Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Simbolizmas

Autorius: Aušra

(pranc. symbolisme, iš gr. sýmbolon – ženklas, simbolis)

Literatūros srovė, susiformavusi Prancūzijoje XIX a. pab. (apie 1880–95). Atsirado kaip reakcija į realizmo ir natūralizmo įsivyravimą literatūroje, į parnasiečių poezijos aprašomąjį stilių. XIXa. pradžios modernistinė dailes kryptis.

Simbolistus veikė A. Schopenhauerio, F. Nietzschės, N. Hartmanno filosofija, intuityvizmas. Jie kūrė užuominų poetinę kalbą, kurios centras ir buvo simbolis, suvokiamas kaip žodinis dvasinio pasaulio atitikmuo, kaip išorinė esmės reprezentacija ir galimybė žodžiu sukelti nuotaiką, „prišaukti įspūdį“. Simbolistai domėjosi menų sintezės idėja, mėgino išnaudoti muzikines kalbos galimybes (P. Verlaine’o šūkis „Visų pirma muzikos“), ištobulino laisvąsias eiles, eilėraštį proza, eilėraščių ciklo kompoziciją, įvedė į poeziją miesto temą. Ryškiausi atstovai – poetai Ch. Baudelaire’as, Verlaine’as, A. Rimbaud, J. Laforgue’as, S. Mallarmé, dramaturgas M. Maeterlinckas, prozininkas J.K. Huysmansas. Lietuvių literatūrai įtaką darė rusų simbolizmas, kurį stipriai veikė V. Solovjovo mokymas apie pasaulinę dvasią. Rusų simbolistinėje poezijoje stiprus filosofinis pradas, kosmologiniai apmąstymai. Išskiriamos 3 rusų simbolizmo bangos.

Būtojo laiko kryptis

Būtojo laiko (preteristinė) kryptis atstovauja nuomonei, kad Apreiškimo simbolizmas liečia tik įvykius laiko, kuriuo jis buvo parašytas. Visa vaizdinga kalba apie antspaudus, trimitus ir dubenis ateičiai nieko nereiškia. Autorius, kalbėdamas apie būsimą teismą, išreiškė tik savo moralinį pasipiktinimą to meto piktnaudžiavimais. Tai daugumos liberalių teologų nuomonė. Jos pranašumas yra tas, kad ji susieja Apreiškimą su to meto mintimis ir istoriniais įvykiais. Tačiau preteristai neigia pranašystės elementus.

Idealistinė kryptis

Idealistinė nuomonė, kuri dažnai yra glaudžiai susijusi su būtojo laiko mokykla, Apreiškimą laiko tik simboliniu tebesitęsiančio gėrio ir blogio, krikščionybės ir pagonybės vaizdu. Ji teigia, kad simbolių nedera tapatinti su praeities ir ateities istoriniais įvykiais; jie tiesiog vaizduoja tendencijas arba idealus. Štai Raymondas Calkinsas rašo:

„Dabar mes suprantame, ką reiškia žodis ‘apreiškimas’. Jis reiškia ne būsimų paslapčių pasaulio pabaigoje atskleidimą, tūkstantmetę viešpatiją arba paskutinį teismą. Jis pirmiausia nereiškia ir dangaus puikumo bei išganytųjų palaimos atskleidimo. Veikiau jis reiškia begalinio Dievo, kuris yra galingas gelbėti, atskleidimą; atskleidimą Dievo tautos paguodai ir įkvėpimui visa užkariaujančios visagalio Išganytojo valdžios…“ Idealistinis aiškinimo metodas turi pranašumą skaitytojo dėmesį daugiau kreipti į etinę ir dvasinę Apreiškimo tiesą ir mažiau – į ginčijamus jo simbolizmo aspektus. Kita vertus, jis linkęs nepakankamai vertinti šį simbolizmą kaip pranašystės priemonę. Jo „sudvasinimas“ atima iš Apreiškimo bet kokią pranašišką vertę ir atskiria jį nuo bet kokio galutinio istorijos užbaigimo. Pagal šią teoriją teismo diena ateina tada, kai sprendžiama didelė moralinė problema; jis nėra paskutinė aukštuma, kurioje antgamtinis Kristus įžengia į matomą sostą.

Istorinė kryptis

Istorinė kryptis atstovauja pozicijai, kad Apreiškimas simboline forma parodo visą Bažnyčios istoriją nuo Sekminių iki Kristaus antrojo atėjimo. Simboliai iš eilės iliustruoja didelius įvykius, tai yra antspaudai reiškia Romos imperijos žlugimą, skėrių protrūkis iš bedugnės skylės – tai musulmonų invazijos ir t.t. Kiekvienas didesnis krikščionybės istorijos įvykis buvęs taip išsamiai išpranašautas, kad Apreiškimas tampa

Puslapiai: 1 2 3

Rašykite komentarą

-->