Studijoms.lt

Referatai, konspektai

Simbolika lietuvių vestuvėse

Autorius: Kamilė

Vestuvių papročius tyrė ir analizavo daugybė rašytojų, viena iš jų buvo P. Dundulienė, kuri savo veikaluose stengėsi glaustai aprašyti lietuvių vestuvinių papročių raidą nuo pagonybės laikų iki mūsų dienų. Ypač didelį dėmesį autorė skiria magijai ir apeigoms. A. Vyšniauskaitė labiau gvildeno atskirų apeigų prasmes bei istorinės raidos problemas, jos veikaluose aptarinėjama simbolinė vienų ar kitų daiktų prasmė. O B. Buračas vestuvių papročius aprašė remdamasis liaudies pasakojimais, jis ne analizuoja, o tiesiog pateikia to meto tautos požiūrį į vestuves. Tad rašant šį referatą pagrindinis mano tikslas išsiaiškinti ką reiškė vienas ar kitas daiktas, kokia buvo jo simbolinė prasmė vestuvių apeigose.

Vestuvės – tai naujos šeimos juridinis ir visuomeninis įteisinimas, kuris atliekamas pagal visuomenei suprantamus ritualus. Žmogui tai vienas svarbiausiu žingsnių gyvenime, pradžia naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę. Pagal papročių ir tradicijų gausumą galima spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai.

Sužadėtuvėmis buvo vadinama baigiamoji piršlybų dalis, kurių metu jaunikis gaudavo sutikimą iš jaunosios pusės, jog ji sutinkanti tekėti. Jų metu vykdavo simbolinis dovanų apsikeitimas, tai žiedų dovanojimas, susiėmimas už rankų bei viešas pasibučiavimas, tai dalis iš senovinio santuokos ritualo. Ypač didelę reikšmę piršlybų metu turėjo jaunųjų valgymas iš vienos lėkštės, dalijantis tuo pačiu šaukštu – tai simbolinis susijungimo, bendrumo ženklas. Gerdami iš vienos taurės sužadėtiniai tik patvirtindavo savo sutikimą sujungti savo gyvenimus.

Mergvakaris dar kitaip buvo vadinamas pintuvėmis, vakarynomis, prieveseliu. Į šią šventę rinkdavosi vien moterys ir merginos, tad nuo to ir kilo toks pavadinimas. Apeigos, kurios buvo atliekamos šios šventės metu turėjo simbolinę prasmę. Dažniausiai tai reikšdavo atsisveikinimą su jaunyste, jos pabaigą, atsiskyrimą nuo bendraamžių būrio. Senovėje mergvakaryje būdavo giedamos raudos, pabrėžiančios, jog tai atsisveikinimo vakaras, atsisveikinimo su jaunyste, draugais, tėvais ir namais. Tą dieną merginos ir moterys pindavo vainikus vartams ir namo vidui papuošti.

Mergvakaryje buvo vienas labai svarbus apeiginis ritualas – tai jaunosios plaukų kirpimas. „Kasos kirpimas buvo sakralinio giminės ryšio nutraukimo, išėjimo aktas“ . Šiuo ritualu kartu nutraukiamas ryšys su namų ir židinių dievais, o jaunosios galvos uždengimas nuometu ar kepure siejamas su jos perkėlimu į kitą šeimą.

„Ačiavimas“ – tai labiau Žemaitijoje žinomas paprotys. Mergvakaryje paskirtos dainininkės „ačiuotojos“ turėdavo surinkti kuo daugiau dovanų iš jaunųjų tėvų, kaimo bendruomenės. Šios dovanos buvo aiškinamos kaip materialinė parama jaunavedžiams, kuriantiems naują šeimą.

Daiktų simbolių grupei yra skirtini vestuvių veikėjų skiriamieji ženklai. Kartu su nuometu nuotaka ant galvos dėdavosi rūtų vainiką. Dažniausiai prisimenamą prieš vestuves. Nuometas buvo laikytas didžiuliu moters pagarbos ženklu, tačiau kadangi jis buvo labai sunkus, o moterys anksčiau jį turėdavo nešioti kiekvieną dieną, kitos mergelės netekėdavo vien tik dėl šios priežasties.

Nuo senų laikų su merginų nekaltybe, stiprybe ir ilgaamžiškumu lyginamas augalas – rūta, buvo vertintas dėl simbolinės prasmės, o laikui bėgant pramintas vestuviniu. Nepaisant kintančių tradicijų, ir šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos puošiasi rūtomis. Rūta – skaisčios, merginos nekaltybės, jaunystės simbolis. Liaudies dainose rūtų vainikėlis yra perduodamas jaunesniajai seseriai, kaip nekaltybės saugojimo simbolis, jei jaunoji neturėdavo sesers tai perduodavo

Puslapiai: 1 2 3 4 5 6 7

Rašykite komentarą

-->