Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Smulkių ir vidutinių verslo įmonių apmokestinimas

Autorius: Algimantas

Žvelgdami į Europos šalių ir viso pasaulio pirmaujančių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad jų rinkos ekonomikos sistemoje konkurencingumą bei su juo susijusį ekonomikos augimą skatina smulkus ir vidutinis verslas (SVV). Šis ūkio sektorius sugeba greičiausiai pajusti paklausos–pasiūlos pokyčius rinkoje, prisitaikyti prie jų, kurti naujas darbo vietas tose veiklose, kurių produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą.
Pasaulinė patirtis taip pat rodo, jog be smulkių ir vidutinių verslo įmonių (SVVĮ) rinkos ekonomikos sistema negali nei normaliai funkcionuoti, nei tobulėti. Anksčiau SVVĮ steigimasis buvo tik atskirų žmonių pastangų išsigelbėti nuo bedarbystės, įgyvendinti savo „hobby“, būti nepriklausomu, pateikti klientams netikėčiausią ir labiausiai paklausų produktą (paslaugą) rezultatas. Dabar SVVĮ steigimosi svarbą suprato tiek valstybės institucijos, tiek ir didelės privačios įmonės.

Darbo tikslas: Išsiaiškinti pagrindines problemas plėtojant smulkų ir vidutinį verslą.

Tyrimo uždaviniai:

• Pateikti SVVĮ vietą bendroje Lietuvos įmonių sandaroje;

• Pateikti SVV veiklą reglamentuojančius įstatymus;

• Apibrėžti mokesčių įtaką SVVĮ;

• Pateikti pagrindinius strateginius mokesčių politikos netobulumus;

• Pateikti pasiūlymus dėl SVVĮ apmokestinimo tobulinimo

Tyrimo metodika: dokumentų analizė, buvo naudojami Statistikos departamento duomenys, perskaitytos literatūros ir atitinkamų LR Vyriausybės įstatymų, nutarimų ir norminių aktų analizė.

1. SVVĮ samprata

Literatūroje nėra vieningo apibrėžimo, ką vadiname smulkiu verslu, kada jis išauga vidutinius rėmus, o kada jis yra stambus. Tai sudėtingas procesas, kurį sąlygoja šalies ekonomikos bendras išsivystymo lygis ir požiūris į verslą. Įvairiose šalyse tai charakterizuojama įvairiai: aktyvų dydžiu, metine apyvarta, darbuotojų skaičiumi, pelno dydžiu, atskirai įvertinama verslo šakos specifika, automatizacijos dydis, įmonės užimamas plotas.

1.1 SVVĮ vieta bendroje Lietuvos įmonių sandaroje

Analizuojant statistinius duomenis, galima pastebėti, kad iki 1999 m. pabaigos užsitęsęs smulkių įmonių (iki 9 darbuotojų) steigimosi bumas baigėsi. Tokių įmonių dalis bendrame įmonių skaičiuje stabilizavosi ties maždaug 79,5 proc. Augo įmonių, kurių darbuotojų skaičius buvo nuo 10 iki 49, lyginamasis svoris bendrojoje šalies įmonių sandaroje — nuo 11,4 proc. 1999 m. iki 16,4 proc. 2002 m. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m. pateikiama 1 paveiksle.

1 paveikslas. Lietuvos įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių 1999-2002 m., proc.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai

Lyginant Lietuvos įmonių sandarą pagal darbuotojų skaičių su Europos Sąjungos šalimis, galima pastebėti, kad šių šalių bendrame įmonių skaičiuje vyrauja įmonės, kuriose dirba iki 9 darbuotojų (atitinkamai 79,4 proc. ir 89,1 proc.). Įmonių sandaros skirtumai pagal darbuotojų skaičių Lietuvoje ir Europos Sąjungoje parodyti 2 paveiksle.

2 paveikslas. Įmonių sandara pagal darbuotojų skaičių Lietuvoje ir Europos Sąjungoje 2000 m. pabaigoje, proc.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės; Structural Business Statistics, Eurostat

Analizuojant įmonių struktūrą pagal ekonominės veiklos rūšis, matyti, jog prekyba užsiimančių įmonių dalis per pastaruosius trejus metus mažėjo, tačiau šios įmonės vis dar sudaro didžiausią SVĮ dalį. Didžiausią šio sektoriaus dalį 2002 m. užėmė mažmenine prekyba užsiimančios įmonės: jos sudarė 57,0 proc. visų prekybos SVĮ bei 22,0 proc. visų SVĮ. Šia veikla užsiimančių įmonių dalies mažėjimas labiausiai įtakojo prekybos įmonių dalies mažėjimą.
3 paveikslas. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių struktūra pagal ekonominės veiklos rūšis 2000-2002 m., proc.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

Pramonės SVĮ dalis nagrinėjamu laikotarpiu didėjo. Didžiausią dalį šiame sektoriuje 2002 m. sudarė medienos dirbinių bei maisto produktų ir gėrimų gamybos įmonės – atitinkamai 19,0 proc. ir 16,2 proc. visų pramonės SVĮ.
Įmonių, teikiančių paslaugas, skaičius nuolatos augo ir 2002 m. pabaigoje sudarė 25,9 proc. visų SVĮ. Pagrindinis šio sektoriaus plėtros variklis – sausumos transporto, viešbučių ir restoranų bei sveikatos priežiūros verslas.
Statybų verslu užsiimančių įmonių dalis 2000-2002 m. sudarė vidutiniškai 4,4 proc. visų veikiančių SVĮ.
Didžiausią visų Lietuvoje veikiančių SVĮ sudaro individualios (personalinės) įmonės (IĮ). Šioms įmonėms pakanka nedidelio pradinio kapitalo, jos vykdo supaprastintą buhalterinę apskaitą, taip pat IĮ savininkas gali dirbti savo įmonėje pats vienas ar padedant šeimos nariams, jam nebūtina įdarbinti kitus darbuotojus. Tačiau IĮ dalis 2002 m. pradėjo mažėti, kai tuo tarpu UAB – didėti.

4 paveikslas. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių struktūra pagal įmonių teisines formas 2000-2002 m., proc.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”

Šias tendencijas galėjo sąlygoti šie veiksniai:

• Mokesčių naštos didėjimas dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. liepos 4 d. priimto “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo”, pagal kurį IĮ savininkai turi būti draudžiami ne tik bazinei pensijai, bet dar privalo mokėti papildomai 15 proc. socialinio draudimo mokestį nuo deklaruojamų pajamų;

• Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimas (įsigaliojusio nuo 2003 m. sausio 1d.), pagal kurį gyventojams leista verstis individualia veikla neįregistravus įmonės. Taip pat įtakos turėjo ir kitos minėto įstatymo pataisos, pagal kurias IĮ savininkui tenkantis pelnas apmokestinamas 15 proc. pajamų mokesčiu;

• 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, pagal kurį IĮ tapo neribotos turtinės atsakomybės juridiniais asmenimis. Be to, IĮ gali persitvarkyti į UAB;

• Kai kurių veiklos pagal verslo liudijimus apribojimų sumažinimas (prekybos patentus leista įsigyti trumpesniam nei vienas mėnuo laikotarpiui, išplėstas veiklų pagal verslo liudijimus sąrašas ir kt.);

• Konkurencija su besiplečiančiais didžiaisiais prekybos centrais.

1.2 SVVĮ veiklą reglamentuojantys įstatymai

Atsižvelgus į Europos Komisijos rekomendacijas 2002 m. buvo priimtas ir nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas. Įstatyme apibrėžiami smulkaus ir vidutinio verslo subjektai bei jiems taikomos valstybės pagalbos formos. Įstatymas įsigalioja nuo 2003 m. sausio 1 d.
Naujame Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme yra apibrėžiami tokie smulkaus ir vidutinio verslo subjektai:
Vidutinės įmonės – tai įmonės, atitinkančios šiuos kriterijus:

• įmonėje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų;

• įmonės metinės pajamos neviršija 138 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. litų;

• įmonė yra savarankiška.
Mažos įmonės – tai įmonės, atitinkančios šiuos kriterijus:

• įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;

• įmonės metinės pajamos neviršija 24 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų;

• įmonė yra savarankiška.
Mikroįmonės – tai mažos įmonės, atitinkančios šiuos kriterijus:

• įmonėje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų;

• įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų;

•įmonė yra savarankiška

Fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.

Savarankiškomis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos vidutinės įmonės) arba nėra mažos įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos mažos įmonės). Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į smulkų ir vidutinį verslą.
Skaičiuojant įmonės finansinius rodiklius, prie įmonės rodiklių būtina pridėti visų jos tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamų įmonių atitinkamus rodiklius. Įmonė tiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei turi 1/4 ar daugiau šios įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių. Įmonė netiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei 1/4 ar daugiau šios įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių turi įmonės kontroliuojama įmonė ar kelios kontroliuojamos įmonės kartu arba įmonė ir jos kontroliuojama įmonė kartu.
Įmonės darbuotojų skaičius yra apskaičiuojamas remiantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr.4-85/1K-052 patvirtintą “Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų vidutinio sąrašinio metinio darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarką”.
Įmonė įgauna smulkaus ir vidutinio verslo subjekto statusą, kai dvejus finansinius metus iš eilės įmonės metinėje finansinėje atskaitomybėje fiksuojami duomenys atitinka vidutinėms, mažoms arba mikroįmonėms keliamus kriterijus.

Šiame įstatyme svarbiausi du dalykai: pirma, aiškiai numatyti SVV subjektai, antra, smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme nustatytos valstybės pagalbos formos. Tai :

1. mokesčių lengvatos (jei jos nustatytos įstatymuose), rinkliavų lengvatos;

2. finansinė parama: lengvatiniai kreditai, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, rizikos kapitalo investavimas į mažas ir vidutines įmones, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų mokesčių, kreditų draudimo įmokų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kitų išlaidų) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti;

3. įmonių savininkų, įmonių organų narių bei darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis;

4. verslo inkubatorių, verslo centrų, technologinių parkų teikiamos paslaugos;

5. Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos kitos pagalbos formos

Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatyme nustatytos valstybės pagalbos formos netaikomos šiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams :

• valstybės ir savivaldybės įmonėms;

• įmonėms, kuriose valstybei ar savivaldybei priklauso daugiau kaip 1/2 įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių;

• įmonėms, kurių paskutinių finansinių metų pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudaro daugiau kaip 1/3 visų paskutinių finansinių metų įmonės pajamų. Šis apribojimas netaikomas, jei suteikiama valstybės pagalba bus panaudota konkrečiai veiklai pradėti ar plėtoti ir ši veikla nėra valstybės neremtina veikla.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 4 buvo patvirtintos tokios valstybės neremtinos veiklos rūšių sąrašas:

• medžioklės, gaudymo spąstais, medžioklės patirties skleidimo ir susijusių paslaugų veikla;

• gėrimų gamyba;

• tabako gaminių gamyba;

• variklinių transporto priemonių ir motociklų pardavimas; automobilių degalų mažmeninė prekyba;

• didmeninė ir komisinė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą;

• mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą;

• finansinis tarpininkavimas, išskyrus draudimo ir pensijų lėšų kaupimą;

• draudimo ir pensijų lėšų, išskyrus privalomąjį socialinį draudimą, kaupimas;

• pagalbinė finansinio tarpininkavimo veikla;

• nekilnojamojo turto operacijos eracijos;

• teisinė veikla;

• azartinių lošimų ir lažybų organizavimo veikla.

2. Mokesčių politika SVV atžvilgiu

Mokesčių tarifus ir mokėjimo tvarką nustato įstatymas arba jo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas, kitas teisės aktas.

Mokesčių įstatyme už mokesčių nemokėjimą yra numatytos sankcijos- baudos ir delspinigiai. Sankcijos neatleidžia nuo pareigos mokėti mokesčius. Už vengimą mokėti taip pat numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.

2.1. Veiksniai, veikiantys SVVĮ veiklą

Kaip veikia SVV įmones įvairūs mokesčiai ir nepalankūs veiksniai , galima spręsti iš žymaus smulkių ir vidutinių įmonių sumažėjimo 19980-2000 ir 2001-2002 metais.

5 paveikslas. Veikiančių smulkių ir vidutinių įmonių skaičius 1999-2002 m.

Duomenų šaltiniai: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, VšĮ “Statistikos tyrimai”
Iš pateiktų 5 paveiksle duomenų galima pastebėti
vieną esminį bruožą – SVĮ skaičiaus šuolišką mažėjimą 1999-2000 m. Šios įmonių grupės skaičiaus mažėjimą labiausiai įtakojo smulkių ir mikroįmonių skaičiaus mažėjimas. Vidutinių įmonių skaičius išliko gana stabilus. Galima teigti, kad SVĮ skaičiaus mažėjimą nagrinėjamu laikotarpiu įtakojo šie pagrindiniai veiksniai:
• Patentų išdavimo ir veiklos pagal patentą tvarkos pakeitimai (Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr.1491 “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 30 d. nutarimo Nr. 1398 “Dėl patentų išdavimo tvarkos” dalinio pakeitimo”, kuriuo nustatė, kad patentus gali įsigyti tik fiziniai asmenys);

• Įmonių likvidavimo ir išregistravimo procedūrų supaprastinimas (Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. liepos 13 d. priėmė “Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių supaprastinto išregistravimo, atleidžiant jas nuo nesumokėtų mokesčių bei kitų įmokų ir veiklos nevykdančių įmonių išregistravimo už daromus mokesčių deklaravimo tvarkos pažeidimus iš Lietuvos Respublikos įmonių rejestro laikinąjį įstatymą”);

• Darbo jėgos kainos augimas (Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. gruodžio 29 d. priėmė “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2000 m. rodiklių patvirtinimo įstatymą”, kuriuo nustatė draudėjų bendrąjį valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 31 proc. ir apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą – 3 proc. Šie įmokų tarifai padidino mokesčių naštą ir pabrangino darbo jėgos kainą);

• Papildomų mokesčių įvedimas ((Lietuvos Respublikos Seimas 2000 m. rugsėjo 12 d. priėmė “Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymą”, pagal kurį įregistruotos įmonės buvo priverstos mokėti įmokas į Garantinį fondą);

• Mokesčių naštos didėjimas (Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. liepos 4 d. priimto “Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo” bei 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio “Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo”) Lietuvos individualių (personalinių) įmonių (IĮ) savininkus paskatino arba likviduoti smulkų verslą, arba IĮ pertvarkyti į uždarąsias akcines bendroves;

• Papildomų biurokratinių barjerų sukūrimas darbo santykių srityje (darbo pažymėjimai, pranešimai apie nemokamų atostogų suteikimą (nutraukimą), pranešimai apie pensininkams per kalendorinį mėnesį priskaičiuotas draudžiamųjų pajamų sumas ir kt.);

• Stambių prekybos tinklų atsiradimas prekybos sektoriuje (stambūs prekybos tinklai, naudodamiesi masto ekonomija, minimizavo veiklos sąnaudas bei produkcijos kainas. Prekybinės SVĮ nesugebėjo konkuruoti su tokiomis kainomis ir buvo priverstos nutraukti veiklą).

Kaip matyti iš 13 paveiksle pateiktų duomenų, 2001-2002 m. veikiančių SVĮ skaičius stabilizavosi, nors ir nepasiekė 1998-1999 m. lygio.

80,9 proc. apklaustų verslininkų neigiamai vertina mokesčių dydį ir 55,1 proc. – mokesčių administravimą. Tik 4,3 proc. apklaustų verslininkų teigiamai vertina bendrą įstatyminę bazę. AB, UAB, ŪB ir kt. įmonės (50,3 proc.) blogiau vertina bendrą įstatyminę bazę negu IĮ (44,8 proc.).

6 paveikslas. Ekonominių ir teisinių veiksnių įtaka verslo klimato formavimui 2001 m., procentais

(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)

Dideli mokesčiai labiausiai trukdo AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (67,5 proc.), užsiimančioms prekyba (66,7 proc.), turinčioms 10-49 darbuotojus (68 proc.), veikiančioms 3-5 metus (66,1 proc.). Labiausiai trukdantys verslui yra socialinio draudimo įmokų, pelno ir fizinių asmenų pajamų mokesčių dydžiai.
7 paveikslas. Įvairių mokesčių poveikio verslui vertinimas 2001 m., procentais

(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)

Socialinio draudimo įmokų dydį, lyginant su kitais mokesčiais, labai neigiamai vertina daugiausia įmonių – net 33 proc. Neigiamai ir labai neigiamai šias įmokas vertina 81,2 proc. AB, UAB, ŪB ir kt. įmonių bei 71,8 proc. IĮ. Pelno mokesčio dydis trukdo didesnei daliai AB, UAB, ŪB ir kt. įmonių (79 proc.) ir šiek tiek mažesniam skaičiui (66,6 proc.) IĮ. Didėjant įmonių darbuotojų skaičiui, didėja įmonių dalis, neigiamai vertinanti fizinių asmenų pajamų mokesčio dydį. Šis mokestis trukdo 50,3 proc. mikroįmonių, 71,2 proc. įmonių, turinčių 1-4 darbuotojus, 74,8 proc. įmonių, kuriose dirba 5-9 darbuotojai ir 79,8 proc. įmonių, turinčių 10-49 darbuotojus. Blogiau šį mokestį vertina AB, UAB, ŪB ir kt. įmonės – 76,9 proc., negu IĮ – 62,5 proc. Pridėtinės vertės mokestis per didelis AB, UAB, ŪB ir kt. įmonėms (63,9 proc.). Tik 39,9 proc. IĮ jį vertina neigiamai, 46,4 proc. IĮ šio mokesčio mokėti nereikia. Gana prieštaringi įmokų į garantinį fondą dydžio vertinimai, nes jį įmonės pradėjo mokėti tik 2001 metų balandžio mėn. 18,9 proc. įmonių šį mokestį įvertino neigiamai ir labai neigiamai.
Kaip didžiausi mokesčių administravimo trūkumai įvardyta paini mokesčių sistema (68,6 proc.), skirtingas įstatymų interpretavimas (47,3 proc.), išankstinis neigiamas valdininkų požiūris į verslininkus (23,5 proc.), dideli administravimo kaštai (20 proc.).

2.2 Mokesčių lengvatos

Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai, vykdydami savo veiklą, gali pasinaudoti mokestinėmis paskolomis, mokesčių ir kitomis lengvatomis.

2.2.1. Mokestinės paskolos

Mokesčių administravimo įstatymas nustato, kad mokesčio mokėtojui gali būti suteikiama mokestinė paskola atidedant mokestinės nepriemokos mokėjimą. Mokestine nepriemoka vadinamos mokesčio mokėtojo arba mokestį išskaičiuojančio asmens mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėtos mokesčių, baudų, delspinigių, palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartis sumos. Mokestinės paskolos sutartys sudaromos tarp mokesčio mokėtojo ir vietos mokesčio administratoriaus. Šiose sutartyse nustatomas mokestinės nepriemokos mokėjimo grafikas bei kitos mokestinės nepriemokos atidėjimo sąlygos.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 260 “Dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarkos patvirtinimo” yra patvirtinta mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo tvarka. Mokesčio mokėtojas gali kreiptis dėl deklaruoto mokesčio nepriemokos (taip pat dėl jo nemokėjimo arba dėl pavėluoto mokėjimo priskaičiuotų delspinigių) mokėjimo atidėjimo ne anksčiau kaip po dviejų mėnesių nuo mokesčio įstatyme nustatyto deklaruojamo mokesčio mokėjimo pasibaigimo. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendimu. Sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą gali būti priimtas tik nustačius, kad, ją sumokėjus, mokesčio mokėtojo finansinė būklė taptų kritiška arba mokesčio mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti ją vėliau – per teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko sprendime nustatytą laikotarpį. Be to, sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą mokesčio mokėtojui, kuris jau iki prašymo pateikimo dienos turėjo didelių sunkumų atsiskaitydamas su kreditoriais, gali būti priimtas tik nustačius, kad mokesčio mokėtojas, pasitelkęs ekonominius išteklius, per suteiktą laikotarpį galės atsiskaityti su biudžetu bei fondais, arba atsirado naujų aplinkybių, kurios suteiks galimybę stabilizuoti mokesčio mokėtojo finansinę būklę (pvz., atsirado investuotojų ir pan.).

Mokestinė nepriemoka, kurios mokėjimas atidėtas, per sprendime nurodytą laikotarpį turi būti sumokama dalimis, kurių dydis nustatomas mokestinės paskolos sutartyje. Vienu metu dėl vieno mokesčio mokėtojo gali būti priimti ir/arba vykdomi ne daugiau kaip trys sprendimai atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimo terminą. Mokesčio mokėtojas prašymą ir kitus reikiamus dokumentus dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo pateikia vietos mokesčio administratoriui. Už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos. Palūkanų dydį kiekvieną ketvirtį nustato finansų ministras savo įsakymu.

2.2.2 Mokesčių lengvatos

Pelno mokesčio lengvata. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas nustato, kad visų įmonių pelnas apmokestinamas, taikant 15 proc. pelno mokesčio tarifą. Įmonėms, kuriose vidutinis sąrašinis darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės pajamos sudaro iki 500 tūkst. litų per metus, yra numatyta pelno mokesčio lengvata ir jų pelnas apmokestinamas, taikant 13 proc. tarifą.

2.2.3 Kitos lengvatos

Savanoriškas registravimasis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas nustato privalomą ir savanorišką registravimąsi pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoju. Asmuo, kurio pajamos (bendra atlygio už vykdytą ekonominę veiklą, patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma) per metus (paskutinius 12 mėn.) yra mažesnės nei 100 tūkst. litų, turi teisę registruotis PVM mokėtoju, jei jis to pageidauja.

PVM mokėtojų įregistravimo į PVM mokėtojų registrą taisykles nustato Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002 m. birželio 26 d. įsakymas Nr. 178 “Dėl įregistravimo į pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą / išregistravimo iš pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registro taisyklių”. PVM mokėtoju įregistruotam apmokestinamajam asmeniui išduodamas PVM mokėtojo registracijos pažymėjimas, kuriame nurodomas PVM mokėtojo kodas.

Mokesčių administravimo procedūrų supaprastinimas. Mokesčių administravimo įstatymas numato, kad mokesčių administratoriaus pareigūnai gali gauti duomenis apie mokesčių mokėtojų turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą kompiuterinių laikmenų duomenų pavidalu. Įstatymas nustato mokesčių sumokėjimo ir išieškojimo terminus. Nustatyta, kad mokesčio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Įstatymas neriboja mokesčių nepriemokų sumokėjimo trukmės bei numato, kad sprendimą dėl mokesčių nepriemokų sumokėjimo atidėjimo priima teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas. Taip pat įstatymas supaprastino mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką bei mokesčio mokėtojo patikrinimo rezultatų įforminimo ir patvirtinimo tvarką.

Valstybinio socialinio draudimo privalomųjų įmokų mokėjimo atidėjimas. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnis nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo tarnyba gali atidėti privalomųjų įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą sumokėjimą iki 1 metų.

Supaprastintas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos gali tvarkyti supaprastintą buhalterinę apskaitą. Plačiau apie tai – temoje “Buhalterinė apskaita”.

3. SVV įmonių apmokestinimo tobulinimas
Smulkus verslas svarbus šalies ekonomikai kaip gyventojų darbinio užimtumo ir Bendrojo , vidaus produkto didinimo šaltinis. Bendrojo vidaus produkto vienam šalies gyventojui augimas glaudžiai susijęs su įmonių tankiu toje šalyje. Suprantama, kad didžiausias įmonių tankis yra tose šalyse, kuriose daugiausia yra mažų verslo įmonių. Tačiau, taikant sudėtingą mokesčių administravimo sistemą, mažosios įmonės santykinai didelę finansinių išteklių dalį priverstos skirti finansinės apskaitos ir atskaitomybės funkcijoms vykdyti, konsultacijoms apmokėti. Daugelis mažųjų įmonių dažnai nepajėgios pasamdyti brangiai apmokamų aukštos kvalifikacijos specialistų, todėl nėra tikros, ar vedama apskaita atitinka dažnai keičiamus įstatymus ir poįstatyminius aktus ir su baime laukia mokesčių inspektoriaus. Dėl šių priežasčių kai kurios įmonės yra sustabdžiusios arba nutraukusios ekonominę veiklą. Paprastesnė mažųjų verslo įmonių pajamų (pelno) apmokestinimo sistema būtų naudinga keliais aspektais:

• Sumažėtų smulkių verslo įmonių valdymo kaštai, atsirastų galimybė mažinti prekių kainas ir didinti jų konkurentabilumą.

• Pagyvėtų verslininkų veikla, jie būtų užtikrinti, kad mokesčių inspektorius neras pažeidimų ir netikėtomis baudomis nepriartins įmonės bankroto.

• Galima būtų mokesčių administravimo išlaidas, o kartu ir bendrą mokesčių naštą.

Supaprastinti mažųjų įmonių pajamų (pelno) apmokestinimo tvarką būtų galima, pakeitus šio mokesčio apskaičiavimo bazę. Galiojanti verslo įmonių pajamų (pelno) mokesčio bazės apskaičiavimo tvarka yra nepatogi dėl šių pagrindinių priežasčių:

• Verslininkas privalo visus veiklos kaštus juridiškai pagrįsti galiojančiais dokumentais;

• Kad dokumentas turėtų juridinę galią, jis turi atitikti daugelį formalių reikalavimų (pavyzdžiui, griežtos apskaitos sąskaita- faktūra nebus pripažinta prekių įsigijimo kaštus pateisinančiu dokumentu, jeigu joje nebus įrašytas kasos aparato čekio numeris);

• Dėl neteisingai užpildytų prekių (paslaugų) pirkimo dokumentų yra materialiai baudžiamas pirkėjas, o ne pardavėjas (baudos priskaičiuojamos verslininkui, kuris pagal tokius dokumentus apskaičiuoja mokesčio bazę)

• Finansinės apskaitos ir atskaitomybės vedimo, mokesčio bazės apskaičiavimo kaštai yra mažosiose įmonėse santykinai dideli, lyginant su pačiu pajamų (pelno) mokesčio bazės dydžiu.

Visų išvardytų sunkumų būtų galima išvengti, pajamų ( pelno) mokesčio baze priimant realizavimo pajamas ( juridiniams asmenims ) ir realizavimo įplaukas ( fiziniams asmenims).

Įmonės, kurios viršija nurodytas realizavimo pajamų (įplaukų) sumas, turėtų apskaičiuoti Pm koeficientą ir pagal jo įvykdymą spręsti pelno (pajamų) apmokestinimo klausimą. Įmonės, neviršijusios per metus 500000 Lt sumos, pačios turėtų teisę pasirinkti joms patogesnį mokesčių apskaičiavimo modelį.

Toks verslo įmonių apskaičiavimo modelis reikalauja griežtos realizavimo pajamų (įplaukų) apskaitos ir kontrolės. Tačiau tam nereikalingos papildomos investicijos , šiuo metu įmonės pildo griežtos apskaitos sąskaitas-faktūras, o gaunančios pajamas grynaisiais pinigais iš gyventojų naudoja kasos aparatus. Mokesčių inspektoriai, administruojantys pridėtinės vertės mokesčio mokėjimą, tikrina įmonių realizavimo pajamų (įplaukų) apskaitos teisingumą bei vykdo kitas kontrolės funkcijas. Be to, žymiai sumažėtų darbo apimtys tiems mokesčių administravimo padaliniams, kurie tikrina veiklos kaštus patvirtinančių dokumentų teisėtumą ir apmokestinamų pajamų (pelno) apskaičiavimo teisingumą. Taigi pasirinkus siūlomą verslo įmonių apmokestinimo modelį, galima tikėtis, kad ne tik sumažės mokesčių administravimo išlaidos, bet ir pagerės jų administravimas, realizavimo pajamų apskaitos kontrolė, padidės bendros mokesčių įmokos į biudžetą.

Kad būtų sėkmingai pasiekti reikiami verslo išvystymo ir veiklos ekonominio efektyvumo didinimo rezultatai, šalies Vyriausybė ( atitinkamos institucijos) turėtų nustatyti pelno mokesčio panaikinimo normatyvinius koeficientus bei parengti ir įgyvendinti įmonių tankio , gyventojų darbinio panaudojimo skatinimo programas.
2001 m. Buvo atliktas apklausos tyrimas, kuriame respondentų paklausta, kokią įtaką jų verslui galėtų turėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatyti mokesčių pakeitimai. Didžiausią teigiamą įtaką, verslininkų nuomone, turėtų fizinių asmenų pajamų mokesčio sumažinimas iki 24 proc. Ir fizinių asmenų pajamų neapmokestinamo minimumo (neapmokestinamo pajamų dydžio) padidinimas iki 320 Lt. Kiti mokesčių pakeitimai turėtų žymiai mažesnę įtaką verslui.
8 paveikslas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatytų mokesčių pakeitimų teigiama įtaka verslui, procentais

(Duomenų šaltinis: LSVVPA ir NMS 2001 m. apklausos rezultatai)

Fizinių asmenų pajamų mokesčio sumažinimas didesnę įtaką turėtų AB, UAB, ŪB rk t. Įmonėms (95,4 proc.) negu IĮ (84,9 proc.). Fizinių asmenų pajamų neapmokestinamo minimumo (neapmokestinamo pajamų dydžio) padidinimas turėtų panašią teigiamą įtaką tiek AB, UAB, ŪB rk t. Įmonėms (83,2 proc.), tiek ir IĮ (80,2 proc.).

Išvados ir pasiūlymai

Baigiant šį darbą, dar kartą reikia pabrėžti, kad privatus verslas yra labai svarbus kiekvienos šalies ekonomikai. Tačiau, kad jis sėkmingai klestėtų, reikalinga lanksti mokesčių įstatymų politika.

Lietuvos mokesčių sistemai kol kas yra būdinga didelė kaita, dar nėra susiformavusi tobula sistema. Tai labai apsunkina mokesčių mokėtojų ir mokesčių inspekcijos darbą.

Daugelis nesiryžta imtis savarankiškos veiklos, nesuprasdami sudėtingų mokesčių įstatymų bei bijodami nepalankios administracinės tvarkos.

Yra daug priežasčių, skatinančių keisti mokesčių politiką, tačiau iki šiol nėra sukurtas visuotinai priimtas modelis. Pagrindiniai strateginiai mokesčių politikos netobulumai siejami su įmonių pelno mokesčiu, nors jis yra svarbus kaip visos mokesčių sistemos struktūrinis elementas.
Mano manymu, artimiausiu metu SVV plėtros programos turi būti orientuotos į pagalbą pradedantiesiems verslininkams ir paramą pradiniame veiklos etape (mokestinės lengvatos, buhalterinės apskaitos supaprastinimas ir pan).

Viešojo administravimo tarnautojų sprendimai turėtų remtis nuostata, kad vienas iš sėkmingo valstybės ekonominio plėtojimosi veiksnių yra verslas, kuris kuria naujas darbo vietas, moka mokesčius valstybei bei kelia jos išsivystymo lygį visais aspektais.

Literatūra

1. Justinas Rimas, Romas Stačiokas. Verslininkui apie mokesčius.-Vilnius, 1998.

2. Justinas Rimas, Romas Stačiokas. Verslininkas ir mokesčiai.-Kaunas, 1996

3. Kazys Lukaševičius. Verslas ir mokesčiai.-Ktu,1999

4. Romas Stačiokas. Verslo apmokestinimo įvadas.-Kaunas „Technologija“ 2003

5. http://www.svv.lt/

Rašykite komentarą

-->