Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Šimtametis karas

Autorius: Eglė

1337m. Tarp Anglijos ir Prancūzijos kilo karas, kuris su pertraukomis tęsėsi iki 1453m. Todėl jis vadinamas Šimtamečiu. Vienijant šalį tarp Prancūzijos ir Anglijos karalių vis dažniau kildavo nesutarimų dėl Anglijos valdovų žemių Prancūzijoje – Akvitanijos ir Flandrijos. Karo pretekstas buvo Anglijos karalius Eduardo III, Prancūzijos karalius Pilypo IV vaikaičio, pretenzijos į Prancūzijos sostą. Karas prasidėjo, kai po Prancūzijos karaliaus Pilypo IV sūnų mirties neliko sosto įpėdinio. Anglijos karalius Eduardas III buvo Prancūzijos karaliaus giminaitis, todėl panoro tapti ir Prancūzijos karaliumi. Prancūzai su tuo nesutiko. 1337 m. Eduardas III paskelbė karą Prancūzijai. Karo pradžioje labiau sekėsi anglams. 1340m. jie sumušė Prancūzijos laivyną prie Sleiso, užėmė Normandiją.1346m. prancūzai buvo sumušti prie Kresi miestelio, Flandrijos pasienyje. 1356m. jie vėl pralaimėjo prie Puatjė miesto. Anglams į nelaisvę pateko net pats karalius Jonas Gerasis. Karalius mirė nelaisvėje po 8 metų. Anglai ir jų rėmėjai viešpatavo didelėje Prancūzijos dalyje – pietuose, šiaurėje ir vakaruose. Anglai mūšio lauke buvo daug pranašesni. Anglai turėjo patrankų ir pirmieji jas panaudojo kare. Prancūzų riteriai buvo nedrausmingi, kovojo labai neorganizuotai. Visa tai ir lėmė prancūzų pralaimėjimus. Karas atnešė Prancūzijai daug nelaimių. Gyventojai buvo nepatenkinti pralaimėjimais, plėšikų siautėjimais, išaugusiais mokesčiais. 1358m. Šiaurės Prancūzijoje kilo didelis valstiečių sukilimas. Visoje Europoje siautėjo maro epidemija, nuo kurios labai nukentėjo ir Prancūzija. 1360m. Prancūzija buvo priversta pasirašyti Bretinji taikos sutartį ir atidavė Anglijai dideles teritorijas Prancūzijos šiaurėje ir vakaruose. Taiką Prancūzijos karalius panaudojo savo valdžiai ir kariuomenei stiprinti. Buvo sukurti nauji raitelių ir pėstininkų būriai, suremontuotos pilys, pastatytas naujas laivynas. Prancūzai pasigamino patrankų. 1369m. Prancūzijos atnaujinti karo veiksmai buvo sėkmingi jos kariuomenei. Iki 1380m. Anglijai žemyne liko tik keletas pakrantės miestų. 1396m. buvo sudarytos paliaubos 28 metams. 1415m. Anglijos karalius vėl pradėjo karinius veiksmus ir užėmė visą šalies šiaurę. Anglus parėmė ir į jų pusę perėjo Burgundijos kunigaikštis. Pagal 1420m. Trua taiką Prancūzija neteko savarankiškumo ir Anglijos karalius Henrikas V, kuris buvo Prancūzijos karaliaus Karolio VI svainis, tapo Prancūzijos regentu ir sosto įpėdiniu. 1422m. mirus Henrikui V ir Karoliui VI, anglai ir Burgundijos kunigaikštis Anglijos ir Prancūzijos karaliumi paskelbė mažametį, 10 mėnesių amžiaus, Henriko V sūnų Henriką VI. Mirusio Prancūzijos karaliaus sūnus su tuo nesutiko ir pasiskelbė Prancūzijos karaliumi Karoliu VII. Prancūzija buvo suskaldyta: didumą jos valdė Anglija ir Burgundija, teritoriją į pietus nuo Lauros – Karolis VII. Anglijos ir Burgundijos užimtoje teritorijoje vyko partizanų karas. 1428m. anglai vėl pradėjo pulti dar neužimtą pietų Prancūzijos dalį. Jie apsupo Orleaną. Orleano tvirtovė stabdė anglų puolimą į pietus. Jeigu Orleanas būtų užimtas, anglai būtų galėję pulti tolyn į pietus, nes toliau didelių tvirtovių nebuvo. Orleano apsiaustis truko 200 dienų. Užvaldžius jį, kelias į pietinę karalystės dalį būtų visai atviras. Padėtis atrodė beviltiška. Prancūzų liaudis tikėjo, kad tik stebuklas gali išgelbėti šalį. Ir tas stebuklas įvyko. Bet greitai įvykiai pradėjo keistis. Tie pasikeitimai buvo susiję su Žana d’Ark. Žana d’Ark Žana d’Ark – joje amžininkai įžvelgė visas silpnybes: buvo jauna moteris ir nemokyta – įstengė vos per dvejus metus surengti ir pradėti žygį karalystei iš anglų atkariaujanti. Ši ypatinga lemtis pavertė ją legenda, kuriai peno suteikė jos mirtis ant laužo. Žanos d’Ark amžininkams didžiulį įspūdį darė jos nepaprasta jaunystė. Bylos metu ji pareiškė turinti apie devyniolika metų. Pasak vieno Karolio VII patarėjo, Žana d’Ark gimusi trijų karalių naktį; tada užgiedoję visi jos gimtojo kaimo Domremi gaidžiai. Jos tėvas, Žakas Akrietis, yra žemdirbys, t.y. daugmaž pasiturintis valstietis. Mažoji Žana užsiima namų ruoša: verpia kanapes ar vilnas, retkarčiais gano gyvulius. Tik vėliau teologai padaro Žaną priemene, panašia į ganytoją, vedantį krikščionis. Darbščios jaunos valstietės vaikystė bėga sekmadienio pamokslų ritmu. Nors ji dalyvauja kaimelio šventėse prie medžio, vadinamo ” fėjų” medžiu, šalia kurio trykšta stebuklinga versmė, Žana atrodo, nuo pat mažumės yra linkusi į didelį pamaldumą, o jos motina, dievobaimingoji Isabelle Rome, išmoko ją Pater noster, Ave Maria ir Credo. Žana d’Ark auga Šimtamečio karo sumaištyje. Prancūzija parklupdyta, ją drasko pilietinis karas tarp Armanjakų ir Burginjonų o po Trua sutarties (1420) Prancūzijos sostas atitenka Anglijos karaliui. Ant Šventosios Imperijos ribos esantis Domremi lieka ištikimas dofinui Karoliui, ”Buržo karaliui”, kurio rankose tėra mažytė karalystės dalelė; beje, 1425 m. Domremi gyventojai Burginjonų spaudžiami turi išsikelti iš kaimelio. Štai tada paauglė (jai trylika metų) išgirsta balsus: šv. Mykolo, šv. Kotrynos ir šv. Margaritos; jie liepia jai išvyti anglus iš Prancūzijos ir vainikuoti Karolį Prancūzijos karaliumi Reimse. Po daugelio regėjimų Žana ryžtasi vykti pas Karolį jam padėti. Ji reikalauja palydos iš karališkojo Vokulero valdytojo, Robert’o Baudricourt’o, ir šią palyda, Domremi gyventojų padedama, galų gale gauna. Su kardu rankoje, su vyriškais drabužiais, paskolintais jai Baudricourt’o, sėdusi ant arklio, kurį jai nupirko susidėję gyventojai, ji leidžiasi kelionėn 1429 metų sausio mėnesį. 1429 m. pas Prancūzijos valdovą atvyko jauna mergina vyriškais drabužiais. Žana d’Ark prašė nedaug – žirgo ir palydos į apgultą Orleaną. Ji turėjo ilgai įrodinėti girdėjusi arkangelo Mykolo, šventųjų Kotrynos ir Margaritos balsus, pranešusius apie šventą misiją – išvaduoti šalį. Karalius nusileido, juolab kad gandas apie paties Dievo siųstą pagalbą jau plito Orleane. Kovo 4 vakarą Šifono pilyje Karolis iš pradžių priima ją labai santūriai. Tai toks metas, kai apstu aiškiaregių, tokių kaip Žana Mari iš Majė, mirusi1414m., arba Pieronė Bretonė, sudeginta tais pačias metais ant laužo. Visos jos tvirtina norinčios perduoti karaliui Dievo perspėjimus. Karalius, išbandydamas šią naują kandidatę, įsimaišo į didikų būrį, bet Žana jį atpažįsta. Ir galų gale duodama jam paslaptingą ”ženklą”, įtikina. Puatjė universiteto teologai patikrina jos pamaldumą, orios kaimelio moterys – jos skaistybę; lygia greta į Domremi išsiunčiami vienuoliai pranciškonai rinkti žinių apie jos dorovę. Visi tyrimai svarbūs: Žana d’Ark – gera krikščionė, nesusidėjusi su velniu. Vadinasi, kai ji pranašauja, kad anglai, kurie laiko apgulę Orleaną, pasitrauks, kad karalius bus vainikuotas Reimse, kad Paryžius vėl paklus karaliui, o Orleano kunigaikštis grįš iš nelaisvės Anglijoje, reikia rimtai jos klausytis. Ir sudaryti sąlygas užduočiai įvykdyti – leidžiant dalyvauti karinėse operacijose, nors jai tik septyniolika metų. Žana išvyksta iš Šifono kaip tikras karvedys: jos nurodymu, koplyčioje, prie Tūro, jai surandamas kardas, ji neša iškėlusi vėliavą su įrašytais joje vardais: Jhesus Maria. Pirmasis Žanos žygdarbis bus Orleano išlaisvinimas. 1429 m. balandžio 29 jai pavyksta įsiveržti į ilgus mėnesius anglų apgultą miestą, kuris atrodė miręs. Išlaisvinti miestą Žanai d’Ark prireikė tik dešimties dienų. Nepaisydama miestą, apgulusių priešų patyčių ir karaliaus kariuomenės vadų nepasitikėjimo, Žanos drąsa susilaukia pripažinimo: strėlės pervertu petimi ji dar randa jėgų įsmeigti savo vėliavą ant priešo įtvirtinimų. Taigi jai priskiriamas tas pirmasis smūgis, kuris sustabdė ilgą anglų žygiavimą pirmyn. Kareiviai ir vadai iš karto prisideda prie Orleano mergelės, kurią nuo šiol supa ratelis bendražygių, tarp jų – Duonis, Orleano kunigaikščio pavainikis, ir nenuorama Gilles de Rais. Toliau pergalingai žengdama, Žana d’Ark priverčia karaliaus aplinką keliauti į Reimsą ir ten vainikuoti Karolį Prancūzijos karaliumi. Kelyje miestai be jokio vargo atveria vartus Karaliui VII, kuris įžengia į Reimsą liepos 16. Rytojaus dieną įvyksta antra pranašystė. Žana stovi ten, šalia ”kilnaus dofino”, kuris jos padedamas tapo ryžtingu karaliumi. Su šiuo įspūdingu lūžiu Žanos d’Ark vardas greit pasklinda po šalį. Poetė Caristine de Pisan rašo: ” Tūkstantis keturi šimtai dvidešimt devintais vėl nušvito saulė”. Bet laimė netrukus nusigręš. 1429 m. rugsėjį – pirmoji nesėkmė iš ilgos nelaimių virtinės. Paryžiaus puolimas atremtas, Žana sužeista, o jos trečioji pranašystė neišsipildė; ji norėtų toliau kovoti, bet karalius, stokodamas ginklų ir pinigų, grįžta į Bružą, kur patenka Georges’o de la Tremoille’o įtakon, o šis nusiteikęs prieš Žaną. Nutariama pasiųsti Mergelę į karo žygį prie Lauros, kuris iš dalies pavyksta. Karalius suteikia Žanai ir jos šeimai bajorystę, bet norėtų tuo ir baigti: užuot eikvojus jėgas ir siekus atkariauti užimtas žemes, kas atrodo neįmanoma, verčiau sudaryti su burgundais taiką. Surandama net kita aiškiaregė, skelbianti, kad Dievas palaikys susitaikymą. 1430 m. kovo pabaigoje Žana su nedideliu būriu jai ištikimų karių – tai visa jos kariuomenė – vėl stoja į kovą savo pačios nuožiūra, kad įkvėptų drąsą Ildefranso miestams, nukariautiems prieš aštuonis mėnesius; o iš tikrųjų jai teks juos ginti. Gegužės 20 dieną burgundai apsiaučia Kompjeną. Čia, po trijų dienų, vienas lankininkas pikardas paima Mergelę į nelaisvę. Ji atiduodama Jonui Liuksemburgiečiui, kuris parduoda ją anglams už 10 000 Tūro svarų; Karolis VII net nebando užmegzti derybų. Žana paaukojama susitaikymui. Pasekmės tragiškos: pralaimėjimas Žanai reiškia jos dieviškos užduoties paneigimą, o anglai laiko ją ragana, kurią reikia nužudyti. Anglai patiki Žaną bažnytiniam teismui pirmininkaujamam Bovė vyskupo Pierre’o Caucho’o, kurio žinioje yra Kompjenas ir kuris tuo metu pasitraukęs į Ruaną. Šis teologas priklauso burgundų partijai, vadinasi, yra Karolio VII priešas ir jis gali viltis gauti Ruano arkivyskupiją, kurios beneficijos yra didžiausios Prancūzijoje: vadinasi, turi ginti anglų interesus. Žana iš anksto pasmerkta. Anglai nori teisingo teismo: jis toks nebus. Tyrimas, atliktas Domremi kaimelyje ar tarp kareivių, toks palankus jai, kad Košonas liepia jį sunaikinti. Joana atsisako atsakinėti į teisėjų klausimus, šie negali pakęsti, kad kažkokia varguolė mergina drįsta jiems priešintis. Beje, vieši posėdžiai, kovo 3 staiga uždaromi. Tačiau net uždaryta laikoma Mergelė tebedėvi vyriškus drabužius ir sako, kad nusimesianti juos tik tada, kai įsakysiąs Dievas. Net kankinimais grasoma nepripažįsta esanti apsišaukėlė ir apgavikė; priešingai, pasakoja apie balsus, atsidavimą karaliui ir Bažnyčiai. Ji tikrai nesanti ragana. Tačiau 1431 m. gegužės 23 Paryžiaus fakulteto teologai palieka visus kaltinimo straipsnius (vyriško apdaro dėvėjimas, apgaulė ir raganystė, atsisakymas paklusti Bažnyčiai) ir paskelbia ją pagone, susidėjusia su piktosiomis dvasiomis, atskalūne, melage ir įtariama esant eretike. Skaitant nuosprendį, Joana, iki šiol galbūt tikėjusi, kad Dievas ją išgelbės, pripažįsta savo paklydimus. Nuteista kalėti iki gyvos galvos, pasmerkta misti duona ir vandeniu, Joana apsivelka moteriška suknele. Anglai siunta, bet Joana kitą dieną vėl apsitaiso savo vyriškais drabužiais ir išsigina savo žodžių. Gegužės 29 ji paskelbiama vėl grįžusi į ereziją. Jos likimas nuspręstas. Perduota pasaulietiškam teisingumui, Joana Akrietė sudeginama gyva ant laužo 1431 m. gegužės 30, Senosios Turgavietės aikštėje, nesulaukusi nė dvidešimties metų; ji kreipiasi į savo šventuosius ir šaukia, kad jų balsai jos neapgavo. Kad būtų išvengta bet kokio jos garbinimo, pelenai išbarstomi virš Senos. Po dvidešimties metų Isabelle Romee išsirūpina, kad byla būtų peržiūrėta; ji panaikinama 1456 m. Joana reabilituojama ir įžengia į legendą. Dauguma istorikų stebuklingą Žanos d’Ark išsigelbėjimą laiko tik legenda. O kiti legenda laiko Orleano mergelės mirtį laužo liepsnose. Neaišku, kurie teisūs. Aišku tik viena – Žana d’Ark tikrai buvo neeilinė asmenybė, nusipelniusi įamžinimo ne tik istorikų darbuose, bet ir legendose.

Puslapiai: 1 2

Rašykite komentarą

-->