Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Simbolizmo raida

Autorius: Jurgis

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metais simbolizmas iškilo kaip įtakingiausias literatūrinės traukos centras. Neturėjo atskiro žurnalo ar vienminčių grupuotės. Bet dauguma literatūrinių debiutų šiuo metu vyko simbolizmo estetikos ir poetikos sferoje.

Simbolizmas buvo pirmoji modernizmo srovė, kuriai pavyko atsiskirti nuo bendrųjų poetinio meno atnaujinimo tendencijų ir suformuoti daugiau ar mažiau apibrėžtą savo filosofinės ir meninės programos branduolį. Ji klostėsi Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir karo metu, veikiama rusų simbolistinės lyrikos. J.Baltrušaičio literatūriniame salone jauni lietuvių poetai susitinka su rusų simbolistinio meno žvaigždėmis. Almanache „Pirmasai baras” spausdinami A.Bloko, V.Briusovo, K.Balmonto eilėraščių vertimai. Tačiau posūkis į simbolistinio meno struktūras buvo nulemtas vidinių lietuvių visuomenės ir literatūros raidos pokyčių.

Pozityvizmo krizė, išryškėjusi XX a. pradžioje, vertė ieškoti naujų mąstymo linkmių. Ar gali būti pilnavertė žmogaus egzistencija, uždaryta tik socialinių ir politinių klausimų sferoje, nesiekianti išsiaiškinti savo vietos ir prasmės visatos sandaroje? Ar lietuvių kultūra, išsižadanti transcendentinės sąmonės, netampa plokščia ir vienadienė? „Audriška minčia suskaldykim materializmo skeveldras”, – ragino J.Herbačiauskas.

Emocinė interpretacija, prigijusi Z.Gėlės, K.Jurgelionio, A.Lasto, I.Šeiniaus kūryboje, fiksavo kintančią žmogaus jausminę būseną, bet neatskleidė visuotinesnių jos reikšmių ir gilesnės priežasties. Kas glūdi už vienkartinės jutimo akimirkos? Negi žmogaus būtyje nebėra jokio pastovumo, aukštesnio tikslo ir vertybių? Ar pulsuojanti mažiausių jutimo dalelyčių energija, prabilusi kaip neišsenkantis poetiškumo šaltinis, nestumia literatūros į pasigėrėjimą pačia savimi – į narcisizmą?

„Dabartinėje dailėje vėl matome grįžimą prie dvasios”, – rašė 1910 m. Šatrijos Ragana. Dvasingumo momentas, atskirtas nuo materialinės būties, socialinių santykių, politinės kovos ir perkeltas į grynojo idealumo sritį, darėsi svarbiausia naujų meninių ieškojimų platforma. Kūrybos aktas imta suvokti kaip aukščiausia žmogiškos būties akimirka, reiškianti santykį su nekintamais pasaulio dydžiais. „Su aukso harfa lekioju vienas / Dangaus platybėj – vėlių erdvėj”, – rašė M.Gustaitis. Pirmą kartą lietuvių eilėraštyje poetinio objekto pradėta ieškoti ne istorijoje, o žmogaus ir visatos santykyje, kuris priklauso ne materialinei, o dvasinei logikai, pasak Vydūno. „ Ir minties gilybėje keliasi prakilnus paveikslas, kurio kupinas visas pasaulis; girdis šlamėjimas kieno tai tylių, švelnių sparnų, plaukiančių viršuj pasaulio; jaučiasi, kad kieno tai galinga ranka tiesiasi nuo krašto iki krašto ir tyliu, tykiu mostelėjimu apglėbia, iškilmingą palaimą suteikdama, nuilstančią. užmingančią žemę”, – rašė E.Steponaitis, anksti miręs jaunutis poetas, rusų filosofo V.Solovjovo pasekėjas.

Žmogaus gyvenimas, figūravęs lietuvių literatūroje kaip vientisas socialinių ir psichologinių faktorių dėmuo, skilo į dvi dalis: išorinį pluoštą, pajungtą kasdienybės ir istorijos dėsniams, ir vidinį branduolį, priklausantį visatos tvarkai. Socialinė ir buitinė faktografija, maitinusi ligi tol meninį vaizdą, liko tik mažareikšmė detalių atsarga, o visas dėmesys nukrypo į nesikeičiančią žmogaus substanciją, kuri visiškai nepriklauso nuo istorijos vyksmo. Kasdieninių smulkmenų tikrumas ir kintančių psichikos būklių analizė netenka reikšmės, kai bandoma spręsti amžinuosius būties klausimus. „Randasi troškimas ko nors gilesnio negu gili žmogaus psichologija, randasi troškimas visa apimančių simbolių, neaiškinamo, aukštesnio, mistiško”, – rašė S.Kymantaitė-Čiurlionienė 1910 m.

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27

Rašykite komentarą

-->