Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Suokalbis

Autorius: Eligijus

Alytaus Likškėlių vid. m-klos

10d kl. mok. Lukas Miliauskas


Suokalbis

1939 m. rugsėjo 28 d.

Alytus 2003

Budeliai prieš pasaulį

1939 metai įėjo į pasaulio istoriją kaip Maskvos ir Vokietijos pasirengimo okupacijoms ir aktyvių karo veiksmų pradžia prieš taikias ir suverenias valstybes. 1939 m. rugpjūčio 19 d. Vokietija pasirašė su Sovietų Sąjunga ūkio sutartį, pagal kurią įsipareigojo suteikti 200 milijonų reichsmarkių kreditą. SSRS galėjo iš Vokietijos pirkti techniką, o atsilyginti žaliavomis. Tačiau netrukus po šios “ūkinės” sutarties buvo vykdomi Europos “pasidalijimo” grobuoniški planai.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvoje Ribentropas ir Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį ir slaptą pridėtinį protokolą. Šio protokolo pirmasis punktas skelbia: ”Teritorinės-politinės pertvarkos atveju Pabaltijo valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai, Lietuvai) priklausančiose srityse Lietuvos šiandieninė siena yra Vokietijos ir SSRS interesų sferų riba. Šiuo abipusiškai pripažįstamas Lietuvos interesas į Vilniaus sritį”. O antrajame punkte sakoma: “Teritorinės-politinės pertvarkos atveju lenkų valstybei priklausomoje srityje Vokietijos ir SSRS interesų sferos ribojasi maždaug Narevo, Veichselio ir Sano upių linija”. Taigi, pagal grobuonių sandorį Lietuva su Vilniaus sritimi atiteko Vokietijos interesų sferai.

Šiuo protokolu Rytų Europa buvo padalyta į dviejų grobuonių įtakos sferas, dėl to kilo Antrasis pasaulinis karas, buvo okupuota Lietuva ir kitos valstybės.

1939 m. rugsėjo 1-ąją Vokietija iš vakarų, o po dviejų savaičių, rugsėjo 17-ąją, SSRS iš rytų puolė Lenkiją ir, ją nugalėjusios, 1939 m. rugsėjo 28-ąją pasirašė jos teritorijos tarpusavio dalybų sutartį. Pažymėtina, kad tą dieną Ribentropas ir Molotovas pasirašė ir slaptą papildomą protokolą, kuriame sakoma, kad “Lietuva, išskyrus pietinę Suvalkiją, perduodama į Sovietų Sąjungos interesų sferą mainais už Lenkijos teritoriją”. Protokole skelbiama, kad “1939 m. rugpjūčio 23 d. slapto pridedamojo protokolo pirmuoju numeriu paženklinta dalis pakeičiama taip, kad Lietuvos valstybės sritis pereina į SSRS interesų sferą, nes iš antros pusės Liublino vaivadija ir Varšuvos vaivadijos dalys atitenka Vokietijos interesų sferai“.

1939 metų spalio pradžioje sovietai su vokiečiais pradeda derybas, kad SSRS atiduosianti Vilnių Lietuvai, kuri už tai turėsianti perleisti Vokietijai pietinę Suvalkiją.

1939 m. lapkričio 28 d. SSRS užpuolė Suomiją ir, atplėšusi jos teritorijos dalį, 1940 m. kovo 12 d. pasirašė priverstinę taikos sutartį. 1940 m. birželio 15-ąją SSRS užpuola Lietuvą ir birželio viduryje pavergia visas tris Baltijos šalis. 1940 m. birželio 27-ąją Kremliaus spaudžiama ir Berlyno patariama Rumunija sovietams perleidžia Besarabiją ir šiaurinę Bukoviną.

1941 m. sausio 10 d. Šulenburgas ir Molotovas pasirašo trečią slaptą protokolą, pagal kurį Vokietija pardavė Sovietų Sąjungai Suvalkiją už 7 mln. 500 tūkst. dolerių. Jame teigiama, kad “1. Vokietijos reicho vyriausybė atsisako savo pretenzijos į Lietuvos teritorijos dalį, kuri yra paminėta 1939 09 28 slaptajame protokole ir nurodyta prie jo pridedamame žemėlapyje. 2. SSRS vyriausybė už šio protokolo pirmajame punkte nurodytą teritoriją yra pasiruošusi kompensuoti, sumokėdama 7 mln. 500 tūkst. aukso dolerių – 31 mln. 500 tūkst. reichsmarkių”.

Sovietiniai ideologai ir kompartijos veikėjai aiškina, kad komunistai Lietuvai grąžino Vilnių, bet nenori prisiminti, kad fašistai irgi tai rengėsi daryti. Tačiau abu tuometiniai tironai už Vilnių reikalavo Suvalkijos. Pagaliau vienas pardavė, kitas pirko. Kaip anksčiau buvo rašyta,

sovietai Lietuvą iškeitė į galimą grobį Lenkijos gubernijose.

NKVD ir gestapas dėjo grandines tautoms – krematoriumai dirbo be pertraukų, duobėse alsavo priešmirtinės agonijos aukos, tardymų ir mirtininkų kamerose vyko egzekucijos, stepėse, ledjūriuose, įmonėse, kirtavietėse žmonės buvo pasmerkiami mirčiai.

Rugpjūčio 23-ioji – juodžiausias lietuvių tautos istorijos puslapis. Tą dieną 1939 metais pasirašyta “sutartis” leido komunistiniam budeliui ir jo sekėjams išnaikinti trečdalį tautos, padaryti žalos iki 900 mlrd. JAV dolerių.

Fašizmas buvo teisiamas Niurnberge ir sulaukė griežto įvertinimo. Tačiau komunizmas, padaręs pasauliui dešimteriopai daugiau žalos, liko teisiškai neįvertintas.

Minėdami komunizmo ir fašizmo – Stalino ir Hitlerio sąmokslą, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo–Molotovo paktą, turime prisiminti jo ištakas ir pasekmes. Nusilenkdami aukoms privalome kovoti, kad tai daugiau nepasikartotų ir kad komunizmas būtų teisiamas aukščiausiuose pasaulio teismuose

Slaptųjų protokolų šešėlyje

Istorikas J. Dainauskas agresijos dvasią įžvelgia ir 1939 m. Ribentropo-Molotovo pakto pasirašymo dokumentuose bei išdavose. Nagrinėdamas to meto Sovietų Sąjungos leidinius, politikų pareiškimus bei prisiminimus, istorikas randa vieną kiaurai smelkiančią mintį: 1939-1940 m. Rusija baigė atgauti dalį žemių, kurių buvo netekusi 1918 m., atkūrus Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos valstybes. ( Suomijos valstybė atkurta 1917 m. gruodžio mėn.) Ši paralelė dažnai pamirštama. Tačiau 1939 m. įvykiai taip pat buvo prieš tai vykusių išdava.

1933 m. Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje, 1934-1935 m. Klaipėdos nacių byla rodė didžiulį įtampų lauką, susidariusį tam tikrose Europos politinio žemėlapio taškuose. Tais neramumais puikiai pasinaudojo Kremliaus pypkius. Pasak J. Dainausko, 1937 m. represijos Sovietų Sąjungoje J. Stalino galėjo būti specialiai organizuotos tam, kad būtų atsikratyta internacionalistų žydų, kurių “tautų vadas” nebegalėjo su valdyti. Dar akivaizdesnę ir aršesnę antisemitizmo politiką Vokietijoje varė Hitleris.

Artėjančių audrų akivaizdoje Lietuvos Vyriausybė siekė bet kuria kaina išlikti neutralia – gal audra praūš?

Todėl 1939 m. sausio mėnesį buvo priimtas Neutralumo įstatymas. Prieš tai jau buvo padaryta daug nuolaidų nacistinei Vokietijai. Tik ar viena Lietuva tas nuolaidas darė? Dar 1938 m. kovo mėn. Vokietija užgrobė Austriją, o rugsėjo 29-30 d. pasirašytas Miuncheno sandėris, kuriuo Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės nusiplovė rankas prieš Vokietijos spaudimą užimti dalį Čekoslovakijos. Vėliau užėmė ir ją visą.

Šiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė vis labiau nuolaidžiavo Vokietijai. Lapkričio 1 d. panaikinta karo padėtis ir spaudos cenzūra Klaipėdos krašte, o prezidentas Antanas Smetona savo perrinkimo proga visiems nuteistiesiems naciams grąžino pilietines teises. Spaudžiant Vokietijai, o Lietuvos vyriausybei vis labiau nuolaidžiaujant, Klaipėdos krašto seimelio rinkimai gruodžio 11 d. baigėsi visiška nacių pergale. Taip buvo parengtas placdarmas Vokietijai šį kraštą aneksuoti. 1939 m. kovo 22 d. Lietuvai buvo padiktuota sutartis, kuria Klaipėdos kraštas ir Klaipėdos uostas atduodami Vokietijai. Kovo 23 d. 10 val. ryte Vokietijos karo laivų eskadra priplaukė prie Klaipėdos. Jūra šėlo, ir šarvuotlaivis “Deutschland” nepajėgė įplaukti į nepakankamai gilų Klaipėdos uostą. Todėl Hitleris torpediniu kateriu pasiekė krantą, išrėžė kalbą iš miesto teatro balkono, ir neilgai trukęs grįžo į laivą.

Versalio taikos sutarties signatarai tylėjo ausis suglaudę, pamiršę visas savo pasirašytąsias taikos sutartis, palikę silpnesnes valstybes plėšrūnų valiai. Lietuvos vyriausybė, netekdama Klaipėdos krašto, dar tikėjosi išsaugoti valstybę. Pastangos buvo bergždžios, neveiklumas tik spartino atomazgą. Agresorių apetitai augo, ir Ribentropo-Molotovo paktas ir jo numatyto scenarijaus įgyvendinimas leis abiems agresoriams “susigrąžinti, kas buvo atplėšta”. Sovietų Sąjunga išplės savo sienas į vakarus, o Vokietija – į rytus. Du grobikai, įvykdę sąmokslą, susitiks ties ta pačia siena.

Slaptajame papildomame protokole numatyta, jog šiaurinė Lietuvos siena taip pat esanti Vokietijos ir SSRS interesų sferos siena. Abi protokolą pasirašiusios šalys pripažino Lietuvos teises į Vilniaus kraštą. Sunku rasti didesnį amoralumo pasireiškimą: Lietuva atiduodama visiškon Vokietijos priklausomybėn ir kartu jai pripažįstama teisė į lenkų okupuotą Vilnių.

Ribentropo-Molotovo paktą pasirašyti labai skubėta (pasirašyta po vidurnakčio, t.y. jau rugpjūčio 24 d.), o žemėlapis, ant kurio buvo SSRS ir Vokietijos siena, pasirodė besąs netikslus. Žemėlapis neatitiko kai kurių susitarimo niuansų, todėl į papildomo slaptojo protokolo tekstą buvo įterpta pataisa. Rugpjūčio 25-osios vakare SSRS Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras V. Molotovas pakvietė Vokietijos pasiuntinį Šulenburgą ir pasiūlė pakoreguoti tekstą taip: “Tuo atveju, jeigu bus keičiamos teritorinės-politinės ribos sričių, įeinančių į Lenkijos valstybės sudėtį, Lietuvos sienų Vilniaus krašte riba pripažįstama pagal Pisos, Narevo, Vyslos ir Sano upių liniją”. Taigi pakoreguotame tekste atsirado naujas geografinis pavadinimas – Pisos upė.

Užsitikrinęs SSRS neutralitetą Hitleris galėjo pradėti karo veiksmus: Lenkijos užpuolimas rugsėjo 1 d. reiškė Antrojo pasaulinio karo pradžią. Dar prieš Vokietijos kariuomenei peržengiant Lenkijos sienas ir jau vykdant karo veiksmus. Berlyno atstovas Lietuvoje P. Cechlinas (Zechlin) atsargiai kurstė lietuvius patraukti kariuomenę į Lenkijos pasienį, žygiuoti atsiimti Vilniaus, esą vokiečiai tam reikalui duosią šarvuočių ir paremsiantys aviacijos smūgiais iš oro.

Lietuvos vyriausybei bei Užsienio reikalų ministerijai reikėjo nemažų pastangų, norint atvėsinti nuo tokio žygio kai kurias karštas galvas. Ypač jaunimo. Prisimintina, kad Lietuvos Prezidentas, Vokietijai pradėjus karą prieš Lenkiją, 1939 m. rugsėjo 1 d. paskelbė Lietuvos neutralumą visų kariaujančių šalių atžvilgiu.

Rugsėjo 17 d. beveik milijoninė sovietų armija įsiveržė į tuometinės Rytų Lenkijos žemes. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga pareiškė apsaugosianti broliškų slavų tautų – baltarusių ir ukrainiečių – interesus, o lenkų tautai atvešianti geidžiamą taiką. Per tris savaites Vokietijos ir SSRS armijos visiškai sutriuškino Lenkijos kariuomenę, kurią sudarė 3 mln. karių. Rugsėjo 25 d. Stalinas ir Molotovas, išsikvietę Vokietijos pasiuntinį Šulenburgą, pareiškė: būtų neteisinga Lenkijos valstybės likutį palikti nepriklausomu. Stalinas pasiūlė Vokietijos naudai iš teritorijų nuo demarkacinės linijos į rytus visą Liublino vaivadiją ir tą dalį Varšuvos vaivadijos, kuri siekia Būgą. Už tai vokiečiai

turį atsisakyti pretenzijų į Lietuvą.

Naujoms Vokietijos ir SSRS valstybinėms sienoms nustatyti rugsėjo 28 d. į Maskvą antrą kartą atskrido Vokietijos užsienio reikalų ministras J. fon Ribentropas. Naujoji sutartis buvo pasirašoma visiškoje rugpjūčio 23 d. sutarties ir slaptųjų protokolų dvasioje, tačiau Stalino pasiūlymas įtraukti Lietuvą į SSRS įtakos zoną už teritorines nuolaidas Lenkijoje sulaukė Vokietijos pritarimo. Tiesa, Ribentropas tose derybose kai ką išsiderėjo ir savo naudai. Ir ne šiaip ką, o Lietuvos teritorijos dalį. Neva tam, kad būtų išlyginta Vokietijos siena, jis paprašė vadinamąjį Suvalkų trikampį palikti Vokietijai. Sovietai sutiko.

J. Dainauskas pateikė duomenų, kurie jau buvo paskelbti Vokietijos spaudoje. Ribentropas pavyduliavo Geringui, kad tas turi medžioklės rezervatą Baltarusijoje. Todėl nusitvėrė kažkieno pakištos minties, esą Suvalkų ruože yra daug briedžių – puikiausia vieta rezervatui, galima nušluostyti nosį Geringui. Štai kodėl derybų metu Maskvoje Ribentropas tą Suvalkų dalį pasistengė išsikovoti.

Po poros savaičių Vokietijos užsienio reikalų ministerija pasiuntė į minėtą Suvalkų trikampį savo protokolo skyriaus šefą, kad šis patikrintų, ar tikrai numatytame rezervate yra briedžių. Pasirodo, briedžių būna, bet tik tuomet, kai šie keliauja iš vienos vietos į kitą. Ribentropas buvo įsiutęs. Tris kartus kreipėsi į draugą Molotovą, prašydamas vietos rezervatams – pradžioje Liublino srityje, paskui Ukrainoje. O Suvalkų trikampį vėliau Vokietija pardavė Sovietų Sąjungai už 7,5 mln. auksinių dolerių (aštuntoji dalis – spalvotaisiais metalais). Taip prekiauta Lietuvos žeme.

Štai nuo tokių šios žemės didžiūnų priklausė Europos ir net pasaulio likimas. Ne tik Sovietai, bet ir kitų Europos valstybių politikai apsiskaičiavo. Niekas nemanė, kad per tris savaites kaip muilo burbulas subliukš Lenkijos valstybė, turėjusi tris milijonus karių. Kaip niekas nesitikėjo ir tokios nacistinės Vokietijos galybės. Stalinas, drąsindamas Hitlerį, manė, kad Vokietijos karas su Lenkija užsitęs, o kai nacistinė Vokietija pakankamai nukraujuos (prieš tai, beje, sudorojusi ir žydus), “nenugalimosios ir šlovingosios ” raudonosios armijos divizijos pajudės į Vakarus ir atneš Europos tautoms “Pax Sovietica” (sovietinę taiką). Rusų šuolis į Vakarus turėjo reikšti, kad taip būtų “atgautos nuo seno rusiškos žemės”. Pasak istoriko J. Dainausko, šiems tikslams įgyvendinti turėjo praversti ir senas, dar nuo Ivano Kalitos laikų taikomas, taip pat ir Lenino labai vertintas principas: žingsnis atgal, o du žingsniai pirmyn.

Ribentropo-Molotovo pakto reikšmė Lietuvai

1939 m. rugsėjo 28 d. žlugus Lenkijos valstybei, agresoriai Sovietų Sąjunga ir Vokietija pasirašė Draugystės ir sienų nustatymo sutartį su slaptu papildomu protokolu, pagal kurį Lietuva perduodama Sovietų interesų sferai.

Sovietų Sąjunga, vadovaudamasi Ribentropo-Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. paktu ir jo slaptaisiais protokolais, pradėjo ultimatyviai reikalauti, kad Lietuva, Latvija ir Estija sudarytų su Sovietų Sąjunga vadinamąją Savitarpio pagalbos sutartį, žadėdama Baltijos respublikas apginti karine jėga nuo Vokietijos agresijos, už tai reikalaudama sutikimo įsteigti šiose respublikose sovietinės kariuomenės bazes. Stalinas ir Molotovas keletą kartų oficialiai žadėjo gerbti respublikų suverenias teises, nesikišti į jų vidaus reikalus ir santvarką; Lietuvai žadėjo perleisti Vilnių ir jo sritį.

Tuometinė Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės administracijos vadovybė sunkiai įsisąmonino Gorbačiovo pertvarką, nekalbant apie Sąjūdžio siekius. Kai “Lietuvos laisvės lygos” vadovai nutarė rugsėjo 28 dieną Vilniuje, Gedimino aikštėje surengti mitingą, skirtą demaskuoti eilinį slaptąjį SSRS–Vokietijos protokolą, pasirašytą 1939

m. rugsėjo mėn. 28 d., jiems tai padaryti nebuvo leista. O į mitingą susirinkę žmonės milicijos pareigūnų buvo išvaikyti iš aikštės guminėmis lazdomis. 25 žmonės buvo sulaikyti, keli iš jų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kai kurie pasiryžę bado streikui žmonės buvo prievarta išgabenti iš aikštės. Rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR vyriausybės pareiškime buvo grasinama, kad ateityje neteisėti mitingai, susirinkimai ir kiti panašūs renginiai, “prieštaraujantys socialistinės valstybės ir visuomenės interesams” nebus toleruojami.

Tarp nacistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos

1939 m. rugpjūčio 23 dieną buvo pasirašytas taip vadinamas Molotovo _ Ribentropo paktas bei slaptieji protokolai ir panaikinta Lietuvos Nepriklausomybė. Dėl tuometinės Vokietijos ir SSRS okupacinės politikos Suvalkų kraštas prarado daugybę žmonių, patyrė daug materialinių ir moralinių nuostolių, o Lietuva, atsidūrusi didžiųjų valstybių politikos sūkuryje, vėliau ilgus dešimtmečius nešė teroro, okupacijos ir sovietizacijos naštą.

1939 m. pradžioje virš Europos vis grėsmingiau ėmė kauptis tamsūs karo debesys, o rugpjūčio mėnesį jie visai aptemdė Vidurio ir Rytų Europą. Be Sovietų Rusijos, kuri iš pradžių stovėjo atokiai ir kurios veiksmų dar nebuvo galima prognozuoti, jėgos buvo pasiskirsčiusios gerokai prieš 1939 metus. Nuo to, į kurią pusę pasuks Sovietų Vyriausybė, priklausė karo ar taikos alternatyva. Paimdama aukščiausią siūlomą kainą, SSRS, matyt, tuomet daugiau laimėjusi draugiškai bendradarbiaudama su Vokietija, pasirinko kelią, kuris jai reiškė užkariavimą, o visai likusiai Europai – karą. Miunchene susitarius, buvo okupuota Praha ir pasidalinta Čekoslovakijos Respublika. 1939 metų kovo viduryje Vokietija plėtė savo įtaką Rytų link, skubiai užpildydama jėgos vakuumą. Užgrobę Prahą, vokiečiai užėmė Klaipėdą.

Baltijos šalių kertiniu užsienio politikos akmeniu turėjo būti visiškas neutralumo laikymasis, kaip taikos ir saugumo savo piliečiams užtikrinimo priemonė. Tokių turėta vilčių. Galutinis sprendimas, deja, buvo priimtas ne Rygoje, Kaune ar Taline, bet Berlyne ir Maskvoje. Tai rodė visą įvykių logiką: Tautų Sąjungos, kaip patikimo ramsčio, žlugimas, Prancūzijos ir Anglijos nenoras ar nesugebėjimas suteikti realią fizinę paramą Rytų Europai… ir pagaliau Stalino ir Hitlerio sandėris, vadinamas Ribentropo – Molotovo paktu. Yra daug kliūčių, dėl kurių Lietuva ir kitos Baltijos valstybės negalėjo likti neutralios.

Baltijos valstybių Nepriklausomybės likimas galutinai buvo nuspręstas 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašius Sovietų Sąjungai ir nacių Vokietijai nepuolimo sutartį.

Sutarties turinys buvo panašus į daugelį tokio pobūdžio kitų šalių sutarčių. Joje buvo straipsnis apie susilaikymą nuo agresyvių veiksmų viena prieš kitą skyrium ir drauge su kitomis valstybėmis. Buvo pasakyta, kad jeigu viena iš jų bus užpulta trečios valstybės, nė viena iš susitariusių šalių jokiomis formomis nerems užpuolikės. Sovietų Sąjunga ir nacių Vokietija įsipareigojo nedalyvauti jokiose koalicijose viena prieš kitą, informuoti viena kitą apie jas liečiančius klausimus ir t. t.

Pažymėtina, kad sutartis įsigaliojo tuoj pat po pasirašymo, nereikėjo laukti sutarties ratifikavimo. Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba ją ratifikavo labai greitai _ rugpjūčio 30 d. Tai buvo svarbu abiems valstybėms: Vokietija labai skubėjo pulti Lenkiją, Sovietų Sąjunga dar nenorėjo, kad hitlerininkų karo mašinos atsidurtų jos pasienyje per 60 km į vakarus nuo Minsko.

1939 m. per abiejų valstybių derybas, išskyrus nepuolimo sutartį, buvo pasirašyti slapti protokolai, kuriuose nubrėžtos naujos Europos sienų linijos ir interesų zonos. Papildomuose slaptuose protokoluose Estija ir Latvija buvo priskirtos SSRS, o Lietuva palikta Vokietijai. Taigi laikinai Vokietija turėjo įtaką Lietuvos ekonomikai ir politikai. Ji nuo pat pirmos dienos stengėsi įtvirtinti savo pozicijas toje šalyje.

Nuo nepuolimo sutarties su Sovietų Sąjunga pasirašymo iki rugsėjo 16 d. įvairiais kanalais siūlyta Lietuvos Vyriausybei padedant Vokietijai atsiimti iš Lenkijos Vilnių. Tai reiškė, kad ji turi atsisakyti neutraliteto ir padėti jai kariauti su Lenkija. Lietuva Vokietijos pasiūlymą vienareikšmiai atmetė. Dar daugiau, ji priglaudė apie 14 tūkst. Lenkijos karių ir civilių karo pabėgėlių. Pagal neutralumo taisykles Lenkijos kariai buvo internuoti ir apgyvendinti Birštone, Palangoje ir kituose miestuose. Jų išlaikymui skirti pinigai buvo iš Lietuvos biudžeto. Nepaisant visų Vyriausybės pastangų apsaugoti kraštą nuo karo, Lietuvos padėtis darėsi vis sunkesnė.

Užkariavus Lenkiją ir pasikeitus jėgų balansui, rugsėjo 28 d. J. Stalinas ir A. Hitleris pasirašė antrąjį Vidurio Europos padalijimo aktą, vadinamą SSRS _ Vokietijos draugystės ir bendros sienos nustatymo sutartimi, ir slaptus protokolus. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos (Liublino vaivadiją, rytinę Varšuvos vaivadijos dalį ir didelę Sūduvos dalį) Vokietija atidavė Sovietų Sąjungai Lietuvą (Vilkaviškio apskritį, trečdalį Marijampolės apskrities, penktadalį Lazdijų ir Alytaus apskričių, t. y. iki linijos Širvinta _ Pilviškiai _ Marijampolė _ Simnas _ Sapackinė). 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS _ Vokietijos sutartis patenkino J. Staliną, kuris norėjo turėti įtaką Baltijos valstybėms. Be to, šis dokumentas galutinai palaidojo Lenkijos valstybingumą.

Minėtoji sutartis netrukus pakeitė Lietuvos tarptautinį statusą, jos tarptautinę ir vidaus situaciją. Sovietų Sąjungos spaudžiama, Lietuva buvo priversta pasirašyti su ja savitarpio pagalbos sutartį. Pirmajame šio dokumento straipsnyje sakoma, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas perduodami Lietuvos Respublikai. Tačiau jai buvo grąžinta tik trečdalis tos teritorijos. Pagal sutartį į Lietuvą buvo įvesta 20 tūkstančių raudonarmiečių. Jie buvo įkurdinti Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose ir Naujojoje Vilnioje.

Lietuva atgavo savo sostinę Vilnių _ lietuvių tautos kultūros ir ekonomikos centrą. Kita vertus, ji prarado neutralios valstybės statusą, tapo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. Svetimos valstybės kariuomenės įvedimas reiškė, kad Lietuva prarado savo Nepriklausomybę.

1939 m. rudenį Ribentropo _ Molotovo pasirašytais slaptais protokolais bandyta paneigti Vasario 16 – osios aktą. Lietuva buvo okupuota, o po keleto savaičių aneksuota. 1941 m. vasarą lietuvių tauta dar bandė atkovoti Nepriklausomybę, tačiau per Birželio sukilimą ji nepasiekė norimų rezultatų. Vilčių suteikė 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir Didžiosios Britanijos Vyriausybių vadovų paskelbta Atlantos chartija. Joje deklaruotas tautų suverenumo ir apsisprendimo teisės gerbimas. Daug buvo tikėtasi. II pasauliniame kare tik SSRS laimėjo dvigubai: jai atiteko tai, kas įvardinta Molotovo-Ribentropo pakte, dalyvavo Teherano-Jaltos-Potsdamo konferencijose, pasirašė paktus. Ji tapo Rytų – Vidurio Europos reikalų tvarkytoja. Lietuvoje per devynerius metus partizanai sunkiai kovojo su okupantais negaudami iš išorės jokios pagalbos.

Naudota literatūra:

1.

2.

3.

4.

Rašykite komentarą

-->