Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje

Autorius: Algimantas

„Spaudos draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje – rusinimo politikos ir lietuvių pasipriešinimo kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl raidės. Iš vienos pusės, caro valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio lotyniškojo raidyno vartojimą. Iš kitos pusės, lietuviai griežtai atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido, gabeno ir platino draudžiamuosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą. Tai svarbus tautinės kultūros kovos laikotarpis, turėjęs didelės reikšmės lietuvių tautos sąmonėjimo vyksme, tautinių santykių raidoje ir apskritai kultūros istorijoje.

Lietuviškų spaudmenų reforma rusinimo tikslais buvo sugalvota anksčiau, bet pradėta vykdyti 1863-1964 metų sukilimo malšintojo Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo iniciatyva. Siekiant nustatyti tikrąją spaudos draudimo pradžią, tyrinėtojų nuomonės nesutampa. J. Berzinš (1930), griežtai skirdamas Muravjovo ir jo įpėdinio K. Kaufmanno valdymo laikotarpius, teigia, jog pirmasis tesiekęs lietuvius priartinti prie rusų bei žadinti jų nacionalinį savarankiškumą lenkų atžvilgiu, o jo pradėtoji raidyno reforma tik pastarojo dėka pavirtusi spaudos draudimu ir rusinimo politika. J. Matusas (1957), nuodugniau klausimą nagrinėjęs, priėjo išvados, kad spaudos draudimui pradžią davė Muravjovas, kuris 1864 metų vasarą Vilniaus cenzūros komitetui žodžiu įsakė nepraleisti lietuviškų spaudinių lotyniškomis raidėmis. Tos pačios nuomonės yra ir Vaclovas Biržiška (1954), iki šiol išsamiausiai tyrinėjęs spaudos draudimo klausimus.

Dar 1864 m. pavasarį Muravjovas paskyrė komisiją lietuviškiems spaudiniams rusiškuoju raidynu leisti. Ją sudarė lenkas Varšuvos lektorius St. Mikuckis, rusas J. Krečinskis ir du lietuviai: lietuviškų spaudinių cenzorius šventikas A. Petkevičius ir žinomas liaudies švietėjas L. Ivinskis. Talkinami Kauno gimnazijos direktoriaus. M. Novikovo, J. Šulgino ir mokytojo Koširino, jie ir parengė lietuviškiems spaudiniams pritaikytą rusų raidyną, kuris lietuvių buvo vadinamas „graždanka” ar tiesiog „kirvukais”. 1864 m. gegužės 14 d. Muravjovas kreipėsi į carą ir gavo jo pritarimą lietuviškai spaudai lotyniškomis raidėmis uždrausti.

Tais pačiais metais išleista ir pirmoji lietuviška knyga rusų raidėmis (Abėcėlė žemaitiškai-lietuviška). Formaliu spaudos draudimo pagrindu, pasinaudodamas karo padėties galiomis, pasirūpino Muravjovo įpėdinis Vilniaus generalgubernatorius Kaufmannas. 1865 m. rugpjūčio 25 d. jis paskyrė lietuviškoms knygoms peržiūrėti komisiją, kuri nurodė, jog visa lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarnavusi revoliucinei propagandai, o jai vadovavęs vyskupas M. Valančius. Susitaręs su N. A. Miliutinu, Kaufmannas 1965 m. spalio 6 d. raštu įsakė Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo gubernatoriams prižiūrėti, kad būtų uždraustas lietuviškų spaudinių lotynų raidėmis spausdinimas, įvežimas, pardavinėjimas ir bet koks platinimas.

Tuo pačiu jis įsakė Vilniaus cenzūros komitetui jo pirmtako Muravjovo žodinį paliepimą be išsisukinėjimų vykdyti, o Vilniaus mokslo apygardai pavedė rūpintis išleisti kiek galima daugiau liaudžiai knygų ir vadovėlių, parašytų lietuviškai, bet rusų raidėmis. Kaufmanno prašymu rugsėjo 13/25 d. vidaus reikalų ministras Valujevas slaptu aplinkraščiu draudimą išplėtė visai Rusijai, įsakydamas:

Puslapiai: 1 2 3 4 5

Rašykite komentarą

-->