Studijoms.lt

Žargoną galima vertinti kaip savotišką kalbą, atsiradusią skirtingų kalbų sandūroje. Būtent dėl šios savo ypatybės tam tikras žargonas gali tapti savotiška įvairių tautybių atstovų bendra kalba. Turbūt ir Lietuvoje jaunimo žargonas atlieka tokią pat funkciją – yra įvairių tautų atstovų tarpusavio bendravimo priemonė, įvairių masinių kultūrų sankirta, tikra pasienio teritorija, kur susiduria įvairios kalbinės sistemos. Dėl to iš kitos kalbos į žargoną skolinama leksika gali būti ne tik įdomus nagrinėjimo objektas, bet ir savotiškas kalbos įvaizdžio rodiklis. Įdomu tai, kad būtent dabar, kai lietuvių kalboje vyksta atkakli kova su bet kokios kalbos skoliniais (į lietuvių kalbą verčiami net tarptautiniai žodžiai, kurie daugumai kalbų yra bendri, sugalvojami terminai naujoms realijoms, atėjusioms iš Vakarų, apibūdinti), žargone vyksta visai priešingi procesai: aktyviai skolinama leksika iš įvairių kalbų, su kuriomis turi kontaktų dabartinis lietuvių jaunimas.

Šio darbo tikslai:

1. siekiama atskleisti žargono vietą lietuvių kalbos leksikoje;

2. suformuluoti ir apibrėžti žargono ir slengo sąvokas;

3. aptarti kalbinio ekspresyvumo komponentus ir ekspresyvinimo priemones;

4. atskleisti priežastis, skatinančias jaunimą vartoti žargoną;

5. aptarti priežastis, lemiančias įvairių vietovių žargono žodžių reikšmių skirtumus;

1. LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKA VARTOJIMO SFERŲ POŽIŪRIU
Lietuvių kalbos leksika vartojimo sferų požiūriu skirstoma į keturis sluoksnius:

1. bendratautinę leksiką,

2. tarminę leksiką, arba dialektizmus,

3. termininę leksiką, arba terminiją,

4. žargoninę leksiką, arba žargonybes.

Lietuvių kalbos leksikos sluoksnių santykį vaizduojanti schema:

2. ŽARGONINĖ LEKSIKA
Žargoninė leksika, arba žargonybės (pranc. jargon „žargonas”), yra žodžiai arba žodžių junginiai, vartojami atskirų socialinių ar profesinių grupių šnekamojoje kalboje Tai labai netaisyklinga, kartais tyčia iškraipyta, vulgari kalba, dažniausiai vartojama vidutinio mokyklinio amžiaus mokinių ar kurių socialinių sluoksnių (miesto ar kaimo varguomenės, elgetų, aristokratų salonų), tam tikrų profesijų (vagių, jūrininkų, aktorių, sportininkų, studentų) atstovų

Profesorė Aldona Paulauskienė knygoje “Lietuvių kalbos kultūra” rašo: “[Žargonas] “neturi savo fonetinės ir gramatinės sistemos, [tai] netaisyklinga, vulgari, svetimybėmis užteršta kalba, turinti tam tikrą stilistinę paskirtį. Iš esmės tai šnekamoji kalba, priklausanti kokiai nors veiklos sričiai, grupuotei, kurios narius jungia bendri socialiniai ar profesiniai interesai. Tai gali būti jūrininkų, karių, sportininkų, aktorių, menininkų, moksleivių, studentų, gatvės jaunimo, vagių, kalinių speciali, ne visiems suprantama kalba. Nors gramatinės sistemos šie žodžiai ir neturi, tačiau ir jiems būdingos kai kurios darybos ypatybės. Iš jų ryškiausios – trumpinimas, prastinimas, iškraipymas, svetimų darybos priemonių (priešdėlių ar priesagų) vartojimas (…)”

Vienas pirmųjų iš lietuvių kultūros veikėjų žargoną yra užrašęs A. Fromas–Gužutis. Jo užrašytų Raseinių pavieto XIX a. vidurio ubagų žargono pavyzdžių yra knygoje ,,Baisioji gadynė” (Vilnius, 1955).

3. STUDENTŲ ŽARGONAS
Žargono žodžiai visada yra ne pagrindiniai, o paraleliniai tikrovės objektų pavadinimai, atsirandantys kalboje dėl įvairių priežasčių. Dalies žargonybių atsiradimą lemia tam tikrų visuomenės grupių, šiuo atveju studentų, noras padaryti savo kalbą nesuprantamą kitiems žmonėms, įslaptinti ją. Tačiau dažniausiai žargonybės studentų vartojamos, norint ką pasakyti sąmojingai, patraukti dėmesį, pasipuikuoti, sustiprinti įspūdį, padaryti kalbą kandesnę ar spalvingesnę. Dėl to visoms žargonybėms būdingas stiprus emocinis-ekspresinis atspalvis. Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir patenka į bendratautinę leksiką. Formuojasi bendratautinės šnekamosios leksikos sluoksnis — slengas.

Žargono žodžiai — labai nepastovus leksikos sluoksnis, jis greitai keičiasi. Kartais net gerokai skiriasi žargonas tos pačios socialinės ar profesinės grupės žmonių, gyvenančių skirtingose vietose.

Lietuvių kalboje vartojami žargono žodžiai kilmės požiūriu labai nevienodi. Dauguma jų — fonetiškai ir morfologiškai asimiliuotos svetimybės (barbarizmai, hibridai), pvz.: chebra ,,draugų, bičiulių būrys”, figovai „prastai, blogai”, fuginti „bėgti”, kabakas, knaipė „kavinė”, kaifas „malonumas”, leikyti „gerti”, lazdavoti „kibti, barti, šaipytis”, palinti „rūkyti”, skačkės „šokiai”, stukačius „skundikas”, šaika „būrys, draugija”, taskankės „muštynės” ir t.t.

Kitos žargonybės — perdirbti ar sutrumpinti tarptautiniai žodžiai, pvz.: biblė „biblioteka”, egzas „egzaminas”, ciza „cigaretė”, kolis „kolokviumas”, konserva „konservatorija”, matieka „matematika”, stipkė „stipendija”, univeika ,,universitetas” ir t.t.

Kartais žargonybių pasidaroma ir su lietuviškom darybos priemonėm, jas nelauktai ar net neleistinai jungiant ar derinant, pvz.: auklyba, auklėša „auklėtoja”, bičas „bičiulis”, dėstytuvas „dėstytojas”, klasiokas „klasės draugas”, sausiokas „sausas vynas”, raudoniolika „daug, daugiau kaip dešimt” ir t.t.

Iš kitų išsiskiria vadinamosios semantinės žargonybės. „Tai bendratautiniai žodžiai, vartojami savotiška žargoninė reikšme, pvz.: ardytis „iš kailio nertis, labai stengtis”, būda „mokykla””, kirvis „griežtas mokytojas ar dėstytojas”, nuskilti „pavykti, pasisekti”, susimauti „neišlaikyti egzamino, nepataikyti atsakinėjant”, nusiplauti, nusimuilinti „pabėgti, išeiti”, šakės „baigta, galas, prapultis”, šienas „niekai, šlamštas” ir t.t. Šio tipo žargonybės, saikingai ir vietoje vartojamos, iš tiesų pagyvina, paįvairina kalbą. Galima dar paminėti ir keletą ekspresyvių studentiškų žargoninių frazeologizmų: be prošvaisčių „beviltiška”, gauti pompą „išsisemti”, nešti muilą „bėgti, nešdintis”, sumesti skudurus „susidraugauti arba susituokti”, pakišti kiaulę „padaryti niekšybę, kiaulystę”, neimti į plaučius „nesijaudinti, nesikrimsti” ir t.t.

4. ŽARGONYBĖ, NE ŽARGONAS

Žargoną apibrėžiame kaip iškraipytą, nuo literatūrinės kalbos nutolusią atskirų visuomenės sluoksnių kalbą. Žargonas turi neliteratūrinių žodžių ir frazeologizmų, žodžių reikšmių. Nors žargonas neturi savo gramatinės ar fonetinės sistemos, bet jo tartis ir kirčiavimas gerokai prieštarauja literatūrinės kalbos normoms.

Neretai girdime studentus ir kitus žmones sakant, kad tas ir tas kalbąs (su) žargonais, autoriaus raštuose esą daug žargonų. Čia žargono terminas pavartotas negerai.

Galima įsivaizduoti, kad žargonas yra “makrosistema” (žinoma, sąlyginė), kurią sudaro žodžių, jų darybos ir reikšmės variantų, netaisyklingo, nenorminio tarimo ar kirčiavimo žargoniniai atvejai. Atskiri šių sričių reiškiniai – leksikos, frazeologijos, semantikos, tarimo ar kirčiavimo žargonybės (pastarasis terminas geresnis negu žargonizmas).

Vadinasi, sakyti moksleivių, studentų, sportininkų žargonas derėtų tais atvejais, kai kalbama apskritai apie jų netaisyklingą, svetimybėmis užterštą, vulgaroką kalbą. O kai turime omenyje konkrečius kieno žargono pavyzdžius, juos reikia vadinti moksleivių, studentų leksikos, frazeologijos, darybos, kirčiavimo žargonybėmis, arba žargonine (studentų, moksleivių) leksika, žargoniniu kirčiavimu ir pan .

5. ŽARGONAS IR SLENGAS
Slengas taip pat dažnai vadinamas tiesiog žargonu, bet daug kas skiria žargoną ir slengą, ir, atrodo, galima skirti, nors šie dalykai susipynę, aiškių ribų nėra.

Žargonas – labai netaisyklinga, tyčia iškraipyta (net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba. Žargoniškai šnekant net siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas ar kitoks iškraipymas: egzas „egzaminas”, stipkė „stipendija”, studis „studentas”, univerka, univeras „universitetas”, konserva „konservatorija”, matieka, machė „matematika”, kompas „kompiuteris”, trolis ar trolikas, šleikos „troleibusas”, svetimų darybos priemonių, ypač priesagų, vartojimas: saviakas „saviškis”, vidiakas „vaizdo magnetofonas”, kramtoškė „kramtukė, kramtomoji guma”, auklioškė (arba auklyba) „auklėtoja”. Gana daug leksinių žargonybių, ir beveik visos jos imtos iš svetimų kalbų – dažniausiai iš rusų, dabar – ir iš anglų: blatnas „itin apsukrus” ir blatniakas „apsukruolis”, chebra „sava šutvė” ir chebrantas, -ė „draugužis, -ė”, naglas „įžūlus”, krūtas „kietas” (apie žmogų). Jaunoji karta linkusi žargonybes atnaujinti, keisti. „Policininkas” buvo faraonas, dabar – mentas, „pinigai, doleriai” buvo frankai, dabar – babkės, kartais – faniera ar šaibos. Jau nebemadinga senosios kartos žargonybė fainas „puikus”, bet atsiranda dar baisesnių naujų: iš rusų kalbos tūsas ar tūsovkė „pasilinksminimas, šokiai, vakarėlis”, iš anglų – kreizas, kreizovas „pusprotis, pakvaišęs” ir kreizinti „kvailioti”. Kartais suteikiamos neįprastos žargoniškos reikšmės saviems ar tarptautiniams norminiams žodžiams: gabalas „šiuolaikinės muzikos kūrinys”, barakas „bendrabutis”, supakuoti „suimti”. Lietuvių kalbai pavojingiausia kai kurių Kauno ir Vilniaus jaunuolių žargoninė tarties ypatybė slavų kalbų pavyzdžiu ilginti net žodžio galo kirčiuotus trumpuosius balsius, ko nedaro nė viena tarmė: turiū, galiū (= turiu, galiu), tury, galy (= turi, gali) ir pan., taip pat kai dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių tvirtagalė priegaidė tariama neaiškiai ar net verčiama beveik tvirtaprade: Kaunas (= Kaunas), kyrvis (= kirvis).

Atlaidžiau žiūrima į slengą – jį kartais pavartoja ir rašytojai, vertėjai. Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam tikrų profesijų (jūrininkų, sportininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis (be krūtas vyrukas, be tipo, be tūsovkė ir pan.), laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes kalbą gyvina, daro spalvingesnę.

Daugelis kalbininkų mano, kad kovoti su paauglių ar jaunimo slengu nėra didelio reikalo: jaunieji jį visada turėjo ir turės, kad atsiskirtų nuo senesniųjų. Vėliau iš jo išaugama. Nebent galima priminti, kad, tarkim, vietoj špargalka nė kiek ne prastesni savi žaismingi žodžiai šnibždė ar pašnibždukas, o jeigu jau nori vartoti svetimybes, tai tegu nors renkasi variantus be slaviškos priesagos -ka: špargalė, šperė, špurė…

6. ŽARGONYBIŲ EMOCINĖ EKSPRESINĖ VERTĖ
Ekspresyvumas (lot. expressio „išraiška”) — tai tokia kalbos išraiškos priemonės ypatybė, dėl kurios ji suprantama neautomatizuotai, veikia adresato vaizduotę ir (arba) emocijas (Tarptautiniam žodžiui ekspresyvumas sinonimiškas lietuviškas žodis išraiškingumas).

Ekspresyvumo priemonėmis gali eiti visi kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sakiniai, garsai. Sisteminių kalbos vienetų ekspresyvumas yra realizuojamas tik kalbos akte ir tekste. Mažiausias teksto vienetas yra konkretus sakinys (pasakymas).

Ekspresyvumas susijęs su stilistine reikšme, jos emocinis komponentas yra svarbi ekspresyvumo prielaida. Bet apskritai ekspresyvumas — tai teksto vieneto ypatybė, sąlygojanti ir stilistinės, ir denotatinės reikšmės suvokimą. Kalbinio ekspresyvumo svarbiausiais komponentais laikomi emocionalumas, vaizdingumas ir intensyvumas. Emocionalumas kalboje — tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija. Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai. Kai kalbama apie ekspresinius žodžio ar žodžių junginio atspalvius, turima galvoje, kad tai yra potencinis to vieneto požymis. Ekspresyvumas orientuotas ir į autorių, ir į adresatą: atspindėdamas kalbančiojo asmens subjektyvų santykį su tikrove (emocijas, įspūdį, požiūrį) tekste, jis veikia ir adresato emocijas, vaizduotę.

Emocionalumas kalboje — tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija. Lingvistinė vaizdingumo sąvoka — tai daikto, veiksmo, ypatybės nusakymas, remiantis panašumu ar analogija. Būdingiausios vaizdingumo priemonės yra palyginimas ir tropai, pvz.: Lūpos žodį pasėjo, / Žemė ištarė grūdą. / Vyturys patekėjo — šviesu (Just.Marc). Intensyvumas yra kiekybinis kalbos priemonės semantikos požymis, pasireiškiantis kaip sustiprinimas arba susilpninimas. Jam tarnauja kartojimo, laipsniavimo figūros, hiperbolė ir litotė, sinonimai {plg. norėti ir trokšti), leksiniai intensifikatoriai (labai, baisiai), laipsnių formos, žodžių darybos priemonės. Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai.

Būdingiausi kalbos ekspresyvinimo (aktualizacijos) būdai yra šie: kalbos vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas kalbos priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai (šie būdai dažnai tarpusavyje pinasi). Kuo netikėtesnė kalbos priemonė ar būdas, kuo labiau jie atkreipia dėmesį, tuo tekstas ekspresyvesnis.

Kuriant žargoną žaidžiama žodžių reikšmėmis, daryba, garsais, raidėmis. Formuojasi žargoninė frazeologija. Svarbiausias perkeltinės reikšmės žodžių vartojimo tikslas- ekspresinė daikto charakteristika. Žargono emocingumas ir ekspresyvumas eina iš to, kad pats pavadinamas daiktas kelia teigiamas arba neigiamas emocijas, yra asociatyvus. Negyviems daiktams, glaudžiai susijusiems su žmogaus gyvenimu, priskiriamos gyvųjų savybės. Žargonui būdinga ekspresija, jam negresia literatūriško sukaustymo pavojus.

IŠVADOS
1. Žargonas yra tarsi bendrinės kalbos pakraštyje kaip procesų, kurie neįvyksta bendrinėje kalboje dėl normalizacijos ir standartizacijos reikalavimų, atspindys. Jis prisiima kitų kalbų sistemų įtakas, aktyviai reaguodamas į visus aplinkos pasikeitimus. Verta pabrėžti, kad žargono žodžio reikšmė gali keistis priklausomai nuo vartojimo situacijos, vartotojų tikslų ir bruožų, todėl kartais labai įdomu stebėti kai kurių žodžių „gyvenimo kelią“.

2. Žargonas – bendrinės kalbos dalį sudaranti savarankiška sistema, kuri turi savo vidinius dėsningumus, vystymosi procesą ir istoriją. Tai kartais labai netaisyklinga, dažniausiai tyčia iškraipyta (net pažeidžiant gramatikos sistemą), vulgari, įvairiomis svetimybėmis užteršta kalba. Žargoniškai šnekant siekiama, kad pašaliniai ne viską suprastų. Yra mokinių, studentų, nusikaltėlių, gatvės žargonas. Būdingi žargono bruožai – žodžių trumpinimas ar kitoks iškraipymas.

Slengas – tai kalba su žodžiais ir posakiais, vartojamais tam tikrų profesijų (jūrininkų, sportininkų, dailininkų…) arba tarpsluoksnių žmonių – paauglių, jaunimo. Jeigu slengas per daug neužterštas svetimybėmis laisvuosiuose stiliuose jis toleruojamas, nes gyvina kalbą, daro ją spalvingesnę.

3. Kalbinio ekspresyvumo svarbiausiais komponentais laikomi emocionalumas, vaizdingumas ir intensyvumas. Emocionalumas kalboje — tai žmogaus jausmų išraiška. Jam būtina tam tikra intonacija.

Vaizdingumas— tai daikto, veiksmo, ypatybės nusakymas, remiantis panašumu ar analogija. Būdingiausios vaizdingumo priemonės yra palyginimas ir tropai.

Ekspresyvia kalbos išraiškos priemone realizuojamas vienas arba iš karto keli ekspresyvumo komponentai.

Intensyvumas yra kiekybinis kalbos priemonės semantikos požymis, pasireiškiantis kaip sustiprinimas arba susilpninimas. Jam tarnauja kartojimo, laipsniavimo figūros, hiperbolė ir litotė, sinonimai {plg. norėti ir trokšti), leksiniai intensifikatoriai (labai, baisiai), laipsnių formos, žodžių darybos priemonės.

Ekspresyvumo priemonėmis gali eiti visi kalbos vienetai: žodžiai, jų formos, sakiniai, garsai. Sisteminių kalbos vienetų ekspresyvumas yra potencialus, realizuojamas tik kalbos akte, tekste. Mažiausias teksto vienetas yra konkretus sakinys (pasakymas).

Būdingiausi kalbos ekspresyvinimo būdai yra šie: kalbos vieneto reikšmės perkėlimas, nelauktas kalbos priemonių gretinimas, siejimas bei komponavimas, įvairūs trumpinimo arba tyčinio pertekliaus atvejai (šie būdai dažnai tarpusavyje pinasi). Kuriant žargoną dažnai žaidžiama ne tik žodžių reikšmėmis, bet ir daryba, garsais, raidėmis. Formuojasi ištisa žargoninė frazeologija. Svarbiausias perkeltinės reikšmės žodžių vartojimo tikslas- ekspresinė daikto charakteristika Kuo netikėtesnė kalbos priemonė ar būdas, kuo labiau jie atkreipia dėmesį, tuo tekstas tampa ekspresyvesnis.

Dėl savo ekspresyvumo žargonybės labai greitai plinta, peržengia profesines ar socialines ribas ir kartais patenka į bendratautinę leksiką.

4. Viena priežasčių, skatinančių tam tikrą bendruomenės grupę( šiuo atveju studentus) vartoti žemo stiliaus kalbą (žargoną), suterštą skolinių, yra noras pasipriešinti kalbos standartizacijai, kurią dažniausiai perdėtai propaguoja intelektualai.

Psichologų nuomone, žargonas kai kuriems žmonėms padedąs įveikti nevisavertiškumo kompleksą. Kai kurios žmonių grupės tarpusavyje vartoja žargoną tam, kad jų bendravimo nesuprastų aplinkiniai.

5. Retai žargono žodis turi vieną griežtai apibrėžtą reikšmę, kurią gali vienodai ir tiksliai apibūdinti visi kalbos atstovai. Skiriasi įvairių miestų žargonai, įvairių socialinių grupių žargonai, nekalbant jau apie individualias kiekvieno kalbos atstovo savybes. Kadangi jaunimo žargonas yra atvira kalbinė sistema, ji leidžia plisti tokiai įvairovei. Bet vis dėlto kiekvienas vienos kalbos žodis turi daugmaž apribotą (nors ir platų) semantinį lauką, nes kitaip tos kalbos atstovai paprasčiausiai negalėtų suprasti vienas kito. Visai kitokia situacija susidaro kitos kalbos atstovui vartojant: žodis be griežtai apibūdintos reikšmės patenka į aplinką, kur jis negali būti suprastas tiesiogiai, nes kitos kalbos atstovai nepripratę prie tos kalbinės sistemos, iš kurios jis atkeliavo. Kuo mažesnė yra naujų vartotojų kalbinė kalbos šaltinio patirtis, tuo neaiškesnė jam to žodžio prasmė, tuo platesnės susidaro to žodžio semantinio lauko ribos ir tuo didesnis reikšmės variantų pasirinkimas. Miglotas to žodžio vaizdavimas skatina remtis tolimesnėmis konotacijomis, atsitiktinėmis asociacijomis, net galbūt žodžio fonetine išvaizda. Tuomet gali atsirasti iš pirmo žvilgsnio visai nemotyvuotos žodžių reikšmės. (Pavyzdžiui, zakūska “nieko vertas, tuščia vieta” ()

LITERATŪRA
1. A. Paulauskienė.Lietuvių kalbos kultūra.2000, Kaunas.

2. V. Drotvinas. Aktualūs leksikologijos terminai.- Kalbos kultūra , 1985, Vilnius

3. http://www.ipc.lt/liet/z_zodinelis.html

4. http://ualgiman.tinklapis.lt/svarbesniosios_stilistikos_savokos.htm

Studentiškų žargonybių žodynėlis

A

agurkas – policininkas

ambalas – galingas vaikinas

ant smūgio – staiga, greitai

aparatas – mergina

apsipūtęs – apsvaigęs

atmazkė -pasiteisinimas

aukšlė – klasės auklėtoja

autikas – autobusas

B

babcė – aptariamoji mergina. bobutė, senutė

bambalis – plastmasinis alaus butelis

banglas – jaunuolis apdribusiais drabužiais

bapkės, babkės – pinigai

bašliai – pinigai

batai ant kablų – aukštakulniai bateliai

bazaras – pokalbis, kalba

bicikas, dvirka, dvirkė – dviratis

bykas, kancaras – nuorūka

bymeris – BMW

blatas – pažintys

bombečkė – petarda

brytas – brolis

britva – galingas motociklas

bružinti – važiuoti motociklu

C

cizas – cigaretė

Č

čiarvas, čyrikas – dešimt litų

D

degti – pasakyti nesąmonę, ką nors netikslaus;įkliūti

dyfas – dviratis

dikis – apkūnus, storas žmogus

dirikas – direktorius

diskanas – diskoteka,šokiai

dratas – stiprus naminis alus arba kitas alkoholinis gėrimas

džinsofkė – džinsinė striukė

E

egzas – egzaminas

ekstremalas – aštrius pojūčius mėgstantis asmuo

F

flomikas – flamasteris

flopikas – flopy diskelis

forsas – jaunuolis skusta galva, dėvintis treningus ir kitą sportinę apranga,

mėgstantis klausyti trankią šokių muziką

fortkė – orlaidė

fotikas – fotoaparatas

fūlė – futbolas

G

gaidinti – apgaudinėti

gauti į lempą – gauti mušti

gauti mėlynus akinius – gauti daug smūgių veidan

gieša, gefa – geografija

graferis – asmuo, paišantis ant sienų „grafiti“

I

indėnai – tėvai

inetas, internas- internetas

J

jukos – kraujai

K

kačialintis – sportuoti, ugdyti raumenis

kaltis – muštis, kautis

kašandolas – rankinė dokumentams susidėti

kašė – krepšinis

kaunterukas/kaunteris – žaidimas-šaudykle “counter strike”

kerzai – auliniai kareiviški, suvarstomi batai

klepas – pianinas

klyša, klyfa – klasės auklėtoja

kombinuoti -stengtis nelegaliu būdu ką įsigyti

kompaktas – kompaktinis diskas

kompas – kompiuteris

kompė, kompinė – kompiuterinė

kontras – kontrolinis

kramtoškė – kramtomoji guma

krūtas – šaunus, pranašesnis už „kietus“

kūpšė, kupriakas – kuprinė

kvadrė – kvadratas (žaidimas)

L

lama – prasčiokas, nevykėlis

lopinys – lėtas, nepatinkantis žmogus

lūžti – juoktis; netekti sąmonės; kristi iš nuovargio

M

magas – magnetofonas

maikonas, maikė – marškinėliai

majakas – trumpas skambutis adresatui neatsiliepiant, duodant kokią nors žinią

makliuotis – keistis daiktais

maskatuoklis – senas automobilis “Moskvič”

machė, matkė, matieka – matematika

mentūra, mentynas, mentinė – policija

mikrafas – mikrofonas

mikrika, mikrobas, mikriukas – mikroautobusas

mobas, mobiliakas – mobilusis telefonas

muzonas – muzika

N

naujakas – Naujieji metai

nzn – nežinau

O

odeškė – odinė striukė

P

paditkė – padidinamasis stiklas

pakalęs – atsipūtęs, be rūpesčių

pardė, pardoškė – parduotuvė

parintis – pergyventi, nervintis

pitakas – penki litai

plaukioti – prastai ką mokėti; nesiorientuoti

plyta – senas, didelis, mobilus telefonas

plytka – elektrinė plytelė

plūgas – kvailys, neišmanėlis

prasikalęs – įgudęs

prastūminėti – pardavinėti

pravalas – žodis išreiškiantis reiškinio prastumą

pribombasas- privalumas,papildomi nereikalingi papuošalai; atitinkantys prestižo reikalavimus; pokštas; lošimas; juokingas posakis

prie babkių-turtingas

prie bajerio – sąmojingas

primesti- įsivaizduoti

prisiliuobti – prisigerti

prožikas – prožektorius

pusti – valgyti

pūtikas – narkomanas, vartojantis lengvuosius narkotikus

R

ragelis – mobilusis telefonas

rėmas – raumeningas žmogus plačiais pečiais

S

skalbianka – skalbimo mašina

skardbonkė – skardinė

skeiteris – riedlentininkas

specas – specialistas, ekspertas

spragtelėti – nufotografuoti

stabdyti – abejoti, gaišinti reikalą

stakanas – stiklinė, taurė

stukačius – skundikas

stumdyti – pardavinėti

sudrožtas – senas, susidėvėjęs, apgadintas

suskelti bajerį – pasakyti pokštą, anekdotą

suveikti – paskolinti

svaigti/susvaigti – pasakyti ką nors netikslaus, neatitinkančio tikrovės

Š

Šaibos – pinigai

Šanchajus – gyvenamasis rajonas į kairę nuo Kalvarijų gatvės tarp Ukmergės ir Žalgirio gatvių (Vilniuje)

šeštas – tarnas, žmogus, įvykdantis kitų liepimus

šmirgelis – stiprus prastos kokybės namų darbo alkoholinis gėrimas

šustras – drąsus prieš kitus

švyturėlis – trumpas skambutis adresatui neatsiliepiant, duodant kokią nors žinią

T

tačka/tačkė – automobilis

tarakaškė – tarakonas, menkysta

tašė – kuprinė, krepšys, portfelis

tau batai – tau galas

tepti slides – pabėgti

trinti – meluoti, kalbėti aplink

tūlikas – tualetas

tūsas – vakarėlis

U

urodas – nusiritęs žemyn; padugnė; negraži mergina

užkalti – užsidirbti

V

vielikas – dviratis

vinigrikas – mišrainė

Z

zapadlo –nesėkmė; kiaulystė; nepadorus elgesys

zažyga – žiebtuvėlis