Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Stilistika

Autorius: Saulė

Stilistika yra stiliaus ir jo priemonių mokslas, aiškinantis išraiškos galimybes, esančias leksikoje, gramatinėje sandaroje bei fonetikoje, ir mokantis, kaip geriau atrinkti ir vartoti žodį, formą arba konstrukciją, atsižvelgiant į kalbos vartojimo sritį bei funkciją. Ji — kalbotyros skyrius, tęsiantis bei papildantis bendrąjį kalbos kursą ir mokantis jos meistriškumo.

Stilistikos kryptys ir skyriai
Dvi pagrindinės kryptys — tai lingvistinė ir literatūrinė stilistika. Pastaroji nagrinėja tik grožinės literatūros kalbą: individualųjį rašytojų stilių, literatūrinių krypčių, epochų stilių. Literatūrinei stilistikai praktiškai skiriame literatūros mokslininkų darbus apie literatūros krypčių, rašytojų, atskirų grožinių kūrinių stilių.

Lingvistinė stilistika (lingvostilistika) — kalbotyros disciplina. Ji tiria nacionalinės kalbos išteklių stilistines potencijas, funkcinius stilius, moko stiliaus kultūros. Grožinės literatūros stilių ji aptaria kaip ir nemeninės kalbos stilius: žiūri to stiliaus specifikos, bendrųjų dėsningumų. Literatūrinei stilistikai grožinio kūrinio stiliaus analizės išeities taškai yra turinys, tema, vaizduojamasis objektas, kūrėjo asmenybė, o lingvistinei — bendrinės (literatūrinės) kalbos sistema, jos normos. Kita vertus, literatūrinė stilistika ir lingvistinė stilistika (kai pastarosios objektas — meninė kalba) neturėtų būti visiškai atribotos. Abiem šiais atvejais ,,stilistikos tikslas — parodyti, kaip kūrinio meninė prasmė reiškiasi kalboje”.

Lingvistinėje stilistikoje savo ruožtu išsiskiria dvi kryptys: kalbos (sistemos) stilistika ir kalbėjimo (kalbos akto, teksto) stilistika. Kalbos stilistikoje vėlgi matome dvi kryptis: aprašomąją (struktūrinę, kalbos išteklių) ir funkcinę stilistiką.

Aprašomoji stilistika nagrinėja kalbos pakopų stilistinius išteklius. Aprašomuoju principu sudaryta daugelis stilistikos vadovėlių; jų tikslas — parodyti stilistinius kalbos išteklius ir pamokyti jais naudotis. Tokių stilistikų skyriai esti „Leksinė stilistika”, „Morfologinė, stilistika”, „Sintaksinė stilistika”, „Fonetinė stilistika”. Aprašomi funkcinių (stilistinių) ir emocinių atspalvių turintys žodžiai, formos, konstrukcijos, parodomas jų santykis su sinonimiškais stilistiškai neutraliais vienetais, vienų ir kitų vartojimas,
stilistinė vertė. Sinonimai šios krypties stilistikose užima pagrindinę vieta. Didžiausi esti leksinės ir sintaksinės stilistikos skyriai: žodžio ir sakinio vaidmuo stiliuje svarbiausias, nes šių kalbos vienetų reikšmės turi denotatus (atitikmenis tikrovėje). Fonetikos ir daugelio morfologijos vienetų reikšmės yra kalbiniai santykiai. Aprašomoji stilistika neparodo kalbos stilistinės sistemos funkcionavimo, ji gali atskleisti tik atskirų išraiškos priemonių vartojimą. Šią stilistiką nesunku suskaidyti į dalis — priedus prie kalbotyros šakų, tiriančių kalbos pakopas (žr. schemą, a):

Funkcinės stilistikos tikslas — išsami funkcinių kalbos stilių bei postilių, žanrų stilių analizė. Toji stilistika parodo kalbos stilistinę sistemą — visų pakopų kalbos vienetų atranką ir išdėstymą, jų sąveiką įvairiose bendravimo situacijose, tekstų tipuose. Čia stilius atrodo ne kaip kalbos vieneto priedas, o kaip svarbiausias, organizuojamasis teksto sandaros principas (žr. schemą, b). Neatsitiktinai funkcinių stilių teorijos sukūrimas laikomas vienu didžiausių šiuolaikinės stilistikos laimėjimų.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14

Rašykite komentarą

-->