Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Simbolika lietuvių vestuvėse

Autorius: Kamilė

Vestuvių papročius tyrė ir analizavo daugybė rašytojų, viena iš jų buvo P. Dundulienė, kuri savo veikaluose stengėsi glaustai aprašyti lietuvių vestuvinių papročių raidą nuo pagonybės laikų iki mūsų dienų. Ypač didelį dėmesį autorė skiria magijai ir apeigoms. A. Vyšniauskaitė labiau gvildeno atskirų apeigų prasmes bei istorinės raidos problemas, jos veikaluose aptarinėjama simbolinė vienų ar kitų daiktų prasmė. O B. Buračas vestuvių papročius aprašė remdamasis liaudies pasakojimais, jis ne analizuoja, o tiesiog pateikia to meto tautos požiūrį į vestuves. Tad rašant šį referatą pagrindinis mano tikslas išsiaiškinti ką reiškė vienas ar kitas daiktas, kokia buvo jo simbolinė prasmė vestuvių apeigose.

Vestuvės – tai naujos šeimos juridinis ir visuomeninis įteisinimas, kuris atliekamas pagal visuomenei suprantamus ritualus. Žmogui tai vienas svarbiausiu žingsnių gyvenime, pradžia naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę. Pagal papročių ir tradicijų gausumą galima spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai.

Sužadėtuvėmis buvo vadinama baigiamoji piršlybų dalis, kurių metu jaunikis gaudavo sutikimą iš jaunosios pusės, jog ji sutinkanti tekėti. Jų metu vykdavo simbolinis dovanų apsikeitimas, tai žiedų dovanojimas, susiėmimas už rankų bei viešas pasibučiavimas, tai dalis iš senovinio santuokos ritualo. Ypač didelę reikšmę piršlybų metu turėjo jaunųjų valgymas iš vienos lėkštės, dalijantis tuo pačiu šaukštu – tai simbolinis susijungimo, bendrumo ženklas. Gerdami iš vienos taurės sužadėtiniai tik patvirtindavo savo sutikimą sujungti savo gyvenimus.

Mergvakaris dar kitaip buvo vadinamas pintuvėmis, vakarynomis, prieveseliu. Į šią šventę rinkdavosi vien moterys ir merginos, tad nuo to ir kilo toks pavadinimas. Apeigos, kurios buvo atliekamos šios šventės metu turėjo simbolinę prasmę. Dažniausiai tai reikšdavo atsisveikinimą su jaunyste, jos pabaigą, atsiskyrimą nuo bendraamžių būrio. Senovėje mergvakaryje būdavo giedamos raudos, pabrėžiančios, jog tai atsisveikinimo vakaras, atsisveikinimo su jaunyste, draugais, tėvais ir namais. Tą dieną merginos ir moterys pindavo vainikus vartams ir namo vidui papuošti.

Mergvakaryje buvo vienas labai svarbus apeiginis ritualas – tai jaunosios plaukų kirpimas. „Kasos kirpimas buvo sakralinio giminės ryšio nutraukimo, išėjimo aktas“ . Šiuo ritualu kartu nutraukiamas ryšys su namų ir židinių dievais, o jaunosios galvos uždengimas nuometu ar kepure siejamas su jos perkėlimu į kitą šeimą.

„Ačiavimas“ – tai labiau Žemaitijoje žinomas paprotys. Mergvakaryje paskirtos dainininkės „ačiuotojos“ turėdavo surinkti kuo daugiau dovanų iš jaunųjų tėvų, kaimo bendruomenės. Šios dovanos buvo aiškinamos kaip materialinė parama jaunavedžiams, kuriantiems naują šeimą.

Daiktų simbolių grupei yra skirtini vestuvių veikėjų skiriamieji ženklai. Kartu su nuometu nuotaka ant galvos dėdavosi rūtų vainiką. Dažniausiai prisimenamą prieš vestuves. Nuometas buvo laikytas didžiuliu moters pagarbos ženklu, tačiau kadangi jis buvo labai sunkus, o moterys anksčiau jį turėdavo nešioti kiekvieną dieną, kitos mergelės netekėdavo vien tik dėl šios priežasties.

Nuo senų laikų su merginų nekaltybe, stiprybe ir ilgaamžiškumu lyginamas augalas – rūta, buvo vertintas dėl simbolinės prasmės, o laikui bėgant pramintas vestuviniu. Nepaisant kintančių tradicijų, ir šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos puošiasi rūtomis. Rūta – skaisčios, merginos nekaltybės, jaunystės simbolis. Liaudies dainose rūtų vainikėlis yra perduodamas jaunesniajai seseriai, kaip nekaltybės saugojimo simbolis, jei jaunoji neturėdavo sesers tai perduodavo
jį savo jaunesniajam broliui, tai reikšdavo sesers ir brolio subrendimą santuokai, jų pasiruošimą tekėti, vesti. Piršlybų metu jaunikiui įteikiama rūtų puokštelė, tai turėdavo simbolizuoti jaunosios nekaltybę, o senovės laikais „nekaltybei buvo priskiriama nepaprasta gyvybingumo jėga“ .Tačiau mergina susilaukusi nesantuokinio kūdikio prarasdavo teisę ant galvos segėti rūtų vainikėlį, todėl prie altoriaus ji eidavo visai be jo arba per jungtuves būdavo uždedamas tik pusė vainiko, tačiau nepaisant to ji galėjo vilkėti baltą suknelę. Balta spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę. Ji simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, dvasingumą, šios savybės buvo būdingos senovės lietuviams, kurių, deja, ypač pasigendama šiais laikais. Dabar nuotakos rengiasi baltą suknelę todėl, kad balta – pozityvumo, laimės bei džiaugsmo spalva.

Jaunikis taip pat turėdavo savo skiriamąjį ženklą. Tai prie kepurės, o vėliau prie krūtinės prisegtas rūtų vainikėlis ar rūtų šakelė su baltu šilkiniu kaspinu. Kitas skiriamasis ženklas buvo vynas ir žolynais, kaspinais išpuošta su varpeliu viršuje lazda. Tai jaunikio įgalioto asmens, kuris vykdavo pas jaunąją piršlybų metu, ženklas. Lazda nešinas piršlys vykdavo piršti jaunikio, ja, kaip savo valdžios ženklu, naudodavosi ką nors skelbdamas per vestuves.

Taip pat prie skiriamųjų ženklų galima priskirti ir vestuvių veikėjų dovanojamus lininius rankšluosčius, kuriuos jie perjuosdavo per petį. „Lino žiedas“ – liaudies tikėjimuose saugodavo nuo gamtos blogųjų dvasių. Dzūkijoje prieš vestuvių apeigas jaunoji užantin užsikišdavo lino skiautelę, kuri turėdavo saugoti ją nuo blogio ar nužiūrėjimo.

Vienas seniausių vestuvių simbolių yra žiedas. Jo istorija siekia neatmenamus laikus, jo simbolinė reikšmė kito, tačiau šiandien kiekviena jaunavedžių pora vestuvių ceremonijos metu išgirsta „Meilės vardan apsikeiskite žiedais“. Jaunavedžiai, apsimainę vestuviniais žiedais, vienas kitam įsipareigoja būti ištikimi, šis ritualas simbolizuoja tam tikrą jungtį ir įsipareigojimą, tarsi išreiškiama pozicija aš tau – tu man. Ant piršto užmautas vestuvinis žiedas rodo ne tik įtvirtintą santuoką, bet ir sutikimą gyventi kartu, pasižadėjimą būti vienas kitam ištikimais. Dažniausiai yra apsikeičiama aukso žiedais, o auksas – ilgaamžis metalas. „Čekų filosofo ir slavisto J. I. Hanušo, rašiusio apie lietuvių papročius, nuomone, žiedas yra meilės dovana: kieno žiedas, to ir mergina. O apskritai jis esąs rankų surišimo analogas, simbolizuojantis asmens pririšimą“ . Tai pat reikšmingu įvykiu laikytas sužadėtinių susikibimas rankomis, šis momentas laikytas archajišku, simbolizuojančiu jaunųjų santuokos aktą.

Daugeliui įprastinių buities daiktų, reikmenų vestuvių iškilmėse suteikiama perkeltinė prasmė, jie tampa kokia nors idėją išreiškiančiais simboliais. Svarbiausi jų yra duona, druska, vanduo, ugnis, grūdai, duonkubilis, šiaudai, vilna arba kailiniai.

Lietuvių papročiuose ligi šių dienų juodos ruginės duonos riekelė naudojama sutinkant jaunuosius po vestuvių ceremonijos namuose arba marčią, arbą kitaip sakant, pas nuotaką atvykusį jaunikį. Tai draugiškumo išraiška ir pasiturimo gyvenimo linkėjimas. Tradicinėse vestuvių apeigose duona, iškepta iš ruginių miltu ir papuošta rūtų šakelėmis, vadinama karvojumi. „Karvojus buvo laikomas simboline, šventa duona, kupina simbolių ir magiškų ženklų“ .Kadangi duona buvo laikoma vienu iš jungties simboliu, tai jaunoji peržengusi namų slenkstį būtinai turėdavo paragauti duonos. O apeiginis duonos laužymas, dalijimas simbolizuoja nuotakos ir jaunikio suėjimą į artimą giminystę. N. Nikolskio nuomone, tokia apeiginė duona kaip karvojus simbolizavo derlių, turtingumo dvasią bei laimės linkėjimus jaunavedžiams. Tačiau senolių manymu, tai ne tik turtų ar laimės linkėjimas, ši duona jiems reikšdavo daug daugiau, jų pasaulėžiūroje karvojus rodė tam tikrą socialinį lūžį žmogaus gyvenime, naujo gyvenimo pradžią.

Druska, kaip nekirmijanti, negendanti medžiaga, liaudies tikėjimuose yra amžinumo simbolis. Kai jaunoji, vykdama į jungtuves ar vežama į vyro namus, įsiberia žiupsnelį druskos į batelį, druska jau yra magiška apsauga nuo galimo išorės jėgų kenkimo priemonė.

Vanduo simbolizuoja naujus dalykus, gimimą, dvasios stiprybę, ištvermę, atsparumą gyvenimo negandoms ir pagundoms. Tai dažnas elementas tiek šeimos, tiek agrarinių kalendorinių švenčių papročiuose. Jis ir valomoji priemonė, ir vaisingumo, gausos nešėjas, kartais jam priskiriama dar ir apvaisintojo galia. Jaunuosius namuose pasitikdavo ne tik su duona ir druska, bet ir vandeniu, nes tai gyvenimo simboliai. Tačiau deja, šiais laikais per vestuves jo vietą vis dažniau užima alkoholinio gėrimo taurė. Juk mažai tikėtina, kad jaunųjų tėvai linkėtų savo vaikams alkoholio gausos jų namuose ir šeimos gyvenime.

Vanduo buvo naudojamas jaunųjų prausynoms. Jis apvalomoji ir kiekvieno vaisiaus gyvybę palaikančios, jį auginančios substancijos galia. O jaunųjų praustuvės kaip ir turėjo tikslą, kurio esmė apsaugoti vestuvių naktį užsimezgusį vaisių.

Ugnis liaudies sąmonėje yra šviesos, gėrio, gyvybės simbolis, ji – blogį naikinanti priemonė. Ugnis kaip ir pastatas kuriame ji degė ir gyveno šeima, buvo laikomi ypatingais ir sakrališkais. Ją būtų galima priskirti prie ritualinių apeigų. „Lenkų etnologo Kazimiežo Mošynskio nuomone, ugnis blogį sunaikina, o šviesa nuveja jį šalin. Matyt, ta dingstimi XVII a. Palange prie marčios sėdėdavo jaunikio brolis su žibintu rankose. Patsai žibintas būdavęs sulipdytas iš 3 – 4 žvakių ant dagio stiebo, kad jaunavedžiai vienas kito laikytųsi įsikabinę kaip dagiai“ . Ugnis taipogi buvo nuotakos globėja, jaunoji su šventa ugnimi buvo ne tik išleidžiama į savo vyro namus, bet ir sutinkama kaip marti. Ugnis, duona, druska – tai daiktai garantuojantys jauniesiems laimingą gyvenimą ir saugantys juos nuo visokiausių blogybių. Tad XX a. pradžioje, sutinkant jaunuosius po jungtuvių, pakelėse buvo užkuriami šiaudai, kad deganti ugnis atbaidytų nuo jaunųjų blogį ir nukreiptų jį kita linkme. Dabartiniais laikais ugnies simbolis siejamas su jausmais. “Uždeganti aistra” – tapo tokie įprasti žodžiai, kad mes net nesusimąstome, kad tai turi ryšį su ugnimi,- vienu iš pradų. O ir visas žmogaus gyvenimas dažnai lyginimas su žvake. Suliepsnoja, sudega, užgęsta. Taip pat dažnai yra vartojamas žodžių junginys „liepsnojanti širdis“. Tačiau vieniša širdis tik smilksta. Tam, kad ugnis būtų šildanti, visą pasaulį nušviečianti naujomis spalvomis, širdis turi surasti sau artimą širdį. Ir tik tada jos suliepsnoja, pasikeičia visas pasaulis, viduje pasidaro šilta ir jauku. Žmonės spinduliuoja šilumą, teikia ją kitiems.

Šalia kitų simbolinės prasmės daiktų minėti kailiniai, išversti vilnomis į viršų. Jais apsivilkus pasitikdavo atvykusią marčią, jie tiesiami prie slenksčio, kad marti arba abu jaunieji juos peržengtų. Ryte jaunieji sodinami prie stalo ant išverstų kailinių arba pagalvėlių. Visais šiais atvejais vilna arba kailiniai reikšdavo gerovės, turtingumo linkėjimus. Merkinėjė kai jaunajai buvo įteikiamos dovanos ją apdengdavo kailiniais, šis ritualas buvo siejamas su seksualiniu gyvenimu. Tokią pačią nuomonę išreiškia ir Algirdas Julius Greimas, pasak jo, kailiniai, vilnos galėjo būti vartojami kaip seksualinis simbolis, žadinantis jaunosios poros vaisingumą.

Dunokubilis taip pat turėjo simbolinę reikšmę. Jis buvo naudojamas gaubtuvių apeigose, o šios apeigos reiškė jaunosios perėjimą į vyro valdžią. Pačios gaubtuvės vykdavo pasodinus jaunąją ant duonkubilio – namų šeimininkės valdžios simbolio. Merginos apstodavo nuotaką ratu su ugnimi, išpindavo ir sušukuodavo jos kasas. Jaunosios kasų šukavimas reiškė jos mergautinių dienų baigtį. O pats duonkubilis buvo naudojamas kaip magiškojo rato apsaugos simbolis, turėsiantis padėti jaunajai peržengti gyvenimo slenkstį iš mergystės į naują būtį.

Jaunuosius žengiančius per slenkstį apipildavo grūdais, tai turėdavo padaryti juos vaisingais ir turtingais, nes grūdai buvo laikomi vaisingumo bei turtingumo simboliu.

Šiaudai – derlingumo ir vaisingumo simbolis, kartais magijos priemonės burtams šalinti. Tačiau vestuvėse dažniau jie siejami su vaisingumo kultu. Tai reiškė, kad senovėje buvo siekiama ne tik apsaugoti jaunuosius nuo piktųjų dvasių, bet ir padidinti potencines jų gimdymo galias. Laikui bėgant uždegtą šiaudų krūvą imta aiškinti noru pabaidyti vestuvininkų arklius, tikintis didesnės išpirkos. Taip pat prie šiaudų kūlio dažnai vykdavo apeigos atvežus jaunąją į jaunikio namus. O tas kūlys vaizduodavo namų dievybę, vyro namų šeimos įkūrėją bei globėją, kurios jaunoji turėdavo prašyti laimingo gyvenimo. Šis dievybės kultas susidarė dar matriarchato laikais, tad degindami šį šiaudų kūlį jaunavedžiai tikėjo, kad prisikėlusi dievybė suaktyvins jaunavedžių šeimos gyvybės jėgas, vaisingumą ir būsimą šeimą. Iš senovės šiaudai turėjo falinę idėją, o jaunosios dedamos dovanos ant tų pačių šiaudų buvo atsidėkojimas už linkėjimus sėkmingai išsaugoti tariamai užsimezgusį kūdikį.

Iš šiaudų buvo pinamas vadinamasis sodas, o jis kaip ir jaunosios keptas pyragas simbolizavo jaunąją, šių dviejų daiktų nupirkimas ar pavogimas – jos užvaldymą. Šiais laikais jų simbolinė reikšmė jau pamiršta, išlikęs tik stalo užsėdimo žaidimas, kurio metu tikimasi lauktuvių.

Vestuvių apeigose vieną svarbiausių vietų užima namų slenkstis. Slenkstis – tai riba tarp žmogaus ir svetimos, dažniausiai mirusiųjų pasauliui priklausančios erdvės. Slenkstis taip pat yra siejamas su mirusiųjų kultu. Buvo draudžiama ant jo stovėti, sėdėti, valgyti ar sveikintis, jeigu nenorima užsitraukti nelaimės. Taigi atvykusieji buvo sutinkami prie namų slenksčio, kur pagal numatytą ritualą turėdavo įsiprašyti į vidų ir tik po to būdavo įleidžiami. Pirmieji nuotakos žingsniai peržengus namų slenkstį ligi dabar siejami su jai svetimos erdvės pamaloninimu.

Durys taip pat priskiriamos prie vestuvių simbolių. Jaunikio įsiveržimas pro jas reiškia pasikėsinimą į nuotakos nekaltybę, jos pasaulį, erdvę. Taigi galima teigti, kad slenkstis – nuotaką nuo pavojų saugojanti riba, o pagal mitinę pasaulėžiūrą – viena iš namo dvasių globėjų buvimo vietų. Taip pat buvęs paprotys prie slenksčio jaunuosiuos apdengti išvirkščiais kailiniais, kurie, kaip buvo minėta, simbolizuoja seksualinį gyvenimą, vaisingumą. Atlikus šį ritualą jaunoji stengdavosi palenkti vyro namų dievybes, o atlikdama apeigas prie židinio ar stalo prašydavo dievų, kad priimtų naująją garbintoją.

Židinys buvo vienas svarbiausiu namų kultų. Per vestuves kai kuriose vietovėse, nuotakai paliekant namus ir židinį buvo atliekamos apeigos, kurios simbolizavo visišką ryšių nutraukimą su jos namų dievybėmis bei židiniu. Kupiškio raj. buvo toks paprotys, pagal kurį išlydint jaunąją į vyro namus, seniausioji namų moteris įteikdavo jai riekelę duonos, o gabalėlį duonos numesdavo už židinio, taip linkėdama nuotakai vaisingumo. Marti su atsinešta namų ugnimi turėdavo savo vyrui pagaminti pirmąjį valgį, tai turėdavo padaryti ją šeimininke, namų židinio saugotoja.

Per vestuvines apeigas labai svarbi vieta atitekdavo stalui, nes tai buvo senovinė kulto vieta, pakeitusi židinį, kurioje degdavo vaškinių žvakių šventoji ugnis. Apeigų metu stalas buvo namų altorius. Jaunoji atsisveikindama ir palikdama namus apeidavo aplink stalą tris kartus, tai tarsi atsisveikinimo apeigos turėjusios sakralinę prasmę. XX a. Rytų Aukštaitijoje stalas buvo lyginamas su sodu, o J. Balys tokį sodą linkęs vaizduoti kaip augimo ir turtingumo simbolį.

Vartai taipogi turėjo savo simbolinę prasmę. Nuo pat senovės jie buvo labai svarbi sodybos ir kaimo sudėtinė dalis. Kiekvieno kaimo gale būdavę didžiuliai vartai, kaip simbolinė erdvė tarp svetimos ir šeimyninės savos ribos. Prie jų sutinkami jaunavedžiai.

Taip pat daugumai tautų buvo žinomas paprotys jaunavedžiams užtverti kelią. „Tyrinėtojų nuomone, toks paerzinamas paprotys esąs apotropėjinės, apsaugojimą reiškiančios magiškos kilmės“ . Jaunavedžiai bijodami būti apkerėti turėdavo kelią išsipirkti degtine, tai turėdavę jiems garantuoti laimingą gyvenimą.

Piršlys vestuvių apeigose stengdavosi linksminti svečius, visaip juos prajuokinti. Juokui vetuvėse bei kitose šventėse buvo priskiriama magiška ir simbolinė reikšmė. Buvo tikima, kad juokas palaiko gyvybines jėgas, nugalintis visokias piktąsias dvasias ar net pačią mirtį. Juokas ilgina žmogaus gyvenimą, nes pasak senolių, tas žmogus kuris juokiasi nesensta. Todėl buvo siekiama kelti juoką ne tik per šventes, bet ir merginai gimdant, kad juokas nušalintų piktąsias dvasias ne tik nuo gimdyvės, bet ir kūdikio. Labai daug buvo stengiamasi juoktis per vestuves, kad jaunavedžiams gyvenimas būtų vaisingas ir nekenktų blogos akys.

Atsiradus patrilokalinėms santuokoms atsirado ir moters nuosavybę simbolizuojantis kraitis, kuriame buvo būtiniausi moters daiktai. Moterys kaupdavo kraitį nuo mažų dienų, kuo vyresnė mergina tuo didesnis kraitis ir didesnis šansas gauti geresnį vyrą. Jos verpdavo, ausdavo rankšluosčius, užvalkalus ir kt. Merginų kraitinėse skryniose buvo galima rasti audinių, mezginių atspindinčiu beveik visą mūsų protėvių per ilgus metus sukurtą pasaulėžiūrą. Audinių bei nėrinių raštuose buvo dažnai vaizduojamas rombas, apsikritimas su šešiakampėmis arba aštuonkampėmis žvaigždėmis. „Senovėje šie motyvai simbolizavo visatą, saulę, žvaigždes. Jie buvo susieti su dangaus kūnų kultu, taip pat visata“ . Šie ženklai simbolizavo ne tik saulę, šviesą ar mėnulio pilnatį bet ir senovės žmogaus vaizdiniuose buvo siejami su mitologiniu pasauliu, neturinčiu nei pradžios, nei pabaigos. Beveik tokia pat reikšmė buvo skiriama vestuviniui vainikui ir žiedui, kurie tautosakoje buvo vadinami pasauliu. Dangaus šviesuliai buvo laikomi pirminių priežasčių visuma, tai „sudaiktinti žmogaus bendravimo su kosmosu simboliai. Dangaus šviesuliai dažnai buvo vaizduojami su pumpuruojančiais arba žydinčiais augalais, simbolizuojančiais gyvybės medį, kuris reiškė dangaus ryšį su žeme ir jos žmonėmis, ypač amžiną žemės gyvybę iš kartos į kartą tęsiančiomis per santuoką ir gimdymą moterimis. Ant kraitinių audinių bei kraitinių skrynių vaizduojamas žydintis, pumpuruojantis, aplipęs vaisiais medis, saugomas paukščių, žalčių , žirgų, ožių ir kitų gyvulių, tolygus deivei Didžiajai Motinai – niekad nesibaigiančios gyvybės simboliui“ . Paukščiai vaizduojami audinių raštuose taip pat turėjo simbolinę reikšmę. Gaidžiai simbolizavo paros ritmą ar budrumą, karveliai – sutuoktinių ir būsimųjų vaikų tarpusavio meilę, o ančiukai – švelnumą, malonumą. Žmonos išlydinčios mylimuosius į kariuomenę dovanodavo jiems rankšluosčius, kuriuose būdavo išausti šie gyvūnai ar paukščiai, simbolizavę merginos meilę bei ilgesį.

Per vestuves buvęs toks paprotys tyčia sudaužyti kokį nors indą – puodą, taurę ar lėkštę. Netgi dabar yra išlikęs toks posakis: „ Šukės laimę neša“, kadangi šukės simbolizavo laimę, svečiai norėdami palinkėti jaunavedžiams laimingo gyvenimo sudaužydavo kokį tai indą.

Nuotaka po vestuvinių apeigų iškilmingai buvo vežama į vyro namus. Kartu su muzika, dainomis, palydima šautuvų šūvių. Vėlgi buvo tikima, kad muzika, dainos, šūviai atbaido blogį. XIX a. žmonių pasaulėžiūroje muzikantai buvo triukšmo kėlėjai, kurie tarsi saugojo jaunavedžius nuo piktų žmonių ir gamtos jėgų kėslų. Triukšmas – tai vienas iš būdų apsiginti nuo blogio. Taip pat vestuviniuose kūriniuose, dainose kartais buvo vaizduojamos širdys, simbolizuojančios meilę, tad dažnai kūriniuose skambėdavo žodžiai: „Myliu tave“

„XIX a. Pabaigoje Tverečiaus apylinkėse, pasitikdamas marčią ar abudu jaunuosius, šešuras patepdavo jiems medumi lūpas, kad būtų saldus jų gyvenimas. Medus papročiuose – tai meilės, santaikos, laimingo gyvenimo simbolis“ . O jaunoji nenorėdama būti skolinga jaunikio tėvams teikdavo savo dovanas, taip ji galėdavo pademonstruoti savo sugebėjimus. Šis paprotys simbolizavo marčios įsipirkimą į naują šeimą ir bendruomenę.

Nemažas dėmesys buvo skiriamas jaunavedžių šokiui. Jaunasis ne iškart vesdavo savo žmoną šokti, jam tarpininkaudavo josios pabrolys. Toks tarpininkavimas simbolizavo dviejų šeimų susigiminiavimą. Šokiu buvo išreiškiamas šių abiejų šeimų įsipareigojimas bei marčios priėmimas į vyro giminę ir vyro giminės susiėjimas su marčios gimine. Toks marčios šokdinimas įtvirtino jos kaip žmonos padėtį, tai – „ritualine forma išreikštas teisinis aktas“ .

XIX a. Viduryje labai didelis dėmesys buvo skiriamas jaunavedžių sugultuvėms. Jaunųjų suguldymu dažniausiai rūpindavosi svočia, kuri panaudodavo įvairius daiktus, tam, kad jaunavedžiai būtų vaisingi. Tai rugiai, duonos kepaliukas, lovos galvūgalyje uždegamos žvakės. Jaunųjų suguldymas buvo santuokos pagrindinis tikslas, o pirmoji naktis tiek Europoje tiek Lietuvoje buvo „laikyta naujos gyvybės pradėjimo metu“ .

Keltuvių rytą įėjus marčiai i namą anyta paduodavo jai samtį, kuris simbolizavo jog marti buvo įvedama į vyro šeimos moterų bendriją.

„Šie visi minėti vestuvių papročiai liudija, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jaunamartės atskyrimo bei priėmimo ritualuose moteris buvo itin svarbi. Jaunosios motina, vyriausioji pamergė, svočia, anyta, visa kaimo moterų bendrija padėjo jaunajai pereiti iš mergavimo į naują brandžios būties tarpsnį – moterystę“ .

Bėgant laikui kito ir lietuvių pasaulėžiūra bei tautos kultūra. Bažnytinę santuoką papildė civilinės santuokos registravimas. Buvo atsisakyta piršlybų, savo vertę ir prasmę prarado merginos kraitis, jaunimas susipažįsta ir sutaria kurti šeimą ir bendrą gyvenimą be tarpininkų. Sužadėtuvių taipogi buvo atsisakyta, tik labai retai daromos oficialios sužadėtuvės. O dabartinėmis sužadėtuvėmis yra laikomas abiejų pusių susitarimas tuoktis. Tačiau negalima sakyti, kad visi to meto papročiai išnyko. Išliko vienas prasmingiausiu vestuvių akcentas – puotos pradžioje uždegti šeimos židinį, kurio ugnis dažnai buvo šviesos ir gyvybės simbolis.

Pabaigai galima paminėti jog kiekvienas žmogus santuoka supranta vis kitaip. Vieniems tai atrodo kaip saugumo garantas, kiti ją suvokia kaip savo meilės įrodymą, o tretiems tai paprasčiausiai juridinis santykių įteisinimas. Kad ir kaip bebūtų, visais laikais vedybos buvo laikoma didžiule švente, simbolizuojančia dviejų žmonių meilės pasižadėjimą susieti savo gyvenimus. Tik dabar tradicines apeigas užgožė pramogiškumas, išnyko daugelį simbolinę prasmę turėjusių daiktų, o ir patys lietuviai dauguma papročių perima iš kitų tautų taip leisdami nuvertėti iš mūsų protėvių atėjusioms tradicijoms.
Literatūra
1. Buračas B. Lietuvių kaimo papročiai. – V., 1993.

2. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. – V., 1999.

3. R. Račiūnaitė . Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje. – Kaunas, 2002.

4. Vyšniauskaitė A. Kalnius P. Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. – V., 1995

Rašykite komentarą

-->