Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Studentų žargonybės

Autorius: Laimonas

Žargoną galima vertinti kaip savotišką kalbą, atsiradusią skirtingų kalbų sandūroje. Būtent dėl šios savo ypatybės tam tikras žargonas gali tapti savotiška įvairių tautybių atstovų bendra kalba. Turbūt ir Lietuvoje jaunimo žargonas atlieka tokią pat funkciją – yra įvairių tautų atstovų tarpusavio bendravimo priemonė, įvairių masinių kultūrų sankirta, tikra pasienio teritorija, kur susiduria įvairios kalbinės sistemos. Dėl to iš kitos kalbos į žargoną skolinama leksika gali būti ne tik įdomus nagrinėjimo objektas, bet ir savotiškas kalbos įvaizdžio rodiklis. Įdomu tai, kad būtent dabar, kai lietuvių kalboje vyksta atkakli kova su bet kokios kalbos skoliniais (į lietuvių kalbą verčiami net tarptautiniai žodžiai, kurie daugumai kalbų yra bendri, sugalvojami terminai naujoms realijoms, atėjusioms iš Vakarų, apibūdinti), žargone vyksta visai priešingi procesai: aktyviai skolinama leksika iš įvairių kalbų, su kuriomis turi kontaktų dabartinis lietuvių jaunimas.

Šio darbo tikslai:

1. siekiama atskleisti žargono vietą lietuvių kalbos leksikoje;

2. suformuluoti ir apibrėžti žargono ir slengo sąvokas;

3. aptarti kalbinio ekspresyvumo komponentus ir ekspresyvinimo priemones;

4. atskleisti priežastis, skatinančias jaunimą vartoti žargoną;

5. aptarti priežastis, lemiančias įvairių vietovių žargono žodžių reikšmių skirtumus;

1. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA VARTOJIMO SFERŲ POŽIŪRIU
Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius:

1. bendratautinę leksiką,

2. tarminę leksiką, arba dialektizmus,

3. termininę leksiką, arba terminiją,

4. žargoninę leksiką, arba žargonybes.

Lietuvių kalbos leksikos sluoksnių santykį vaizduojanti schema:

2. ŽARGONINĖ LEKSIKA
Žargoninė leksika, arba žargonybės (pranc. jargon „žargonas”), yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje Tai labai netaisyklinga, kartais tyčia iškraipyta, vulgari kalba, dažniausiai vartojama vidutinio mokyklinio amžiaus mokinių ar kurių socialinių sluoksnių (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų, aristokratų salonų), tam tikrų profesijų (vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų) atstovų

Profesorė Aldona Paulauskienė knygoje “Lietuvių kalbos kultūra” rašo: “[Žargonas] “neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos, [tai] netaisyklinga, vulgari, svetimybėmis užteršta kalba, turinti tam tikrą stilistinę paskirtį. Iš esmės tai šnekamoji kalba, priklausanti kokiai nors veiklos sričiai, grupuotei, kurios narius jungia bendri socialiniai ar profesiniai interesai. Tai gali būti jūrininkų, karių, sportininkų, aktorių, menininkų, moksleivių, studentų, gatvės jaunimo, vagių, kalinių speciali, ne visiems suprantama kalba. Nors gramatinės sistemos šie žodžiai ir neturi, tačiau ir jiems būdingos kai kurios darybos ypatybės. Iš jų ryškiausios – trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (priešdėlių ar priesagų) vartojimas (…)”

Vienas pirmųjų iš lietuvių kultūros veikėjų žargoną yra užrašęs A. Fromas–Gužutis. Jo užrašytų Raseinių pavieto XIX a. vidurio ubagų žargono pavyzdžių yra knygoje ,,Baisioji gadynė” (Vilnius, 1955).

3. STUDENTŲ ŽARGONAS
Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju studentų, noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės studentų vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės šnekamosios leksikos sluoksnis — slengas.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->