Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Slaviškas raštingumas

Autorius: Audrius

Bažnytinis slavų raštingumas buvo plačiai paplitęs tarp Lietuvos sentikių. Tradicija mokėti skaityti slavų kalba pagal galimybes buvo puoselėjama kiekvienoje šeimoje ir perduodama iš kartos į kartą.

Švietimo sistema, kurią sentikiai perėmė ir išlaikė, galima sakyti, beveik nepakitusią iki mūsų laikų, susiformavo daug anksčiau, negu įvyko skilimas – jos šaknų reikėtų ieškoti Kijevo Rusioje. Ją sudarė daugybės maldų mokymasis atmintinai, ženklinio giedojimo, tikybos bei aritmetikos pagrindų mokymasis. Itin gabūs vaikai buvo mokomi rašyti slavų kalba bei tapyti ikonas. Pagrindiniai tradiciniai vadovėliai buvo Elementorius, Psalmynas bei Maldaknygė. Slavų kalbos mokymo programa bei reikalavimai mokytojui buvo išdėstyti parankinėje knygoje – Psalmyne.

Dera jums, mokytojai, išmanyti, kaip mažus vaikus dieviškųjų rašmenų mokyti. Pirmiausia reikia išmokyti raides, t.y. abėcėlę, pažinti. Vėliau Maldaknygę ir Psalmyną, ir kitas Dievo knygas… ir kurį skiemenį kirčiuoti, ir kada tarti nekirčiuotus balsius, kur kietai ir kur minkštai tarti, o kur paprastai. Svarbiausia skirti h (jat’)
ir e, kad netartų vietoj пение пэние… Nusipelnė papeikimo ir pasmerkimo tie, kurie vietoj h (jat’) taria e ir, atvirkščiai, h (jat’) vietoj e taria… Baisu, broliai, netaisyklingai ne tik ištarti, bet ir pagalvoti.

Iš 1654 m. išleisto Josifo Psalmyno prakalbos “Mokytojams kaip vaikus mokyti“. Šis leidinys vėliau daug kartų pakartotinai leistas sentikių spaustuvėse.

Sentikiai iki šių dienų, atrodo, paiso šių nurodymų. Ir dabar vaikai bei suaugę sekmadienio mokyklose mokosi atmintinai pagrindinių maldų (Tėve mūsų, Sveika, Marija, Tikiu Dievą Tėvą ir kt.), iš Elementoriaus mokosi bažnytinės slavų abėcėlės, vėliau prasideda Sentikių Maldaknygės, kurio pagrindą sudaro Psalmynas, mokymasis… Visas mokinių dėmesys sutelkiamas į skaitymo taisykles, kadangi netaisyklingai ištartas žodis yra “Dievui apmaudas ir sieloms mūsų didi nuodėmė”. Dėsninga, jog ir dabar sentikiai nedelsdami taiso skaitovų klaidas per pamaldas.

Išmokti skaityti bažnytine slavų kalba nėra taip sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Skaitymo (tarimo) taisyklės skiriasi nuo rusų literatūrinės tarties, bet pakankamai paprastos. Svarbiausia skaityti taip, kaip parašytas, t.y. vietoj nekirčiuoto o jokiu būdu netarti a. Be to, tarti frikatyvinį (pučiamąjį) G (kaip ukrainiečių arba baltarusių kalboje) ir, žinoma, stengtis skirti h (jat’) ir e. Tam tikslui reikia prieš e tarti kietą priebalsį, o prieš h (jat’) – minkštą.

Tačiau tam, kad perskaitytume slavų tekstą, reikia žinoti ne tik tarimo taisykles, bet ir atitinkamą skaitymo intonaciją (poglasicą). Bet kuris tekstas, skaitomas per pamaldas, turi savo poglasicą, t.y. skaitomas rečitatyvu – atitinkama intonacija. Kiekvienam tekstui – Evangelijai, Apaštalui, Psalmynui būdinga tam tikra, tik jam būdinga poglasicą. Priešingai nei bažnytinių giesmių melodijos, užrašomos specialiais ženklinės notacijos žymenimis (kabliais), poglasica niekaip nefiksuojama. Panašiai, kaip liaudies dainų melodijos, jos perduodamos iš lūpų į lūpas: mokiniai privalo tiesiog įsidėmėti mokytojo poglasicą. Iš lūpų į lūpas perduodant, tiek netiksliąją gaidą (напевка), tiek poglasicą, atsiranda daug variantų, dėl kurių neretai užverda ginčai ir susidaro nuomonė esą kai kurie skaitovai skaito netaisyklingai, ne pagal įstatymą.

Rašykite komentarą

-->