Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Skoliniai – semantizmai

Autorius: Vitalija

Semantizmai – žodžiai, pavartoti netinkama reikšme. Tai dažnos ir sunkiai atpažįstamos leksikos klaidos.

Skoliniai yra svetimos kilmės žodžiai, įvairių kontaktų (ekonominių, politinių, kultūrinių ir kt.) keliu atėję daugiausia iš kaimyninių kalbų.

Lietuvių kalbos skoliniai gali būti analizuojami dviem aspektais: pagal kilmę ir pagal asimiliavimosi lietuvių kalboje laipsnį.

Pagal kilmę lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į slavizmus ir germanizmus. Be jų, lietuvių kalboje yra keletas žodžių, paskolintų iš suomių, latvių ir prūsų kalbų.

Iš visų savo kaimynų lietuviai daugiausia bendravo su slavų tautomis, todėl ir pati didžiausia lietuvių kalbos skolinių dalis yra slavizmai.

Lietuvių kalboje vartojama skolinių ir iš kaimynų latvių kalbos.

Bendrinėje kalboje jų tepasitaiko vienas kitas, bet Šiaurės Lietuvos tarmėse šių skolinių skaičius gana didelis. Pagal asimiliavimosi laipsnį lietuvių kalbos skoliniai skirstomi į tris grupes:

1. Tikruosius skolinius.
2. Tarptautinius žodžius.
3. Svetimybes.

Tikrieji skoliniai yra tokie svetimos kilmės žodžiai (daugiausia labai seni), kurie struktūriškai ir semantiškai yra visiškai asimiliavęsi lietuvių kalboje. Savo forma jie visiškai nesiskiria nuo neskolintų žodžių, jais reiškiama sąvoka neturi kito „lietuviškesnio” pavadinimo. Tvirtai lietuvių kalboje įsigalėjo tokie slaviškos kilmės žodžiai: agurkas, botagas, blogas, barštis, batas, dvaras, grybas, knyga, karūna ir t.t, germanizmai: budelis, durpės, gatvė, gandras, spinta ir t.t., suomiški žodžiai: burė, laivas ir t.t. Tikrieji skoliniai įeina į pagrindinį bendrinės kalbos žodyno fondą, ir tik istoriniai tyrinėjimai gali nustatyti, jog tai – svetimos kilmės žodžiai.

Tarptautiniai žodžiai, arba internacionalizmai, yra bendri daugelio kalbų skoliniai. Kaip ir tikrieji skoliniai, jie įeina į bendrinės kalbos leksiką, bet jų asimiliavimosi laipsnis yra kur kas menkesnis.

Formaliai tarptautiniai žodžiai yra prisitaikę prie lietuvių kalbos fonetikos, gramatikos, rašybos dėsnių, daugelis jų yra vieninteliai sąvokų reiškėjai, ir vis dėlto jie aiškiai suvokiami kaip svetimos kilmės žodžiai.

Tarptautiniai žodžiai yra kilę iš vieno šaltinio, tačiau jų forma įvairiose kalbose gali gerokai skirtis, nes ji turi atitikti kiekvienos kalbos fonetikos, gramatikos ir rašybos dėsnius.

Tarptautinių žodžių šaltinis yra daugelis pasaulio kalbų. Ypač daug tarptautinių žodžių yra graikiškos arba lotyniškos kilmės Svetimybės, arba barbarizmai yra tokie skoliniai, kurių svetimumas lietuvių kalboje labai jaučiamas. Tai žodžiai, kurie neatitinka bendrinės kalbos normų ir lieka už jos ribų. Bendrinėje kalboje visi jie turi adekvačius pakaitalus. Dėl to dabartinėje lietuvių bendrinėje kalboje barbarizmų vartojimo sfera yra labai ribota. Bet šnekamojoje liaudies kalboje jų vartojama dar gana daug. Barbarizmai yra laikomi neigiamu kalbos reiškiniu. Kalbos mokslo jie traktuojami kaip normos priešybė, t.y. kalbos klaidos. Barbarizmų vartojimas pateisinamas tik grožinės literatūros kūriniuose kaip tam tikra stilizavimo priemonė Skoliniai, atėję į kalbą, visų pirma pasikeičia fonetiškai. Garsai, neturintys analogiškų lietuvių kalbos fonologinėje sistemoje, arba pakeičiami kitais, akustiniu požiūriu panašiais garsais, arba visai netariami. Skolinių kirčio vieta paprastai išlaikoma ta pati, kaip ir toje kalboje, iš kurios žodis kilęs ar iš kurios į lietuvių kalbą patekęs. Kai tiksliai negalima nustatyti pirminio žodžio kilmės šaltinio, daug kur pasiremiama to žodžio kirčiavimu rusų kalboje, nes ši kalba gerai išlaiko originalo kirčio vietą. Paskolinto žodžio kirčio vieta lemia kirčiavimo paradigmą, arba kirčiuotę.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->