Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Stebuklų pasakos

Autorius: Steponas

Stebuklų pasakos — tai neįtikinamiausios istorijos. Prieš akis sumirga į slėpiningą maišelį varoma kariuomenė; šmėkšteli nepaprasta dėžutė, iš kurios iškyla puikiausi rūmai; išnyra karieta važiuojanti laiminga našlaitė, paskui kurią seka aukso obelis ir vyno šulinys; persekiojami bėgliai, iš kurių metamo šepečio išauga miškas, iš paridenamo kamuolio iškyla kalnas, iš tiesiamo rankšluosčio pateka upė ar atsiveria ežeras. Fantazijos čia tiek, kad nors vežimu vežk. Normaliame gyvenime viso to nėra, tai — stebuklų šalis. Tomis fantastinėmis istorijomis prisimename ir didelį džiaugsmą, patiriamą klausantis, kaip išsipildo visų troškimai ir laimi tie, kurie nusipelno mūsų simpatijų. Tarp jų ir apgavikę ragana pergudravęs berniukas Lukošiukas, ir teisingas, sąžiningas medkirtys, apdovanotas aukso kirvuku, kurio taip gviešėsi gobšuolis, ir daug kitų herojų, įkūnijančių tokius mums brangius gėrio, lygybės, demokratiškumo, socialinio teisingumo idealus.

Žinoma, taikliai ir glaustai aptarti stebuklų pasakas nelengva. Jos tokios įvairios, skirtingų kūrybos klodų, nevienodos apimties ir sudėtingumo: yra ir glaustų, ir išplėtotų. Pagal siužetą, veikėjus, vaizduojamąjį pasaulį vienos laikomos „vyriškomis pasakomis”, kitos — „moteriškomis bei vaikiškomis”. Pirmosiose daug tolimų kelionių, žygdarbių, antrųjų pasakų veikėjai silpni, persekiojami, veiksmų akiratis neplatus. Nedidelė pasakų dalis neturi šiam žanrui būtinos laimingos pabaigos, pvz., „Eglė žalčių karalienė”, „Mergelė uogelė”. Nevienoda stebuklinių pasakų stilistika, raiškos priemonių lobynas. Greta ženkliomis pradžios, vidurio ir pabaigos formulėmis pasižyminčių kūrinių pasitaiko ir be ryškių išorinių padailinimų. Kad ir labai margos, jos išsiskiria iš kitų pasakų. Savitumą lemia ne tik stebuklų gausumas, bet ir ypatingas idėjinis-estetinis turinys, konfliktai, siužetai, veikėjų paveikslai, kompozicija ir stilius.
Siužetų kilmė ir raida. Iš kur atsirado tokie keisti, prasimanymais atausti siužetai? Manoma, kad daug fantastinių vaizdiniu paveldėta iš mitų, kad didelė dalis siužetų siejasi su brandos ir vestuvių apeigomis, protėvių kultu, senaisiais tikėjimais. Visa tai įsiliejo j pirmykšte pasaką, artimą sakmei, pasakojančią apie žmogaus, susidūrusiu su antgamtinėmis būtybėmis, nuotykius. Iš pirmykštės pasakos, silpstant mitiniam mąstymui, išsikristalizavo stebuklų, žvėrių ir kitos pasakos. Antgamtiniais dalykais nebetikėta, jie tapo menine išmone.

Pasakų motyvai ir siužetai, ataidėje iš tolimos praeities, ilgainiui šiek tiek keitėsi. Antai vietoj pirmykščių genties vadų iškilo valstybių karaliai, vietoj senųjų pastatų — mūrinės pilys, rūmai, vietoj slibinų — plėšikai ir 1.1. Atsirado ir visai neįprastų siužeto linijų: slibinas susidraugauja su herojaus žmona, ši herojų išduoda ir pan. Žinoma, už išdavystę ji būna nubaudžiama.

Stebuklų pasakos buvo plėtojamos keliomis kryptimis. Vienose viską užgožė nuotykiai, kitos subuitiškėjo, trečiose išryškėjo didaktika. Sukurta ir stebuklų pasakų parodijų. Pavyzdžiui, „Trys nuotakos”, kur alegorinė didaktika kaip ant delno: nešvari nuotaka kilusi iš kiaulės, o kuri be perstojo juokiasi, žvengia — iš kumelės. Subuitintos ir didaktiškos pasakos nebetenka poetinio žavesio ir polėkio. Štai pasakoje „Viskas virsta auksu” pirštu prikišamai rodoma, kokių bėdų pridaro besaikis turto troškimas. Tokia nuoga didaktika kyšo ir pasakoje apie tris račius, kurie būtų linkę pilvų netekti, negu kasdien rūpintis valgiu. O kai taip atsitinka, gyvenimas tampa nuobodus.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8

Rašykite komentarą

-->