Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Statistika

Autorius: Augustinas

Statistika metodologinis mokslas. Statistika suprantama – kaip mokslas nagrinėjantis masinius socialinius – ekonominius bei kitus reiškinius, kiekybiniu aspektu su jų kokybiniu turiniu vietos ir laiko sąlygomis. Tai gali būti gamyba, gyventojai, verslas, įvairaus kultūrinio ir politinio gyvenimo reiškiniai ir t.t.

Statistikoje visi apibendrinimai daromi induktyviai, remiantis empirinio patyrimo duomenimis. Indukcinė statistika nagrinėja tą matematinę statistinę metodologiją, kuri leidžia gautas išvadas apie atrankos visumą pagrįstai pritaikyti generalinei visumai apibendrinti.

Nuo statistinės metodologijos, kaip mokslo apie statistinius metodus, reikia skirti mokymo disciplinas, kurios vienos ar kitos srities teorinius mokslus konkretina, jų kategorijas ir sąvokas identifikuoja su konkrečiais gyvenimo faktais, reiškiniais.

Statistika, tirdama masinius reiškinius ir procesus, vartoja specifines sąvokas: didžiųjų skaičių dėsnį, požymį, statistinę visumą, variacijos rodiklį.

Statistikos tarnybos organizuoja statistiką šalyje, renka, apibendrina, analizuoja ir skelbia duomenis apie gyventojus, aplinkos apsaugą, juridinių ir fizinių asmenų gamybinę, komercinę bei finansinę veiklą.

Statistikos departamentas numato du kartus per metus atlikti atrankinį darbo jėgos užimtumo ir nedarbo tyrimą.

1. Valstybės statistikos uždaviniai
Kiekvienoje šalyje statistinės informacijos rinkimą reglamentuoja statistikos įstatymas. Statistikos įstatymas numato statistikos valstybėje organizavimą, tikslus, duomenų gavimo būdus, formas bei prievolę, naudojimo sąlygas, taip pat atsakomybę už duomenų pateikimo ir naudojimo tvarkos pažeidimus.

Statistinę informaciją gali rengti valstybinės įstaigos. Valstybės statistiką tvarko įvairių lygių statistikos tarnybos.

Lietuvoje yra Statistikos Departamentas (SD), Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei administracinių vienetų statistikos skyriai. Statistikos tarnybos organizuoja statistiką šalyje, renka, apibendrina, analizuoja ir skelbia duomenis apie gyventojus, aplinkos apsaugą, juridinių ir fizinių asmenų gamybinę, komercinę bei finansinę veiklą. Statistinė informacija gali būti renkama ištisiniu ir daliniu metodu. Ištisiniu metodu statistinius duomenis pateikia visi be išimties respondentai. Tuo atveju statistika tik aprašo reiškinius, konstatuoja faktus.

Iš dalinių stebėjimų išskirtinę reikšmę turi imties metodu gaunami pirminiai statistiniai duomenys.

Statistikos kodekse (Tarptautinės statistikos institutas, 1985 m.) suformuoti pagrindiniai valstybės statistikos organizavimo principai:

1. valstybės statistikos centralizacijos ir decentralizacijos;

2. neutralumo;

3. mokslinio savarankiškumo;

4. duomenų legalizavimo;

5. duomenų teikimo prievolės;

6. vardinių duomenų konfidencialumo.

Statistinių duomenų apsaugą ir jų identifikavimą reglamentuoja Duomenų apsaugos įstatymas.

Pagrindinės statistikos funkcijos yra šios:

a) pažintinė;

b) valdymo;

c) viešumo.

2. Kaip suprantama statistika?
Statistika – tai ne paprastas skaičiavimas, o sistemingas ir tikslingas požymių, reiškinių ir daiktų žymėjimas skaitmenimis, atsižvelgiant į tam tikras jų ypatybes. Statistikos samprata yra daugiareikšmė. Ją galima suprasti kaip masinių reiškinių ir procesų duomenų rinkimo, sisteminimo ir analizės metodų sistemą. Tuo požiūriu galima kalbėti apie universalų masinių reiškinių ir procesų pažinimo metodą. Tokio metodo teorija yra matematinė statistika, kuri stipriai susijusi su atsitiktinių dydžių tyrimo mokslu – tikimybių teorija, naudojasi jos sąvokomis ir metodais.

Statistiką galima suprasti ir kaip praktinę veiklos sritį, kur vyksta duomenų rinkimas, apdorojimas, analizė ir publikavimas. Šiuo požiūriu statistika sutampa su nacionaline apskaita, kuri dažnai vadinama statistine apskaita.

Trumpai statistikos esmę galima apibūdinti šitaip:

1. Statistika nėra paprastas atsitikimų, reiškinių ar kokių nors daiktų bei dalykų skaičiavimas; statistika yra masinių reiškinių kiekybinis aprašymas, jų grupavimas ir apibūdinimas rodikliais, jų indikatoriais.

2. Statistikai pagrindą duoda didžiųjų skaičių dėsnis, nes, tik esant dideliam tyrinėjimų reiškinių skaičiui, pasireiškia statistiniai dėsningumai ir tendencijos.

3. Statistiniai dėsningumai rodo tų veiksnių, kurie nulemia nagrinėjamų masinių reiškinių pagrindines ypatybes, įtaką.

4. Statistiniai dėsningumai įgalina daryti tikimybinius sprendimus, todėl bet kokio realaus reiškinio statistinės analizės teorijos sukūrimas neįmanomas be sąsajų su tikimybių teorija, tikimybiniais skaičiavimais.

Yra trys pagrindiniai statistikos darbo etapai:

• Statistinis stebėjimas.

• Duomenų susumavimas.

• Statistinė analizė.

3. Statistinė visuma, variacija (sklaida), statistinis rodiklis
Statistinė visuma – tai objektų arba reiškinių egzistuojančių laike ir erdvėje, panašiu savo turiniu, turinčių bendrų požymių ir besiskiriančių jų reikšmėmis grupė (aibė). Tai Lietuvos miesto įmonių, gyventojų, mokyklos mokinių ir bendrų visumos požymių aibė yra vadinami visumos vienetais (gamykla, mokykla, miestas).

Kiekvienas statistinis vienetas turi didelį kiekį bendrų savybių.

Variacija (sklaida) – požymių reikšmių svyravimai. Pvz.: Studentai gali skirtis amžiumi, pažangumu, socialiniu aktyvumu, gaunamos stipendijos dydžiu. Variacijos atsiranda dėl įvairių priežasčių poveikio reiškiniui. Jos kinta tiek laiko, tiek erdvės atžvilgiu.

Statistinių rodiklių, kurie apibūdina įvairius socialinius ir ekonominius reiškinius bei jų savybes, yra labai daug. Vieni jų parodo tiriamų reiškinių ir procesų apimtį, kiekį, skaičių, kiti jų kokybines savybes, kurios dažniausiai išreiškiamos žodžiais, treti parodo tiriamų visumų pokyčius laike, dar kiti atspindi nagrinėjamų reiškinių ryšį su jiems giminingais.

Statistiniai rodikliai (indikatoriai) – skaitmeniniai dydžiai parodantys visuomeninių reiškinių ir procesų, bei jų požymių apimtį, dydį, skaičių ir pan., išreikštą absoliutiniais , viduriniais ir santykiniais dydžiais, paimtais konkrečiomis vietos ir laiko sąlygomis.

Šiuos rodiklius yra priimta skirstyti į tam tikras grupes pagal tam tikrus požymius. Toks skirstymas yra vadinamas statistinių rodiklių klasifikavimu. Įvairių giminingų statistinių rodiklių grupės statistikos teorijoje yra vadinamas statistinių rodiklių sistema. Šią sistemą sudaro:

1. Gamybos veiksnių statistiniai rodikliai. Jie parodo visų gamybą lemiančių veiksnių ir jų požymių apimtis, skaičių, dydį, mąstą ir pan.

2. Gamybos rezultatų statistinius rodiklius. Jie apibūdina išleidžiamos produkcijos arba pagaminamų gaminių bei suteiktų paslaugų apimtis, kiekius, skaičių.

3. Visuomeninių reiškinių ir procesų dinamikos rodikliai. Jie parodo tiriamų ekonominių ir socialinių reiškinių bei jų požymių kitimą per tam tikrą laikotarpį.

4. Struktūros rodikliai. Jie nusako nagrinėjamų reiškinių vidinę sandarą ir jos sudėtinių elementų santykinį pasiskirstymą.

5. Intensyvumo rodikliai. Jie parodo ekonominių ir socialinių reiškinių paplitimą tam tikroje teritorijoje.

6. Efektyvumo statistiniai rodikliai. Jie apibūdina, koks yra gaminamos veiklos rezultatas, investavus į ją tam tikrus išteklius, resursus, arba sunaudojus rezultatui pasiekti, atitinkamus darbo materialinių ir pinigines sąnaudas.

7. Visuomeninių reiškinių ekonominio lygio rodikliai. Jie parodo ekonominių ir socialinių reiškinių apimtį skaičiuojant vienam šalies gyventojui.

4. Natūralus nedarbo lygis
Bedarbiai. Vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu, nuo 1996 m. kovo mėn. bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi.

Nedarbo lygis – tai bedarbių (pagal Bedarbių rėmimo įstatymą) skaičiaus ir darbo jėgos santykis.

Visiškas užimtumas nereiškia, kad absoliučiai nėra bedarbių. Nedarbo lygis, esant visiškam užimtumui (kai ieškančių darbo skaičius lygus laisvų darbo vietų skaičiui), vadinamas natūraliu nedarbo lygiu.

Visose šalyse taip pat ir Lietuvoje yra nors menkas bedarbystės procentas, tai aš palyginimui pateiksiu keletą grafikų apie nedarbo pokyčius Lietuvoje ir kitose šalyse 2001-2004 m.

5. Nacionalinių sąskaitų sistemos sąskaitos
Šiuolaikinė nacionalinių sąskaitų sistema visiškai apibūdina pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius : gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą ir turtą. Sudaromos šios sąskaitos:

1. prekių ir paslaugų sąskaita;

2. gamybos sąskaita;

3. pajamų formavimo sąskaita;

4. pirminių pajamų išdėstymo sąskaita;

5. antrinių pajamų paskirstymo sąskaita;

6. disponuojamų ir pakoreguotų pajamų panaudojimo sąskaita;

7. kapitalo sąskaita.

Svarbiausių nacionalinių sąskaitų sistemų rodiklių turinys atspindi sąskaitose, kurios gali būti skirstomos į tris klases.

Pirmos klasės nacionalinių sąskaitų sistemų sąskaitos atspindi bendrus ekonominius rodiklius, pagal kuriuos galima numatyti bendras valstybės plėtojimo tendencijas.

Kalbant apie antros ir trečios klasės sąskaitas, būtina žinoti, kad jos yra vienodo lygio, kadangi detalizuoja pirmos klasės sąskaitas nacionalinio produkto gamybos, vartojimo ir kaupimo požiūriu. Gali būti sudarytos atitinkamų šakų, prekių, jų grupių sąskaitos. Trečios klasės sąskaitos apibūdina pajamas ir išlaidas, kapitalinių sąnaudų finansavimą. Sudaromos konkrečių ekonomikos sektorių sąskaitos.

Keturiose šalies suvestinėse sąskaitose atspindi bendriausi ekonominiai rodikliai. Siekdami visapusiškiau išdėstyti konsoliduotose sąskaitose atspindimų rodiklių esmę, pateiksiu detalizuotą jų debeto ir kredito struktūrą (žr. 1 lentelę).

Konsoliduotų sąskaitų sistema. 1 lentelė

Konsoliduota sąskaita Suvestiniai sąskaitos rodikliai

Debetas Kreditas

Gamybos (šalių) produkto sąskaita Bendrasis nacionalinis produktas rinkos kainomis Bendrojo nacionalinio produkto rinkos kainomis panaudojimas

Vartojimo (pajamų paskirstymo bei pajamų išlaidų apskaičiavimo) sąskaita Turimų nacionalinių pajamų panaudojimas Nacionalinės pajamos, esančios valstybės žinioje

Kaupimo (kapitalo operacijų) sąskaita Bendrosios santaupos, įsigyti finansiniai aktyvai Bendrųjų santaupų finansavimas, įsipareigojimų saldo suma, kuriai įsigyti finansiniai aktyvai viršija įsipareigojimus

Išorinių (užsienio) operacijų sąskaita Einamosios įplaukos, kapitalo įplaukos Einamosios išlaidos, kapitalo suvartojimas
Gamybos (šalies produkto) sąskaitos kairėje pusėje parodoma bendrojo šalies produkto sudėtis, dešinėje – jo panaudojimas (žr. 2 lentelę). Analogiškas turinys ir antros konsoliduotos sąskaitos (žr. 3 lentelę).

1 sąskaita. Bendrasis šalies produktas ir jo panaudojimas 2 lentelė

1. Darbo užmokestis, įskaitant atskaitymus socialiniam draudimui

2. Pelnas

3. Pagrindinio kapitalo amortizacija

4. Netiesioginiai mokesčiai

5. Dotacijos (minus)

Bendrasis šalies produktas rinkos kainomis 6. Valstybės valdymo žinybų galutinio vartojimo išlaidos

7. Privataus sektoriaus galutinio vartojimo išlaidos

8. Materialiojo apyvartinio turto atsargų padidėjimas

9. Investicijos į pagrindinį kapitalą

10. Prekių ir paslaugų eksportas

11. Prekių ir paslaugų importas (minus)

Bendrojo šalies produkto panaudojimas rinkos kainomis
2 sąskaita. Turimos nacionalinės pajamos ir jų panaudojimas 3 lentelė

1. Valstybės valdymo žinybų galutinio vartojimo išlaidos

2. Privataus galutinio vartojimo išlaidos

3. Kaupimas (santaupos)

Turimų nacionalinių pajamų panaudojimas 4. Darbo užmokestis, įskaitant atskaitymus socialiniam draudimui

5. Dirbančių užsienyje darbo užmokestis (saldo)

6. Pelnas

7. Grynosios pajamos (pelnas), gautos iš nuosavybės, esančios užsienyje

8. Netiesioginiai mokesčiai

9. Dotacijos (minus)

10. Kiti einamieji transferai, gauti iš užsienio šalių (saldo)

Turimos nacionalinės pajamos
6. Užduotis
Gaminiai 2002 m. 2003 m.

Kaina už 1 m Lt (p0) Pardavimai metrais (q0) Kaina už 1 m Lt (p1) Pardavimai metrais (q1)

Vilna 38,50 8470 40,50 9436

Pusvilnė 27,40 3288 26,50 2783
Apskaičiuoti individualiuosius ir bendruosius kainų realizavimo, fizinės apimties ir apyvartos indeksus, taip pat pirkėjų ekonomiją arba nuostolį dėl kainų pasikeitimo.

1. Individualūs kainų indeksai

ip = p1 / p0

ip vil = 40,50 / 38,50 = 1,052 = 105,2 %

ip pusvil = 26,50 / 27,40 = 0,967 = 96,7 %

Išvada. Vilnos kaina padidėjo 5,2 %, o pusvilnės sumažėjo 3,3 %.

2. Individualūs kiekio arba fizinės apimties indeksai

iq = q1/q0

iq vil = 9436 / 8470 = 1,114 = 111,4 %

iq pusvvil = 2783 / 3288 = 0,846 = 84,6 %

Išvada. Vilnos pardavimų natūra padidėjo 11,4 %, o pusvilnės sumažėjo 5,4 %.

3. Bendrasis kainų indeksas

Ip = Σ p1q1 / Σ p0q1

Ip = 40,50 × 9436 + 26,50 × 2783 / 38,50 × 9436 + 27,40 × 2783 = 1,037 = 103,7 %

Išvada. Bendrai paėmus audinių kaina padidėjo 3,7 %.

4. Bendrasis kiekio arba fizinės apimties indeksas

Ip = Σ p0q1 / Σ p0q0

Iq = 38,50 × 9436 + 27,40 × 2783 / 38,50 × 8470 + 27,40 × 3288 = 1,056 = 105,6 %

Išvada. Audinių pardavimo fizinė apimtis išaugo 5,6 %.

5. Apyvartos indeksas

Iqp = Σ p1q1 / Σ p0q0

Iqp = 40,50 × 9436 + 26,50 × 2783 / 38,50 × 8470 + 27,40 × 3288 = 1,095 = 109,5 %.

Išvada. Audinių apyvarta padidėjo 9,5 %.

6. Pirkėjų nuostoliai ar ekonomija dėl kainų pasikeitimo

S(p) = Σ p1q1 – Σ p0q1

S(p) = 40,50 × 9436 + 26,50 × 2783 – 38,50 × 9436 + 27,40 × 2783 = 16367,3

Išvada. Pirkėjai patyrė nuostolį 16367,3 Lt., o pardavėjai ta pačia kaina ekonomiją.

IŠVADOS

Statistikos mokslo atsiradimą sąlygojo žmonių visuomenės gamybinių jėgų plėtojimas taip pat praktinė jų veikla ir poreikiai.

Statistika, kaip visuomeninis mokslas, moko, kaip reikia stebėti, nagrinėti, vertinti bei apibūdinti masinius visuomeninius reiškinius bei procesus skaitmeniniais dydžiais, konkrečiomis vietos bei laiko sąlygomis.

Statistikos uždavinys yra skaitmeniniais rodikliais apibūdinti tiriamą ekonominių ir socialinių reiškinių kiekį, sudėtį bei struktūrą, jų tarpusavio priklausomybes nuo kitų reiškinių, taip pat šių reiškinių ir juos lemiančių reiškinių kitimo pobūdį, greitį.

LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bartosevičienė „Ekonominė statistika“

2. Čiulevičienė V., Genienė „Bendroji ir ŽŪ statistika“

3. Valauskas R. „Statistika“

Rašykite komentarą

-->