 straipsnio (b) punktą, kuris irgi naudojamas esminiam sutarties neįvykdymui nustatyti.

5.1. Pažeidimo padarinių pobūdis

Remiantis Principų priėmimo istorija [14], šis kriterijus, tiesa, kiek patobulintas, yra perimtas iš CISG 25 straipsnio, kur teigiama, jog „pažeidimas yra esminis, jeigu jis padaro kitai šaliai tokią žalą, kad ji didele dalimi netenka to, ko ji turėjo teisę tikėtis pagal sutartį, išskyrus atvejus, kai pažeidusioji šalis nenumatė tokio rezultato ir tokio pat statuso protingas asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis jo nebūtų numatęs“. Sulyginus oficialų lietuvišką abiejų straipsnių vertimą, atrodytų, kad pirmasis kriterijaus elementas iš principo nesutampa, o antrasis – sąlyginai panašus. Tačiau sulyginę angliškas abiejų straipsnių versijas, galime perfrazuoti nagrinėjamą Principų straipsnio elementą: „ar nukentėjusioji šalis didele dalimi netenka, ko ji turėjo teisę tikėtis pagal sutartį“. Taigi Principuose, palyginti su CISG 25 straipsniu, neliko tik žodžio „žala“. Vadinasi, norėdami tinkamai suprasti CISG 25 straipsnį, o per jį ir nagrinėjamą kriterijų, turime paaiškinti, kaip ši formuluotė pateko į CISG konvenciją.

Nepaisydami fakto, kad oficialioje Vienos konvencijos priėmimo istorijoje nerandame nuorodos į konvencijos idėjų šaltinius, galime teigti, jog šio kriterijaus atsiradimą paskatino Hong Kong Fir bylos sprendimas, nes nuorodą į šią bylą randame oficialiame PECL komentare, o ši, ypač svarbi byla, buvo išspręsta dar prieš priimant Konvenciją. Be to, tiek Principų, tiek PECL rengimo grupės branduolį sudarė ta pati pripažintų teisės mokslininkų grupė.

Hong Kong Fir byla buvo ypač svarbi bendrosios teisės sistemos sutarčių teisei, nes ji į sutarčių teisę įvedė trečią sutarties terminų rūšį – „tarpinius“ terminus („intermediate terms“) [19]. Iki tol [19, p. 30], vadovaujantis 1893 m. Prekių pardavimo aktu , visi sutarties terminai, neatsižvelgiant į sutarties rūšį, buvo skirstomi į dvi rūšis: esminius sutarties terminus („conditions “) ir patvirtinimus („warranties“)

[20, p. 1095]. Sprendžiant, ar nukentėjusioji šalis turi teisę nutraukti sutartį, visų pirma turėjo būti atlikta ginčijamo pažeisto sutarties termino juridinė kvalifikacija, t. y. turėjo būti nustatyta, ar tai „condition“, ar „warranty“. Sutartį buvo galima nutraukti tik tuo atveju, jei buvo pažeidžiama „condition“ (esminis sutarties terminas), o pažeidus „warranty“ (patvirtinimą) buvo galima reikalauti tik atlyginti nuostolius. Ši dichotomija bendrosios teisės doktrinoje [19; 21] buvo kritikuojama, nes buvo manoma, kad sutarties terminų skirstymas yra pernelyg „techniškas“ ir ne visai teisingas [21, p. 32], nes leido nutraukti sutartį visiškai neatsižvelgiant į „condition“ pažeidimo padarinius. Taigi Hong Kong Fir byloje buvo nuspręsta [22, p. 287] pripažinti, jog negalima visų sutarties terminų skirstyti tik į dvi rūšis, o būtina išskirti ir trečią rūšį – tarpinius sutarties terminus. Pažeidus tarpinį sutarties terminą sutartį bus galima nutraukti tik tuo atveju, jei nukentėjusioji šalis „negauna didelę dalį tos naudos, kurią ketino gauti ir šį savo ketinimą išreiškė sutartyje, ji turi teisę gauti pagal sutartį“. Tiesa, tai jokiu būdu nereiškia, kad bendrosios teisės tradicijoje nebeliko „conditions“. Teisės doktrina [19, p. 119] aiškina, kad mažiausiai dėl dviejų priežasčių negalima jų atsisakyti: ginant vartotojų interesus (nes net ir nereikšmingas dėl savo padarinių pažeidimas vartotojui gali sukelti daug daugiau rūpesčių nei verslininkui) ir siekiant užtikrinti verslo aplinkos stabilumą (nes jei jau sutarties sudarymo metu šalys susitarė tam tikras sutarties nuostatas laikyti esminiais sutarties terminais jas pavadinant „conditions“, nukentėjusioji šalis iš karto žino, kad jei bus pažeista tokia sutarties nuostata, tai ji galės nutraukti sutartį).Kaip matome, Hong Kong Fir byloje teisė nutraukti sutartį buvo susieta su pažeidimo sukeltomis pasekmėmis. Pagrindinė sąlyga – analogiška CISG 25 straipsniui (Principų 7.3.1. str. 2 d. a) p.) – įvertinti, ar buvo negauta didelė dalis to, kas buvo pažadėta. Sunkiausia nustatyti ribą tarp didelio ir nedidelio pažeidimo. Atsakant į šį klausimą bendrosios teisės doktrina [21; 23] siūlo įvertinti šiuos veiksnius:

1) ar tik nuostolių atlyginimas būtų adekvati gynybos priemonė;

2) santykį tarp to, kas įvykdyta, ir to, kas liko neįvykdyta;

3) ar pažeidimo faktas sukelia abejonių dėl galimybės įvykdyti sutartį ateityje;

4) ar pažeidimo faktas sugriauna nukentėjusios šalies pasitikėjimą, kad sutartį pažeidusi šalis ją tinkamai įvykdys ateityje;

5) ar nukentėjusioji šalis nepagrįstai nepraturtės, jei sutartis bus nutraukta, nes sutartis jau yra iš dalies įvykdyta (pvz., suteiktos paslaugos);

6) ar nukentėjusioji šalis nesiekia šalutinių tikslų prisidengdama sutarties nutraukimu.

Baigtinio tokių veiksnių sąrašo bendrosios teisės doktrina nepateikia. Priešingai, siūloma laikytis principo, kad nustatant didelį (nedidelį) neįvykdymo trūkumą, kiekvienas veiksnys ar aplinkybė gali turėti reikšmės, todėl baigtinio kriterijų sąrašo ir negali būti [22, p. 355]. Tačiau visais atvejais galima atsižvelgti į:

1) pažeidimo sukeltą (ar pagrįstai tikėtiną) netekimą („detriment“);

2) pažeidimą padariusios šalies siūlymą ištaisyti padarytus pažeidimus;

3) faktą, ar tik nuostolių atlyginimas būtų adekvati gynybos priemonė nukentėjusiajai šaliai.

Sąvoka „netekimas“ („detriment“) yra labai abstrakti. Ji apima tiek žalą, tiek nuostolius, tiek bet kokį pranašumo prieš kitą šalį praradimą, kurį sukelia sutarties pažeidimas [22, p. 183]. Ši sąvoka, skirtingai nei Principuose, vartojama CISG 25 straipsnyje ir į lietuvių kalba ji išversta kaip „žala“. Tačiau šis vertimas siaurina tikrąją sąvokos reikšmę. Bendriausiu atveju [24, p. 204] šios sąvokos tikslas – atskirti atvejus, kai sutartinės pareigos pažeidimas sukelia pasekmes, nuo atvejų, kai pasekmės nesukeliamos (pvz., „netekimo“ nebus, kai pardavėjas netinkamai supakuoja prekes, bet prekės sveikos pasiekia pirkėją; arba „netekimas“ bus, kai šalis netenka galimybės perparduoti prekes) neatsižvelgiant į pasekmių pobūdį. Manyčiau, jog būtent neteisingas sąvokos aiškinimas praktikoje privertė atsisakyti šio termino perkeliant CISG 25 straipsnio formuluotę į Principus, o tai leido užtikrinti, jog šis terminas nebus siejamas tik su materialinėm pasekmėm ar kitaip siaurinamas. Kitaip tariant, CISG 25 straipsnio „žalos (netekimo)“ („detriment“) funkciją Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (a) punkte atlieka žodžių junginys „negauna to, ko tikėjosi“. Vadinasi, norint nutraukti sutartį reikės nustatyti „netekimą“ bei įvertinti jo dydį.

Bendrosios teisės doktrinoje [22, p. 184] išskiriamos šios „netekimų“ rūšys:

1) negavimas „įvykdymo naudos“. Pardavėjas negali priversti pirkėją priimti tai, kas dėl nukrypimo nuo sutarties sąlygų yra visiškai materialiai skirtinga, nei tai, kas turėjo būti perduota (pvz., įrenginio gedimai, dėl kurių įrenginys nebegali būti naudojamas; arba sudarius teatro nuomos sutartį, nuomotojas atsisakė perduoti nuomininkui kontoros patalpas, kurios buvo pastate ir buvo naudojamos kaip pasikalbėjimų telefonu kambarys – tai nebuvo pagrindas nutraukti sutartį, nes nuomininkas galėjo sėkmingai rengti spektaklius [22, p. 184]; arba jei parduodamuose grūduose yra ne 4 proc., o 4,1 proc. priemaišų, tai pirkėjas vis dėlto gauna didžiąją dalį naudos.

2) negavimas „kitos naudos“. Rangovas susitarė su užsakovu, kad jis atliks ne tik namo statybos darbus, bet ir tieks užsakovui plieno gaminius. Vėliau (pasikeitus rinkos konjunktūrai) užsakovas plieno gaminių įsigijo už mažesnę kainą ir atsisakė juos pirkti iš rangovo. Rangovas teisėtai gali nutraukti rangos sutartį [22, p. 185].

3) žalos padarymas kreditoriaus asmeniui, turtui ar reputacijai. Pirkėjas nusipirko brokuotą motociklą ir dėl šio defekto padarė avariją, kurios metu susilaužė abi kojas (pardavėjas iš esmės pažeidė sutartį); saugos tarnyba sumontavo brokuotą signalizacijos sistemą, ir dėl trumpo sujungimo sudegė visas saugomas objektas (klientas galės nutraukti sutartį); distributorius iš esmės pažeis sutartį, jei prabangos prekių gamintojo gaminius platins maisto prekių parduotuvėse, o ne firminėse parduotuvėse, kaip to reikalauja sutartis su gamintoju [22, p. 186].

4) pareigos vykdymo pasunkėjimas. Užsakovas nuolatos vėluoja pervesti pinigus statybos rangovui, o tai verčia rangovą skolintis pinigų [22, p. 189].

5) pareigos įvykdymo vėlavimas. Rezultatas labai priklauso nuo pareigos pobūdžio. Piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimas paprastai nebus esminis pažeidimas, nes tai reikš tik palūkanų netekimą (ši taisyklė netaikoma rangos sutartims); jei sutartyje nebus nustatyta konkreti pareigos įvykdymo data,

galima nutraukti, kai uždelsimas taps neprotingai ilgas; dėl vėlavimo bus galima nutraukti sutartį, jei dėl jo nukentėjusi šalis negalės pasiekti sutarties tikslo (pvz., vėlavimas pristatyti katafalką, kai jis išsinuomojamas tik vienai dienai) [22, p. 191].

6) sutarties įvykdymo, kurio negavo nukentėjusioji šalis, vertė. Pardavėjas [22, p. 192] CIF (INCOTERMS 1990 m.) sąlygomis pristatė pirkėjui 3400 kg citrinų, iš jų 1300 kg buvo brokuotos. Pirkėjas nebuvo pripažintas iš esmės negavęs to, ko tikėjosi pagal sutartį, nes citrinas ketino naudoti kaip gyvulių pašaro papildą. Tęstinio vykdymo sutarties atveju nebus galima nutraukti sutarties nenustačius papildomo termino prievolei įvykdyti, jei sutartį pažeidusioji šalis turėjo daug išlaidų ruošdamasi vykdyti sutartį. Pavyzdžiui [22, p. 194], išimtines teises pardavinėti produkciją vienoje valstybėje turintis distributorius nuolat vėluodavo atsiskaityti už prekes su gamintoju. Vėlavimo priežastis – nesubalansuoti distributoriaus pinigų srautai dėl milžiniškų išlaidų platinamos produkcijos reklamai, kuri davė puikius rezultatus. Gamintojas po trejų metų bendradarbiavimo papildomai neįspėjęs negalėjo nutraukti sutarties.

7) pažeidimo trūkumų ištaisymo išlaidos. Rangovas nekokybiškai atliko pastato remonto darbus. Visa darbų vertė buvo 10 000 USD, o trūkumų ištaisymo – 100 USD. Užsakovui nebuvo leista nutraukti sutarties [22, p. 194].

Teisės nutraukti sutartį įgyvendinimą gali apriboti pažeidėjo siūlymas ištaisyti įvykdymo trūkumus arba alternatyvi teisė reikalauti atlyginti nuostolius [22, p. 197]. Tačiau laikomasi nuomonės [23, p. 586], kad būtent apsisprendimas dėl galimybės taikyti nuostolių atlyginimą yra daugelio didelį netekimą įrodančių kriterijų pagrindas, pavyzdžiui, išlaidos pažeidimo trūkumams pašalinti, negavimas sutarties įvykdymo naudos. Kitaip tariant, galima suteikti teisę nutraukti sutartį tik tuomet, jei nuostolių atlyginimas pripažįstamas neadekvačia nukentėjusios šalies pažeistų teisių gynybos priemone.

Akivaizdu, kad Vienos konvencijos 25 straipsniui neabejotiną įtaką padarė bendrosios teisės tradicija. Tačiau nepaisant savo istorinių šaknų, CISG 25 straipsnis turi savarankišką doktriną ir teismų praktiką.

Anot teisės doktrinos [24], nustatant esminio pažeidimo faktą būtų galima atsižvelgti į šį pavyzdinį kriterijų sąrašą:

1) sutartinės pareigos pobūdį: jei šalys aiškiai ar numanomai (CK 6.196 str. 2 d.) sutartyje aptarė, kad pažeidus konkrečią sutartinę pareigą kita šalis galės nutraukti sutartį, tai kiekvienas nukrypimas nuo tinkamo tokios pareigos vykdymo bus esminis pažeidimas; jei tokia pasekmė nėra sutartyje aiškiai nustatyta, griežtas sutartinės pareigos vykdymo pobūdis gali būti nustatytas iš aplinkybių visumos – sutarties teksto, sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių, papročių ir dalykinės praktikos tarp šalių [25], pavyzdžiui, prekių pobūdis [26], prekių kainos apmokėjimo sąlygos [26], prekių tolesnio panaudojimo pobūdis [26] gali lemti, kad pareigos įvykdymo laikas turi esminę reikšmę [27]; pirkėjas atsisakė mokėti už nupirktas gėles, nes jos nežydėjo per visą vasaros laikotarpį, tačiau teismas jam nepripažino teisės nutraukti sutartį, nes pirkėjas neįrodė, jog pardavėjas „garantavo“ šią gėlių savybę; pardavėjas vėlavo pristatyti prekes, parduotas CIF sąlygomis, teismas pripažino, kad pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį, nes CIF pristatymo sąlygos per definitionem reiškia, kad terminas turi „esminę reikšmę“ [24, p. 194]; jei pirkėjas pažeidžia sutartyje nustatytą draudimą parduoti prekes tik nurodytoje valstybėje, pardavėjas turi teisę nutraukti sutartį

[29].

2) pažeidimo padarinių pobūdį: sutarties bendros vertės ir dėl pažeidimo padarytų nuostolių santykis [30]; neįgyvendinamas specialus sutartyje nurodytas kontrahento interesas išvengti tam tikrų prekių defektų [26]; kontrahento siekto sutarties tikslo neįgyvendinimas [24, p. 201], pavyzdžiui, pirkėjas negali naudoti prekių tuo tikslu, dėl kurio jis jas pirko (lengvieji automobiliai tiekiami Karo apsaugos ministerijai nudažyti ryškiom vaivorykštės spalvom; nusipirktas daiktas yra išnuomotas ar kitaip apsunkintas trečiųjų asmenų teisėmis); kai 93 proc. oro kondicionierių siuntos neatitinka pardavimo pavyzdžio, nes suvartoja daugiau energijos ir mažiau šaldo, tai sutartis pažeidžiama iš esmės; sutartis taip pat pažeidžiama iš esmės [24, p. 209], jei parduotame vyne yra daugiau cukraus, nei tai leidžia pirkėjo įstatymai, ir todėl vynas negali būti perparduotas; sutartis bus pripažinta kaip pažeista iš esmės, jei nuostolių atlyginimas bus pripažintas kaip neadekvati gynybos priemonė [26]. Pavyzdžiui, pardavėjas [31] įsipareigojo pristatyti kobalto sulfatą, kuris būtų kilęs iš Didžiosios Britanijos, kartu su kilmės ir kokybės sertifikatais. Pardavėjas pristatė prekę Pietų Afrikos kilmės ir pateikė neteisingus kilmės ir kokybės sertifikatus. Nepaisant šių pažeidimų pirkėjas neturėjo teisės nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo, nes neįrodė, jog negalėtų prekės perparduoti (vykdant pareigą mažinti nuostolius ir pareikalauti atlyginti nuostolius), o kilmės ir kokybės sertifikatus galėjo gauti ir iš kitų šaltinių.

3) negalėjimą įvykdyti prisiimtą pareigą: pavyzdžiui [24], jei pardavėjas įsipareigojo pristatyti individualiais požymiais apibūdinamą daiktą, o jis pakeliui sudegė arba buvo pavogtas, tai šios aplinkybės sąlygos objektyvų arba subjektyvų negalimumą – tai jau bus esminis sutarties pažeidimas; bankroto bylos iškėlimas pirkėjui, kuris dar nesumokėjo prekės kainos, gali suteikti teisę nutraukti sutartį [32].

4) nenorą įvykdyti prisiimtą pareigą: pavyzdžiui [24; 33], pardavėjas atsiunčia pranešimą, kad laikinai prekių netieks arba pridengdamas nenorą vykdyti sutartį pareikalauja naujų nepagrįstų garantijų, arba vienareikšmiškai pareiškia, kad prekių iš viso nebetieks.

5) nepasitikėjimą kitos šalies galimybe įvykdyti sutartį ateityje: pavyzdžiui, nepaisant to, kad komisionierius pareikalavo iš komitento atlyginti labai nedidelę sumą, bet jas pagrindė pateikdamas komitentui suklastotus dokumentus, komitentas gali nutraukti sutartį; pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį, jei plieno pardavėjas, suėjus prekės pristatymo terminui, pareiškia, kad šiuo metu prekės pristatyti negali, nes veda derybas dėl žaliavos gavimo; tiekėjas turi teisę nutraukti sutartį, jei pirkėjas, įsiskolinęs už prieš tai pristatytas prekes, laiku nepateikia tiekėjo pareikalautos mokėjimo įvykdymo garantijos [24].

6) pasiūlymą ištaisyti pažeidimo trūkumus bei pačio ištaisymo galimumą: jei pažeidėjas laiku pasiūlo ištaisyti padarytus pažeidimus nesukeldamas neprotingų nepatogumų nukentėjusiai šaliai, pažeidimo nebus galima pripažinti esminiu [24].

Reikia atkreipti dėmesį, kad Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, išskyrus 4 ir 5 punktus, atitinka teisės doktrinos ir teismų praktikos naudojamus kriterijus CISG 25 straipsnyje įtvirtintam esminiam sutarties pažeidimui nustatyti. Vadinasi, teisės doktrina ir teismų praktika plačiau aiškina ir taiko CISG 25 straipsnį, nes iš tikrųjų remiantis CISG 25 straipsniu, kaip parodė bendrosios teisės sistemos praktika, reikėtų apsiriboti tik pažeidimo pasekmėmis ir nesuteikti galimybės nutraukti sutartį, pavyzdžiui, dėl sutartinės pareigos pobūdžio, jei tai nesukelia padarinių. Tarptautinis Vienos konvencijos pobūdis ir praktiniai sunkumai pakeisti tarptautinę konvenciją pateisina tokią praktiką. Tuo labiau pačius Principus (CISG 7(2) str.) galima naudoti neaiškiems Vienos konvencijos terminams aiškinti, nes tiek Vienos konvenciją, tiek Principus sieja pagrindinis principas favor contractus, t. y. kaip įmanoma siekti sutarties įvykdymo [24].

Kaip matome, nei bendrosios teisės, nei CISG 25 straipsnio doktrina ir taikymo praktika nepateikia aiškaus išankstinio atsakymo, ar konkretus sutarties neįvykdymas bus esminis. Atsakymas priklausys tik nuo konkrečių aplinkybių. Aišku viena, kad taikant Principų 7.3.1 straipsnio 2 dalies (a) punktą arba CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktą, žiūrima ne į sutartinės pareigos ar sutarties termino pobūdį, bet į jos neįvykdymo padarinius. Jei padariniai (pareigos neįvykdymo netekimas) yra tokie, kad nukentėjusioji šalis praranda interesą į tolesnį sutarties vykdymą (esminę reikšmę čia turi ne tiek pačių pasekmių dydis, kiek jų santykis su tuo, ko tikėjosi nukentėjusioji šalis [15, p. 351]), tai sutartis yra neįvykdoma iš esmės.

5.3. Netikėjimas sutarties neįvykdymu ateityje.

CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas pakartoja Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (d) punktą. Principų komentare nurodoma, kad šis kriterijus orientuotas į sutarties vykdymo etapais („installment contracts“) sutarčių nutraukimą, t. y. jei pristatytos partijos taip nukrypsta nuo tinkamo įvykdymo, kad galima pagrįstai tikėtis, jog ir būsimi pristatymai bus taip pat netinkami. Jei pažeidimą padariusi šalis neturi neįvykdytų įsipareigojimų (išskyrus pareigą ištaisyti padarytus pažeidimus) arba nėra pagrindo manyti, kad ji ateityje tinkamai jų neįvykdys, tai šis kriterijus negali būti taikomas [3]. Tačiau jei įgaliotinis, turintis teisę reikalauti atlyginti išlaidas iš savo įgaliotojo, jam pateikia sąmoningai suklastotą išlaidų orderį, tai įgaliotojas gali nutraukti sutartį būtent šio kriterijaus pagrindu [9]. Riba tarp Principų 7.3.1. straipsnio 2 d. (c) punkto ir 7.3.1 straipsnio 2 d. (d) punkto yra labai neryški. Skirtumas tas, kad CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punktas reikalauja, kad tik tyčinis sutarties pažeidimo faktas sugriautų tolesnį tikėjimą tinkamu sutarties įvykdymu ateityje, o pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktą tokias pasekmes gali sukelti ir netyčinis pažeidimas. Kitaip tariant, CK6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas leidžia pripažinti sutarties pažeidimą esminiu net ir tuo atveju, jei pats pažeidimas (nesiejant jo su nukentėjusios šalies tikėjimo praradimu) yra nedidelis. Manytume, kad PECL 8:103 straipsnio (c) punktas pagrįstai sujungė Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (c) punktą ir 7.3.1. straipsnio 2 dalies (d) punktą į vieną. Tokia punkto redakcija neleidžia kvestionuoti, ar teisingai aiškinamas Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (c) punktas. Kita vertus, Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (c) punktu buvo siekiama užkirsti kelią nedidelių pažeidimų pakartotinumui, o PECL 8:103 straipsnio (c) punkto redakcija ir šiuo požiūriu priimtinesnė, nes ji reikalaus (norint

įrodyti pažeidėjo tyčia), kad nukentėjusioji šalis savo pranešimu ar kita objektyvia žinių išraiškos forma atkreiptų į tai pažeidėjo dėmesį (prieš šiuo pagrindu nutraukiant sutartį).

5.4. Nauja CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punkto redakcija.

Norint nustatyti, ar sutartis iš esmės neįvykdyta, visų pirma reikia nustatyti atvejus, kai ji bus tik „neįvykdyta“. Atsakymas į šį klausimą tiesiogiai susijęs su sutarties turinio nustatymu. CK 6.196 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Numanomos sąlygos, arba, kitaip tariant, numanomos pareigos, gali būti nustatomos iš sutarties esmės ir tikslo, šalių tarpusavio santykių pobūdžio, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijų (CK 6.196 str. (2 d.)).

Kad sąžiningumo principas leidžia pripažinti esant pareigas, kurių sutartis tiesiogiai nenumato, ir atitinkamai pripažinti neteisėtais vienos iš šalių veiksmus, pripažįsta ir Lietuvos teisės doktrina [34, p. 194]. Sąžiningumo reikalavimas taip pat yra vertinamoji teisės norma. Jos turinio, netaikydami papildomų kriterijų, taip pat nenustatysime. Jau siūlėme laikytis nuomonės, kad kontrahentas bus sąžiningas, jei bus stengiamasi įvykdyti sudarytą sutartį prisiimant naujų ir papildomų pozityvių arba negatyvių pareigų, kol tai yra protinga ir teisinga, t. y. sąžiningumas gali būti aiškinamas per moralinę „ištikimybės“ kategoriją. Pripažįstama, kad sąžiningumo principo dominavimas atspindi Europos sutarčių teisės moralumo didėjimą [37].

Jeigu ši prielaida yra teisinga, tai būtų logiška įpareigoti nukentėjusią šalį nutraukti sudarytą sutartį, jei ši „ištikimybė“ yra didžia dalimi sulaužoma. Pavyzdžiui, jei bankas, kuris suteikė savo klientui labai didelį kreditą, neįspėjęs (nes įspėti reikalauja sąžiningumo principas) ir dar nesuėjus paskolos grąžinimo terminui pareikalauja ją grąžinti, tai jis elgiasi nesąžiningai. Tačiau vargu ar tai bus ryškus „ištikimybės“ sulaužymas. Arba jei agentas pateikia suklastotus išlaidų orderius savo įgaliotiniui, nors sąžiningumo principas jam tai akivaizdžiai draudžia, tai jis sulaužo sutartinę „ištikimybę“. Manyčiau, kad visais atvejais „ištikimybė“ bus didele dalimi sulaužoma, jei sutartinės prievolės (aiškios ar numanomos) bus neįvykdomos „tyčia ar dėl didelio neatsargumo“. Sąžiningumo principas, skirtingai nei kodekse numatyti sandorių negaliojimo pagrindai, su kitos šalies apgaule, savanaudiškumu kovoja sutarties vykdymo stadijoje – teisinio santykio egzistavimo metu, nes, pavyzdžiui, CK1.91 straipsnis į šias aplinkybes atsižvelgia tik pačio sandorio sudarymo metu.

Jau minėjome, kad Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (c) punkte vartojamas žodžių junginys „tyčia ar dėl didelio neatsargumo“ prieštarauja Principų nuostatai reikalauti įvykdyti prievolę neatsižvelgiant į šalies kaltę (Principų 7.4.1. str.). Todėl tiek Principų 7.3.1. straipsnio 2 dalies (c) punkto, tiek Kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies 5 punkto formuluotė būtų tikslesnė, jei būtų pakeista taip: „ar iš esmės buvo pažeistas sąžiningumo principas“. Tokia formuluotė leistų šį kriterijų be apribojimų taikyti tiek „obligations de moyens“, tiek „obligations de resultat“ prievolėms. Tada, jei nuomotojas, nusižengdamas sąžiningumo principui, išnuomoja gretimas patalpas nuomininko konkurentui, nuomininkas turėtų teisę prieš terminą nutraukti nuomos sutartį, nelaukdamas, kol jo verslas taps nuostolingas (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.).


6.Sutarties forma ir šalys, sutarties pažeidimas

Sutartis turi būti išreikšta įstatyme

nustatyta forma. Galiojantis CK numato, kad sandoriai, sudaromi tarp įmonių, įstaigų ir organizacijų, bei jų sandoriai su fiziniais asmenimis turi būti sudaromi raštu, išskyrus, jei jie įvykdomi tuo pačiu metu kaip ir sudaromi, jei įstatymai nenustato išimčių. Atskiroms sandorių rūšims įstatymai gali nustatyti kitokius formos reikalavimus. Naujajame CK nėra nustatyti tokie griežti sutarčių formos reikalavimai – raštu turi būti sudarytos tik įstatyme nurodytų rūšių sutartys, t. y. įtvirtintas sąrašo principas (pavyzdžiui, fizinių asmenų tarpusavio sutartys, kai sandorio suma sudarymo metu viršija 5 tūkst. litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi jų sudarymo metu, draudimo sutartys, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartys, preliminarinės sutartys ir kt. (1.73 str.). Raštu turi būti sudarytos ir kitos sutartys, kurioms rašytinės formos privalomumą nustato CK ar kiti įstatymai (kodekse pateiktas sąrašas nėra baigtinis). Taigi naujajame CK nebėra reikalavimo, kad visos juridinių asmenų sutartys turi būti sudarytos raštu. Tačiau šalys gali pasirinkti rašytinę formą savo nuožiūra. Susitarus dėl rašytinės formos, toks susitarimas šalims bus privalomas. Kilus ginčui, įrodinėti rašytiniais dokumentais yra paprasčiau nei kitomis priemonėmis, todėl šalys gali pageidauti sudaryti sutartis raštu, nors tai ir nėra privaloma.

Įstatymų nustatytais atvejais sutartis būtina ne tik sudaryti raštu, bet ir patvirtinti notariškai. Pavyzdžiui, notarinė sutarties forma privaloma nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčiai, kilnojamojo turto ar pinigų dovanojimo sutarčiai, jei vertė (suma) viršija 30 tūkst. litų (pagal naująjį CK–50 tūkst. litų) ir kt. Be to, šalys sutartį gali patvirtinti notariškai ir savo noru, t. y. tais atvejais, kai notarinis sutarties tvirtinimas pagal įstatymą nėra privalomas1. Pažymėtina, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai. Todėl, įsigaliojus naujajam CK, sudarytų sutarčių nereikės naujai įforminti, o iki naujojo CK sudarytų sutarčių formai bus taikomos senojo CK taisyklės. Įstatymo nustatytais atvejais sutartis turi būti įregistruota viešuose registruose. Jei įstatymas numato privalomą sutarties registravimą, sutartis turi būti įregistruota įstatymų nustatyta tvarka ir terminais. Pavyzdžiui, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti įregistruota nustatytame registre per 3 mėnesius nuo sutarties sudarymo. Įstatymai su sutarties registravimu gali sieti sutarties įsigaliojimą arba gali būti nustatyta, kad neįregistruota sutartis negalioja. Pavyzdžiui, pagal 1994 01 18 LR patentų įstatymą Nr. I–372 licencinės patentinės sutartys įsigalioja tik nuo įrašymo į LR patentų registrą datos. Naujasis CK kaip sutarties neįregistravimo padarinius numato tai, kad tokia sutartis negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, t. y. gali būti naudojama šalių tarpusavio santykiams reguliuoti, bet negali būti panaudota prieš kitus. Pagal naująjį CK reikalavimo teisiškai įregistruoti sutartį nesilaikymas sutartį negaliojančią daro tik kodekse numatytais atvejais.

Įstatymai įtvirtina ir įstatymo reikalaujamos sutarties formos nesilaikymo padarinius. Tiek galiojančiame, tiek naujajame CK nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį (taip pat ir sutartį) daro negaliojantį tik tuo atveju, jei toks padarinys yra įsakmiai nurodytas įstatyme. Antraip sutartis galios, net jei bus nesilaikoma privalomos formos. Tačiau jei nesilaikoma įstatymo nustatytos paprastos rašytinės formos, šalys netenka teisės, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti. Be to, abiejuose kodeksuose yra įsakmiai nurodyta, kad notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Įstatymų normose yra numatyta ir atvejų, kai sutartis, sudaryta nesilaikant privalomos paprastos rašytinės formos, negalioja. Pavyzdžiui, 1994 01 18 LR patentų įstatyme Nr. I–372 nustatyta, kad žodinė patentinė licencinė sutartis negalioja (34 str. 2 d.).

Sandorio formos reikalavimai yra taikomi ir sutarčių pakeitimams, ir papildymams. Tačiau praktiškai kaip sutarties pakeitimas gali būti traktuojamas ne tik šalių surašytas dokumentas, bet toks pakeitimas gali būti nustatytas ir remiantis faktinėmis aplinkybėmis – šalių elgesiu po sutarties sudarymo, jų tarpusavio verslo praktika ir pan. Pavyzdžiui, jei sutartyje nustatyti tam tikri mokėjimo terminai, bet mokėjimus atliekanti šalis visada vėluodavo 2–3 savaites, o mokėjimus gaunanti šalis tai toleruodavo, atsižvelgdamas į aplinkybes teismas galėtų spręsti, kad šalys pakeitė sutartyje nustatytą atsiskaitymų termino sąlygą. Norėdamos išvengti tokių situacijų, šalys gali susitarti, kad visi sutarties pakeitimai ir papildymai būtų tik rašytiniai. Tokia nuostata vadinama sutarties pakeitimo išlyga. Ji galėtų būti suformuluota taip: Ši sutartis gali būti pakeista ir papildyta tik dėl to abiem šalims susitarus raštu. Taip pat galima nustatyti, kad ir sutarties nutraukimas gali būti atliekamas tik raštu, įskaitant rašytinį šalių susitarimą ar vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje ar įstatyme numatytais atvejais. Tačiau pažymėtina, kad notarinės formos sutartis galės būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma (naujojo CK 6.183 str. 3d.)

Sutartį sudarę asmenys vadinami sutarties šalimis (kontrahentais2). Sutartį sudaro mažiausiai dvi šalys. Šalis, kuri pagal sutartį įgyja reikalavimo teisę, vadinama kreditoriumi. Šalis, kuri įsipareigoja kreditoriui atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, vadinama skolininku. Viena ir ta pati šalis gali būti ir skolininkas, ir kreditorius antrosios sutarties šalies atžvilgiu. Pavyzdžiui, pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas, viena vertus, privalo perduoti pirkėjui turtą nuosavybėn (ir ta prasme yra skolininkas), o, kita vertus, turi reikalavimo teisę, kad pirkėjas jam sumokėtų kainą (ir yra pirkėjo kreditorius).

Juridiniai asmenys sutartis sudaro per savo valdymo organus, kurie veikia jiems pagal įstatymą ir įstatus (nuostatus) suteiktų teisių ribose. Be to, ir fiziniai, ir juridiniai asmenys turi teisę sudarinėti sandorius per atstovus, išskyrus nustatytas išimtis. Juridinių asmenų valdymo organai gali išduoti įgaliojimus tretiesiems asmenims, tačiau tik tokius, kiek jie patys turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui (pavyzdžiui, įmonės direktorius negali išduoti įgaliojimo sudaryti sandorį, kurio sudarymas priklauso valdybos kompetencijai).

Rekomenduotina prieš sudarant sandorį įsitikinti, ar jį pasirašantis asmuo turi reikiamus įgalinimus, ar yra gauti reikalingi leidimai, sutikimai ar kiti patvirtinimai. Remiantis galiojančiais įstatymais, sandoris, sudarytas juridinio asmens valdymo organų viršijant

kompetenciją, dažnai gali būti nuginčytas kaip sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų. Pagal naująjį CK tokia nuginčijimo galimybė yra apribota. Nustatyta, kad sandoriai, kuriuos sudarė privataus juridinio asmens valdymo organai, pažeisdami savo kompetenciją, sukelia prievoles tokiam juridiniam asmeniui, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad sudarydamas sandorį trečiasis asmuo žinojo, kad sandorį sudarė šios teisės neturintis juridinio asmens valdymo organas, ar dėl aplinkybių susiklostymo negalėjo to nežinoti. Tačiau minėtoji nuostata nebus taikoma, jei juridinio asmens steigimo dokumentuose bus nustatytas kiekybinis atstovavimas (kad atstovauti gali tik keli asmenys kartu), su sąlyga, jei tai bus įregistruota juridinių asmenų registre ir nustatyta tvarka paskelbta.

Pasitaiko atvejų, kai juridinio asmens vardu sandorį sudaro neįgalintas asmuo arba asmuo, viršijantis įgalinimus. Tokio sandorio juridinis asmuo gali nepripažinti. Tačiau jei jis pritaria sandoriui ar įgalinimą viršijančiai jo daliai, sandoris juridiniam asmeniui tampa privalomas. Pritarimas gali būti išreikštas įvairiai – raštu, veiksmais ir pan., pavyzdžiui, jei juridinis asmuo tokį sandorį vykdo. Pritarus, sandoris tampa galiojantis ir pritarimo atsisakyti nebegalima. Jei kita sutarties šalis sutartį įvykdė, o asmuo, kurio vardu sudarytas sandoris be įgalinimo ar viršijant jį, vis dėlto nepritaria, tai, teismui pripažinus tokį sandorį negaliojančiu, būtų taikoma restitucija, t. y. šalis privalėtų antrajai šaliai grąžinti viską, ką iš sutarties gavo.

Sutarties turinys – tai sutarties sąlygų visuma. Sutarties sąlygos įtvirtina šalių sulygtas teises ir pareigas, susitarimo esmę. Galiojantis CK išskiria esmines sutarties sąlygas. Tai tokios sąlygos, dėl kurių susitarus aikoma, kad sutartis sudaryta (CK 168 str.). Esminės sutarties sąlygos yra sąlygos, kurios laikomos tokiomis pagal įstatymą arba yra būtinos tokioms sutartims, taip pat visos sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu būtina susitarti. Pavyzdžiui, pagal įstatymą pirkimo–pardavimo sutarties esminės sąlygos yra sutarties dalykas, t. y. turtas, dėl kurio šalys susitarė, kad jis turi būti perduotas pirkėjo nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigojo jį priimti, ir kaina. Tačiau vienos iš šalių pareiškimu esmine sąlyga gali būti laikomos ir sutarties dalyko pristatymo bei perdavimo pirkėjui sąlygos ir terminai, nes tai gali turėti lemiamą įtaką kainai. Rekomenduotina sutarties sąlygas nusakyti kuo aiškiau ir tiksliau, suformuluoti visus momentus, dėl kurių šalys susitarė, ir vengti dviprasmiškų nuostatų.

Be to, naujasis CK išskiria aiškiai nurodytas ir numanomas sąlygas. Numanomos sąlygos yra tokios, kurių šalys aiškiai nenurodė sutartyje, tačiau jos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Naujajame CK įvedama standartinių sutarties sąlygų kategorija. Standartinės sutarčių sąlygos yra vis dažniau taikomos versle. Neretai tokias sąlygas parengusi šalis nesuteikia galimybės kitai susitariančiai šaliai derėtis dėl sutarties nuostatų, pastarajai belieka tik sutikti su tomis sąlygomis arba nesudaryti sutarties. Standartinės sutarčių sąlygos naujajame CK apibrėžiamos kaip sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (6.185 str. 1 d.). Naujasis CK tam tikra apimtimi gina šalies, kuri sudaro sutartį prisijungdama prie kitos šalies standartinių sąlygų, interesus. Pavyzdžiui, nustatyta, kad negalioja

netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje (6.186 str. 1 d.).

Norminiai aktai kartais įtvirtina tipines ar pavyzdines tam tikrų rūšių sutartis. Pavyzdžiui, galiojančio CK 255 straipsnyje nustatyta, kad įmonių žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartis su žemės ūkio gamintojais turi būti rašytinė ir atitikti LR Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintas tos žemės ūkio produkcijos tipinės sutarties sąlygas. Šios taisyklės nesilaikymas žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią. (Beje, naujajame CK tokios nuostatos nebėra.) Kaip pavyzdinės sutarties atvejis gali būti nurodyta Valstybės turto panaudos pavyzdinė sutartis (patvirtinta LR teisingumo ministro 1999 09 30 įsakymu Nr. 283).

Paprastai suprantama, kad pavyzdinės sutartys nėra privalomos ir šalys tik gali (joms rekomenduojama) atsižvelgti į pavyzdinių sutarčių nuostatas sudarydamos konkrečią sutartį3. Tipinės sutartys paprastai yra privalomo pobūdžio ir nuo jų sąlygų dažniausiai galima nukrypti tik nurodytais atvejais. Tipinių ar pavyzdinių sutarčių teisinio privalomumo laipsnį ir tų nuostatų nesilaikymo padarinius turėtų nustatyti norminis aktas, kuris įtvirtina atitinkamas tipines ar pavyzdines sutartis.

Dažniausiai sutarties sąlygos įtvirtina sutarties dalyką, sutarties kainą (jei sutartis atlygintina), sutarties terminą ir nutraukimo sąlygas, kitas šalių teises ir pareigas, šalių atsakomybę ir bendrąsias nuostatas. Sutartyje reikia nustatyti visas esmines sutarties sąlygas. Ypač svarbu kuo tiksliau nustatyti sutarties dalyką, jo kainą (kainos apskaičiavimo būdą), atsiskaitymo sąlygas. Nustatant šalių atsakomybę už sutarties pažeidimus paprastai įtvirtinama pareiga atlyginti nuostolius ir dažnai numatomos netesybos (bauda, delspinigiai). Nustatant netesybas už termino praleidimą reikėtų numatyti, už kokį laikotarpį jos turi būti taikomos (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną, savaitę, 10 dienų ar pan.). Gali būti nustatyta didžiausia mokėtina netesybų suma (pavyzdžiui: Pagal šią sutartį mokėtina netesybų suma jokiu atveju neturi viršyti 10 proc. sutarties kainos).

Pagal galiojantį CK šalys gali susitarti, kad, be netesybų, bus galima išieškoti ir nuostolius, o pagal naująjį CK, kai pareiškiamas reikalavimas atlyginti nuostolius, netesybos bus įskaitomos į nuostolius. Be to, naujasis kodeksas draudžia reikalauti iš skolininko ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę, išskyrus atvejus, jei netesybos nustatytos už termino praleidimą (pavyzdžiui, vėlavimą sumokėti kainą). Sutarties nuostatos, prieštaraujančios šiems imperatyviems reikalavimams, negaliotų.

Sudarant sutartį yra svarbios ir bendro pobūdžio nuostatos (vadinamos baigiamosiomis nuostatomis, bendrosiomis nuostatomis ar pan.), kurios yra bendros visoms sutarčių rūšims. Jose gali būti nustatoma šiame straipsnyje jau minėta sutarties pakeitimo išlyga, sutarties aiškinimo nuostatai, pranešimų pagal sutartį forma bei pateikimas ir kt. Jei šalys, prieš sudarydamos sutartį, derėjosi, sudarė įvairius preliminarius derybų protokolus ir pan., gali būti svarbu numatyti išlygą, kad, pasirašius sutartį, visi ankstesni susitarimai ir dokumentai negalioja, pavyzdžiui: Sutartis įtvirtina visa apimantį šalių susitarimą ir sujungia visas ankstesnes šalių derybas bei susitarimus dėl sutarties dalyko ir kitų nuostatų.

Rekomenduotina sutarties tekste nurodyti priedus, kurie buvo pridėti prie sutarties jos sudarymo metu, ir nustatyti, kad jie sudaro neatskiriamą sutarties dalį.

Pagrindiniu šaltiniu, reguliuojančiu sutartis, galima laikyti LR civilinį kodeksą. Galiojantis LR civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato sutarties apibrėžimo ir bendruosius sutarčių nuostatus reguliuoja glaustai ir nepakankamai. Naujajame, 2000 m. liepos 18 d. patvirtintame, LR civiliniame kodekse (toliau – naujasis CK), kuris turėtų įsigalioti nuo 2001 m. liepos 1 d., šie klausimai sureguliuoti kur kas plačiau, ištaisytos dabar galiojančio CK spragos. Be CK, atskirų sutarčių klausimus reguliuoja ir kiti įstatymai, LR Vyriausybės nutarimai, norminiai aktai bei kiti teisės šaltiniai. Naujojo civilinio kodekso projekto 619 straipsnis nustato, kad sutarties neįvykdymu laikomas bet kurios iš sutarties kylančios prievolės neįvykdymas, įskaitant ir netinkamą jos įvykdymą ar įvykdymo termino praleidimą. Taigi sutarties pažeidimu laikytinas bet kurios iš sutarties kilusios prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas. Šią prasme Projektas įtvirtina sutarties pažeidimo sampratą, artimą bendrosios teisės sistemoje vartojamam sutarties pažeidimo apibūdinimui.

Projektas skiria esminį ir neeisminį sutarties pažeidimą. Esminiu pažeidimu laikomas toks prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, dėl kurio nukentėjusioji šalis negauna to, ką tikėjosi gauti sudarydama sutartį. Siekiant nustatyti, ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti atsižvelgiama į tam tikras aplinkybes.

Pirma, ar nukentėjusioji šalis iš esmės negavo to, ką tikėjosi gauti iš sutarties, išskyrus atvejus, kai sutartį pažeidusi šalis tokio rezultato nenumatė ir negalėjo protingai numatyti. Pavyzdžiui, A įsipareigoja patiekti įrengimus B iki spalio 1 d., nes B planavo pradėti gamybą nuo gruodžio 1 d. Jeigu A rugsėjo 30 d. pareikštų įrengimus patieksiąs tik lapkričio 1 d. ir B dėl šios priežasties negalėtų pradėti gamybos planuotu laiku, termino praleidimas būtų pripažintas esminiu sutarties pažeidimu.

Antra, ar, atsižvelgiant į sutarties esmę, griežtas neįvykdytos prievolės laikymasis turi esminę reikšmę. Pavyzdžiui, jeigu sutartyje numatyta, kad ji turi būti įvykdyta iki tam tikros datos, termino laikymasis pripažintas esmine sutarties sąlyga ir skolininkas privalo griežtai jos laikytis. Tokiu atveju termino praleidimas būtų esminis sutarties pažeidimas.

Trečią, prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl neatsargumo. Pavyzdžiui, kai sutartis pažeista tyčia, pažeidimas laikytinas esminiu.

Ketvirta, ar sutarties neįvykdymas duoda nukentėjusiajai šaliai protingą pagrindą manyti, kad ji negali tikėtis sutarties įvykdymo ateityje. Pavyzdžiui, nustačius, kad prekybos agentas klastoja dokumentus ir nuo atstovaujamojo slepia dalį gauto pelno, atstovaujamasis turi protingą pagrindą manyti agentą esant nesąžiningą ir ateityje galint pasikartoti jo nesąžiningumo elgesio ekscesus.

Penkta, ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri ruošėsi įvykdymui ar jį buvo pradėjusi, dėl sutarties nutraukimo nepatirs neadekvačiai didelių nuostolių. Pavyzdžiui, rangovas, pagal užsakovo užsakymą pagaminęs specialų, tik užsakovui reikalingą, įrenginį, negalėtų jo realizuoti

Tad rangovui pagaminus įrenginį pavėluotai, užsakovas gali išieškoti nuostolius, bet neturi teisės nutraukti sutartį, nes dėl sutarties nutraukimo rangovas patirtų didelių nuostolių. Šiuo atveju sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja taikyti nuostolių atlyginimą, o ne sutarties nutraukimą. (Projekto 630 str.). Taigi sutarties pažeidimų skirstymas į esminius ir neesminius turi reikšmės gynimo būdams pasirinkti.

Projekto 632 straipsnis įtvirtina iš anksto numanomo sutarties pažeidimo institutą. Jeigu, iki sueinant sutarties įvykdymo terminui, protingai galima numanyti, kad iš esmės pažeis sutartį, kita šalis gali sutartį nutraukti nelaukdama, kol sueis jos įvykdymo terminas. Pavyzdžiui, pagal kovo 1 d. sudarytą rangos sutartį, A įsipareigoja iki lapkričio 1 d. pastatyti sandėlį. A iki rugpjūčio 1 d. darbų nepradeda. Įvertinus statybos technologiją ir nustačius, kad tokio sandėlio statyba normaliomis sąlygomis trunka apie penkis mėnesius, tampa aišku, kad A laiku sandėlio nepastatys. Todėl B, nelaukdamas lapkričio 1 d., turi teisę nutraukti sutartį.

7.Sutarties dalykas, terminai, teisės ir pareigos, sutarties nutraukimas.

Pagrindinės panaudos sutarties dalys ir elementai:

• Sudarymo vieta, data , numeris, pavadinimas;

Šios sutarties dalysyra vadinamos rekvizitais, t.y. vieni iš dokumentų sudedamųjų dalių.Visą tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos archiyvųdepartamentas prie LRS.

• Šalys;

Sutarties šalys, dar vadinami objektais, yra sudarantysasmenys. Pagal CK 1.70 straipsnį fiziniai asmenys sutartys sudaro patys arba per atstovus.

• Objektas (dalykas);

Panaudos sutarties dalykas yra nenaudojami kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai.

• Įsipareigojimų vykdymo terminai;

Remiantys sutarties 3.2 dalimi šalis, panorėjus nutraukti šią sutartį įspėją kitą šalį ne vėliau kaip prieš 1 (vieną) mėnesį raštu.

• Šalių atsakomybė;

Šalys atsako už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą ir pilnai atlyginą viena kitai su tuo susijusius nuostolius Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

• Pakeitimai ir papildymai;

Sudarytos sutarties sąlygos gali būti pakeistos arba papildytos dvišaliu raštišku šaliu susitarymu.

• Galiojimo terminas;

• Ši sutartis įsigalioja nuo pasirašymo dienos ir galio, kol nėra nutraukta šalių, t.y. sutartis yra neterminuota.

• Kitos sąlygos;

Ne viena iš sutartį sudariusių šalių neturi teisės perduoti pagal šią sutartį priimtų įsipareigojimų trečiam asmeniui. Ginčai sprendžiami tarpusavio derybomis, o jei nepavyksta susitarti – įstatymų nustatyta tvarka.

Priedas nr. 1;

Šiuoatvėju priede yra nustatoma vidutinė mėnesio kompensuojamo kuro norma.

• Sutarties nutraukimas;

Susitarimas nutraukti sutartį ira rašytinės formos , su abiejų šalių parašais. Susitarta, kad panaudos sutartis nutraukiama abipusiu susitarimu.

Ši sutartis yra sudaryta dviem vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais, po vieną kiekvienai šaliai.

Pagal CK 1.76 straipsnį – rašytinės formos turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jei fizinis asmuo dėl ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sutartį, gali už jį pasirašyti kitas asmuo (asmuo turi turėti įgaliojimą patvirtintą notariškai). Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti notaras6.


_________________________

6 – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. 2002.03.20 II leidimas (62 psl.)

8. SUTARČIŲ VYKDYMAS

Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Jos neturi pažeidinėti ir nevykdyti įvairių nurodymų esančių sutartyje. Visų pirma, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties

šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant. Be to, iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje. Šalys vykdo sutartį sąžiningai dar tada, kai viena šalis pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją. Taigi vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Štai jeigu sutartis sudaryta dviem ar daugiau kalbų ir kiekvienas sutarties tekstas turi tokią pat teisinę galią, bet skirtingomis kalbomis surašyti sutarties tekstai neatitinka vienas kito, tai pirmenybė suteikiama pirmiausia surašytam tekstui.

Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra:

1) Panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui;

2) Panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus;

3) Numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia;

4) Suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį;

5) Nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;

6) Suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako;

7) Suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;

8) Suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti;

9) Įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti;

10) Suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas;

11) Suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes;

12) Suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir užsienio valiuta išreikštų tarptautinio pašto perlaidų pirkimo-pardavimo sutartims;

13) Suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai ar suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus;

14) Pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį;

15) Riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų;

16) Įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo;

17) Suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas;

18) Panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui , apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareiga vartotojui ir pan.).

Pagaliau jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Šalys sutartį privalo įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis nelemia jos prigimtis ar aplinkybės.

Jeigu tam tikri įstatymai nustato, kad būtinas atitinkamos valstybės institucijos leidimas, turintis reikšmės sutarties galiojimui ar jos vykdymui, ir įstatymuose ar sutartyje nenumatyta ko kita, tai tokį leidimą privalo gauti valstybėje, kurios įstatymai nustato tokį reikalavimą, esanti sutarties šalis.

Jeigu abi sutarties šalys yra Lietuvoje ir valstybės institucijos leidimą nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, tai leidimą privalo gauti šalis, kuriai ši pareiga yra nustatyta įstatymuose, išskyrus atvejus, kai įstatymai jos nenumato. Tokiu atveju šalys privalo susitarti, kuri iš jų turi gauti leidimą.

Reikalingą leidimą ar leidimus sutarties šalis turi gauti laiku. Jai tenka visos su privalomų leidimų gavimu susijusios išlaidos, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Sutarties šalis taip pat privalo nedelsdama pranešti kitai šaliai apie tai, kad leidimas yra gautas arba kad atsisakyta jį išduoti.

Kartais įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai. Sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t.y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu:

1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo;

2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti;

3) tų aplinkybių

negali kontroliuoti;

4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą. Teismas gali:

1) nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas;

2) pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra.

8.1. Sutartinės pareigos pažeidimas

Sutarties nevykdymas apima –

sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.

Iš to seka, kad dalies prievolės nevykdymas (termino praleidimas) taip pat yra sutarties pažeidimas.

8.2. Kaip žinoti, kad sutartis pažeidžiama?

1) Jei pažeistos sutarties esminės sąlygos – nevykdoma sutartis

2) Jei pažeistos kitos sąlygos – netinkamai vykdoma sutartis

Pagal pirkimo- pardavimo sutartį.

Parduoto daikto kokybė turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – paprastai reiškiamus reikalavimus.

Prekybos įmonės parduodamas daiktas turi atitikti tos rūšies daiktų standartą, technines sąlygas arba pavyzdžius, jeigu tai pirkimo-pardavimo rūšiai nebūdinga kas kita.

Pirkėjo teisės, pardavus jam netinkamos kokybės daiktą

Jeigu parduoto daikto trūkumai nebuvo pardavėjo aptarti, pirkėjas, kuriam parduotas netinkamos kokybės daiktas, turi teisę, savo pasirinkimu, pareikalauti:

arba kad daiktas, sutartyje apibrėžtas rūšiniais požymiais, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu;

arba kad būtų atitinkamai sumažinta perkamoji kaina;

arba kad pardavėjas neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti;

arba kad būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui atlyginti nuostoliai.

Jeigu nekokybiško daikto gamintojas yra ne prekybos organizacija, ieškinys dėl netinkamos kokybės daikto gali būti pareikštas pirkėjo pasirinkimu arba prekybos organizacijai, arba gamintojui.

8.3.Reikalavimas įvykdyti sutartį

1. Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra.

2. Jeigu šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai:

1) sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai;

2) sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai kainuotų;

3) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis gali protingai gauti įvykdymą iš kito šaltinio;

4) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis nereikalauja įvykdyti prievolės per protingą terminą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą;

5) neįvykdyta prievolė yra išimtinai asmeninio pobūdžio.

8.4. Neteisėtumas

Ypatumai: neteisėtumas sutartinėje atsakomybėje yra 3 atvejai:

1) visiškas sutarties neįvykdymas

2) netinkamas sutarties vykdymas

3)sutartinės prievolės vykdymo termino praleidimas.

8.5. Neteisėtumas, žala, priežastinis ryšys

Tai yra subjektyvinių pareigų, kurios gali būti numatytos įstatyme arba sutartyje, nevykdymas arba nevykdymas bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Neteisėti veiksmai:

1.Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus,

kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

2. Įstatymai gali nustatyti, kad žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė).

3. Teisėtais veiksmais padaryta žala turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.


9. Įstatymai ir sutartis ,sutarties teisinė galia

Šalys yra laisvos nustatyti sutarties turinį, tačiau ši sutarčių laisvė nėra beribė. Sutarčių laisvę riboja imperatyvūs įstatymai, civiliniai teisiniai principai, kurių negalima pažeisti, ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Įstatymuose yra įtvirtinta nemaža atvejų, kai valstybė kišasi į sutarčių turinį ir taip riboja sutarties laisvę. Įstatymai saugo vartotojų teises, sąžiningos konkurencijos laisvę, kitus viešuosius interesus, gina silpnesnės šalies interesus. Šių interesų apsaugos tikslais ar dėl kitų priežasčių nustatomi privalomi reikalavimai sutartims (visoms ar tam tikroms jų rūšims) ar apskritai reikalavimai (draudimai) subjektų veikoms, įskaitant jų sudaromas sutartis

Galiojančiame CK nustatyta, kad sandoris, neatitinkantis įstatymų reikalavimų, negalioja (47 str. 1 d.). Jei įstatymų reikalavimų neatitinka sandorio dalis, tai kitos jo dalys lieka galioti, jei galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies (60 str.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad minėtoji CK 47 str. 1 dalies nuostata, nustatanti sandorio negaliojimą, jei jis neatitinka įstatymo reikalavimo, apima tik imperatyvines įstatymo nuostatas4. Imperatyvinės įstatymų normos yra privalomos normos, kurių šalys savo susitarimu pakeisti ar atsisakyti negali. Naujajame CK taip pat nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvinių teisės normų galiojimo ir taikymo (6.157 str. 1 d.). Nustatyta, kad imperatyviniams įstatymams prieštaraujantis sandoris negalioja (1.80 str. 1 d.). Todėl sudarant sutartis reikėtų atsižvelgti, ar jos nepažeis privalomų galiojančių įstatymų nuostatų, ar nėra sutartyse nustatyta sąlygų, draudžiamų įstatymo, taip pat ar nebus pažeisti civilinės teisės principai ir trečiųjų asmenų teisės bei interesai, saugomi įstatymo.

Siekiant išvengti rizikos, kad, pripažinus sutarties dalį negaliojančia, teismas nelaikytų, jog be jos nebūtų sudaryta visa sutartis, ir dėl to nepripažintų, kad negalioja visa sutartis, sutartį galima papildyti atitinkama išlyga: Jei kuri nors sutarties nuostata prieštarautų įstatymui arba taptų ar būtų pripažinta negaliojančia, ji nedaro negaliojančių kitų sutarties nuostatų. Šalys taip pat gali susitarti, kaip jos pakeis tokią nuostatą nauja.

Sudaryta sutartis yra privaloma jos šalims. CK nustatyta, kad neleidžiama atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas, išskyrus sutarties ar įstatymų numatytais atvejais (177 str. 1 d.). Naujasis CK nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (6.189 str. 1 d.). Todėl sutartis yra privaloma šalims tol, kol ji nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais ar atitinkamais atvejais kitaip teisėtai pasibaigusi.

10. Prievolių įvykdymo užtikrinimas

Mes jau kalbėjome, kad CK 6.70 straipsnis nustato, kad prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Netesybos, įkeitimas (hipoteka) ir laidavimas jau buvo aptarti, todėl dabar panagrinėsime garantiją ir rankpinigius. Garantija

CK 6.90 straipsnis nustato, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto atsakomybė yra subsidiari.

Remiantis pateiktu apibrėžimu, galima išskirti tokius garantijos pagrindinius bruožus: 1. Pirmiausia, tai yra vienašalis garanto įsipareigojimas, t.y. priešingai nei laidavimo atveju, kur yra sudaroma sutartis tarp laiduotojo ir kreditoriaus, garantas išduoda garantiją, kurią pasirašo tik garantas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Civilinis kodeksas, galiojęs iki šio CK įsigaliojimo, numatė garantiją kaip dvišalį sandorį, todėl iki 2001 m. liepos 1 d. buvo sudaromos garantijos sutartys.

2. Garantijoje turi būti nurodyta suma, kuria garantas garantuoja už skolininką. Garantas atsako tik ta suma, kuri nurodyta garantijoje. Be garantijos sumos, garantijoje turi būti nurodoma jos terminas, išdavimo data, kreditorius ir skolininkas.

3. Apibrėžtos sąlygos, kurioms įvykus, garantas atlygins kreditoriaus nuostolius

4. Garanto atsakomybė yra subsidiari, t.y. kreditorius iki pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu, turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Jei pagrindinis skolininkas atsisakė atlyginti nuostolius arba kreditorius per protingą terminą iš skolininko negavo atsakymo į pareikštą reikalavimą, tai kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui. Vadinasi, esant subsidiariai atsakomybei, kreditorius privalo pirmiausia kreiptis į skolininką ir tik negavus iš jo savo reikalavimo patenkinimo, kreiptis į garantą. Taigi laidavimas yra palankesnis kreditoriui, nes suteikia teisę jam tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į laiduotoją ir į skolininką tuo pačiu metu (solidarioji atsakomybė).

5. Garantija, skirtingai nei laidavimas, yra savarankiška, o ne papildoma prievolė

Garantas gali būti bet kuris veiksnus asmuo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, pavyzdžiui, garantu negali būti viešieji juridiniai asmenys, jeigu garantijos išdavimas prieštarauja jų specialiajam civiliniam teisnumui. Tuo atveju, jeigu garantas yra bankas, garantija laikoma specialia ir jai papildomai taikomi CK apibrėžti straipsniai (6.93-6.97)

Garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net ir tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta, t.y. garantijos pagrindu atsirandanti garanto prievolė yra savarankiška, palyginti su užtikrinta prievole. Užtikrintos prievolės negaliojimas automatiškai nedaro garantijos negaliojančios ir tokiu atveju garantas turi teisę kreiptis į teismą dėl garantijos pripažinimo negaliojančia.

Garantija turi būtinai būti rašytinė. Šio

1, kambariuose nebuvo televizorių ir šaldytuvų, buvo skirtas mažesnis kambarių skaičius. Kadangi kitame pastato aukšte buvo vykdomi remonto darbai, kambariuose buvo triukšminga, buvo juntamas dažų kvapas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, elgėsi nesąžiningai, ir kad dėl to atsakovas 2003 m. negavo dalies galėtų gauti pajamų, atleido atsakovą nuo prievolės sumokėti 16 134,01 Lt.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. balandžio 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, o priešieškinys – patenkintas iš dalies, panaikino. Ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 16 134,01 Lt įsiskolinimo, 484 Lt žyminio mokesčio, 484 Lt už apeliacinio skundo padavimą, 800 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Valstybei iš atsakovo priteisė 52,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priešieškinio reikalavimą dėl atleidimo nuo prievolės dalies atmetė. Kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad šalys derino tarpusavio atsiskaitymus, o 2002 m. spalio 25 d. šalių vyr. buhalterės pasirašė aktą, pagal kurį atsakovo skola ieškovui buvo 27 134,01 Lt. Atsakovas 2002 m. lapkričio 18 d. ieškovui pervedė 11 000 Lt. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas nepažeidė sutartinių įsipareigojimų, nes ieškovas buvo įsipareigojęs apgyvendinti turistus bei organizuoti jiems maitinimą tik pagal iš anksto pateiktas bei abipusiškai suderintas paraiškas bei patvirtintus viešbučio kainų tarifus pagal atskirus priedus. Atsakovas tik 2002 m. liepos 16 d. pateikė ieškovui paraišką dėl turistų apgyvendinimo nuo 2002 m. liepos 18 d. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovui buvo reiškęs pretenzijas dėl turistų neapgyvendinimo sutarties priede Nr. 2 nurodytuose kambariuose. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad būtų inicijavęs sutarties nutraukimą ieškovui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, nors pagal sutarties ir Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatas atsakovas tokią teisę turėjo. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog atsakovui pretenzijas reiškė užsienio firmos dėl atsakovo su šiomis firmomis sudarytų sutarčių pažeidimų. Tačiau byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad užsienio turistinės firmos, agentūros buvo pareiškusios atsakovui pinigines pretenzijas dėl sutarčių netinkamo vykdymo, o atsakovas – šias pinigines pretenzijas patenkinęs. Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, kad, gavęs iš savo klientų nusiskundimų, būtų pareiškęs ieškovui pretenzijas dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar kad būtų pranešęs ieškovui dėl sutarties vykdymo sustabdymo. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad užsienio šalių turizmo firmos jam nesumokėjo 16 240 Lt. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžė, kad atsakovas ieškovui pradėjo reikšti pretenzijas tik tada, kai ieškovas pareikalavo sumokėti už prievolės įvykdymą jau pasibaigus sutarties galiojimui. Teisėjų kolegija dar nurodė, kad nebuvo galima atleisti atsakovo nuo prievolės sumokėti 16 134,01 Lt CK 6.4 straipsnio, 6.58 straipsnio 1 ir 3 dalių, 6.64 straipsnio 2 dalies bei 6.189 straipsnio 1 dalies nustatytais pagrindais, nes pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog kreditorius, t. y. ieškovas, pažeidė prievolę, o skolininkas – sustabdė prievolės vykdymą (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kreditoriaus prievolės pažeidimo fakto, pagrįstai nepatenkino ir atmetė atsakovo priešieškinio dalį dėl negautų pajamų priteisimo.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti visus priešieškinio reikalavimus. Kasatorius nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl sutarties turinio aiškinimo (2000 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406). Teismas nenustatinėjo tikrųjų sutarties dalyvių ketinimų, o rėmėsi tik pažodiniu sutarties teksto

aiškinimu. Teismas visiškai neaiškino sutarties priedo Nr. 2 2.1.1, 2.1.2, 2.1.3 punktų bei jų ryšio su 2.2.1 punktu. Liudytojas G. Jagafarovas teismo posėdyje paaiškino, kad šalys buvo sutarusios dėl viešbučio remonto atlikimo iki 2002 m. birželio 17 d. ir dėl nekeičiamo viešbučio kambarių rezervavimo atsakovui. Atsakovas, o ne ieškovas turėjo pareigą apgyvendinti turistus nuo 2002 m. birželio 17 d. Įvykdyti šią pareigą atsakovas siekė visais įmanomais būdais: reklamavo ieškovo viešbutį, ieškojo viešbučiui klientų, sudarinėjo sutartis su užsienio šalių turistinėmis firmomis. Ieškovo pareiga buvo skirti kambarius, t. y. suteikti galimybę atsakovui pateikti paraiškas dėl turistų apgyvendinimo, ir apgyvendinti turistus. Negalėjo būti pateiktos paraiškos dėl turistų apgyvendinimo, kol ieškovas neįvykdė pagrindinės savo pareigos, t. y. kol neskyrė kambarių. Nors sutartyje buvo numatyta suderinti klientų atvykimą pagal pateiktas paraiškas, tačiau sutarties priedu ši pareiga praktiškai buvo panaikinta, nes egzistavo jau minėtas nekeičiamas rezervavimas. Be to, nors ieškovas ir teigė, kad atsakovas privalėjo suderinti turistų atvykimą, tačiau nepateikė įrodymų, kad pats ieškovas būtų derinęs paraiškas.

2. Teismas, darydamas išvadas, pažeidė CK 6.44 straipsnį. Atsakovas, kaip kreditorius, paskyrė asmenis priimti prievoles iš ieškovo. Ieškovas teikė paslaugas atsakovo paskirtiems asmenims, t. y. turistams, ir teikė netinkamai, dėl to atsakovas reiškė ieškovui pretenzijas žodžiu, o turistai – raštu. Ieškovui neįvykdžius sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas ir užsienio turistinės firmos turėjo tiesioginių nuostolių, tačiau atsakovas tai patvirtinančių įrodymų neturi. Todėl atsakovas reikalavo atlyginti tik netiesiogines išlaidas – negautas pajamas. Įrodymus apie negautų pajamų dydį bei apie priežastinio ryšio tarp neteisėtų ieškovo veiksmų ir nuostolių atsiradimo atsakovas pateikė.

3. Teismas neteisingai išaiškino CK 6.217 straipsnio 1 dalį. Ši teisės norma nustato sutarties šalių teisę, o ne pareigą nutraukti sutartį, esant pažeidimui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad turistai ne tik iš anksto užsako kelialapius, bet ir turi gauti Lietuvos Respublikos vizą. Ieškovui neskyrus atsakovo turistams kambarių nuo 2002 m. birželio 17 d., atsakovas, siekdamas išvengti didelės žalos, nusprendė apgyvendinti turistus kitame Palangos viešbutyje. Atsakovas nepažeidė CK 6.158 straipsnio nuostatų, o ieškovas pažeidė, nes ne tik neįvykdė prievolės, bet ir neinformavo atsakovo, kad prievolė nebus įvykdyta.

4. Teismas neteisingai aiškino CK 6.64 straipsnį. CK 6.64 ir 6.58 straipsniai reglamentuoja prievolių, o ne sutarties sustabdymą. Atsakovo prievolei sumokėti už suteiktas paslaugas įvykdyti buvo nustatytas terminas. Kadangi sąskaitos buvo išrašytos tik 2002 m. rugpjūčio 31 d., prievolės sustabdymu atsakovas jau nebegalėjo daryti įtakos ieškovo suteikiamos paslaugos kokybei. Tačiau atsakovas vis tiek sustabdė prievolės įvykdymą, nes nesumokėjo ieškovui 16 134,01 Lt.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį ir teigia, kad teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas bei nenukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a :

Byloje nustatyta, kad šalys 2002 m. gegužės 2 d. pasirašė sutartį Nr. 290502/01 dėl bendradarbiavimo turizmo srityje, kuria ieškovas AB ,,Palangos linas“ įsipareigojo atsakovui UAB ,,Gejag“ apgyvendinti ir organizuoti maitinimą atsakovo klientams.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atitinkamu sutartu laiku ieškovas neskyrė atsakovo organizuotiems turistams kambarių, skyrė mažesnį kambarių skaičių, apgyvendindavo kambariuose, kuriuose nebuvo šaldytuvų ir televizorių arba dėl kitų sąlygų turėjo patirti tam tikrų nepatogumų. Šio teismo išvados paremtos byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir nėra nuneigtos. Taigi teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad dėl ieškovo netinkamo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo tinkamai jų negalėjo įvykdyti ir atsakovas, kaip turizmo paslaugų teikimo organizatorius. Tačiau šalių sudarytos sutarties vykdymo vienašališkas sustabdymas galėjo turėti dar didesnių neigiamų pasekmių tretiesiems asmenims, nes atsakovas buvo susaistytas įsipareigojimais turistams. Sutarties neįvykdymu laikomas ne tik bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, bet taip pat ir jos netinkamas įvykdymas (CK 6.205 straipsnis). Nustatęs netinkamą sutarties įvykdymą, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 1.5 straipsnyje nustatytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimais, turėjo pagrindą atleisti atsakovą nuo prievolės dalies vykdymo.

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes materialinės teisės normas taikė tinkamai, todėl paliktinas galioti šios instancijos teismo sprendimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 21 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Palangos miesto apylinkės teismas 2004 m. sausio 21 d. sprendimą.

IŠVADOS

Baigdama darbą norėčiau trumpai apibendrinti ir padaryti kai kurias išvadas.

1. Manau, kad tinkamas sutarties vykdymas yra vienas pagrindinių sutarčių teisės principų. Tik tinkamai įvykdžius sutartį, gaunamas efektas, kurio šalys tikėjosi sudarydamos sutartį. Tinkamas sutarties įvykdymas svarbus ekonominiu ir socialiniu atžvilgiu, nes užtikrina verslo santykių stabilumą, užkerta kelią šalių konfliktams.

2. Kita vertus, teisė būtų nepajėgi užtikrinti tinkamą sutarties vykdymą, nesant tam palankių ekonominių ir socialinių prielaidų. Infliacija, kainų „šuoliai“, bankų, kitų finansinių institucijų krizės objektyviai sunkina tinkamą sutarčių vykdymą ir objektyviai skatina jų pažeidimus.

3. Naujų gynimo būdų numatymas Civiliniame kodekse turėtų padėti efektyviau ginti nukentėjusios šalies interesus. Tačiau, nustatant ir taikant gynimo būdus, nedera pamiršti būtinumo užtikrinti abiejų šalių interesus. Net sutartį pažeidusi šalis turi teisę reikalauti į juos atsižvelgti. Todėl visi pažeistų teisių gynimo būdai turi būti taikomi vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais.


REKOMENDACIJOS

Kiekvienas sutarties pažeidimas reiškia ne tik verslo santykių stabilumo pažeidimą, bet ir socialinio konflikto kilmią. Todėl sutarčių teisė turi įstengti vykdyti prevencinę funkciją t.y. sudaryti sąlygas, kad sutartys būtų pažeidžiamos kuo rečiau. Tokią prevencinę funkciją gali atlikti tik labai geros sutartinę civilinę atsakomybę reguliuojančiuos normos, taip pat normos, įpareigojančios šalis kooperuotis sutarčiai vykdyti, suteikiančios teisę sustabdyti sutarties vykdymą, ir t.t.


LITERATŪRA

V.Sūdžius – Sutartys: principai ir praktika. Vilnius 2001

V.Sūdžius – Sutartys: principai ir praktika. Vilnius 2001

V.Sūdžius „Sutartys: principai ir praktika“, trečiasis atnaujintas ir papildytas leidimas, Vilnius,2001

Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas. Vilnius, 2002 07 10. 251p. ISBN 9955-517-07-7

Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas, Vilnius, 2005

Vasarienė D. Civilinė teisė. Vilnius 2002

D.Ambrasienė ir kiti – Civilinė teisė. Prievolių teisė, Vilnius 2004m.

www.sutartys.lt

www.tm.lt

www.litlex.lt

www.infolex.lt

www.lhr.lt

Rašykite komentarą

-->